Valstybinės Žemės Privatizavimas Lietuvoje: Pirmenybės Teisės ir Nuomos Sąlygos

Norint įsigyti nuosavybėn ar kitaip naudoti valstybės (savivaldybės) turtą, būtina žinoti turto privatizavimo, nuomos, panaudos teisinių santykių reglamentavimo specifiką. Teisinio reglamentavimo išmanymas leidžia išvengti formalių šių taisyklių pažeidimų, dėl kurių nepavyksta sėkmingai privatizuoti ar išsinuomoti dominančio turto, taip pat apsaugo nuo neperspektyvių teisminių ginčų, kurie dėl minėtojo reglamentavimo neišmanymo dažnai baigiasi nesėkme ir didelėmis bylinėjimosi išlaidomis.

Lietuvos teritorija

Laikinas Valstybinės Žemės Naudojimas

Laikinai naudotis gali būti suteikiami tie valstybinės žemės ūkio paskirties žemės sklypai, kurie yra tinkami žemės ūkio veiklai vykdyti, neperduoti naudotis ir neišnuomoti, nesuformuoti atskirais žemės sklypais, esantys kaimo gyvenamosiose vietovėse ir teritorijose, priskirtose miestams po 1995 m.

Pirmumo teisę įsigyti valstybinės žemės sklypą laikinai naudoti lemia prašymo pateikimo data, t.y. jeigu keli pretendentai pageidauja laikinai naudoti tą patį žemės plotą, pirmenybė teikiama tam asmeniui, kuris prašymą pateikė pirmas. Prašymas teikiamas Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos teritoriniam skyriui pagal esamą žemės vietą. Jame būtina nurodyti ne tik konkrečią pageidaujamo naudoti žemės vietą, bet ir jo plotą. Prašymai išnagrinėjami per 20 darbo dienų nuo jų gavimo dienos.

Jeigu asmens prašymas pateiktas iki liepos 1 d., - leidimo laikinai naudotis valstybine žeme pabaigos data yra tų pačių kalendorinių metų paskutinė diena. Jeigu prašymas pateiktas po liepos 1 d., - leidimo laikinai naudotis valstybine žeme pabaigos data yra kitų kalendorinių metų paskutinė diena.

Jeigu kiekvienais kalendoriniais metais ne vėliau kaip iki liepos 15 d. asmuo neinformuoja teritorinio skyriaus apie ketinimą nutraukti laikiną žemės naudojimą, o teritorinis Nacionalinės žemės tarnybos skyrius neinformuoja asmens apie atsisakymą pratęsti leidimą laikinai naudotis valstybine žeme kitais kalendoriniais metais, naudojimosi valstybine žeme terminas pratęsiamas dar vieniems kalendoriniams metams.

Vis dėlto leidimo laikinai naudotis valstybine žeme negalima gauti ilgesniam laikui, pvz., 5-eriems metams. Taigi, ūkininkas rizikuoja, kad kiekvienais metais valstybė gali pareikalauti laikinai perduotą naudoti žemę gražinti.

Valstybinės Žemės Nuoma Be Aukciono

Dažnai sulaukiame klausimo, ar yra galimybių žemės sklypą išsinuomoti be aukciono ir kam šiuo atveju teikiama pirmenybė. Pirmumo teisė išsinuomoti valstybinės žemės ūkio paskirties žemės sklypą be aukciono suteikiama ūkininkams, taip pat asmenims, turintiems dokumentą, patvirtinantį profesinį pasirengimą ūkininkauti, Lietuvos arba užsienio juridiniams asmenims ar kitoms užsienio organizacijoms - žemės ūkio produkcijos gamintojoms, kurių metinės įplaukos iš prekinės žemės ūkio produkcijos realizavimo sudaro daugiau kaip 50 procentų visų gaunamų pajamų.

