Sprendžiant klausimus dėl vaikų, ypač dėl jų gyvenamosios vietos, būtina užtikrinti vaiko, kaip ypatingos visuomenės grupės, teises ir interesus. Lietuvos Respublikos vaiko teisių pagrindų įstatymas numato, kad vaikui turi būti garantuota galimybė būti sveikam ir normaliai vystytis fiziškai, protiškai ir doroviškai, bei dalyvauti visuomenės gyvenime; nė vienas vaikas negali būti paliktas be gyvenamojo būsto, minimalių pragyvenimo lėšų ir globos bei rūpybos.
Šiame straipsnyje aptariami vaiko gyvenamosios vietos nustatymo aspektai Lietuvoje, atsižvelgiant į teismų praktiką, statistiką ir teisės aktus.
Statistika ir Tendencijos
Kaip rodo „Eurostat“ statistika, pastaraisiais metais Lietuva kartu su Latvija yra tarp daugiausia skyrybų registruojančių šalių Europos Sąjungoje. Neretai skyrybų proceso metu šalims sunku susitarti dėl nepilnamečių vaikų išlaikymo, gyvenamosios vietos, bendravimo tvarkos ir kt. klausimų, todėl skyrybų procesas trunka ne vienerius metus.
Lietuvoje daugėja bylų, kuriose sprendžiamas klausimas dėl vaiko bendravimo su skyrium gyvenančiu tėvu (motina) modelio, pagal kurį vaikas su abiem tėvais praleidžia vienodai laiko, kitaip dar vadinamo „50:50 procentų laiko“ modeliu. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje akcentuojama, kad vaiko gyvenamoji vieta nustatoma ne su abiem tėvais, bet su vienu iš tėvų, o sprendžiant ginčą dėl skyrium gyvenančio tėvo (motinos) bendravimo su vaiku tvarkos pirmiausia turėtų būti orientuojamasi į maksimalų laiko, kurį vaikas praleidžia su kiekvienu iš tėvų savaitgaliais, švenčių dienomis ir atostogų metu, suvienodinimą. Tačiau minimalus bendravimas gali būti nustatomas tik tuomet, jei maksimalus bendravimas kenkia vaiko interesams.
Išskirti vaiką su tėvais ar kitais teisėtais jo atstovais prieš vaiko, taip pat tėvų (teisėtų jo atstovų) valią galima tik išimtiniais įstatymų numatytais atvejais bei tvarka, vadovaujantis teismo sprendimu ir kai toks išskyrimas vaikui yra būtinas (siekiama išvengti pavojaus vaiko gyvybei, sveikatai, būtina pasirūpinti jo priežiūra, auklėjimu, apsaugoti kitus svarbius vaiko interesus). Jei kyla ginčas tarp tėvų dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, vaiko gyvenamoji vieta teismo sprendimu nustatoma su vienu iš tėvų, pirma teisminį procesą inicijuojančiai šaliai pasinaudojus privalomuoju mediacijos institutu.
Tėvas ar motina, negyvenantys kartu su vaiku, turi teisę ir pareigą bendrauti su vaiku ir dalyvauti jį auklėjant. Tėvas ar motina, su kuriuo gyvena vaikas ir (ar) su kuriuo teismo sprendimu nustatyta vaiko gyvenamoji vieta, turi nekliudyti antrajam iš tėvų bendrauti su vaiku ir dalyvauti jį auklėjant.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2016 m. vasario 19 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-99-969/2016 akcentavo, kad nors tokios skyrium gyvenančio tėvo (motinos) bendravimo su vaiku tvarkos nustatymo galimybė iš esmės negali būti absoliučiai paneigta, pažymėtina, kad ji teismo sprendimu galėtų būti nustatoma tik išskirtiniais atvejais, kai: pirma, dėl jos sutaria abu tėvai; antra, teismas nustato, kad būtent tokia tvarka geriausiai atitiks vaiko interesus, trečia, su tokia tvarka sutinka vaikas, sugebantis išreikšti savo pažiūras.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2019 m. rugsėjo 19 d. civilinėje byloje Nr. e3K-3-279-969/2019 nurodė, kad teismų nustatyta skyrium gyvenančio tėvo bendravimo su vaiku modelio įgyvendinimo forma gali būti taikoma ir nesant visų nutartyje Nr. 3K-3-99-969/2016 įvardytų sąlygų, kai skyrium gyvenančio tėvo bendravimo su vaiku modelio įgyvendinimo forma nereikalauja kasdieninio vaiko kilnojimosi iš vieno tėvo pas kitą, todėl ji nesukelia vaikui tiek streso, nereikalauja tiek tėvų resursų. Tokia tvarka gali būti taikoma ir nesant vienos iš nutartyje Nr. Minėtoje byloje teismas, nustatydamas atsakovo bendravimo su vaiku tvarką, rėmėsi šiais argumentais: 1) maksimalus bendravimas idealiąja sąvokos prasme - vaiko praleidimas po 50 procentų laiko su kiekvienu iš tėvų, t. y.
