Valakampių Namų Istorija: Prabanga, Istorija ir Dabartis

Valakampiai - tai Antakalnio seniūnijos dalis, įsikūrusi šiaurės rytus nuo Vilniaus miesto centro, kairiajame Neries krante. Ši vietovė nuo seno garsėja kaip poilsiavietė, o skirtingais istoriniais laikotarpiais - kilmingų ponų rūmais bei prabangiomis vilomis.

Valakampių I paplūdimys. Šaltinis: Vikipedija

Valakampių Šlovės Metai

Prieš kelis dešimtmečius, Valakampiai priminė dabartinį Palangos pajūrį per didžiausius vasaros karščius. Tūkstančiai vasarotojų ant kranto ir šimtai - vandenyje, smėlio pilis statantys vaikai, varžybos dėl geriausių vietų ir visa diena, praleista deginantis bei tinginiaujant, paplūdimio kavinė, kviečianti atsigaivinti.

Ilgą laiką pagrindinė transporto priemonė, padėjusi pasiekti Valakampius, buvo garlaivis. Vilniaus miesto tyrinėtojas Darius Pocevičius rašo, kad iš Vilniaus centro į Verkius, sustodami Valakampiuose, garlaiviai kursavo jau tarpukariu.

Valakampius vasarotojai pasiekdavo keliais skirtingais būdais. Daug toliau gyvenę vilniečiai į pliažą keliaudavo troleibusais. 14 maršruto troleibusas vasaros sezonu keliaudavo iki pat II Valakampių paplūdimio. Dalis vilniečių išlipdavo Antakalnio stotelėje ir paskutinį kilometrą nueidavo pėsčia.

Kitas būdas pasiekti Valakampius buvo plaukti garlaiviu. Po Nerį plaukiojo trys keleiviniai garlaiviai. Garlaivyje būdavo du deniai - žemutinis ir viršutinis. Kadangi karštomis vasaros dienomis žemutiniame būdavo labai karšta, visi stengdavosi įsitaisyti viršutiniame.

Antakalnio gyventojai Valakampius dažnai pasiekdavo ir pėsti. Kelionė palei upę iki I pliažo vietiniams tetrukdavo keliolika minučių ar pusvalandį. Dabar populiariausias būdas - į poilsiavietę keliauti automobiliu - anuomet buvo retas, nes automobilius turėjo nedaugelis. Tiesa, ratuotiems keliautojams susisiekimą su Valakampiais ir Valakampių pliažu pagerino 1972 m. pastatytas Valakampių tiltas.

Pasiekę pliažą, atostogautojai bandydavo įsitaisyti kuo arčiau upės. Žmonės eidavo poilsiauti visai dienai. Tais laikais galėdavai pliaže alaus butelį išgerti, vyrai dažnai nusipirkdavo, moterys megzdavo, siuvinėdavo, kažką tokio. Radiją galėjai atsinešti, klausytis.

Sovietmečiu, išvysti buvo galima ir dabar sunkiau įsivaizduojamų vaizdų. Vieškeliu, vedusiu palei Nerį iš kitos upės pusės, dažnai važinėjo sovietiniai tankai. Pastarieji iš Šiaurės miestelio važiuodavo į Pabradę.

Jei poilsiautojai panorėdavo užkąsti ar atsigaivinti, I pliažo teritorijoje veikė medinė kavinė-paviljonas „Banga“, kuri, Valakampių populiarumui blėstant, buvo apleista, o po to sudegė. II pliažo vietoje veikė parduotuvė. Pliaže stovėjo ir vandens kolonėlės.

Tvarką paplūdimyje prižiūrėjo tvarkos sergėtojai - tiek milicininkai, tiek draugovininkai. Pliaže budėdavo ir gelbėtojai. Viešieji tualetai egzistavo ir buvo nemokami, bet būklė dažniausiai buvo nedžiuginanti.