Asmuo, pageidaujantis išsinuomoti žemės sklypą, pirmiausia privalo pateikti prašymą Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos teritoriniam skyriui. Prašymas teikiamas tam skyriui, kurio žinioje yra pageidaujamas išsinuomoti sklypas. Prašyme privalu nurodyti konkrečią vietovę, žemės sklypo plotą, ir pageidaujamą nuomos terminą.

Žemės nuomos terminas nustatomas nuomotojo ir nuomininko susitarimu, bet ne ilgesniam nei 99 metai laikotarpiui. Kai išnuomojama žemės ūkio paskirties žemė, žemės nuomos terminas negali būti ilgesnis nei 25 metai. Žemės sklypai laikiniesiems statiniams statyti ir eksploatuoti išnuomojami Statybos įstatymu nustatytam tokių statinių naudojimo terminui.

Privatizavimo Sandoriai

Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo sandoriai yra sudaromi pagal Privatizavimo įstatyme bei jo lydimuosiuose teisės aktuose nustatytą specialią tvarką. Privatizavimo įstatymo 22 str. nustatyta, kad valstybinės žemės sklypų ir savivaldybėms nuosavybės teise priklausančių žemės sklypų, priskirtų privatizuojamiems objektams ir įrenginiams, pardavimo, nuomos ar kitokio perleidimo tvarką nustato žemės santykius reglamentuojantys teisės aktai, konkrečiai - Vyriausybės 2005 m. rugsėjo 16 d. nutarimu Nr. 1023 patvirtintos Valstybinės žemės sklypų, priskirtų privatizavimo objektams, pardavimo ir nuomos taisyklės (toliau - Taisyklės).

Jų 2.1 punktu įtvirtinta nuostata, kad, privatizuojant valstybei nuosavybės teise priklausančius statinius ir įrenginius ar jų dalis pagal Privatizavimo įstatymą, su privatizuojamu objektu kartu turi būti parduodamas ir jam priskirtas žemės sklypas, išskyrus tuos atvejus, kai jis negali būti perleidžiamas privačion nuosavybėn pagal LR Žemės ir Žemės reformos įstatymus bei minėtųjų Vyriausybės patvirtintų Taisyklių 2.2 punktą.

Privatizuojamo objekto privatizavimo sąlyga, nustatanti, ar jam priskirtas žemės sklypas parduodamas ar tik nuomojamas, nurodoma privatizuojamo objekto privatizavimo programoje.

Privatizacija - tai valstybinės, savivaldybių ar visuomeninės nuosavybės (įmonių, jų padalinių ir turto, akcijų, gyvenamųjų namų ir butų, žemės, gamtinių išteklių ir kitos) perdavimas privačių subjektų nuosavybėn, t. p. šio turto valdymo perleidimas privatiems fiziniams ar juridiniams asmenims.

Privatizavimo Etapai Lietuvoje

Privatizuojant kai kuriuos kitus objektus (pvz., žemę, gamtinius išteklius) teisė juos pirkti gali būti apribota užsienio fiziniams ir juridiniams asmenims. Privatizacijos sąvoka pradėta vartoti 20 a. viduryje. Didžiausią poveikį privatizacijos populiarinimui visame pasaulyje padarė M. Thatcher vyriausybės Didžiojoje Britanijoje (tečerizmas) 9 dešimtmetyje įgyvendinta plati privatizacijos programa, kurios metu privatizuota apie 60 % viso viešojo ekonomikos sektoriaus.

20 a. 10 dešimtmetyje-21 a. pradžioje dar didesnio masto privatizaciją įvykdė buvusios socialistinės Vidurio ir Rytų Europos bei Azijos valstybės. Išsivysčiusiose Vakarų šalyse privatizacija apėmė iki 10 % viso ūkio, vyko pamažu ir iš esmės nepakeitė visuomenės socialinės struktūros, tuo tarpu posocialistinėse šalyse, kuriose komunistų partijų valdymo metais buvo suvalstybintas beveik visas ūkis, privatizuota 60-80 % ūkio perduodant privatiems savininkams daugumą svarbiausių ūkio šakų, privatizacijos procesas vyko sparčiau (tai kaip ekonomikos liberalizacijos apraišką skatino ir Tarptautinio valiutos fondo, Pasaulio banko atstovai, Vakarų valstybių vadovai) ir buvo susijęs su radikaliais ekonominiais ir socialiniais pertvarkymais.