Vertinant vaiko interesus teisiškai reikšmingomis aplinkybėmis laikytini vaiko amžius ir poreikiai, sveikatos būklė, lankomų ugdymo įstaigų buvimo vieta (atstumas tarp jų ir kiekvieno iš tėvų gyvenamosios vietos), faktinė vaiko tėvų gyvenamoji vieta, nulemianti vaiko kilnojimosi iš vienos gyvenamosios vietos į kitą poreikį (atstumas tarp jų ir susisiekimo galimybės), vaiko socialiniai ryšiai su kiekvieno iš tėvų gyvenamosiose vietose ar šalia jų gyvenančiais kitais asmenimis, kiekvieno iš tėvų užimtumas, jų galimybė pristatyti vaiką į ugdymo įstaigas ir paimti iš jų, tėvų galimybės įgyvendinti teismo nustatytą bendravimo tvarką ir kt.
Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad tuo atveju, kai vaiko faktiškai praleidžiamas laikas su abiem tėvais yra vienodas (kai yra nustatytas bendravimo su vaiku modelis „50:50 procentų laiko“), abu tėvai faktiškai tenkina daugumą vaiko poreikių, turėdami atitinkamų išlaidų. Šių išlaidų, susijusių su kasdieninių, einamųjų vaiko poreikių tenkinimu, priteisimas iš vieno iš tėvų reikštų jų teisių ir pareigų disbalansą. Kita vertus, vaiko poreikiai neapsiriboja vien tik kasdieninėmis išlaidomis. Kai kurių iš šių poreikių tenkinimas reikalauja atitinkamų periodinių ar vienkartinių tėvų išlaidų (pavyzdžiui, vaiko ugdymo apmokėjimas).
Be abejonės, tėvai gali susitarti dėl tokių išlaidų apmokėjimo, tačiau nesant tėvų susitarimo dėl tokių išlaidų pasiskirstymo, preziumuojama, kad jas patiria tas iš tėvų, su kuriuo nustatyta vaiko gyvenamoji vieta. Tokiu būdu išlaikymo priteisimas iš skyrium gyvenančio tėvo (motinos) suponuoja to iš tėvų, su kuriuo nustatyta vaiko gyvenamoji vieta ir kuriam pavedama tvarkyti vaiko naudai priteistą išlaikymą uzufrukto teise, papildomas prievoles, susijusias su esminių vaiko poreikių tenkinimu (pavyzdžiui, vaiko ugdymo apmokėjimu).
Tėvai turėtų dėti visas pastangas, siekdami susitarti dėl nepilnamečių vaikų išlaikymo, gyvenamosios vietos, bendravimo tvarkos ir kt.
