Vandens ir nuotekų prijungimas yra vienas svarbiausių žingsnių statant namą, be kurių neįmanoma įsivaizduoti patogaus gyvenimo. Tačiau šiuos darbus reikia atlikti kokybiškai ir pagal atitinkamas tvarkas. Vandentiekio įrengimas yra gana svarbi statybos biudžeto dalis. Įrengiant vandentiekį nuo nulio, prireiks žinių ir gerų specialistų.
Atsižvelgiant į tai, kad santechnikai pastaruoju metu yra deficitiniai specialistai, verta rinktis kokybišką, lengvai montuojamą ir eksploatuojamą įrangą. Turint protingai sudėliotą projektą, gerus įrankius ir įrangą bei šiek tiek įgūdžių, nedidelį vandentiekio įrengimo projektą gali pavykti įgyvendinti savarankiškai. Vandentiekio įrengimo, kaip ir visų inžinerinių tinklų įrengimo, darbai prasideda nuo projekto.
Statant naują gyvenamąjį namą naujuose sklypuose, problemų mažiau. Galima iškasti tranšėjas vandentiekio vamzdžiams ir pasijungti prie centrinio vandentiekio tinklų. Tačiau, jei pastatas statomas ar renovuojamas jau urbanizuotoje zonoje, atsiranda gerokai daugiau problemų, kurias išspręsti gali tik specialistai.
Prisijungimo sąlygos ir leidimai
B. „Gyventojas, kuris nori turėti centralizuotą geriamojo vandens ir nuotekų tvarkymo paslaugą, turi kreiptis į miesto ar rajono geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įmonę su prašymu išduoti prisijungimo sąlygas. Įmonė išduoda technines sąlygas, atliekami projektavimo ir, galop, statybos darbai paklojant vandentiekio ir nuotekų tinklus. Pagal teisės aktus, teritorijas, į kurias bus atvestos centralizuotos viešosios geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo paslaugos, nustato savivaldybės.
„Jeigu sklypas nėra išplėtotų vandens ir nuotekų tinklų teritorijoje, įmonė turi pasakyti, kada juos išvystys ir kada turės galimybę leisti prisijungti“, - aiškina jis. Norint prisijungti prie centralizuotų tinklų, reikės parengti projektą pagal vandentvarkos įmonės išduotas technines sąlygas. „Žinoma, galima šiuos darbus atlikti ir pačiam, bet jie turi būti padaryti pagal patvirtintą projektą ir įmonės reikalavimus.
Pavyzdžiui, Vilniaus savivaldybė nurodo, kad „gyventojų ir juridinių asmenų prašymams pritarta gali būti tada, kai Vilniaus miesto savivaldybei pateiktas prašymas su jame nurodytais reikalingais dokumentais, gręžinys yra numatytas sklype, prie kurio ribos nėra nutiestų centralizuotų vandentiekio tinklų, o artimiausias atstumas nuo magistralinių tinklų iki pareiškėjų sklypo ribos yra ne mažiau kaip 50 metrų, tačiau, jeigu gręžinys yra reikalingas gyventojų grupei (2, 3, 4 ir daugiau namų valdų), tada iki magistralinio tinklo atstumas turėtų būti skaičiuojamas, kad vienam gyventojui tektų ne mažiau kaip 15 metrų projektuojamo vamzdyno.
Jeigu netoli sodybos yra centralizuoto vandentiekio vamzdynas ir atstumas iki jo neviršija 50 m - tuomet savininkui geriausia būtų prisijungti prie jo. Savo gręžinį sodyboje bus leista daryti, tik jeigu centralizuota magistralė yra labai nutolusi, ir tik su sąlyga, jeigu vandens kokybė atitinka normas (sudėtyje nėra nitratų, kitų teršalų). Savarankiškai gauti leidimą gręžiniui sudėtinga, paprasčiau yra, kai leidimą gauna gręžimo įmonė, kuris atliks ir vandens kokybės tyrimus sklype, ir pasiūlys tinkamą vandentiekio įrangą.
