Šiame straipsnyje nagrinėjama įmonių veiklos analizės teoriniai pagrindai, įmonių finansinę veiklą apibūdinančių rodiklių analizės metodika, bei įmonės pagrindinę (gamybinę) veiklą apibūdinančių rodiklių analizės metodika.
Monografijos mokslinį naujumą sudaro pirmą kartą šalies ir užsienio literatūroje pateikta įmonių veiklos analizės struktūra, išskiriant tris jos sudedamąsias dalis - pagrindinės veiklos (gamybinės), finansinės veiklos ir investicinės veiklos analizė.
Išskirtinis monografijos dalykas - finansinės veiklos, pagrindinės (gamybinės) ir investicinės veiklos analizės turinio suformulavimas. Pirmą kartą atlikta finansinių santykinių rodiklių skirstymo į grupes užsienio šalių ir Lietuvos autorių lyginamoji analizė ir remiantis šia analize rekomenduojama svarbiausių santykinių rodiklių sistema įmonių finansinei būklei, veiklos rezultatams ir pinigų srautams vertinti.
Technologijoms vystantis ir konkurencijai stiprėjant, ūkio subjektai, siekdami pirmauti rinkoje, privalo ne tik kurti naujus produktus/paslaugas, įgyvendinti įvairias strategijas, bet ir analizuoti praėjusio laikotarpio veiklos rezultatus, lyginti juos su kitų panašių įmonių rodikliais, įvertinti statistinius duomenis ir remiantis jais organizuoti veiklos plėtrą, naujus gamybinius pajėgumus įsigijimus.
Šis identifikavimas - tai pirmas žingsnis siekiant didesnio efektyvumo ir mažesnių veiklos sąnaudų. Dažnai mažos verslo įmonės priima sprendimus įsigyti brangaus ilgalaikio turto, kuris dažniausiai nėra susijęs su pagrindine įmonės veikla arba nesukuria papildomos naudos: įsigyjamos naujos biuro patalpos prestižiniuose pastatuose, A klasės lokacijoje, daromi remontai, perkami nauji baldai, kompiuterinė įranga, automobiliai administracijos darbuotojams ir pan.
Tokie itin dažnai pasitaikantys atvejai tik įrodo, jog retas, net puikiai savo įmonės specifiką, veiklos sritį, verslo aplinką suvokiantis įmonės vadovas žino, kokią teigiamą reikšmę įmonės finansiniams rezultatams gali turėti sėkmingas ir efektyvus ilgalaikio turto valdymas.
Lietuvoje dar nėra populiaru valdyti nuomajam ar kitais būdais (ne nuosavybės teise priklausančiu) įsigytą turtą, o ir sprendimai dažniausiai priimami, ne siekiant didesnio ilgalaikio turto efektyvumo, remiantis įmonės analizės rezultatais, bet pasidavus rinkoje tokias paslaugas pardavėjų spaudimui.
Ilgalaikio turto efektyvumo problema atskirai nuo visos įmonės efektyvumo valdymo nėra literatūroje išsamiai nagrinėta. Didžiausią darbą, kuriant ilgalaikio turto analizės metodus, yra atlikęs habil.dr. V. Snieška. Ankstesnės analizės apimdavo daugiau trumpalaikio turto dalies efektyvinimą, o ne ilgalaikį turtą.
Pagrindinis šio darbo tikslas - nustatyti ilgalaikio turto naudojimo efektyvumo didinimo kryptis, bei remiantis moksline literatūra, straipsniais parengti ilgalaikio materialiojo turto naudojimo efektyvumo įvertinimo metodiką, kurią taikant praktikoje, įmonių atstovai, nepriklausomai nuo įmonės dydžio ir veiklos pobūdžio, galėtų įvertinti ilgalaikio turto efektyvumo lygį ir priimti teisingus sprendimus dėl turto sudėties, struktūros, kaitos, techninės būklės valdymo.
Taip pat sukurti konceptualias gaires, kuriomis vadovaujantis, būtų galima didinti efektyvumą, identifikuoti problemines sritis, kai atlikta analizė neatskleidžia efektyvumo didinimo rezervo įmonėje.
