Vandens įvadas į nuosavybę: reikalavimai ir aspektai Lietuvoje

Šiame straipsnyje aptariami vandens įvado į nuosavybę reikalavimai Lietuvoje, nagrinėjant nuosavybės teisės aspektus, ribojimus ir įsigijimo būdus, susijusius su inžinerine infrastruktūra.

Infrastruktūros samprata ir reikšmė

Bendrinėje kalboje infrastruktūra suvokiama kaip elementų kompleksas, kuris suteikia pagrindą visai sistemai veikti. Šis kompleksas apima inžinerinius tinklus, susisiekimo komunikacijas, komunalinius, visuomeninius, prekybos ir kitus objektus, reikalingus paslaugoms teikti ar aplinkos kokybei gerinti. Tai vandens bei nuotekų surinkimo, elektros, gamtinių dujų bei centralizuotai gaminamos šilumos transportavimo infrastruktūra, kuri turi užtikrinti gerą bet kokios paskirties objekto aprūpinimą elektros, šilumos, dujų energija ir vandeniu bei tinkamai pašalinti buitines ir paviršines nuotekas.

Inžinerinių sistemų plėtojimas ir eksploatavimas turi atitikti visuotinumo, tęstinumo, prieinamumo principus bei nepažeisti vietovės ar miesto gamtinės ir urbanistinės aplinkos bei užtikrinti gerą sistemos veikimą. Todėl infrastruktūros planavimo bei organizavimo funkcijos, vadovaujantis Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 7 str. 14 p., yra labai svarbios.

Nuosavybės teisės prigimtinė esmė

Šiuolaikinės teisės sampratos esmė atkleidžiama per subjektinių teisių ir pareigų vienovę. Šis santykis nulemtas individų išlikimo ir klestėjimo poreikių. Ši vienovė reiškia, jog individas, siekdamas apsaugoti savo interesus, yra priverstas gerbti kito asmens tokias pat teises.

Daiktinės ir asmeninės teisės

Romėnų teisė skyrė daiktinius (actiones in rem) ir asmeninius ieškinius (actiones in personem). Remiantis tuo padalijimu subjektinės teisės buvo pradėtos skirstyti į daiktines ir asmenines. Šis skirstymas sudarė kontinentinės civilinės teisės doktrinos esmę.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.20 str. įtvirtinta nuostata, jog daiktinė teisė - tai absoliuti teisė, pasireiškianti teisės turėtojo galimybe įgyvendinti valdymo, naudojimo ir disponavimo teises ar tik kai kurias iš jų. Daiktinės teisės tarpusavyje skiriasi savo turiniu. Plačiausia savo turiniu daiktinė teisė yra nuosavybės teisė.

Tai viena pagrindinių žmogaus teisių, jo egzistencijos, gyvenimo pilnatvės bei kokybės, saviraiškos ir realaus įgyvendinimo to, ką apima žodis „laisvė“, pagrindas. Įmonės įgydami nuosavybę formuojasi kaip laisvos asmenybės, t.y. turėdami savo turtą, jie tampa nepriklausomi nuo kitų subjektų valios.

Nuosavybė bendriausia, buitine prasme suprantama vienprasmiškai - kaip savininko teisė elgtis su nuosavu daiktu savo nuožiūra. Ši teisė yra tiek kiekvieno civilinis teisinis santykis subjektas, tiek visos visuomenės gyvavimo ekonominis pagrindas. Ji apima turto valdymo, naudojimo ir disponavimo teisinius santykius.

Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.37 str. 1 d. nuosavybės teisė - tai teisė savo nuožiūra, nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmens teisių ir interesų, valdyti, naudoti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti. Įstatymai tik deklaruoja šias nuosavybės teises, o ne jas nustato. Nuosavybės teisės turinio atskleidimas yra teisės mokslo, o ne įstatymų leidėjo reikalas. Pirmiausia reglamentuojami bendruomeniniai daiktai valdymo santykiai, o tik vėliau atsiradus valstybei ir teisei, susiformavo nuosavybės teisė ir ją užtikrinanti teisinė sistema, pagrįsta valstybės prievartos priemonėmis.

