Valdo Papievio kūryba, ypač romanas "Eiti", yra svarbus reiškinys lietuvių literatūroje, atspindintis ne tik individualias patirtis, bet ir platesnius kultūrinius bei egzistencinius klausimus. Šiame straipsnyje panagrinėsime šį romaną, jo temas ir ryšį su Vilniaus miesto įvaizdžiu lietuvių literatūroje.
Emigracija ir dvasinė krizė
Dar vienas emigrantas - tiesa, mūsų dienų, o ne seno blogo karo, ir nublokštas šįkart į Prancūziją - kuria ne tiek siužeto posūkius, kiek nepaprastą kalbos audinį. Pagrindinis veikėjas iš Paryžiaus išvyksta į Provansą, į mažą neįvardytą miestelį, ir visiems pasakoja, kad yra lietuvis žurnalistas, pasamdytas rašyti apie apylinkes siaubiančius gaisrus (atrodo, esama tyčinių padegimų). Tačiau iš tiesų jis išgyvena dvasinę krizę, pojūtį, kad „visas tas gražumas prieš pabaigą“.
"Eiti" - knyga apie vienatvę ir nesibaigiančias keliones viduje, išorėje, laike; apie bėgimą nuo savęs save atrandant; apie bandymą fiziniu nuovargiu užpildyti dvasinę tuštumą, „išvaikščioti“ egzistencinį nuovargį ir bejėgystę; apie komplikuotus, atsargiais potėpiais su skrupulingu minimalizmu piešiamus žmonių santykius. Galiausiai jis tampa dviejų senyvų prancūzių, jau senokai susipykusių, nors kitados buvo itin artimos, patikėtiniu ir kone konflikto sprendėju. Nuo lietuvių literatūrai būdingos poetinės prozos ir lyrinio pasakojimo niekur nenueinama, bet sukuriamas toks estetinis įspūdis, kad kai kuriuos epizodus norisi skaityti garsiai ir mėgautis kiekvienu skiemeniu.
Taigi manai, kad gali tapti popiežiumi?
Vilnius literatūroje: tarp tradicijų ir modernumo
Šio straipsnio objektas - Vilnius kaip kūrybinis impulsas dabartinėje Lietuvos literatūroje. Tai ne istorinių romanų Vilnius (būtų per plati tema), nors be žvilgsnio į istoriją irgi neapsieisiu. Tai ir ne Vilniaus kaip veiksmo fono analizė - fonas ne taip jau daug pasako apie žmogaus santykį su miestu. Tai tiesiog Vilniaus kaip miesto atspindys kai kuriuose (pabrėžiu - kai kuriuose) kūriniuose.
Pirmiausia vertėtų nustatyti Vilniaus literatūrines ribas. Jos gana aiškios. Kitaip nei visiems vilniečiams, rašytojams Vilnius apsiriboja senamiesčiu ir centru - Gedimino prospektu, Lukiškių aikšte ir pastatais aplink šiuos orientyrus, na, dar Neries pakrantėmis. Kaip galima numatyti iš anksto, naujieji rajonai rašytojams kelia antipatiją ir dažniausiai jų kūryboje net nefigūruoja. Jeigu kokiam herojui ir tenka ten atsidurti arba neduokdie gyventi, tai jau didelė katastrofa.
Kiekvienas rašytojas turi savo Vilnių. Berods ilgiausiai kūrybinių impulsų Vilniaus miesto archeologiniuose ir tipografiniuose ženkluose rasdavo tikra urbanistė, miesto mylėtoja Judita Vaičiūnaitė. Jau nesiilgėdama kaimo (gimusi Kaune to ilgesio ji nelabai ir gali jausti), beveik kiekvienam rinkiny ji skirdavo visą skyrių ar ištisą ciklą, kuriame teigdavo miestą. Kartais jos eilės - tai himnai istoriškajam ir architektūriniam Vilniui, poetizuojantys aristokratiją, bažnyčias ir jas aptarnaujantį personalą.
Vilniaus miesto įvaizdis
Vilniaus įvaizdis literatūroje yra labai įvairus. Vieni autoriai pabrėžia jo istorinę svarbą, architektūrinį grožį ir kultūrinę įvairovę, o kiti atkreipia dėmesį į socialines problemas, modernizacijos iššūkius ir dvasinę tuštumą.
Žymūs žmonės apie Vilnių:
- Danielius Alseika: „Gyvename ir dirbame juk ne kokiame nors mūsų tėvynės užkampyje, į kurį niekas ne tik dabar, bet ir ateity nekreips dėmesio, mūsų darbų neaprašinės ir nevertins."
- Audrius Ambrasas: „Vilnius yra be galo iracionalus miestas. Gal ir nėra lengva jam pritaikyti teisingų modelių."
- Rasa Antanavičiūtė: „Būti miesto šeimininku reiškia pažinoti miestą kaip savo namus ir juo rūpintis. Žinoti ne tik šlovingus, bet ir mažiau patogius istorijos epizodus, atpažinti vietos istoriją išlikusiose miesto audinio detalėse."
- Kirilas Atamančikas: „Vienas miestas - dešimtys tautybių. Vienas miestas - dešimtys istorijos variantų. Vilnius būtent tas miestas, kuris vienija lietuvius ir gudus, rusus ir lenkus, žydus ir vokiečius, taip pat ir kitas tautas."
- Jonas Avyžius: Raštai. - Vilnius, 1984. - T. 3: Degimai, p.
Lietuvių literatūros kontekstas
Analizuojant Valdo Papievio "Eiti", svarbu atsižvelgti į platesnį lietuvių literatūros kontekstą. Šis romanas, kaip ir daugelis kitų, nagrinėja emigracijos, tapatybės, vienatvės ir dvasinės krizės temas. Tačiau Papievio kūryba išsiskiria savitu stiliumi, kalbos turtingumu ir gebėjimu subtiliai perteikti žmogaus jausmus bei patirtis.
Šie autoriai supranta Vilnių kaip istorijos, ypač kaip istorinių asmenybių citadelę. Panaši sinteze kaip Antano Kmieliausko grafikoje - triptike apie Vilnių, kur per miesto pagrindines simbolines vietas - pilį, bažnyčias (ypač Šv.
| Autorius | Kūrinys | Vilniaus įvaizdis |
|---|---|---|
| Judita Vaičiūnaitė | Poezija | Istorinis ir architektūrinis Vilnius, aristokratija, bažnyčios |
| Antanas Ramonas | "Balti praėjusios vasaros debesys" | Vilnius per gamtos apraiškas ir metų laikus |
| Jurgis Kunčinas | "Tūla" | Jautriai ir ironiškai suvoktas gyvenimo ir veiklos laukas |
| Ričardas Gavelis | "Vilniaus pokeris" | Paslaptingas, reikšmingas, bet ir neigiamas Vilnius |