Visgi, susitarti nepavykus, prieš reiškiant reikalavimą nustatyti „50:50 procentų laiko“ modelį, reikėtų įvertinti, kad toks bendravimo tvarkos modelis dažniausiai yra kur kas sudėtingesnis ir brangesnis, nei įprasta bendravimo su vaiku tvarka, pagal kurią vaikas su skyrium gyvenančiu tėvu bendrauja savaitgaliais, atostogų metu ir pan. Šiuo atveju, vaikui turėtų būti įrengta gyvenamoji erdvė kiekvieno iš tėvų namuose, sudarytos sąlygos ir toliau lankyti tą pačią mokyklą, būrelius, stengiamasi, kad gyvenamosios vietos pokytis kuo mažiau jaustųsi ir namais vaikas laikytų tiek mamos, tiek tėčio gyvenamąją vietą.
Tėvai turėtų atsižvelgti visų pirma ne į savo interesus, patogumą ar norą bendrauti su vaiku kuo daugiau, tačiau turėtų įvertinti, ar tokia bendravimo tvarka geriausiai atitiks vaiko interesus, bus lengvai įgyvendinama ir patogi pačiam vaikui, ar tiks toks gyvenimo būdas jų vaikui, turėtų rūpintis, kad vaikas jaustųsi kuo geriau ir taip itin sudėtingu laikotarpiu, išgyvenant tėvų skyrybas.
Teisinis Reguliavimas
Kai tėvas ir motina gyvena skyrium, vaiko gyvenamoji vieta nustatoma tėvų susitarimu (LR civilinio kodekso 3.169 straipsnio 1 dalis). Nutarę, kad tikslinga keisti vaiko gyvenamąją vietą, tėvai gali sudaryti sutartį ir kartu su prašymu pateikti teismui.
Vis dėlto, tėvams nesusitarus, vaiko gyvenamoji vieta nustatoma teismo sprendimu. Įstatymas numato, kad pasikeitus aplinkybėms ar vienam iš tėvų, su kuriuo nustatyta vaiko gyvenamoji vieta, atidavus vaiką auginti ir gyventi kartu su kitais asmenimis, vienas iš tėvų gali reikšti pakartotinį ieškinį dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo (CK 3.174 str. 4 d.) ir atitinkamai dėl bendravimo tvarkos su skyrium gyvenančiu tėvu/motina pakeitimo, išlaikymo priteisimo. Reiškiant ieškinį visais atvejais reikia įrodyti, kad iš esmės pasikeitė aplinkybės, dėl kurių buvo nustatyta vaiko gyvenamoji vieta su vienu iš tėvų ar vaikas atiduotas gyventi su kitais asmenimis.
Vaiko Interesai - Prioritetas
Teismas, spręsdamas vaiko gyvenamosios vietos nustatymo klausimą, turi vadovautis vaiko interesais ir atsižvelgti į jo norą (LR civilinio kodekso 3.174 straipsnio 2 dalis). Vaiko interesai - esminis kriterijus, lemiantis teismo išvadas dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo. Vaiko interesus kiekvienoje byloje būtina individualizuoti.
Įstatymų leidėjas įtvirtina vaiko teisę dalyvauti priimant sprendimą, nurodydamas, kad priimant sprendimą būtina atsižvelgti į vaiko nuomonę (LR civilinio kodekso 3.174 straipsnio 2 dalis, LR civilinio proceso kodekso 380 straipsnio 1 dalis), tačiau tai nereiškia, kad galutinį sprendimą priima vaikas. Į vaiko norą gali būti neatsižvelgiama tuo atveju, kai vaiko noras prieštarauja jo interesams (LR civilinio kodekso 3.174 straipsnio 2 dalis, LR civilinio proceso kodekso 380 straipsnio 1 dalis), tačiau akcentuojama, kad vaikas, sugebantis suformuluoti savo pažiūras, teisme turi būti išklausytas tiesiogiai ar vaiko nuomonė turi būti išsiaiškinama kitais būdais, pvz., skiriant ekspertizę.