Šis teiginys patvirtina nuostatą, jog nuosavybė yra prigimtinis reiškinys, t.y. įgimta žmonių bendruomenės egzistavimo prielaida, kuri yra pagrįsta teisiniu reglamentavimu.

Nuosavybės teisės įgyvendinimo ribos

Valstybė turi užtikrinti nuosavybės teisės įgyvendinimo palankiausią režimą, ginti bei saugoti nuosavybę nuo neteisėto kėsinimosi į ją. Tokia yra Konstitucijos 23 str. 1 d. esmė. Tačiau savininkas, įgyvendindamas nuosavybės teises, nėra visiškai laisvas. Šis įgyvendinimas nėra absoliuti teisinė kategorija. Tai reiškia, jog daiktinės teisės turėtojas negali šios teisės įgyvendinti besąlygiškai, neribotai ir nepriklausomai. Nuosavybės teisis suabsoliutinimas sudarytų prielaidas pažeisti kitų asmenų teises ir kitas Konstitucijos saugomas vertybes. Tokiu būdu, nuosavybė įpareigoja savininką, ir šia nuostata išreiškiama nuosavybės socialinė funkcija. Lietuvos Respublikos Konstitucijoje 28 str. nustatyta: „Įgyvendindamas savo teises ir naudodamasis savo laisvėmis, žmogus privalo laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių“.

Kitaip sakant, savininko turtinės teisės yra neatskiriamos nuo jo pareigų, susijusių su šios teisės įgyvendinimu, naudojimasis ja neturi prieštarauti kitų žmonių, visuomenės, valstybės interesams. Tikslu siekiant apsaugoti visuomenės ar kitų asmenų teises ir teisėtus interesus, galimi tam tikri savininko teisis apribojimai. Lietuvos Respublikos Konstitucinis teismas 2000 m. vasario 23 d. nutarime konstatavo, kad Konstitucija pripažįsta tam tikrą galimybę riboti nuosavybės teises, kaip ir kitas pagrindines žmogaus teises.

Pažymėtina, jog nuosavybės teisės ribojimo visuomenės interesais galimybė numatyta ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos Pirmojo protokolo 1 straipsnyje. Įstatymai gali riboti šias nuosavybės savininks galimybes visuomenės interesais. Suprantama, kad tokio pobūdžio taisyklės yra labai įvairios. Valstybis taikomas priemones Europos žmogaus teisių teismas kontroliuoja remdamasis proporcingumo reikalavimu.

Suprasdamas, jog įstatymų leidėjams, kurie vykdo socialinę ir ekonominę politiką, duodama pasirinkimo galimybė turi būti pakankamai plati, Europos žmogaus teisių teismas, nagrinėdamas bylas atsižvelgia į įstatymų leidėjo sprendimus apibrėžiant „visuomenės interesus“, nebent tie sprendimai būtų realiai nepagrįsti. Nuosavybės paėmimas, vykdomas įstatyminės socialinės bei ekonominės politikos labui, gali būti pateisinamas „visuomenės interesais“ net ir tada, kai visuomenė tiesiogiai nesinaudoja atimtu turtu (bylos: James ir kiti prieš Jungtinę karalystę (1986m.), Litghgow ir kiti prieš Jungtinę Karalystę (1987m.).

Tokiu būdu, nuosavybės paėmimas visuomenės poreikiams lemia ne tai, koks subjektas vėliau taps šios nuosavybės savininku, o tai, ar nuosavybė, kuri bus paimta iš savininko, tikrai bus paimta dėl to, kad ji reikalinga visuomenės poreikiams tenkinti, t.y. šiuo paimamu turtu. Tačiau turi būti laikomasi esminės nuostatos, kad negalima apribojimais pažeisti teisės turinio esmės, t. y. teisę taip apriboti ar suvaržyti, jog jos įgyvendinimas tampa nebeįmanomas.

Inžinerinės infrastruktūros objektai pagal savybes yra materialūs daiktai ir laikytini savarankiais nuosavybės teisės objektais. Tokiu būdu, šios objektų savininkui įgyvendinant savo teises, jo veiksmai negali prieštarauti kitų žmonių, visuomenės, valstybės interesams. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, jog inžinerinės infrastruktūros objektų naudojimo paskirtis užtikrinti nenutrūkstamą, visiems prieinamą bet kokios paskirties objekto aprūpinimą elektros, šilumos, dujų energija, vandeniu suponuoja atitinkamas šios objektų savininks nuosavybės teisės gynimo ribas.

Pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2000-06-05 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-677/2000 konstatuota, jog būtina vadovautis protingumo ir sąžiningumo principu, kadangi tiek ieškovams nuosavybės teise priklausantis dujotiekis, tiek atsakovams nuosavybės teise priklausantis dujotiekis yra sudedamoji dujų tiekimo sistemos dalis, kuria užtikrinamas dujų energijos tiekimas vartotojams. Ir šiuo atveju ieškovs pareikštas reikalavimas apginti jų teises tokiu būdu, kokiu prašo ieškovai reikštųsi ieškovs nuosavybės teisės suabsoliutinimu, kuris suponuotų kitų dujų vartotojs teisis pažeidimą, t.y. dujų tiekimo nutraukimą kitiems vartotojams.

Nuosavybės teisės įgijimo pagrindai

Teisių ir pareigų įgijimas yra siejamas su teisės normose įtvirtints teisinis fakts atsiradimu. Taip yra paaškinamas tarp objektyviosios ir subjektyviosios teisis egzistuojantis glaudus ryašys, t. y. jog subjektinės teisės išplaukia iš objektyviosios teisės. Tokiu būdu, nekelia abejonis nuostata, jog nuosavybę galima įgyti tik įstatyms nustatytais pagrindais, t. y. įvykus teisės normose nustatytiems įvykiams arba atlikus numatytus veiksmus.

Romėnų teisėje buvo išskiriami bendrieji nuosavybės teisės įgijimo principai, kuriais remiantis nuosavybės teisės įgijimo pagrindai buvo klasifikuojami į pirminius ir išvestinius. Pirminiai nuosavybės teisės įgijimo pagrindai - tai juridiniai faktai, kuris pagrindu nuosavybės teisė į civilinis teisinis santykis objektus yra įgyjama pirmą kartą, nes tas daiktas niekada nebuvo kieno nors nuosavybė, arba ši teisė atsiranda nepriklausomai nuo ankstesnio savininko valios ir teisės. Šiuo atveju laikomasi principo, jog įgijėjo teisė į daiktą atsiranda pirmą kartą ir šitaip įgyta nuosavybė yra laisva nuo bet kokis prievolis, turtas nėra apsunkintas, jokie tretieji asmenys teisis į tą turtą neturi.

Tuo tarpu, įgyjant nuosavybės teises vienu iš išvestinis šios teisės įgijimo pagrinds, nuosavybės teisės turinys priklauso nuo ankstesnio savininko valios ir teisis. Šiuo atveju laikomasi principo, kad niekas negali perduoti daugiau teisis nei pats js turi, t. y. naujojo savininko nuosavybės teisė remiasi ankstesnio savininko teise ir yra išvesta iš jo teisės. Šios teisis ir pareigos apimtis priklauso nuo šios teisės įgijimo pagrinds.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2007-10-09 civilinėje byloje Nr. 3K-3-383/2007 J.G., V. V. v J. Ą. Lietuvos Respublikos civiliniame kodekso 4.47 str. nurodo nuosavybės teisės įgijimo pagrindus. Prie išvestinis nuosavybės teisės pagrinds, t. y. Lietuvos Respublikos norminiai aktai nenurodo išsamaus sąrašo atvejs, kada nuosavybės teisė įgyjama į inžinerinės infrastruktūros objektus. Tačiau šie objektai pagal savo savybes yra pripažįstami materialiais daiktais ir nekilnojamuoju turtu.