Buvo privatizuojamos 3 svarbiausios grupės objektų (skirtinga tvarka): valstybinės įmonės, valstybinis butų fondas, kolūkių ir tarybinių ūkių turtas. Pirmajame etape (vadinamosios pirminės privatizacijos) visiems šalies piliečiams nemokamai išdalyti investiciniai čekiai, kurie tapo privatizacijos pagrindine priemone (nuvertėjus gyventojų santaupoms SSRS rubliais dauguma jų neturėjo lėšų privatizuoti valstybės ir savivaldybių turto už pinigus).

Oficialiai privatizacijos svarbiausias tikslas buvo padaryti visus piliečius buvusio valstybinio turto savininkais. Valstybinių įmonių privatizacija buvo vykdoma skelbiant viešą įmonės akcijų pasirašymą ar konkursą geriausiam verslo planui parengti (didelės ir vidutinės įmonės), parduodant įmones ir jų turtą viešuose ar uždaruose (dalyvaujant tik tos srities išsilavinimą turintiems potencialiems pirkėjams, pvz., privatizuojant medicinos, farmacijos, žiniasklaidos įmones) aukcionuose (mažesni iki 30 000 litų vertės objektai), rengiant už konvertuojamąją valiutą parduodamų objektų viešuosius konkursus.

Valstybinius butus galėjo įsigyti visi juos nuomojantys gyventojai. 1991-92 privatizuoti beveik visi gyvenamieji pastatai, 99 % kolūkių ir tarybinių ūkių turto (SSRS okupacijos metais nacionalizuota žemė, kitas išlikęs nekilnojamasis turtas grąžintas buvusiems savininkams ar jų įpėdiniams natūra, pinigais ar kitu lygiaverčiu turtu, o bendruoju kolūkių ir tarybinių ūkių darbu sukurtą turtą privatizavo jų darbuotojai), dauguma mažų prekybos, viešojo maitinimo, buitinio aptarnavimo įmonių.

Privatizacijos procesą ideologiniais ir politiniais motyvais dažnai siekta vykdyti kuo skubiau, nepagrįstai sumažinant privatizuojamų objektų kainas. Investiciniai čekiai labai nuvertėjo, didelė dalis valstybinio turto privatizuota už abejotinos kilmės pinigus, privatizacijos procese aktyviai dalyvavo buvusi sovietinė nomenklatūra ir nusikalstamos struktūros.

Iš viso 1991-95 privatizuota 5714 įmonių, iš jų 2928 (didelės ir vidutinės įmonės) - viešo akcijų pasirašymo būdu, 2726 (mažesni objektai) - parduota aukcionuose, 12 - pagal geriausio verslo plano konkursą, 48 - už laisvai konvertuojamą valiutą.

Antrajame etape (nuo 1996) valstybės ir savivaldybių turtas parduodamas už pinigus rinkos verte, įsigyti jį gali lygiomis teisėmis ir Lietuvos, ir užsienio šalių fiziniai ir juridiniai asmenys. Investiciniai čekiai galėjo būti naudojami tik iki 1998 pabaigos žemei, gyvenamosioms patalpoms ir kai kuriems kitiems objektams (išskyrus įmones ir jų turtą) privatizuoti.