Visą dieną praleidę prie upės, vakare vasarotojai norėdavo kur nors užkrimsti. 1969 metais architektas suprojektavo labai įdomią šašlykinę, kurios langai buvo maždaug žemės lygmenyje. Šašlykinės viduryje buvo erdvė, kurioje žmogus stovėdavo ir kepdavo mėsą, visą procesą buvo galima stebėti. Galiausiai šašlykinė sudegė ar buvo sudeginta.

Tai buvo paprasčiausiai pasiekiamas ir todėl populiariausias pliažas Vilniuje. Nes keliauti iki kokių nors Žaliųjų ežerų ar Balžio ežero jau buvo atskira istorija. Transportas ten važinėjo labai retai, o mašiną turėjo labai retas.

Prie Valakampių populiarumo prisidėjo ir migracija į Vilnių. Po II pasaulinio karo į Vilnių atsikėlė ar buvo atkelti daug darbininkų iš kitų sovietinių respublikų. Lietuvoje šaknų neturintys atvykėliai neturėjo tokių pačių galimybių kaip lietuviai vasaromis mėgautis gamta.

Valakampių Būsto Rinka Šiandien

Nekilnojamojo turto paslaugų bendrovės „Inreal“ analitikas Robertas Žulpa teigia, kad Valakampiuose pirminėje rinkoje kainos už kvadratinį metrą su daline apdaila vidutiniškai siekia 2,4-2,6 tūkst. eurų. Antrinėje rinkoje kainos daugiausia priklauso nuo turto statybos metų bei įrengimo lygio - senesnės statybos turtas su paprastesniu įrengimu kainuoja vidutiniškai 2,2-2,5 tūkst. eurų, o naujesnis ir prabangiau įrengtas būstas - vidutiniškai 2,8-3,2 tūkst. eurų.

Naujo būsto plėtra Valakampiuose yra ganėtinai vangi, todėl būsto pasiūlos čia nėra labai daug, o kainos ganėtinai aukštos.

Šiandien Valakampiuose galima rasti ir besiplečiančias gyvenamąsias erdves. Valakampiuose suformuota ir grąžinta nemažai sklypų. Numatoma, kad vietovė ateityje taps prestižiniu gyvenamuoju rajonu architektų tvarkomame parke. Jau pastatyta modernių gyvenamųjų namų.

Architektai išskiria individualų namą Svajonių g. 70. Namo idėją inspiravo pušų kamienų vertikalės. Pušyne tarp medžių harmoningai išsidėsčiusio pastato architektūrinė išraiška buvo nulemta vietos konteksto.

2013 m. Valakampiuose atidarytas subtilios architektūros „Ruperto“ menų inkubatorius. Tai projektų pagrindu veikiantis tarpdisciplininis edukacijos, rezidencijų ir parodų centras, atvira kultūrinė įstaiga. Pirmame aukšte - universali salė, skaitykla, administracijos patalpos. Rūsyje - kompiuterinio meno dirbtuvės, gaunančios šviesą, dėka terasinių stoglangių.

Adolfo Šleževičiaus Namas Valakampiuose

15min pavasarį rašė, kad buvęs ministras pirmininkas Adolfas Šleževičius parduoda prabangų 803 kv. m ploto namą Valakampiuose, Meškeriotojų gatvėje. Už namo pusę savininkai tuomet prašė 2,9 mln. eurų. Dabar kaina sumažinta iki 2,2 mln. „Kodėl nusprendėme parduoti? Jis per didelis, likome dviese, tai ir parduodame. Jame gyvename kokius 12 metų.

Iš skelbime pateikiamų nuotraukų matyti, kad namo interjeras - išskirtinės prabangos, o įranga - aukščiausios klasės. Skelbime rašoma, kad Meškeriotojų gatvėje parduodamas 803 kv. m bendro ploto namas. Jame įrengti keturi miegamieji, šešios vonios bei sanitariniai mazgai, šešios drabužinės, kurių bendras plotas siekia 50,7 kv. m bendro ploto.

„Name yra trijų tipų pirtys - suomiška, turkiška garinė ir infraraudonųjų spindulių.