Tyrimo metodai - mokslinės literatūros analizė, indukcija ir dedukcija, loginė analizė ir sintezė, palyginamoji analizė, loginio ir grafinio modeliavimo metodai, dokumentų analizė, įmonės veiklos procesų stebėjimas, pokalbiai su vadovais, profesinės patirties apibendrinimas.
Efektyvumo didinimo siekia įmonės, įstaigos, organizacijos visame pasaulyje - tai rodo, kad šis tikslas yra labai svarbus globaliniu mastu. Norint pasiekti maksimalius įmonės finansinius rezultatus, labai svarbu suvokti, kokie yra pagrindiniai, efektyvumą lemiantys veiksniai ir kokia yra jo didinimo kaina, arba tai, kokie kaštai gali būti patiriami dėl nepakankamo efektyvumo.
Bendriausia prasme efektyvumas suprantamas, kaip santykis tarp pagaminto produkto ir/ar paslaugų apimties ir jiems panaudotų išteklių. Lietuvos ir užsienio autoris (S. Šienauskas, J. A. Stoner, P.F. Drucker ir kt.) nagrinėdami ekonominį procesų prigimtį bei tarpusavio ryšius formuoja nevienodus požiūrius į rodiklius, kuriais norima pabrėžti vieną ar kitą įmonės ar visos ūkio veiklos ypatybę. Efektyvumo sąvoka gali būti naudojama kaip kriterijus, sprendžiant, ar gerai yra paskirstomi ištekliai.
Tarptautinis žodžių žodynas sąvoką ,,efektyvumas“ aiškina taip: efektyvumas - rezultato ir sąnaudų (lėšų, resursų, energijos) palyginimo laipsnis. Šis apibrėžimas rodo, kad efektyvumą galima įvertinti palyginant gautą rezultatą su ištekliais, panaudotais siekiant rezultato.
Panašiai efektyvumą aiškina ir vadybos srities autorius J. A. Stoner - jis teigia, jog tai - sugebėjimas sunaudoti mažiausiai išteklių, siekiant organizacijos tikslų. Kitas vadybos srities mokslininkas P.F. Drucker efektyvumo sampratą formuoja kiek kitaip ir apibūdina kaip sugebėjimą daryti dalykus teisingai.
Tuo tarpu viešajame administravime efektyvumas yra suprantamas kaip racionalus išteklių panaudojimas, pozityvus organizacijos filosofijos ir organizacinės kultūros įtvirtinimas. S. Pūras analizuodamas šio sektoriaus efektyvumą, skirtingai nei V. Snieška, nekalba apie galutinį rezultatą. Šiame sektoriuje, rezultatas gali būti iš karto ne toks akivaizdus dėl būtinų investicijų, pertvarkymų ir pan.
Kitas mokslininkas, pasitelkiantis kitokį požiūrį į efektyvumą yra L. Gulick. Jis efektyvumą aiškina, pasitelkdamas vertybės sąvoką. Savo moksliniuose darbuose argumentuoja, kad efektyvumas yra tokia vertybė, kuri gali konfliktuoti su kitomis vertybėmis, todėl jai turi būti teikiama pirmenybė. Tokiame efektyvumo sąvokos aiškinime lieka daug vietos pamąstymams bei įvairioms interpretacijoms, kadangi vertybė gali būti suvokiama įvairiai.
Tuo tarpu D. Waldo laikosi priešingos nuomonės. Jis mano, kad efektyvumas savaime negali būti vertybė, kad visuomet jį būtina apibrėžti, atsižvelgiant į tikslus. Kaip matyti, D. Waldo efektyvumą siūlo vertinti per tikslų pasiekimą ar nepasiekimą.
Siekiant veiklos efektyvumo gali būti naudojami įvairūs būdai ir technika. Remiantis kitu lietuviu mokslininku A. Jakščiu, efektyvumas - įvairių išteklių panaudojimo lygis, užtikrinantis maksimalią produkto gamybą.