Privatizaciją reglamentuoja Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymas (1997, nauja redakcija 2014 - Valstybei ir savivaldybėms priklausančių akcijų privatizavimo įstatymas), pagal kurį numatyti 6 galimi privatizacijos būdai: viešas akcijų pardavimas, viešas aukcionas, viešas konkursas, tiesioginės derybos, valstybės ar savivaldybės kontrolės perdavimas jų kontroliuojamoje įmonėje, nuoma su išsipirkimu.

Tam pačiam objektui gali būti derinama 2 ar daugiau skirtingų privatizacijos būdų. Už privatizuotą objektą pirkėjas turi sumokėti iš karto arba dalimis: už nuomos su išsipirkimu būdu privatizuotą materialųjį ilgalaikį turtą - iki dešimties metų, privatizuotą kitais būdais - iki dvejų metų, už akcijas - iki penkerių metų laikotarpiu.

Privatizuota daugiau didelių įmonių: 1996 - Lifosa, 1998 - Lietuvos telekomas, 1999 - Mažeikių nafta, Lietuvos draudimas, 2001 - Lietuvos taupomasis bankas, 2002 - Lietuvos žemės ūkio bankas, 2003-04 - alkoholinių gėrimų gamybos bendrovės (Alita, Anykščių vynas, Stumbras, Vilniaus degtinė), Lietuvos dujos, 2005 - Lietuvos avialinijos ir kita.

Antrasis privatizacijos etapas vyko sklandžiau už pirmąjį, davė daugiau pajamų valstybei ir savivaldybėms, padidino užsienio investicijų Lietuvoje mastą. Dauguma privatizuotų įmonių nebuvo suskaidytos, sėkmingai tęsia veiklą, gerina savo finansinius rodiklius ir paslaugų kokybę. Įvyko dalinė viešųjų paslaugų privatizacija (ypač teisinių, komunalinių).

Lietuvos visuomenė privatizacijos rezultatus vertina labai prieštaringai. Privatizacija dažnai kritikuojama dėl to, kad buvo vykdoma skubotai ir neskaidriai.

NŽT Paaiškinimai Dėl Valstybinės Žemės Nuomos ir Pardavimo

Nacionalinę žemės tarnybą (NŽT) vis dažniau kreipiasi ūkininkai dėl iš Lietuvos įmonių gaunamų pasiūlymų išsinuomoti ar pirkti ūkininkų naudojamą valstybinę žemės ūkio paskirties žemę. Ūkininkai domisi, ar galimas valstybinės žemės nuomos teisės perleidimas kitiems asmenims, ir kaip šį procesą reglamentuoja teisės aktai. NŽT atkreipia dėmesį į svarbius teisinius ir praktinius aspektus, susijusius su valstybinės žemės ūkio paskirties žemės nuoma ir pardavimu.

NŽT pažymi, kad fiziniai ar juridiniai asmenys negali jiems išnuomotų valstybinės žemės sklypų perleisti (parduoti ar išnuomoti) kitiems asmenims.

Valstybinės žemės ūkio paskirties žemės nuoma

Remiantis teisės aktais, valstybinę žemės ūkio paskirties žemę išsinuomoti gali Lietuvos ir kai kurie užsienio valstybių fiziniai ir juridiniai asmenys bei kitos užsienio organizacijos, atitinkančios tam tikrus kriterijus. Valstybine žemės ūkio paskirties žeme ją išsinuomojęs fizinis ar juridinis asmuo gali naudotis nuomos sutartyje nustatytą laikotarpį.

Sprendimą išnuomoti valstybinės žemės ūkio paskirties žemės sklypą priima ir valstybinės žemės nuomos sutartį sudaro NŽT vadovas arba jo įgaliotas teritorinio padalinio vadovas.

Teisė nuomotis valstybinę žemės ūkio paskirties žemę fiziniams ir juridiniams asmenims suteikiama valstybinės žemės nuomos sutartyje nurodytam nuomos terminui, bet ne ilgesniam kaip 25 metų laikotarpiui - terminas nustatomas nuomotojo ir nuomininko susitarimu.