Vienas iš pirminis nuosavybės teisės įgijimo pagrinds - nuosavybės teisės įgijimas pagaminant naują daiktą. Bendrąja prasme daikto pagaminimas suvokiamas, kai sujungus gaminimo medžiagas jos sudaro kokybiškai naują daiktą, kuris tampa savarankišku nuosavybės teisės objektu. Atsižvelgiant į tai, jog inžinerinės infrastruktūros objektai įstatymo leidėjo yra priskiriami vienai iš inžinerinis statinis grupei, nuosavybės teisė į juos gali būti įgyjama valstybei arba savivaldybėms teismo sprendimu įgyjant nuosavybėn beašeimininkį daiktą. Į teismą su pareiškimu dėl daikto pripažinimo beašeimininkiu gali kreiptis finanss, kontrols arba savivaldybės institucija, fizinis ar juridinis asmuo, kurio žinioje beašeimininkis daiktas yra arba kuris sužinojo apie tokio daikto buvimą suėjus vieneriems metams nuo tos dienos, kuri daiktas įtrauktas į apskaitą.

Šio turto išaiškinimo, apskaitos bei perdavimo nuosavybėn tvarką nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. gegužės 26 d. nutarimo Nr. 634 „Dėl beašeimininkio, konfiskuoto, valstybės paveldėto, į valstybės pajamas perduoto turto, daiktinis įrodyms, lobis ir radinis perdavimo, apskaitos, apskaitymo, saugojimo, realizavimo, grąžinimo ir pripažinimo atliekomis taisyklis patvirtinimo“ nuostatos.

Nuosavybės teisė į daiktą įgyjama įgyjamąja senatimi. Teismui konstatuojant šį juridinį faktą, nėra nei vieno asmens valios perleisti daiktą kitam asmeniui - įgijėjui, taip pat nėra teisis perėmimo. Nuosavybės teisės įgijimas galimas, kai pareiškėjas nėra ir nebuvo įgijęs nuosavybės teises į daiktą iki sueinant terminams.

Tokiu būdu, nuosavybės teisės į nekilnojamąjį daiktą įgijimas įgyjamąja senatimi teismo yra konstatuojamas esant šis sąlygs visetui: asmuo daiktą įgijo sąžiningai bei sąžiningai, teisėtai, atvirai ir nepertraukiamai, kaip savo valdė teisės normose nustatyta terminą.

Įgyjant nuosavybės teises pagal sandorius (pirkimo-pardavimo, dovanojimo, mainų) naujasis savininkas įgyja tiek teisis ir pareigs, kiek js turėjo buvęs savininkas, jei įstatymai arba sutartis nenustato ką kita. Nuosavybės teisės įgijimą įstatyms leidėjas sieja su daikto perdavimo momentu. Šios teisės normos pobūdis yra dispozityvus, todėl šalys sutartyje gali nuosavybės teisės perėjimą momentą susieti su kitomis aplinkybėmis ir faktais.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2008 m. kovo 14 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008 Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras v. Lietuvis kataliks mokytojs sąjunga, Vilniaus miesto savivaldybės taryba, valstybės įmonės Registrų centro Vilniaus filialas pažymėjo, jog turto perdavimas kito asmens nuosavybėn yra savininko valinis veiksmas, kuriuo jis atsisako savo teisės į daiktą. Dėl to kiekvienu atveju nurodytas savininko ket...

Vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo sistemos valdymas Šiaulių mieste

Magistro darbe analizuojama esama vandens tiekimo ir nuotekų sistemos padėtis Šiaulių mieste bei perspektyvos šiai sistemai tobulinti. Darbe pateikiami šios sistemos privalumai ir trūkumai, bei vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo sistemos vartotojų ar galims vartotojų požiūrio nuostatų tyrimas ir vertinimas.

Tyrimo hipotezė, kad vartojimo kultūra, socialiniai ir kiti veiksniai turi įtakos Šiaulių miesto gyventojams renkantis centralizuotus tinklus, pasitvirtino. Pateikiamos išvados ir numatytos rekomendacijos, kurios paskatints miesto gyventojus rinktis miesto centralizuotus tinklus, naudoti ištirtą ir patikrintą vandenį bei šalinti nuotekas netešiant aplinkos.

Vanduo yra labai svarbus ir vandens, ir sausumos ekosistems egzistavimui. Didžiausią poveikį ekosistemoms turi vandens kokybė, taip pat vandens lygio svyravimai, vandens kiekis ir kt. Vandens išteklių valdymas turi užtikrinti ekosistems egzistavimą.