Neoklasikinėje ekonomikos teorijoje ekonomikos efektyvumo aiškinimas grindžiamas Pareto optimumo samprata. Kitaip tariant, Pareto efektyvumas pasiekiamas, kai ekonominiai ištekliai yra paskirstyti tokiu būdu, kad jų perskirstymas, siekiant kažkam duoti daugiau, neišvengiamai pablogina kito individo padėtį.
Efektyvumas glaudžiai susijęs ir su veiksmingumu, rezultatyvumu bei produktyvumu. Dėl veiklos specifiškumo, tik tam sektoriui būdingi niuansai, nurodo skirtingus kelius ir būdus užsibrėžtam tikslui pasiekti. Tai patvirtina 1 lentelėje pateiktos įvairios skirtingų atstovų nurodytos efektyvumo sampratos.
Verslo pasaulyje ilgalaikio turto panaudojimo efektyvumo valdymas dažnai yra nuvertinamas ir jam skiriama ne itin daug dėmesio. Įmonėse yra riboti ištekliai ir šiam klausimui spręsti sunku surasti laiko ir įrankių, todėl šią problematiką apimantys sprendimai atidedami neribotam laikotarpiui.
Siekiant išanalizuoti ilgalaikio turto naudojimo efektyvumo didinimo perspektyvas, ši specifinė viso turto dalis neturėtų būti analizuojama bendrai su ilgalaikio turto naudojimo efektyvumu.
Finansinis ilgalaikis turtas - tai ypatingos rūšies turtas, atspindintis tam tikras įmonės teises bei privilegijas jai dalyvaujant kitų įmonių veikloje. Jis turi teikti įmonei naudą ilgesniu nei vienerius metus laikotarpiu. Čia, kaip apčiuopiamas objektas, yra teisė , kurios dydis priklauso ne nuo analizuojamos įmonės sėkmingos veiklos, o nuo to, kokius sprendimus priima vertybinius p...
Efektyvumo sampratos skirtingų autorių interpretacijoje
Įvairūs autoriai skirtingai apibrėžia efektyvumo sąvoką, atsižvelgiant į kontekstą ir veiklos sritį.
| Autorius | Efektyvumo apibrėžimas |
|---|---|
| C.S. Certo, S.T. Husted | Efektyvumas yra optimalus organizacijos išteklių naudojimas siekiant organizacijos tikslų. |
| C.S. Certo | Efektyvumas laipsnis iki kurio vadybininkai pasiekia savo tikslus. Efektyvumas yra laipsnis kuriuo organizacijos ištekliai prisideda prie produkcijos gamybos. |
| P.F. Drucker | Efektyvumas yra sėkmės radimas - tai minimalios sąlygos išlikimui, po to kai sėkmė buvo pasiekta. Efektyvumas reikalauja indėlio į visas veiklos sritis. |
| A.Jakutis | Efektyvumas - įvairių išteklių panaudojimo lygis, užtikrinantis maksimalią produkto gamybą. |
| V.Snieška | Efektyvumas yra pasiekiamas kai ištekliai yra paskirstomi taip, kad juos panaudojant būtų gaunama didžiausia įmanoma grynoji nauda. |
| J.Greenwood | Efektyvumas apima santykius tarp veiklos, išteklių ir išlaidų. |
| P. Wannacott | Efektyvumas - produktyvusis pastangų panaudojimo lygis užtikrinantis maksimalų rezultatą |
| D.N. Hyman | Efektyvumas yra kriterijus, leidžiantis įvertinti išteklių panaudojimą. |
| V.Vasiliauskas | Veiklos ekonominiai rezultatai (pelnas, rentabilumas) pasiekiami, optimaliai organizuojant darbo objektus (žaliavos, medžiagos), darbo priemones (pastatus, statinius) ir darbo subjektus (darbininkus, tarnautojus) sąveiką. |
Ilgalaikio turto efektyvumo valdymo analizė
Ilgalaikio turto efektyvumo valdymo analizė dažniausiai integruojama į daug platesnę veiklos analizę - toks kompleksinis vertinimas yra daug geresnis, jeigu visos dalims skiriama pakankamai dėmesio. Remiantis V. Snieška visais atvejais yra būtinas tos vykdomos veiklos gaunamo ar gautino rezultato (efekto) palyginimas su tam rezultatui gauti reikalingomis sąnaudomis.