Gavus leidimą gręžiniui įsirengti, ruošiamas jo projektas. Vandens išgavimo gręžinio projektus turi teisę rengti tik įmonės ar asmenys, turintys Lietuvos geologijos tarnybos leidimą žemės gelmėms tirti. Gręžinys - gręžskylė, į kurią įmontuoti tam tikro skersmens ir konstrukcijos vamzdžiai. Pageidautina, kad gręžiant būtų naudojami specialūs praplovimo skiediniai, neužkemšantys vandeningo sluoksnio.
Į gręžinį negali patekti paviršinis vanduo. Gręžinio eksploatacinis našumas turėtų būti bent 20 proc. Baigęs rengti gręžinį, vykdytojas privalo pateikti užsakovui gręžinio pasą su techniniais duomenimis ir vandens analizės rezultatais.
Vandentiekio įrengimo būdai
Vandentiekio įrengimas ir pajungimas prie centralizuotų tinklų susideda iš dviejų etapų: lauko ir vidaus darbų. Lauko vandentiekio įrengimo darbai gali būti atlikti dviem būdais: atviruoju ir uždaruoju betranšėjiniu būdu. Atvirasis vendentiekio įrengimo būdas reiškia, kad kasamos tranšėjos, įrengiamas pagrindas po vamzdžiais, montuojamas vamzdynas, kurį reikia įvairiai sujungti, nes tiesaus jo nebūna.
Miestuose, miesteliuose, užstatytose vietovėse daug patogesnis lauko vandentiekio įrengimo būdas yra betranšėjinis kryptinis gręžimas, kuomet naudojant specialią techniką vamzdžiai prastumiami po žeme, neardant viršutinio žemės sluoksnio. Tokiu atveju galima nutiesti vamzdyną ir po įvažiavimu, po veja, po takais, jų neardant. Prie lauko vandentiekio įrengimo darbų priskiriama ir vandentiekio vamzdžio kiaurymės į pastatą įrengimas.
Naujos statybos pastatuose tokia kiaurymė jau būna paruošta, o eksploatuojamuose ją reikia pragręžti per pastato pamatus ar sieną. Tai irgi atsakingas darbas, kuriam reikalinga technika. Dažnai vandentiekio vamzdyną tenka pravesti tarp jau paklotų inžinerinių tinklų. Specialistai surenka duomenis apie jau įrengtus elektros, dujų, ryšių inžinerinius tinklus. Parengiamas vandentiekio tiesimo projektas, kuriame įvertinamos klojimo metu galinčios kilti problemos. Taip pat privačių namų savininkai dažnai nelinkę ardyti tranšėjomis aikštelių, gėlynų, sodo ar daržo zonų. Mieste, pajungiant daugiabutį prie vandentiekio tinklų tranšėjiniu būdu, taip pat dažnai reikėtų ardyti kelio ir šaligatvių dangą. Tokiu atveju naudojamas betranšėjinis kryptinis gręžimas.
Siurblio pasirinkimas
Paprastai gręžinį rengiantys specialistai nurodo reikalingus siurblio parametrus ir namo savininkui pasiūlo keletą siurblių variantų. Deja, labai dažnai tai nebūna geriausias variantas. Norėdami, kad kuo didesnė gręžinio įrengimo kainos dalis liktų jiems, gręžėjai neretai nurodo ne pačios geriausios kokybės siurblį. Arba, naudojant vandenį bus juntamas gana ryškus slėgio svyravimas.
Siurblių tipai skiriasi pagal vandens kėlimo aukštį ir eksploatavimo sąlygas, t.y. - ar siurblys bus įrengtas ant žemės, ar bus panardintas į gręžinio vandenį. Sausai statomi siurbliai (arba nepanardinami išcentriniai siurbliai) skirti tiems atvejams, kai vanduo iš gręžinio įsiurbiamas tik iki 8-9 metrų aukštyn (techniškai tai vadinama vertikaliu įsiurbimo aukščiu, rodančių kiek yra nutolęs vandens paviršius gręžinyje nuo įvado viršuje).
