Lietuviška sodyba - tai ne tik pastatai ir žemė, bet ir gyva istorija, tradicijos bei gamtos grožis. Šiandien vis daugiau žmonių atranda kaimo turizmo žavesį, ieškodami ramybės, autentiškumo ir galimybės prisiliesti prie savo šaknų. Šiame straipsnyje apžvelgsime kelias įdomias sodybas, atskleisdami jų unikalumą ir siūlomas patirtis.
Suvalkietiška Sodyba Pervazninkuose: Kvietimas Į Gyvąją Istoriją
Senovinė XIX a. pabaigos etnografinė Pervazninkų kaimo turizmo sodyba pasižymi dideliu kiemu ir sodu, klėtimi su senoviniais ūkiniais pastatais, pirtimi ir ežerėliu. Šalia sodybos dunkso miškas ir vingiuoja Nemunas su penkiais Sudargo piliakalniais. Čia dažnai rengiamos šeimos šventės, tačiau šeimininkė Aurelija Rutkienė mielai atveria vartus ir ramaus poilsio ištroškusioms šeimoms su mažais vaikais.
A.Rutkienė, buvusi lietuvių kalbos mokytoja, pasakoja, kad prieš penkiolika metų vyras persikėlė į tėviškės sodybą iš kito Suvalkijos kaimo. Beveik tiek pat laiko jiedu ir verčiasi etnografiniu turizmu. Iš pradžių apie tai jiedu su sutuoktiniu net negalvojo.
„Svarstėme, kad kai vyras išeis į pensiją, čia gyvens ir ūkininkaus. Tačiau pradėjo eiti žmonės - nuotakos, jaunos poros, šeimos, prašyti, kad leistume čia šventes švęsti. Tada ir supratome, kad čia justi lietuviška dvasia ir kad privalome tuo dalintis“, - pasakoja buvusi mokytoja.
Šeimininkė siūlo švęsti ne paprastai, o laikantis tradicijų, sukuria ištisus scenarijus, pagal kuriuos svečiams tenka įvairūs vaidmenys, tarkim, per krikštynas vaikui artimesnei viešniai tenka pribuvėjos vaidmuo. Tačiau yra ir dėl ko liūdėti. Ne visiems tradicijos rūpi. Ilgainiui sodybos šeimininkai suprato: vien erdvės šventėms nepakanka, reikia ir nakvynės svečiams.
Dabar sodyboje - kluone, ūkiniame pastate - įrengtos 58 miegamosios vietos: yra iš šeimyninių, ir mamyčių, ir veselininkų kambarių. Pramogos ir nakvynė sodyboje žmogui atsieina 18 eurų, maistas į kainą neįskaičiuotas, tačiau čia yra virtuvėlės, tad galima patiems pasigaminti valgį.
Svečiai iš kitų šalių Pervazninkų sodybos šeimininkei dažnai pasako tai, nuo ko ašaros rieda. „Viena vokietė, čia lankydamasi, net kelis kartus pakartojo, kad įsiminčiau: „Jūs, lietuviai, net neįsivaizduojate, kiek visko daug turite, kiek daug išlikusio istorinio paveldo turite, turite išlikusią medinę architektūrą, turite nuostabią gamtą, pas jus laukuose laisvai laksto stirnos, briedžiai, šernai, o kitur net varlių nebėra. Jūs net neįsivaizduojate, kiek daug visko turite“, - perpasakoja A.Rutkienė.
A.Rutkienė mielai papasakoja suvalkietiškos sodybos ypatumus ir kuo ji skiriasi nuo gyvenamųjų pastatų kituose Lietuvos regionuose. Suvalkiečių sodybos keturkampis kiemas. Žemaičiai kūrėsi kitaip: troba, klėtis, keletas obelaičių, šulinys, kryžius, darželis, o toliau už klėties - duonos kepimo namelis, karvidė, vištidė, arklidė. Net iki devynių dešimties atskirų pastatų.
Viskas dėl ten patekti norinčio bernelio. Kad jis pro langelį neįlistų, o duris būtų galima stipriai kartimi užsklęsti, jei atėjo ne tas, kurio laukė“, - šitaip pasakoja etnografinės Suvalkiečio sodybos šeimininkė A.Rutkienė.
Tado Vėbros Sodyba: Menas ir Gyvūnija Vienoje Vietoje
Kažkada tikrais miestiečiais buvusius Tadą ir jo žmoną Eleną prieš 12 metų įsikūrus kaime užbūrė gyvenimas gamtoje. Verslo reikalus Tadas patikėjo dukrai, o pats ėmėsi ūkininkauti.