Teismas, spręsdamas vaiko gyvenamosios vietos nustatymo klausimą, be kitų aplinkybių, turi įvertinti ir kiekvieno iš tėvų pastangas bei galimybes užtikrinti teisės normose įtvirtintų pagrindinių vaiko teisių ir pareigų įgyvendinimą, kiekvieno tėvo šeimos aplinkos sąlygas. Pažymėtina, kad teismo sprendimo negali nulemti tėvų lytis, t. y. Sprendžiant dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, vieno iš tėvų geresnės materialinės sąlygos, kai antrojo jos taip pat pakankamos, taip pat negali turėti lemiamos reikšmės; svarbu yra tai, kad kito iš tėvų atitinkamai materialiai remiamas vaikas galėtų deramai augti ir tobulėti. Todėl ta aplinkybė, kad pvz.
Aplinkybės, Dėl Kurių Galima Kreiptis Į Teismą Dėl Vaiko Gyvenamosios Vietos Pakeitimo
Kokioms aplinkybėms esant galima kreiptis į teismą dėl vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo? Aplinkybių gali būti įvairiausių. Įstatyme bei teismų praktikoje konkrečiai nenurodoma, kokios aplinkybės vertintinos kaip esminės. Kiekvienu atveju jas vertina teismas. Galima paminėti keletą pavyzdžių, dėl ko gali būti keičiama vaiko gyvenamoji vieta: pvz., tėvo ar motinos, su kuriuo gyvena vaikas elgesio, sveikatos stovio ar materialinės padėties pasikeitimas, pablogėjusi vaiko priežiūra ar auklėjimas, pagerėjusi su vaiku negyvenančio tėvo ar motinos materialinė padėtis, vaiko norų pasikeitimas, bendravimo su skyrium gyvenančiu tėvu ar motina nesilaikymas, emocinio ryšio trūkumas ir kt.
Pasitaiko situacijų, kai tėvas ar motina dėl įvairiausių priežasčių atiduoda vaiką, kurio gyvenamoji vieta nustatyta su juo ar ja, senelių, brolių ar seserų priežiūrai. Tai yra pagrindas kreiptis į teismą dėl vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo.
Privaloma Ikiteisminė Mediacija
Nuo 2019 m. sausio 1 d. šeimos bylose privaloma ikiteisminė mediacija. Tėvams nesutariant dėl vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo, to siekiantis tėvas ar motina turi kreiptis į mediatorių (Lietuvos Respublikos mediatorių sąrašas skelbiamas viešai), kurio pagalba mediacijos metu siekiama taikaus ginčo sprendimo.
Reikia žinoti, kad keičiant vaiko gyvenamąją vietą keičiama ir skyrium gyvenančio tėvo ar motinos bendravimo su vaiku tvarka. Gali būti paliekama nustatyta tvarka veidrodiniu principu, gali būti koreguojama ar naujai nustatoma tvarka. Keičiant vaiko gyvenamąją vietą aptartinas ir vaikui teiktinas išlaikymas. Išlaikymas priteisiamas iš skyrium nuo vaiko gyvenančio tėvo ar motinos.
Užsienio valstybėse gyvuojanti praktika, kai vaikas pusę laiko gyvena su tėvu, pusę su motina Lietuvos teismuose dar netaikoma gyvenamosios vietos nustatymo pas abu tėvus prasme. Gyvenamoji vieta nustatoma su vienu iš tėvų. Vienodą dalyvavimą vaiko ugdyme ir auklėjime galima realizuoti nustatant bendravimo tvarką, užtikrinančią tėvams vienodas galimybes bendrauti su vaiku.
Dar žinotina, kad vaiko gyvenamoji vieta nereiškia kokretaus adreso. Informacija bendro pobūdžio.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Praktika
Nagrinėjant konkrečius atvejus, teismų praktika atskleidžia svarbius aspektus, į kuriuos atsižvelgiama sprendžiant dėl vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo. Panagrinėkime vieną pavyzdį iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. rugpjūčio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. Ieškovas, be kitų reikalavimų, prašė nustatyti dukters gyvenamąją vietą su juo. Ieškovas nurodė, kad, teismui bendru sutuoktinių sutarimu nutraukus jo ir atsakovės santuoką, nepilnamečio sūnaus gyvenamoji vieta nustatyta su ieškovu, nepilnametės dukters - su atsakove. Tačiau atsakovė išvyko dirbti į užsienį, dukrą palikusi ieškovo priežiūrai. Kai atsakovė būna Lietuvoje, ji ir nepilnametė dukra apsistoja atsakovės motinos namuose. Kadangi atsakovė pageidauja gyventi aktyviai, dažnai išvyksta iš Lietuvos, neturi Lietuvoje ar užsienyje nuolatinės gyvenamosios vietos, ieškovo nuomone, jos gyvenimo būdas nėra pritaikytas nepilnamečiam vaikui tinkamai auginti.