Suformuoti ir įstatymų nustatyta tvarka įregistruoti žemės ūkio paskirties žemės sklypai išnuomojami pasirašius valstybinės žemės nuomos sutartį ir ją įregistravus Nekilnojamojo turto registre. Taip pat prieš 3 mėnesius iki nuomos termino pabaigos asmuo gali teikti prašymą dėl valstybinės žemės nuomos sutarties atnaujinimo arba pratęsimo.

Jeigu asmuo prašo nuomos sutartį atnaujinti, tokiu atveju pasirašoma nauja valstybinės žemės nuomos sutartis, kurioje nustatomas naujas nuomos terminas. Jeigu valstybinės žemės nuomininkas prašo nuomos sutartį pratęsti, sutartis pratęsiama tokiam nuomos terminui, koks yra nurodytas pakeitimo sutartyje.

Valstybinės žemės ūkio paskirties žemės nuomos sutartys gali būti nutraukiamos prieš terminą vienašališkai, kai nesilaikoma nuomos sutartyje nustatytų sąlygų. Nutraukus valstybinės žemės nuomos sutartį, nuomos teisė išregistruojama ir pakeičiami Nekilnojamojo turto registre esantys duomenys, o valstybinės žemės sklypas grąžinamas į laisvos žemės fondą. Laisvos valstybinės žemės fondo žemė valdoma, naudojama ir disponuojama ja įstatymų nustatyta tvarka.

NŽT atkreipia dėmesį į tai, kad valstybinės žemės nuomą reglamentuojantys teisės aktai nenumato galimybės asmeniui, turinčiam teisę į valstybinės žemės sklypo ar jo dalies nuomą, perleisti šią jam priklausančią teisę kitam asmeniui.

Vadovaujantis Valstybinės žemės ūkio paskirties žemės sklypų nuomos taisyklėmis, išnuomotų valstybinės žemės ūkio paskirties žemės sklypų subnuoma negalima, išskyrus atvejus, kai žemės sklypas subnuomojamas asmeniui, su kuriuo sudaryta statinių ar įrenginių (jų dalies), kuriems eksploatuoti žemės sklypas išnuomotas, nuomos ar kito naudojimo sutartis ne ilgesniam nei 5 metai laikotarpiui, ir tik kai valstybinės žemės sklypo nuomininkas tinkamai vykdo pagal nuomos sutartį prisiimtus įsipareigojimus.

Tokiu atveju valstybinės žemės nuomos sutarties projekte turi būti nurodyta, kad nuomininkas gali subnuomoti išnuomotą žemės sklypą tik gavęs rašytinį nuomotojo (t. y. NŽT) sutikimą ir tik pagal šioje sutartyje nustatytus reikalavimus ir sąlygas.

Kaip minėta, valstybinės žemės ūkio paskirties žemės sklypai išnuomojami Lietuvos Respublikos ir užsienio valstybių fiziniams ir juridiniams asmenims ar kitoms užsienio organizacijoms.

Pirmumo teisę išsinuomoti valstybinės žemės ūkio paskirties žemės sklypus be aukciono turi:

• Fiziniai asmenys, įregistravę ūkininko ūkį Lietuvos Respublikos ūkininko ūkio įstatymo nustatyta tvarka arba turintys Vyriausybės įgaliotos institucijos nustatytą pasirengimą ūkininkauti.
• Juridiniai asmenys - žemės ūkio produkcijos gamintojai, kurių metinės įplaukos iš prekinės žemės ūkio produkcijos realizavimo sudaro daugiau kaip 50 procentų visų gaunamų pajamų.
• Jeigu keli vienodą pirmumo teisę turintys asmenys pageidauja išsinuomoti tą patį valstybinės žemės ūkio paskirties žemės sklypą, žemės sklypas išnuomojamas tam asmeniui, kuris teisėtai naudojasi žemės sklypu. Jeigu tokių asmenų nėra, žemės sklypas išnuomojamas asmeniui, kurio nuosavybės teise turimas ar iš valstybės nuomojamas žemės ūkio paskirties žemės sklypas ribojasi su pageidaujamu išsinuomoti žemės ūkio paskirties žemės sklypu. Jeigu tokių asmenų nėra arba jų yra keletas, žemės ūkio paskirties žemės sklypas išnuomojamas asmeniui, anksčiau pateikusiam prašymą išsinuomoti valstybinės žemės ūkio paskirties žemės sklypą.