Beveik dviejų hektarų sodyboje įrengtuose aptvaruose T. Vėbra laiko ne tik įvairių veislių vištų, bet ir žąsų, ančių, stručių, nutrijų. Tvenkinyje plaukiojo daugiau nei trisdešimt metų sodyboje gyvenanti antis Pylė.
Sodyboje nuolat būna svečių, tad paukščių pulkeliai ramiai vaikšto nė kiek jų nesibaimindami. Kolegos menininkai padovanoja įvairių skulptūrų, kurios puošia labai neįprastą sodybą, kurioje knibždėte knibžda įvairios gyvasties. Įdomiausia tai, kad visi erdvaus kiemo gyventojai tarpusavyje puikiai sutaria.
Tadas papasakojo, kad daug paukščių atsiveža iš tarptautinių mugių Vengrijoje. Dažniausiai ten važiuoja jo žmona Elena. Iš Lietuvos rieda visas autobusas mūsų šalies paukštininkų.
Paklaustas, kas jis - ūkininkas ar menininkas, T. Vėbra atsakė, kad esąs nei vienas, nei kitas. Pirmieji didelėje paukštidėje mus pasitiko fazanai.
Nutrijas Vėbros laiko dėl maisto. Anot jo, nutrijų mėsa daug vertingesnė nei triušių, bet ir darbo, jas auginant, daugiau.
Lankšanai, australorpai, bantaminiai saseksai, orpinktonai, brakeliai, leghornai, orlovai, džersio milžinai, atraukanai ir galybė kitų dekoratyvinių vištų veislių kudakavo erdvioje paukštidėje. Jis priminė, kad vištas, jei tik yra galimybė, būtina laikyti, nes daugelis dietologų siūlo kasdien suvalgyti po kiaušinį. Jame yra žmogaus oraganiznui reikalinga baltymų ir kitų maisto medžiagų norma.
Atvėsus orams visus paukščius T. Vėbra sukelia į šildomas paukštides. Pasak jo, paukščiai šalčio nemėgsta, tačiau kiek laiko gali būti ir 5 laipsnių šilumos temperatūroje. Stručių veisti neverta.
Tadas tikino, kad tai - daug geriau nei lošimų namuose pralošti viską, ką turi.
Etnografinė sodyba Bilionių kaime Šilalės rajone ir Priekulės istorinis paštas | 2025-11-22
Ramonų Ūkis: Kova Už Būtį
Šiandien viešai kapinių artojais apšauktos Ramonų šeimos istorija rutuliojasi toliau - ir nė kiek ne mažiau įspūdingai. Prieš porą metų Ramonai vargais negalais įrodė, jog jie jokių kapinių nearė, nes negalima suarti to, ko nėra, o šiandien valdininkai bando įrodyti, jog nėra ir pačių... Ramonų: nėra jų ūkio, nėra iš tolo raudonais stogais švytinčių pastatų - nieko nėra.
Šeimos ūkio galva ir visų reikalų tvarkytoja vyrą išrinkus į Seimą tapusi Vilija Ramonienė VL guodėsi tik praeitų metų rudenį supratusi esanti ištrinta iš rajono žemėlapio.
Aplinkos ministerijos sekretorius Aleksandras Spruogis atsakė, kad „valstybiniuose parkuose draudžiama statyti statinius valstybinių parkų tvarkymo planuose ir bendrojo planavimo dokumentuose nenustatytose vietose, išskyrus atvejus, kai statoma esamose ir buvusiose sodybose“. Ramonų ūkis - senas senutėlis, čia paties Jono gimta ir užaugta. A.Spruogis primena, kad regioninių parkų teritorijose draudžiama kurti stambius ūkius, bet čia pat teigia, jog „teisės aktai nenurodo, koks ūkis yra stambus“.
Po tokių atsakymų dar įtartinesni ėmė atrodyti regioninio parko direkcijos veiksmai: į ūkio garažo priėmimą atvykęs kaip komisijos narys šio parko atstovas ėmė fotografuoti su priimamu objektu nesusijusias detales, o paskui tos nuotraukos atsidūrė respublikiniame laikraštyje. Jei gyventume civilizuotesnėje valstybėje, tai būtų galima pavadinti šnipinėjimu, nes V.Ramonienės ūkis - prekinis, paskleista informacija gali kirsti per verslo šaknis.
Varnių regioniniam parkui dėl teigiamų PAV išvadų stojus piestu, net Šiaulių regiono aplinkos departamentas panaikino PAV ataskaitą, beje, savo paties pasirašytą...