Pateikta apibrėžimų interpretacija nusako efektyvumo didinimo galimybių prasmę. Taigi sudarant modelį, prioritetas bus teikimas efektyvumo suvokimui, kuris teigia, kad ilgalaikio turto efektyvumas išreiškia rezultatą, tenkantį kiekvienoje veikloje naudojamų ir tam rezultatui gauti reikalingų išteklių sąnaudų vienetui (ekonominis efektyvumas).
Verslo pasaulyje ilgalaikio turto panaudojimo efektyvumo valdymas dažnai yra nuvertinamas ir jam skiriama ne itin daug dėmesio. Įmonėse yra riboti ištekliai ir šiam klausimui spręsti sunku surasti laiko ir įrankių, todėl šią problematiką apimantys sprendimai atidedami neribotam laikotarpiui.
Prieš pradedant ilgalaikio turto naudojimo efektyvumo modelio paieškas, būtina identifikuoti, kuriai turto daliai bus skiriamas didžiausias dėmesys. Įmonės ilgalaikis turtas dažniausiai būna nevienalypis ir kiekviena šio turto dalis dar gali būti skaidoma į kelias dedamąsias. Drauge su turto specifika į įmonę atkeliauja ir problemos arba nauda, efektyvumas arba nuostolingumas. Taigi siekiant šiame darbe atskleisti ilgalaikio turto naudojimo efektyvumo valdymo kryptis, labai svarbu atsižvelgti į ilgalaikio turto sudėtį ir išskirti, kuri jo dalis sudaro didžiausią svorį įmonės veikloje ir kuriai daliai taikytini efektyvumo didinimo sprendimai gali būti naudingiausi.
Sąvoka „ilgalaikis turtas“ yra labai plati, todėl, siekiant efektyvesnio panaudojimo, būtina taikyti tinkamai parinktus efektyvumo valdymo metodus, kurie turi atspindėti ir to turto specifiką. Įmonės turtas klasifikuojamas įvairiais požymiais - pagal naudojimo paskirtį ir trukmę įmonės veikloje, pagal materialinę išraišką, pagal piniginę išraišką, pagal tokio turto grupavimą balanse, statistikos ataskaitose ir kitus požymius.
Pagal vaidmenį įmonės veikloje klasifikacija svarbi tuo, kad tiek įmonės savininkai, tiek valdžios institucijos visada skatina aktyviosios turto dalies santykinį didėjimą viso turto sumoje. Pasyviuoju turtu laikoma žemė, gamtos ištekliai, pastatai, statiniai, perdavimo ir kiti įrenginiai. Šis turtas dažnai labai reikšmingas ir sudarantis didelę įmonės turto dalį, todėl svarbu įvertinti, kaip šis turtas gali būti efektyviai panaudojamas įmonės veikloje.
Aktyvioji ilgalaikio turto dalis turi sudaryti pagrindinę ilgalaikio turto apimtį įmonės veikloje, jeigu galvojama apie efektyvumo didinimą. Pasyvioji turto dalis gali būti perteklinė, dalies jo atsisakant, perleidžiant ar pasirenkant kitas įsigijimo formas, kurios mažintų šios turto dalies išlaikymo sąnaudas. Planuojant investicijas, ilgalaikio turto atnaujinimui, jos taip pat turi atspindėti pageidaujamą santykį tarp aktyviosios ir pasyviosios dalies.
Organizacijos ilgalaikį nematerialųjį turtą reikėtų vertinti atsargiau, kadangi įmonei bankrutavus nei programinės įrangos, nei licencijų, nei prestižo negalima nei parduoti, nei paskirstyti akcininkams (pvz. prekės ženklai, patentai ir licencijos, autoriaus ir gretutinės teisės, teisė demonstruoti kino filmus, plėtros darbai, kompiuteris programos).
Ilgalaikio turto valdymo schema
tags: #valstybes #materialaus #turto #analize