Valstybinės Žemės Ūkio Paskirties Žemės Pardavimas

Lietuvos Respublikos žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo įstatyme nustatyta, kad laisva valstybinė žemės ūkio paskirties žemė neparduodama, išskyrus šio įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje nustatytus atvejus.

Teisę be aukciono pirkti valstybinę žemės ūkio paskirties žemę Vyriausybės nustatyta tvarka turi:

1. Asmenys, nuosavybės teise turintys žemės ūkio veiklai naudojamus statinius ir įrenginius, - šiems statiniams ir įrenginiams eksploatuoti jų naudojamus žemės ūkio paskirties žemės sklypus. Žemės ūkio paskirties žemės sklypai formuojami prie asmens nuosavybės teise turimų statinių, kurių paskirtis Nekilnojamojo turto registre įregistruota kaip žemės ūkio paskirties ir kurie reikalingi šiems statiniams pagal jų paskirtį eksploatuoti.
2. Asmeninio ūkio žemės naudotojai - jų naudojamus asmeninio ūkio žemės sklypus. Asmeninio ūkio naudotojai gali pirkti iš valstybės tik jiems pagal teisės aktus suteiktą ir jų pačių asmeninio ūkio poreikiams naudojamą asmeninio ūkio žemę. Žemė, kurios asmuo savo asmeninio ūkio poreikiams nenaudoja, neparduodama. Mirus asmeniui, kuriam buvo suteikta naudoti asmeninio ūkio žemė, teisę iš valstybės pirkti šią asmeninio ūkio žemę įgyja mirusiojo įpėdiniai Civilinio kodekso nustatyta tvarka.Nustojus naudoti žemę asmeniniam ūkiui, laikytina, jog asmeninio ūkio žemės naudotojas - faktinis žemės nuomininkas - nenaudoja jam suteiktos valstybinės žemės pagal paskirtį, t. y. nenaudoja tam tikslui, kuriam ji yra suteikta. Tokiais atvejais NŽT vadovas arba jo įgaliotas teritorinio skyriaus vedėjas inicijuoja teisės naudotis asmeninio ūkio žeme nutraukimą. Taigi asmeninio ūkio žemės naudotojas nebetenka ir teisės ją iš valstybės nusipirkti.
3. Privačių žemės sklypų savininkai - tarp jų nuosavybės teise valdomų žemės sklypų įsiterpusius valstybinės žemės ūkio paskirties žemės plotus, ne didesnius kaip 3 ha. Pirmumo teisė pirkti įsiterpusį valstybinės žemės ūkio paskirties žemės plotą taikoma jį nuomojančiam ar laikinai naudojančiam besiribojančio žemės sklypo savininkui.

Preliminariosios Sutartys ir Pirkėjo Teisės

Augant nekilnojamojo turto kainoms daugėja pardavėjo inciatyva nutraukiamų preliminariųjų pirkimo ir pardavimo sutarčių. Ką tokiu atveju daryti pirkėjui, kuris pasirašė sutartį, sumokėjo avansą, užpildė paraišką būsto paskolai gauti ir mintimis jau persikraustė į savo naujus namus? Žlugęs planuotas sandoris neretai atneša neplanuotų išlaidų, mat rasti alternatyvą gali būti ir sudėtingiau, ir brangiau.