Autoriniai jos darbai Vilniuje - „Stiklių“ bei „Naručio“ viešbučiai. Taip pat daugybė prabangių objektų Paryžiuje, kituose pasaulio miestuose.

Beje, dainininkas Alanas Chošnau 2011 metų rudenį vedė J.Šleževičienės dukrą Valdą, o 2012 metų vasarį porai gimė sūnus.

Istorija, kaip A.Šleževičiui pavyko įsigyti prestižinį sklypą Valakampiuose, panaši į gražią pasaką. Nuosavybės teisės į žemę, kurioje dabar stovi įspūdingas ekspremjero namas, buvo atkurtos dar 1993 metais. Tas teises įgijo dabar jau mirusi A.Šleževičiaus verslo partnerio Ričardo Gaidamavičiaus anyta Bronislava Poplavskaja. Tam užteko vienintelio dokumento - Lietuvos archyvų generalinės direkcijos pažymos, kad 1939 metais B.Poplavskajos tėvui Jokūbui Makovskiui Vilniaus Pelikonių vietovėje priklausė 1,09 hektaro sklypas.

Tačiau teismas to nepadarė, tad 1994 metų balandį Vilniaus miesto valdyba B.Poplavskajai suteikė 20 arų sklypą sostinės Meškeriotojų gatvėje. Savininke B.Poplavskaja buvo neilgai - 1994 metų lapkritį ji sklypą pardavė geram premjero A.Šleževičiaus draugui ir būsimam verslo partneriui Pranui Dailidei. Šis taip pat ilgai nepasidžiaugė pirkiniu ir 1995 metų spalį sklypą perrašė A.Šleževičiaus tėvo broliui Adolfui Šležui. Kol sklypas ėjo iš rankų į rankas, ten vyko didelės statybos - buvo statomas dvibutis beveik 1000 kvadratinių metrų ploto namas. Ir tik 2005 metais A.Šležas oficialiai pusę sklypo su jau pastatytu namu pardavė savo sūnėno žmonai Janinai Šleževičienei. O kita sklypo dalis atiteko kadenciją baigusio prezidento Algirdo Brazausko žmonai Kristinai.

Tačiau tame pačiame, nors ir didžiuliame sublokuotame name A.Šleževičius ir A.Brazauskas kartu gyventi nepanoro. Kalbama, kad santykiai tarp buvusių partijos bičiulių pašlijo dar 1995 metais, kai tuometis premjeras A.Šleževičius prieš pat didžiausio šalyje Lietuvos akcinio inovacinio banko uždarymą atsiėmė 250 tūkstančių litų indėlį. Atrodo, kad po to santykiai tarp A.Brazausko ir A.Šleževičiaus galutinai pašlijo. Tad 2004 metais oficialia sklypo ir namo bendraturte tapusi K.Brazauskienė į jį net neįsikėlė ir savo valdas pardavė.

A.Šleževičiaus šeimai turimo 10 arų sklypo, ko gero, pasirodė per mažai. Vilniaus savivaldybės administracijos direktorius savo įsakymu leido Šleževičių šeimai rengti žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projektą. Pagal jį sklypai turi būti padalyti į tris atskirus, kurių kiekviename nustatomas naudojimo būdas - vienbučių ir dvibučių gyvenamųjų pastatų teritorija. Tai reiškia, kad artimiausiu metu miesto miškas gali būti iškirstas, o jo vietoje išdygs gyvenamųjų namų kvartalas.

Patys sutuoktiniai Šleževičiai išdygusių namų kaimynystėje gyventi neketina. Jie jau viešai pareiškė, kad parduoda namą, - už jį prašoma 2,9 milijono eurų.

Tačiau gali būti, kad pastatyti naują kvartalą nebus taip paprasta, kaip prestižinėje vietoje įsigyti sklypus. Sutuoktinių Šleževičių sumanymas ramioje Valakampių vietoje pastatyti naują kvartalą ne juokais supykdė kaimynus, tarp kurių yra nemažai įtakingų žmonių.

