Jei šalia kasdienio jūsų kelio yra statybų aikštelė, vieną dieną ten galite pastebėti išdidžiai iškeltą vainiką. Tai - sena statybininkų tradicija, nurodanti, kad statybos juda link pabaigos. Vainiko iškėlimas statybose jau seniai yra tapęs ir kitų procesų pabaigos metafora. „Šventę vainikavo koncertas“, „Olimpines žaidynes vainikavo uždarymo ceremonija“.
Statybų vainikavimas kartais vadinamas lietuviška tradicija, bet nieko neturėtų nustebinti faktas, kad jos šaknys yra ne čia.
Vainiko tradicijos ištakos
Manoma, kad statybų vainikavimo tradicija buvo pradėta Skandinavijoje, daugiau nei prieš tūkstantį metų. Tai buvo savotiškas pagonių ritualas, kuriuo buvo siekiama susitaikyti su medžiais ir miškuose gyvenančiomis dvasiomis. Anksčiau europiečiai, ypač Skandinavijos ir Baltijos jūros regiono gyventojai, medžius kirsdavo atsargiai, baimindamiesi supykdyti miško dvasias. Statybose sunaudojama nemažai medienos. Be to, plotas naujiems pastatams dažnai atlaisvinamas iškirtus bent kelis medžius. Jauno medelio ar vainiko iškėlimas statybų pabaigoje buvo susitaikymo ir draugiškumo ženklas. Na, kad gamta to pastato vėliau nepašalintų.
Europos kultūroje vainikai apskritai dažnai naudojami svarbiomis dienomis. Kalėdiniai, laiduotuvių, Advento, įvairių pergalių vainikai naudojami net nekeliant klausimų apie jų prasmę. Statybų vainikas tapo dar vienu šventiniu simboliu - švenčiama statybų pabaiga.
Vainiko iškėlimo papročiai
Vainikas įprastai iškeliamas sumontavus paskutinę siją ar kitą didesnį konstrukcinį elementą. Po šio momento pastatas nebeturėtų aukštėti (na, nebent bus pastatytas koks kamenas, antena ar žaibolaidis). Statybininkai dažnai ta proga sako tostus, laukia pastato šeimininko padėkos. Su atsiprašymu medžiams ir dvasioms tai jau seniai neturi nieko bendro, bet būtent tokios yra šios tradicijos šaknys.
Paprastai rangovai vainiko iškėlimą laiko garbės reikalu - pranešti, kad statyba baigiama. Pagal tradiciją, jei to nepadaroma, kaimynai vietoj pabaigtuvių vainiko iškabina kiaulę. Įprasta, kad šventėje rangovas palinki statiniui stiprybės, kad jis ilgai gyvuotų.
Lietuvos statybininkų asociacijos Statybininkų veteranų klubo prezidentas Julius Laiconas teigia, jog iškeltas vainikas ant statomo namo stogo reiškia, kad pagrindiniai statybos darbai yra baigti.
Tradiciniai vainiko pavadinimai Lietuvos regionuose
Skirtinguose Lietuvos regionuose, vainiko iškėlimas ant statomo namo stogo, kaip tradicija, turėjo net keletą skirtingų pavadinimų su tam tikrais išskiriamaisiais bruožais.
Nemuno žemupyje vainiko iškėlimą vadindavo bėringiu, Biržų krašte - kruoniu.
Balanų, statinių štankietų skaldymo tradicija
Ką dėdavo į vainiko vidų?
O štai etnologas l. Klimka teigia, kad anksčiau Žemaitijoje meistrai į pabaigtuvių vainiko vidurį įkabindavo iš medžio lentelės išpjautus sūrį ir butelį, - tokią laukiamų vaišių užuominą. Kitur dar kabindavo savo profesijos ženklą - medinius pjūklą, kirvuką, reples, kampainį, skriestuvą.
Anot etnologo, neretai pasitaikydavo ir tokių papročių, kuomet statybos vadovui tekdavo lipti gegnėmis aukštyn ir iš bėringio pačiam pasiimti įvairius statybininkų sudėtus daiktus, pavyzdžiui, batus, marškinius, pirštines ir austinį rankšluostį.
Pakeldamas pirmąją taurelę, meistras tradiciškai linki, kad trobesys visus pergyventų, kad jo vėjas nesugriautų, žaibas nenutrenktų, kad jis pilnas geros nuotaikos būtų.
Pabaigtuvių vaišės
Pabaigtuvių vaišės turi savo pavadinimą, bet vėlgi, skirtingą įvairiose Lietuvos regionuose.
- Aukštaitijoje - „šelmenų balius“
- Jos šiaurės vakarų dalyje - „kruonio nugėrimas“
- Mažojoje Lietuvoje - „bėringės“
- Žemaitijoje - „kazilinės“
- Užnemunėje - „sparinės“
Aut. Statybų aikštelėje, ant pastato stogo, neretai galima pamatyti iškeltą vainiką. Lietuvoje ši tradicija turi itin gilias šaknis ir yra vis dar puoselėjama.
Paprastai rangovai ir vystytojai šį ritualą laiko garbės reikalu - pranešti, kad statyba baigiama. Po to statytojas, vystytojas ar rangovas palinki statiniui stiprybės, kad jis ilgai gyvuotų.