Pirmosios instancijos teismas ieškinį atmetė. Kasacinis teismas išaiškino, kad tėvai, prašydami teismo patvirtinti sutartį, kuria nustatoma vaiko gyvenamoji vieta, be kita ko, turi būti įvertinę esmines aplinkybes - savo pasirengimą ir galimybes faktiškai gyventi su vaiku ir juo rūpintis. Nors tėvo (motinos) pasirengimas faktiškai gyventi su vaiku ir juo rūpintis iš esmės yra subjektyvi aplinkybė, atspindinti tėvo (motinos) norą, siekį faktiškai auginti vaiką, ji pasireiškia per objektyvų (realų) asmens elgesį, jo pasirinktus prioritetus. Todėl situacija, kada, teismo sprendimu patvirtinus tėvų sutartį dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, tėvas (motina), su kuriuo šia sutartimi nustatyta vaiko gyvenamoji vieta, realiai faktiškai su vaiku kartu negyvena ir juo nesirūpina, perduodamas (palikdamas) vaiką auginti kitam tėvui, reiškia pirmiau nurodytų esminių aplinkybių, t. y. tėvo (motinos), su kuriuo nustatyta vaiko gyvenamoji vieta, pasirengimo ir (ar) galimybių faktiškai gyventi su vaiku ir juo rūpintis pasikeitimą po teismo sprendimo įsiteisėjimo.
Remdamasis byloje nustatytomis aplinkybėmis, kasacinis teismas konstatavo, kad nutraukus santuoką abu vaikai faktiškai liko ieškovo priežiūroje, nes atsakovė išvyko į užsienį dirbti. Kadangi atsakovė gyvenamąsias valstybes keitė, mergaitė ir toliau gyveno su ieškovu ir vyresniuoju broliu. Ieškovė šiuo metu įsikūrusi Norvegijos Karalystėje. Esant tokioms aplinkybėmis, kasacinis teismas sprendė, kad byloje nustatytas atsakovės elgesys rodo jos pasirengimo faktiškai gyventi su vaiku ir juo rūpintis pasikeitimą po teismo sprendimo dėl santuokos nutraukimo įsiteisėjimo. Atsakovė, nepaisant savo deklaruojamo noro auginti dukterį, pasirinko kitus prioritetus, visų pirma savo ekonominių ir asmeninių interesų užtikrinimą.
Pasisakydamas dėl atsakovės argumento, jog laikinas vaiko perdavimas kitam asmeniui nėra pakankamas pagrindas keisti vaiko gyvenamąją vietą, kasacinis teismas nurodė, kad laikini sprendimai turi: turėti aiškų tikslą, pavyzdžiui, sugrąžinti vaiką į šeimą; apimti aiškius tarpinius sprendimus, veiksmus, kuriais siekiama pakeisti laikiną situaciją; būti pakankamai aiškiai apibrėžti laiko atžvilgiu, nes vaikui svarbiausia yra pastovumas, žinojimas, kiek ilgai gali trukti viena ar kita situacija, nuo ko priklauso jos pasikeitimas ir pan.
Kasacinis teismas konstatavo, kad laikinas dukters palikimas pas tėtį atitiko prieš tai nurodytus kriterijus, tačiau situacija nesikeitė ir tapo pastovi. Mergaitė ir toliau gyveno su tėčiu, pradėjo lankyti mokyklą. Ieškovė jokių veiksmų laikinai situacijai pakeisti nesiėmė iki pat ieškovo kreipimosi į teismą dėl vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo.