Iš pavadinimo galima spręsti, kad šis siurblių tipas įrengiamas sausoje vietoje, sklypo paviršiuje virš gręžinio, o ne nuleidžiamas į pačias gręžinio gelmes. Tiesą sakant, sausai statomi siurbliai lauko sąlygomis skaudžiai reaguoja į šaltį ir galės veikti, tik jeigu oro temperatūra nenusileis žemiau negu +4º C. Dėl šios priežasties juos geriau įrengti patalpoje arba eksploatuoti tik šiltu sezonu (vasarnamyje). O panardinami siurbliai, skirtingai nuo nepanardinamų, gali kelti vandenį iš daug didesnių gelmių - nuo 9 m, neapsiribojant ir 100 m. Šio tipo pavadinimas byloja, kad tokie siurbliai eksploatuojami pačiame gręžinio (arba šulinio) vandenyje.
Jeigu leidžia galingumas, vienas panardinamas siurblys gali būti naudojamas kolektyviniame vandens tiekimo modelyje, aptarnaudamas ne vieną namą, o 3-5 ir daugiau. Siurblio variklio apsukų ir vandentiekio slėgio pastovumo kontrolę vykdo slėgio relė ir hidroforas (tradicinis slėginis išsiplėtimo indas) arba naujesnės kartos dažnio keitiklis (pažangesnis variantas).
Sausai statomi vandens siurbliai naudojami, esant vertikaliam vandens įsiurbimo aukščiui iki 8-9 metrų, ir montuojami tik antžeminiu būdu, t.y. „sausai", nepanardinant į gręžinio vandenį. Galimybę siurbti vandenį į didesnį aukštį galima būtų organizuoti, naudojant savisiurbius siurblius su inžektoriumi, bet tokiu atveju į šulinį reikia nuvesti du vamzdžius. Nuleidus į vandenį inžektorių, su juo sujungia du minėtus vamzdžius. Po to prie įsiurbimo angos įrengia filtrą, saugantį nuo pašalinių dalelių, ir atbulinį vožtuvą.
Sausai statomi vandens siurbliai yra jautrūs darbinėms temperatūroms - minimali leidžiama riba yra +4º C, todėl jie paprastai naudojami vasarinio vandentiekio schemose arba įrengiami rūsyje. Žiemai vanduo sistemoje su sausai statomu siurbliu nepaliekamas. Panardinami siurbliai skirti vandens kėlimui iš šulinių ir gręžinių ar rezervuarų nuo 8-9 m iki 50-100 m ir daugiau. Skirtingai nuo sausai statomų išcentrinių siurblių, kurie gali būti įrengiami tik sausoje vietoje, panardinami siurbliai veikia vandenyje. Didelės galios panardinami modeliai tinka kolektyvinėms vandentiekio sistemoms, kur vanduo imamas iš vieno bendro gręžinio/šulinio. Našus panardinamas siurblys leidžia apsieiti be papildomo siurblio įrengimo.
Pastovus slėgis vandens tiekimo sistemoje palaikomas slėgio relės ir hidroforo (klasikinė schema) arba dažnio keitiklių dėka - jie kontroliuoja variklio apsukas. Stabilų slėgį ir siurblio veikimą užtikrina slėginis išsiplėtimo indas - hidroforas (pageidautina didesnės talpos). Panardinami siurbliai yra brangesni, bet ilgalaikėje perspektyvoje toks sprendimas daugkart apsipirks, o gręžinys tieks vandenį sodybai be pertraukų bet kuriuo metu. Kita vertus, brangumas priklauso nuo modelio. Siurbliai gręžiniams (giluminiai siurbliai) - naudojami vandens kėlimui iš didesnio gylio į aukštį, siekiantį nuo 10 iki 50 m (gali būti nardinami ir iš 100 ir daugiau metrų), be slėgio praradimo. Panardinami giluminiai siurbliai vandens gręžiniams.
Siurbliai šuliniams - skirti mažesniam gyliui nei gręžiniuose, bet irgi gali kelti vandenį į aukštį, viršijantį 8-10 m (kai kurių modelių vandens kėlimo aukštis gali siekti 50 m ir daugiau). Skirtingai nuo giluminių, siurbliai šuliniams gali veikti vandenyje su žymiai mažesniu pašalinių kietųjų dalelių (smėlio, kalkių) procentu. Teisingas siurblio parinkimas vandentiekio įrengimui sodyboje priklauso nuo gręžinio ir jo vandens parametrų: gręžinio našumo ir gylio, vandens kėlimo aukščio, vandens užterštumo laipsnio (kietųjų dalelių frakcijos, skendos), vandens sąnaudų visuose suvartojimo taškuose, atstumo nuo siurblinės iki gręžinio, vandens lygio.