Vanduo yra svarbiausias pragyvenimo šaltinio ir išteklius, kaip gamtinis kūnas su natūraliomis funkcijomis ir ypatybėmis. Be vandens neįmanomas joks civilizacijos procesas ir net gyvybė apskritai. Todėl vanduo vartojamas gausiai; dar visai neseniai - prieš kokius dvidešimt metų - vartojimo gausumu net buvo didžiuojamasi, laikoma kultūringumo požymiu. Vartotas vanduo tradiciškai būdavo laikomas vartojimui nebetinkamu ir tetarnaudavo priemone atsikratyti atliekomis.

Tarp vandens (šis, žmogaus reikmes tenkinant susidariusis, atlieks) ir gamtinio vandens savybis egzistuoja glaudus ryšys; gamtiniame vandenyje atsirado primašas (tarp jų ir nepageidautins ar net žalingų), galėjusi patekti ten tik iš atlieks ar nuotėks. Išsiskyrė savarankiškomis laikytas vandens tiekimo ir nuotėkšų šalinimo sistemas. Jos susiję ne tik tuo, kad kur baigiasi vandentiekis, ten prasideda nuotakynas, bet ir tuo, kad kur nuotėkos išleidžiamos, prasideda vandens vartojimas, t.y. kokias nepageidautinas primašas suleisime į vandenį su nuotėkmis, tokias turėsime išimti iš jo, ruošdami vandenį vartojimui. Vadinasi, vandens apytakos rato dalys. Vandentvarka jungia į vieną sistemą keturias sritis: vandens vartojimą (ne gamtinio slėgsojimo vietose) bei naudojimą (gamtiniuose telkiniuose), vandentiekį (vartotojs aprūpinimą vandeniu), nuotėks šalinimą (vartoto bei kritulis vandens sudorojimą) gamtinius vandens telkinius (vandentiekos šaltinius bei nuotėks rinktuvus).

Vandens ištekliai, kaip ir kiti gamtos turtai, yra Lietuvos Respublikos nacionalinė vertybė. Ji saugoma ir naudojama įstatymuose ir kituose teisės aktuose nustatyta tvarka. Remiantis „Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymu“, viešojo vandens tiekimo paslauga turi būti prieinama gyvenamosiose vietovėse, js dalyse ar pavieniuose pastatuose, kuriuose gyvena daugiau nei 50 gyventojs.

Šachtinių šulinių naudojimo problemos

Požeminis vanduo Lietuvoje yra pagrindinis geriamo vandens šaltinis. Tačiau dalis Lietuvos gyventojs vartoja šachtinis šulinis vandenį. Šachtiniai šuliniai paprastai yra negilkš, vanduo į juos patenka iš seklis gruntinio vandens išteklius. Šiauliuose geriamojo vandens kokybės klausimas aktualus apie 15 proc. gyventojų, kurie naudoja šachtinis šulinis vandenį, nes šiuose rajonuose nėra centralizuotos vandentiekio ir nuotekų sistemos. Šiaulių visuomenės sveikatos centro duomenimis, mieste blogėja šachtinis šulinis vandens kokybė ir tai patvirtina atliekami tyrimai. Neištyrus šulinio vandens, tokį vandenį vartoti maistui yra pavojinga. Gyventojai daug nepatogums patiria ir dėl nuotekų išvežimo. Nuotekas tenka pilti į išsėmimo duobes, o vėliau rūpintis išvežimu. Dėl nesandaris duobis taraša paklikva į gruntą, tešia gruntinį vandenį. Tai yra sąlygojama vartojimo kultūros, pasirinkimo galimybis, socialinis ir kits veiksnis.

Svarbu atskleisti visuomenės požiūrį į vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo sistemą bei jos problemas Šiaulių mieste. Tyrimo metodai apima apklausą, naudojant iš anksto parengtą klausimyną, gauts duomenų analizę ir apdorojimą, aprašomąjį, teorinį modeliavimą, prognozavimą. Tik apie 3% viso žemės vandens yra gėlas vanduo ir iš js 2,09 % ledo pavidalu, 0,01% randama ežeruose ir upeliuose, 0,61% požeminiuose vandenyse, atmosferoje 0,01%.