Įsigyjant būstą pasirašomų dokumentų pavadinimai gali skirtis (rezervacijos sutartis, avansinis susitarimas, preliminarioji sutartis), teisiniu požiūriu pavadinimas nėra svarbus, svarbu yra jo turinys. Tačiau preliminariosios sutarties sudarymas nėra garantas, kad pagrindinė sutartis bus sudaryta. Kokiais gynybos būdais galės pasinaudoti pirkėjas priklausys nuo to, ką jis galės įrodyti dokumentais ir faktinėmis aplinkybėmis.

Dažniausias kelias - pareikalauti to, kas aiškiai numatyta sutartyje: avanso grąžinimo ir netesybų. Visų pirma, pirkėjas gali papildomai reikalauti, kad jam būtų atlyginamos išlaidos, patirtos rengiantis sudaryti sutartį (pvz. tuo pačiu metu jis sudarė sutartis su trečiaisiais asmenimis dėl būsto remonto ar įrengimo ir dabar teks jas nutraukti sumokant netesybas). Teismas vertina, ar pirkėjas tikrai patyrė realius kaštus dėl to, kad sandoris neįvyko.

Pirkėjas taip pat gali reikalauti atlyginti kainų skirtumą (vadinamoji prarasta galimybė), kai dėl pardavėjo nesąžiningo derybų nutraukimo pirkėjas neteko galimybės sudaryti sutartį su kitu pardavėju, anksčiau pateikusiu konkretų kainos pasiūlymą, bet kuris per protingą terminą vėliau sudarė kitą, pakeičiantį sandorį. Tokiais atvejais prarastos galimybės piniginė vertė apskaičiuojama lyginant šių sandorių kainas, t. y. palyginant trečiojo asmens, su kuriuo pagrindinė sutartis nebuvo sudaryta dėl pardavėjo nesąžiningo derybų nutraukimo, siūlytą sandorio kainą ir kainą, už kurią per vėliau pirkėjas (per protingą terminą) sudarė pagrindinę sutartį.

Dar vienas gynybos būdas - nustačius, kad pardavėjas būstą už didesnę kainą pardavė trečiajam asmeniui, gali būti reikalaujama priteisti pardavėjo gautą naudą.

Civiliniame kodekse yra atskirai reglamentuota būsimo gyvenamojo namo ar buto pirkimo ir pardavimo sutartis, kuomet fizinis asmuo (vartotojas) iš verslininko įsigyja dar statomą būstą. Nepastatytą būstą įsigyjantis pirkėjas turi žinoti, kad preliminariosios nepastatyto gyvenamojo namo ar buto pirkimo-pardavimo sutarties išskirtinumas yra tas, kad be kitų civilinių teisių gynimo būdų pirkėjas gali reikalauti, kad pardavėjas prievolę įvykdytų natūra. Tačiau ir ši gynybos priemonė nėra absoliuti. Ji gali būti neveiksminga tais atvejais, kai, pvz., turtas jau yra perleistas trečiajam asmeniui.

Jeigu vystytojas ar pardavėjas nutraukia preliminariąją sutartį, pirmiausia nereikėtų skubėti pasirašyti dokumentų, kuriais pirkėjas atsisako pretenzijų ar prisiima kaltę mainais į pinigų grąžinimą. Paprašykite nutraukimo priežastį nurodyti raštu (prašymą irgi pateikite raštu) ir rinkite visus įrodymus, kurių gali prireikti gynybai teisme - išsaugokite susirašinėjimą, banko sprendimus dėl finansavimo, mokėjimų dokumentus. Teismams svarbūs yra įrodymai apie realią žalą, patirtą dėl nesąžiningo pardavėjo. Svarbu pagrįsti ir nuostolių dydį, ir jų tiesioginį ryšį dėl pardavėjo kaltės nutrūkusio sandorio.

tags: #valstybine #zeme #privatizuoti #pirmenybe