V.Ramonienė iš didžiulės dokumentų stirtos ištraukia Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos direktorės Rūtos Baškytės atsakymą „Dėl fermos statybos galimybės“. Viena jo pastraipa taip skamba: „Šioje teritorijoje geriausiu atveju galėjo būti tik sodyba su tradiciniais priklausiniais. Ūkio su stambiais pastatais kūrimas geomorfologiniame draustinyje prieštarauja teisės aktų nuostatoms, kas ir nėra numatyta Varnių regioninio parko tvarkymo plane. Todėl nėra jokio pagrindo pritarti šio ūkio (neteisingai vadinamos sodybos) plėtrai.
„Ši data galėjo būti dar ankstesnė, bet, kaip žinote, tik tuo metu įsikūrė Ūkininkų ūkio registras“, - tikslina V.Ramonienė ir vardija, kiek vien per jos vadovavimo ūkiui laikotarpį pastatyta naujų pastatų. Visi jie pastatyti laikantis griežčiausių reikalavimų, ant priėmimo aktų yra visų įstatymo reikalaujamų pareigūnų parašai, Varnių regioninio parko - irgi. Nė vienas pastatas neiškilo be projektų, be derinimų. Pagaliau šis ūkis ne kartą siekė ES paramos ir taip pat nė karto dėl nieko neužkliuvo. Tad kas, po paraliais, dabar turėjo atsitikti, jei net prokurorą ant menčių sugebėjusi paguldyti R.Baškytė ėmė nebesusigaudyti, „kokiu pagrindu atsirado šis žemės ūkio gamybos kompleksas“?
„Kadangi mūsų čia juridiškai nė negali būti, tai dar ateis vieną dieną ir nugriaus viską. Ir niekas mūsų nė nepasiges, nes mūsų čia nebuvo...“
Aukštaitiškos Sodybos: Paveldas Po Atviru Dangumi
Planai pradėti įgyvendinti tik pasibaigus Antrajam pasauliniam karui - šalia dvaro buvusios sodybos, pietinėje parko dalyje, imtasi organizuoti visai naujo tipo Liaudies buities skyrių. Jo ekspozicijos projekto centrinis planas sudarytas atsižvelgiant į XIX a. valstiečio sodybą: gyvenamąjį namą, klėtį, tvartą, klojimą-daržinę, pirtį, virtuvę - „pravarėlį“, šulinį, tvenkinį, tvoras bei sodą su bitynu. Manyta, kad sodyba turi būti tokia, kokia būdinga daugeliui Aukštaitijos grupinių kaimų - gatvinio tipo.
Be minėtųjų pastatų, norint dar labiau papildyti liaudies architektūros vaizdą bei atskleisti valstiečių buities raidos etapus, buvo numatyta eksponuoti keletą skirtingų pavienių pastatų - klėtelę, koplyčią, malūną ir kitus. Ne visiems sumanymams buvo lemta išsipildyti. Pavyzdžiui, nesėkmingai bandyta surasti XIX a. pirmosios pusės autentišką aukštaitišką pirkią, dabartinėje ekspozicijoje neišvysime tvarto bei pirties, kuri 1982 m. sudegė.
Į muziejaus teritoriją klojimas pradėtas perkelti 1969 m. pabaigoje. Darbai baigti tik kitų metų rudenį, nes rekonstrukcijai prireikė naujų statybinių medžiagų, stogas buvo dengiamas šiaudais. Dabar jame įkurta Rokiškį garsinanti prakartėlių ekspozicija. Pastatą 2002 m. restauravo į Rokiškį atvykstančio italo Angelo Frosio fondas. Po to sekė kiti statiniai - sodybos centre pastatytas „pravarėlis“, žmonių dar vadinamas lauko virtuvėle.
Į muziejaus Liaudies buities skyriaus ekspozicijas 1959 m. iš Gaigalių kaimo (Kupiškio r.) atkelta klėtis buvo pirmasis eksponatas. Unikalu yra tai, kad statyba buvo atlikta nenaudojant pjūklo bei metalinių vinių. Didelę vertę turi ir kita klėtis, atvežta 1964 m. iš Varniškių kaimo (Utenos r.). Šiuo metu eksponuojamoje klėtyje išdėstytas inventorius. Tai kubilas alui daryti, mediniai kibirėliai miltams bei grūdams laikyti, jaučių jungai, gorčiai, bertuvės, pintinė iš beržo tošies ir kiti daiktai. Vertingiausias iš jų - lovys-aruodas grūdams laikyti.
Pastaraisiais dešimtmečiais beveik visi atvežti statiniai restauruoti, sutvarkyta aplinka. Klėtyse veikia atviri etnografijos fondai.
tags: #valstieciu #laikrastis #sodyba