Didelį poveikį vandens kokybei turi žemdirbystėje naudojamos trąšos (pesticidai, herbicidai, insekticidai), perteklinis mėšlas, chemijos pramonė ir kt., ypatingai tešia vandenį, kuris grynas ar jungtyje su kitom medžiagomis laikui bėgant prasisunkia net per labai storą žemės sluoksnį ir atsiduria mėgstamos kavos ar arbatos puodelyje. Todėl visame pasaulyje drastiškai daugėja degeneracinis susirgims auga gydymo išlaidos. Daugelis upis buvo naudojamos kaip tinkamiausias nuoteks atsikratymo kelias į jų krantus nenumatant, kad per upės vagą toksinės medžiagos sunkiasi vis į gilesnius vandens sluoksnius taip sugriaunant bioįvairovę, pakenkiant beveik negrįžtamai vandens kokybei kuri savo ruožtu kenkia žmogaus sveikatai.

Lietuvos Respublikos vartojamas geriamasis vanduo tiekiamas tik iš požeminis vandens šaltinis, kuris potencialks ištekliai - apie 3,2 mln. kub. metrų per parą. Pastaraisiais metais vandens vartojimas nuolat mažėjo ir šiuo metu sudaro 0,4 mln. kub. metrų per parą. Prognozuojama, kad iki 2025 metų požeminio vandens poreikis gali padidėti iki 0,9-1 mln. kub. metrų per parą, taigi vandens atsargos artimiausius 20 mets bus pakankamos. Didžiuma Lietuvoje naudojams požeminio vandens išteklis geros kokybės, todėl brangis vandens gerinimo technologijs taikymo poreikis nedidelis. Lietuva vertinama kaip šalis, turinti didžiausius geriamojo gėlo požeminio vandens eksploatavimo gręžinis. Didžiausia požeminio vandens kokybės problema, kurią reikia spręsti artimiausiu metu, - per didelė geležies, mangano, sulfats, chlorids ir fluoro koncentracija. Šiuo metu geležis iš viešai tiekiamo vandens šalinama 64 Lietuvos miestuose (70 procents viso viešai tiekiamo vandens). Antrinei geležies tarašai išvengti būtina renovuoti arba keisti vamzdynus. Per didelė sulfats ir chlorids koncentracija yra Joniškio, Šiaulis, Radviliaškio, Kėdainis rajonuose ir Marijampolės apskrityje tiekiamame vandenyje. Vanduo, kuriame per daug fluoro, tiekiamas apie 128 000 gyventojs Šiaurės-Vakars regione.

Požeminį vandenį taip pat naudoja Danija (99 proc.), Austrija (98,6 proc.), Islandija (97 proc.). Dauguma Europos valstybis geriamąjį vandenį ruošia iš paviršinio ir požeminio vandens. Dalis Europos valstybis (Ispanija 78 proc., Airija 75 proc., Anglija 70 proc., Graikija 50 proc., Estija 35 proc. ir kt.) naudoja paviršinį vandenį, kuris, prieš patekdamas vartotojui, turi būti reikiamai išvalytas, pasitelkiant gana nepigias technologijas. Kai kuriose šalyse, tokiose kaip Malta ir Kipras, dalis geriamojo vandens ruošiama (distiliuojant) iš jūros vandens.

Paviršiniai vandenys tai ežerai, upės ir šaltiniai. Paprastai toks vanduo nėra turtingas mineralinėmis medžiagomis, dažnai vadinamas „minkštu vandeniu“ net jei jis kaip dažnai ir yra nėra minkštas. Paviršiniai vandenys pasižymi daugeliu skirtingu užterštumu, tokiu kaip gyvūnų išmatos, pesticidai, insekticidai, herbicidai industrinė taraša, dumbliai, daugelis organinis medžiags. Net tyras kalns upelis gali turėti Giardia ar Coliform bakterijs iš laukinis gyvūnų išmats. Todėl vanduo nepriklausomai nuo šaltinio turėtų būti bent virintas ar dezinfekuotas prieš naudojant jį gėrimui.

Požeminiai (gruntiniai) vandenys susidaro iš sniego, upis ir kt. Gruntiniai vandenys gali turėti viss rūšis ar tik kai kuris rūšis teršals randams paviršiniuose vandenyse. Nors požeminiai vandenys dažniausiai atitinka higienos reik...

tags: #vandens #ivadas #nuosavyb