Vis dėlto pirmas jų bandymas įtikinti merą R.Šimašių, kad miesto miško teritorijoje, kur jau nutiestos ir kaimyninių namų komunikacijos, negalima statyti namų, nepavyko. Savivaldybės vadovai tvirtino, kad toje vietoje, kur planuojami statyti namai, nėra ir niekada nebuvo miško.

Neradę supratimo Vilniaus savivaldybėje Meškeriotojų gatvės gyventojai kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą. Jam buvo pateikta daugybė senų planų, iš kurių matyti, kad sklype prie J.Šleževičienės namo augo miškas.

Pavyzdžiui, 1995 metais parengtame vietovės plane toje vietoje pavaizduotas tankus miškas, dengiantis visą sklypą, kuriame A.Šleževičius nori pradėti statybas. Kad didelė dalis miško buvo iškirsta, konstatavo ir antstolis, užfiksavęs, jog sklypo teritorijoje išliko apie 50 storų kelmų, rodančių, kad medžiai galėjo būti išpjauti prieš 10 metų.

Namo ir sklypo savininkė Janina Šleževičienė teigia, kad nežino visų užkulisių, ar teisėtai, ar neteisėtai B.Poplavskaja atgavo sklypą. Ji teigia pirkusi ne iš jos, o iš kito asmens, sklypą su nebaigtu statyti namu, kuris garažu sujungtas su kitu pastatu. Su B.Poplavskaja jie buvo kito sklypo bendraturčiai. Ten jokio namų kvartalo kol kas statyti neplanuojama.

Kitos Įžymios Vietos Valakampiuose

Sovietmečiu Valakampių pušynuose veikė vaikų vasaros stovyklos, darželiai-lopšeliai. Dabar čia yra Valakampių socialinių paslaugų namai, Specialieji socialinės globos namai „Tremtinių namai“, vaikų globos namai „Gilė“, „Valakupių reabilitacijos centras“.

Valakampius su Žirmūnais jungia Valakampių tiltas. Šis gelžbetoninis tiltas per Nerį Vilniuje pastatytas 1972 m.

Žemame ir smėlėtame kairiajame upės krante įrengti paplūdimiai. 2-ajame pliaže yra šaltinis, kuris 2003 m. buvo tirtas Lietuvos geologijos tarnybos bei Respublikinio mitybos centro specialistų. Netoli 1-ojo pliažo yra Valakampių atodanga. Atodanga paskelbta geologiniu gamtos paminklu.

1996 m. įsteigtas Valakampių klonio geomorfologinis draustinis. Natūralumą yra išlaikiusi tik klonio dalis, esanti Valakampių miško parko zonoje.

Valakampiai minimi ir grožinėje literatūroje. Jonas Mačiukevičius parašė eilėraštį „Valakampiai“ (rink. „Apie tave ir tau“), Stasys Anglickis sukūrė eilėraščių ciklą „Valakampiai“ (rink. „Nenusileisk, gražioji saule“). Valakampiai atsispindi ir grožinėje prozoje. Tai Romo Sadausko „Liepsnotoji pelėda“ (kn. „Gyventi“).

Kodėl Valakampiai Prarado Populiarumą?

Prie Valakampių populiarumo mažėjimo, prisidėjo ir tai, kad ilgainiui vis daugiau vilniečių įsigijo automobilius, kuriais lengviau tapo pasiekti Žaliuosius ežerus ar Balžio ežerą.

Kaip dabartinį Valakampių minusą, lyginant su kitomis vietomis, Vytis išskiria ir infrastruktūros trūkumą. Pasak jo, čia aplinkui dabar stinga ir kavinių, ir parduotuvių, troleibusai iki pat paplūdimių nebevažiuoja, o garlaivis irgi nebekursuoja.

Visgi Vytis sako tikintis, kad Valakampiai gali atsigauti, ypač šią vasarą, kai daugiau vilniečių liks mieste.

Lentelė: Būsto kainos Valakampiuose

tags: #valakampiai #namas #aruodas