Taip pat kasacinis teismas nurodė, kad ne mažiau svarbi aplinkybė sprendžiant dėl vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo yra motinos išvykimas gyventi į užsienio valstybę po teismo sprendimo, kuriuo nustatyta vaiko gyvenamoji vieta, ir ketinimas ten perkelti vaiką. Spręsdamas dėl vaiko nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės pakeitimo teismas turi įvertinti priežastis, dėl kurių gyvenamosios vietos valstybė turėtų būti keičiama, per geriausių vaiko interesų prizmę. Vaiko aplinka yra visų pirma jį supantys žmonės. Todėl turi būti įvertinta, ar vaiko perkėlimas yra būtinas, ar pastovaus ryšio su persikeliančiu suaugusiuoju užtikrinimas yra svarbesnis nei vaiko aplinkos išsaugojimas.
Kadangi dukters nuolatinė gyvenamoji vieta yra Lietuvos Respublikoje, kasacinis teismas sutiko su apeliacinės instancijos teismo išvada, jog atsakovės siekis perkelti dukrą gyventi į užsienį yra esminis aplinkybių pasikeitimas, o atsakovė neįrodė, kad vaiko įprastos aplinkos keitimas geriausiai atitiktų jo interesus.
Šis pavyzdys iliustruoja, kaip teismas vertina pasikeitusias aplinkybes, tėvų pasirengimą rūpintis vaiku ir vaiko interesus, sprendžiant dėl gyvenamosios vietos pakeitimo.
Esminiai vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo aspektai
Koks aplinkybių, dėl kurių buvo nustatyta vaiko gyvenamoji vieta su vienu iš tėvų, pasikeitimas vertintinas kaip esminis, t. y. sudarantis pakankamą pagrindą spręsti klausimą dėl vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje konkrečiai neapibrėžiama, tačiau pateikiama jo pavyzdžių:
- tėvo, su kuriuo gyvena vaikas, elgesio, materialiosios padėties pasikeitimas, pablogėjęs vaiko auklėjimas, kito iš tėvų materialiosios padėties pagerėjimas;
- vaiko norų pasikeitimas (atsižvelgiant į vaiko amžių ir brandumą);
- kitos aplinkybės, dėl kurių esminio pasikeitimo sprendžiama kiekvienoje konkrečioje byloje.
Kasacinis teismas yra nurodęs, kad, sprendžiant ginčą dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, būtina įvertinti aplinką, kurioje vaikas gyvena teismo sprendimo priėmimo momentu, jos tinkamumą vaiko vystymuisi ir nustatyti, ar yra būtinas vaiko interesams šios aplinkos keitimas. Vaiko gyvenamosios vietos pakeitimas turi būti pateisinamas ir būtinas.
Aplinkos, kurioje gyvena vaikas, stabilumas yra reikšmingas veiksnys, turintis įtakos vaiko psichologinei būklei, todėl, kai vaikas daugiau kaip vienus metus gyvena tam tikroje aplinkoje, jos pakeitimo galimybė turi būti įvertinama ypač atidžiai.
Tais atvejais, kai reikalaujama nustatyti vaiko gyvenamąją vietą su vienu iš tėvų, su kuriuo vaikas iki reikalavimo pareiškimo kartu negyveno, keičiant vaiko šeimos aplinką būtina nustatyti, jog esanti aplinka jam tapo nesaugi, nebeatitinka reikalavimų sveiko vaiko normaliam vystymuisi, o tokia aplinka jam būtų sukurta pakeitus vaiko gyvenamąją vietą nustatant ją su kitu iš jo tėvų.
Kasacinio teismo praktikoje yra atkreiptas dėmesys į tai, kad kriterijai, lemiantys sprendimą nekeisti vaiko aplinkos, yra:
- laikotarpis, kurį vaikas gyvena jo poreikius patenkinančioje aplinkoje, užtikrinančioje jo teisę į būstą;
- būsto sąlygos;
- vaiko poreikių tenkinimas;
- bendravimo ryšių susiformavimas;
- susiformavęs glaudus emocinis ryšis su vienu iš tėvų, su kuriuo vaikas jau gyvena kartu;
- ryšiai su kitais šeimos nariais, kartu gyvenančiais asmenimis;
- kitos aplinkybės, kurių pripažinimas svarbiomis sprendžiamas kiekvienoje konkrečioje byloje.