Pvz., gręžinio našumas (debetas) rodo kiek kub. metrų per valandą įmanoma iš jo išpumpuoti. Atskirai reikia paminėti vandens lygio sąvoką, nes jis gali būti statinis ir dinaminis: jeigu siurblys kažkiek laiko stovėjo neeksploatuojamas ir savininkas nevartojo gręžinio vandens - tuomet vandens šiame gręžinyje nesumažėjo ir išliko statinis vandens lygis, reiškiantis, kad panardintam siurbliui pakanka vandens. Bet, pumpuojant iš gręžinio aktyviai ir kasdien, vandens lygio dinamika nuolat keičiasi, rizikuojama sugadinti panardintą siurblį, kuriam dirbant po vandeniu negalima leisti pakilti pernelyg arti vandens paviršiaus (leistinas tik 1-2 m minimalus atstumas iki paviršiaus).
Siurblių viduje esantys darbiniai ratai kelia ir judina vandenį iš gręžinio. Našumą lemia ratų medžiaga - plieniniai tarnauja ilgiau ir pasižymi didesniu atsparumu susidėvėjimui nuo abrazyvinių medžiagų, kietųjų dalelių ar smėlio. Plastikiniai (iš polimerų) darbiniai ratai gali susidėvėti greičiau.
Svarbūs parametrai
- Statinis vandens lygis atspindi nepakitusį vandens kiekį, likusį gręžinyje po to, kai siurblys buvo laikinai išjungtas ir nieko nepumpavo.
- Nuolat kintantis dinaminis vandens lygis parodo besikeičiančią gręžinio hidrodinamiką, esant nuolatiniam vandens pumpavimui (juk vandens kiekis gali nuo to mažėti).
- Giluminio siurblio skersmens pasirinkimas tiesiogiai priklauso nuo gręžinio skersmens. Platesnio skersmens siurblį būtų sunku nuleisti į gręžinį.
Gręžinių skersmenų standartai - 100 ir 150 mm (4 ir 6"), todėl siurbliai atitinkamai gaminami 75-100 mm Ø. Iš pradžių pumpuojamas vanduo kyla vertikaliu gręžinio vamzdžiu nuo siurblio viršun, o paskui nukreipiamas horizontalia kryptimi vandentiekio vamzdžiu į namą. Vertikalaus ir horizontalaus vamzdžių sujungimo vietoje įtaisoma speciali jungtis - adapteris.
Adapteris užtikrina abiejų vamzdžių kontakto sandarumą ir užkerta kelią purvino vandens nuo žemės paviršiaus prasiskverbimui į gręžinį. Tokiu atveju yra galimybė grąžinti vandenį atgal į gręžinį, pasitelkus į pagalbą automatinį išleidimo vožtuvą. Šią detalę įtaiso ant gręžinio vamzdžio 1,7 m gylyje. Veikimas paprastas - žiemai ar ilgam išvykstant reikia išjungti siurblį ir atsukti visus čiaupus.
Hidroforai ir dažnio keitikliai
Viena svarbiausių vandentiekio sistemos grandžių yra slėginis išsiplėtimo indas - hidroforas. Jo užduotys sistemoje - pastovaus slėgio palaikymas (neleidžiant jam kristi ir svyruoti), hidraulinio smūgio prevencija ir aktyviai eksploatuojamo siurblio susidėvėjimo atitolinimas. Hidroforo korpuso viduje, priklausomai nuo modelio technologijos, būna arba membrana (guminio maišo pavidalu), arba diafragma, skiriančios hidroforo vidinę ertmę į dvi puses.
Viena pusė skirta vandeniui, kita - suspaustam orui su slėgiu. Čia ir prasideda veiksmas - pvz., vartotojui atsukus vonioje maišytuvo čiaupą vanduo iš hidroforo ertmės išstumiamas suspausto oro. Tuo metu slėgis gali palaipsniui kristi žemiau nustatytos normos, bet į tai sureaguoja slėgio relė, įjungdama siurblį. Hidroforai pagal technologinį pažangumą ir darbinių dalių medžiagas skirstomi į membraninius ir maišinius. Membraniniame hidrofore vanduo pripildo hidroforo guminę talpą. Pripildymo metu vanduo spaudžia orą talpoje.
Pažangios technologijos hidroforai Global Water Solutions išsiskiria tuo, kad guminė membrana jų viduje yra įspausta naudojant lanką iš nerūdijančio plieno. Hidroforo pasirinkimui svarbūs pagrindiniai faktoriai: galia, bakelio dydis ir atsparumas korozijai. Bakelio dydis lemia siurblio susidėvėjimą ir našumą. Juk mažesnis bakelis greičiau ištuštėja, o jo naujam pripildymui siurblys įjungiamas dažniau. Dažniau veikdamas siurblys greičiau susidėvi.
Našumas irgi proporcingas bakelio dydžiui. Tai matyti skaičiavimo algoritme: pvz., 2 m³ siurblio našumas/val. Hidroforo galia priklauso nuo žmonių kiekio, vandens taškų kiekio ir patalpų ploto. Pastaruoju metu su hidroforais konkuruoja vandentiekio dažnio keitikliai (ši konkurencija ne išstumia hidroforų, o tik suteikia mažesnio tūrio pasirinkimo galimybę). Jų paskirtis - reikiamo vienodo vandens slėgio palaikymas, kai name ar sklype įrengta vandentiekio sistema su mažos talpos hidroforu, taupančiu plotą ir išlaidas.
Skirtingai nuo mechaninių hidroforų, dažnio keitikliai yra elektroninė programinė įranga. Tai lemia didesnę keitiklių kainą. Bet vartotojai vis dažniau domisi dažnio keitikliais. Slėgio jutikliai reaguoja į vandens slėgio pokyčius, siunčia signalus į keitiklius, o šie reguliuoja siurblio apsukas taip išlyginant slėgio netolygumus ir padeda sutaupyti elektros energijos.
Slėgio relė naudojama automatiniam siurblio valdymui. Šis įtaisas reikiamu momentu, pagal nustatytas vertes išjungia arba įjungia siurblį. Slėgiui vandentiekio sistemoje mažėjant iki žemos nustatytos ribos (apie 0,5 bar) ir peržengiant ją, relė suveikia ir įjungia siurblį tam, kad jis pradėtų pumpuoti vandenį iš gręžinio. O kai slėgis pakyla iki viršutinės ribos (4,5-5 bar), slėgio relė išjungia siurblį. Slėgio relių būna elektroninių ir mechaninių.
Vandens filtrai
Už centralizuotai tiekiamo geriamojo vandens kokybę atsakingi tiekėjai, o už individualių gręžinių vandenį atsako patys jų savininkai. Įmonės, kurios įrengia požeminius geriamojo vandens gręžinius, privalo savininkams pateikti gręžinio pasą su vandens cheminės analizės duomenimis. Pagal teisės aktus, turi būti nurodyta vandens bendroji cheminė sudėtis. Bet tai liečia naujus gręžinius, laikui einant gręžinio vandens sudėtis gali keistis. Tad tiek naujų, tiek eksploatuojamų gręžinių savininkams naudinga žinoti ne tik pradinius vandens cheminės analizės rodiklius, bet ir pasitikslinti kitus, kurie gali turėti įtakos vandens sudėčiai, spalvai, kvapui, skoniui.
„Mes pirmiausia rekomenduojame ištirti cheminę vandens sudėtį ir tik tada spręsti, kokio filtro reikia. Pavyzdžiui, daugelis skundžiasi rudos spalvos vandeniu. Toks gali būti ne tik dėl geležies, nors daugiausia būtent dėl jos, bet ir dėl mangano, permanganato pertekliaus. Nedidelį geležies, mangano perteklių pašalina aeracijos principu veikiantys filtrai su oksidacine talpa, kuriose nenaudojami cheminiai reagentai.
„Vandens filtravimas ir filtrai pirmiausia yra rūpinimasis savo ir artimųjų sveikata. Kai kuriose Lietuvos vietovėse dėl specifinio grunto, gręžinių vandenyje yra padidinti fluorido ar boro kiekiai. Tai jau tok...
tags: #vandentiekis #nuosavame #name