Tarptautinėje ir Lietuvos teismų praktikoje akcentuojamas ilgesnis kaip vienerių metų gyvenimo vaiko poreikius atitinkančioje aplinkoje terminas. Tokios aplinkos pakeitimas turi būti pateisinamas ir būtinas.
Teismai, nustatę, kad vaikui užtikrinamos tinkamos gyvenimo sąlygos bei tenkamos sąlygos būtų užtikrintos ir pas kitą vieną iš tėvų, pažymi, kad esant analogiškoms tėvo ir motinos gyvenimo sąlygoms, vaiko gyvenamosios vietos pakeitimas (atsižvelgiant į jo amžių, turimus socialinius kontaktus, diagnozuotus sveikatos sutrikimus), nepagrįstai sąlygotų visų jo, per itin ilgą laiką, susiformavusių socialinių ryšių nutraukimą.
Adaptacija naujoje gyvenamojoje vietoje gali turėti neigiamų pasekmių tiek vaiko emocinei sveikatai, tiek ir ugdymo procesui, kas visiškai neatitiktų paties nepilnamečio vaiko interesų. Esant nustatytoms aplinkybės teismas nusprendė nekeisti vaiko gyvenamosios vietos.
Tačiau gali atsirasti gyvenimo aplinkybių, sudarančių pagrindą keisti vaiko gyvenamąją vietą, kaip pvz. vieno iš tėvų liga, priklausomybių atsiradimas, pajamų dydžio pasikeitimas, kitų vaikų atsiradimas, dėl ko yra sudėtinga tinkamai prižiūrėti vaiką. Tačiau kiekvienoje byloje tai yra atskirai bei individualiai nustatomos aplinkybės.
Vaiko nuomonės reikšmė
Vaiko nuomonė yra tokiose bylose ne visa lemianti.
Klausimų sprendimo eiliškumas
Eiliškumas, kuriuo sprendžiami klausimai dėl vaiko, gali turėti esminės reikšmės jų išsprendimui ir pasekmėms. Mūsų atveju tai buvo patvirtina praktiškai.
Tradicinis klausimų dėl vaiko sprendimo būdas yra toks, kad pirmiausiai siekiama atsakyti į klausimą, su kuriuo iš tėvų gyvens vaikas, o tuomet jau sprendžiama dėl bendravimo su vaiku tvarkos, vaiko išlaikymo. Dažniausiai ginčo šalys pasiklysta ir vaiko gyvenamąja vietą ginčo įkarštyje supranta, kaip „aukso puodą“, kurį būtinai turiu laimėti.
Mūsų bylos atveju šalių derybose dėl sutarties taikėme kitokį klausimų dėl vaiko sprendimo eiliškumą. Ir tai buvo efektyvu. Pirmiausiai, aptarėme šalių bendravimo su nepilnamečiu vaiku bendravimo tvarką, tuomet vaiko išlaikymo klausimą ir tik galiausiai vaiko gyvenamosios vietos nustatymo klausimą.
Manome, kad šis metodas, gali būti aktualus daugeliu atvejų, galbūt galėtų padėti lengviau apsispręsti netgi ir teismui, nagrinėjant bylą ginčo tvarka. Pirmiausiai turėtų būti išsiaiškinama ar nustatoma, kaip kiekvienas iš tėvų, jiems nustojus gyventi kartu, toliau dalyvaus vaiko gyvenime (kas ką daro, kaip pasirūpina vaiko poreikiais, kada pasiima, kas ką perka, kada nuveža - bendratėvystės planas) - nes tokiu būdu tėvai realiai susivokia, kad ir toliau kokybiškai dalyvauja (gali dalyvauti) vaiko gyvenime.
tags: #vaiko #gyvenamosios #vietos #nustatymas #statistika