Jau III amžiuje ryškėja ankstyvosios vienuolinio gyvenimo formos. Atsiskyrėliai paprastai pasitraukdavo į nuošalią vietovę, atsiribodavo nuo pasaulietiškų reikalų ir vienatvėje intensyviai gilinosi į dvasinius reikalus. Jie gyvendavo po vieną, kartais po du ar tris, glausdavosi olose, paprastose trobelėse ir pragyvendavo iš to, ką galėtų užauginti mažuose savo sklypeliuose, ar iš tokių darbų kaip krepšių pynimas.
Kitas krikščioniškojo vienuolinio gyvenimo šaltinis yra šv. Paulius iš Tėbų. Už jį dar plačiau žinomas šv. Antanas Didysis iš Egipto (dar vadinamas Dykumos šv. Antanu), gyvenęs maždaug 2-oje III a. pusėje ir 1-oje IV a. pusėje. Jo sesuo gyveno pasišventusiųjų nekaltybei namuose. Siekdamas dvasinio tobulėjimo, šv.
Kai kurie vienuoliai, neturėdami dvasinio vadovo, kuris juos vestų, ėmė siekti neįprastų dvasinės ir atgailos praktikų. Bendruomeninės vienuolystės tradicija, kuri geriausiai žinoma pasauliečiams, iš dalies rutuliojosi kaip protestas prieš atsiskyrėlių gyvenimą, teigiant, kad žmonės turi gyventi bendruomenėse. Tokia buvo ir šv. Bazilijaus Didžiojo nuomonė. Šis asmuo padarė didelę įtaką rytų vienuolystės tradicijai.
Tačiau atsiskyrėliškas gyvenimas niekuomet visiškai neišnyko; praėjus tūkstančiui metų po šv. Pauliaus iš Tėbų mirties atsiskyrėlis netgi buvo išrinktas popiežiumi - turiu galvoje šv.
Mažas vienuolių ordinas, gyvenantis paslėptą gyvenimą Pietų Kenterberio kalvose | Sekmadienis
Šv. Antanas Didysis
Šv. Benediktas Nursietis ir Benediktinų ordinas
Rytų vienuolystė įvairiopai paveikė Vakarus: prisiminkime šv. Atanazo kelionių patirtis, šv. Jono Kasijono, daug žinojusio apie Rytų tradicijas, raštus. Tačiau Vakarų vienuolystė labiausiai skolinga vienam iš savo vienuolių - šv. Benediktui Nursiečiui. Subjake, 38 mylios nuo Romos, jis įkūrė 12 mažų vienuolių bendruomenių, o tada patraukė 50 mylių toliau, kad įkurtų didelį Montekasino vienuolyną, kuriame vėliau ir buvo palaidotas.
Būtent čia maždaug 529 m. jis parašė Benediktinų ordino regulą, kurios tobulumą įrodo vien tai, kad ateinančiais amžiais ja visuotinai naudojosi Vakarų Europos vienuoliai. Šv. Benedikto regulos nuosaikumas, aiški struktūra padėjo jai išplisti visoje Europoje. Priešingai Airijos vienuolynams, kurie garsėjo kraštutiniu vienuolių poreikių neigimu (tačiau į juos vis tiek stodavo daugybė vyrų), benediktinų vienuolynai laikėsi įsitikinimo, kad vienuolis turi tinkamai pavalgyti ir išsimiegoti, net jei atgailos laikotarpiais jo dienos režimas būtų griežtesnis.
Benediktinų vienuolynai nepriklausė vienas nuo kito, kiekviename jų visą tvarką prižiūrėjo abatas. Anksčiau vienuoliai laisvai klajodavo iš vietos į vietą, tačiau šv. Šv. Benediktas taip pat nepaisė būsimo vienuolio pasaulietinės padėties, nesvarbu, ar valdantys didelius turtus, ar apgailėtini vargšai, jam visi buvo lygūs Kristuje. Benediktinų abatas „neišskirdavo asmenų vienuolyne. Tas, kuris gimė laisvas, neturi būti viršesnis už tą, kuris kilo iš baudžiauninkų, nebent būtų kita, logiška priežastis. Nesvarbu, esame laisvi ar ne, - mes visi lygūs Kristuje.
Vienuolio tikslas buvo gyventi dvasingiau, ypatingiau, užsitarnauti atpirkimą tokioje aplinkoje ir tokiu gyvenimo būdu, kuris labiausiai tinka tam tikslui. Vienuolių vaidmuo Vakarų civilizacijoje pasitvirtins kaip esminis. Benediktinų gyvenimo būdas ištvėrė didžiųjų neramumų laikotarpį ir jų vienuolynai liko tvarkos ir ramybės oazėmis.
Šv. Benediktas Nursietis su Regula
Benediktinų nuopelnai
Apie Montekasiną, gimtuosius benediktinų namus, buvo sakoma, kad šio vienuolyno istorija atspindėjo tą pastovumą: 589 m. apsuptas lombardų, 884 m. sugriautas Saracėnų, 1349 m. ištaškytas žemės drebėjimo, 1799 m. Kažin ar paprasta statistika gali išsamiai atskleisti benediktinų nuopelnus, tačiau nuo XIV a. pradžios šis ordinas davė Bažnyčiai 24 popiežius, 20 kardinolų, 7 000 arkivyskupų, 15 000 vyskupų ir 1 500 kanonizuotų šventųjų. Savo pakilimo laikotarpiu benediktinai galėjo didžiuotis 37 000 vienuolynų. Jų įtaka siekė ne vien Bažnyčią: kaip rodo statistika, visuomenėje vienuolinio gyvenimo idealas buvo taip pakylėtas, kad jau XIV a. ordinui priklausė apie dvidešimt imperatorių, dešimt imperatorienių, keturiasdešimt septyni karaliai ir penkiasdešimt karalienių. Daugybė Europos galingiausiųjų atvykdavo ieškoti kuklaus benediktinų gyvenimo ir dvasinės disciplinos.
Nors dauguma išsilavinusių žmonių sutinka, kad viduramžių vienuolynuose puoselėjami mokslas ir kultūra buvo indėlis į Vakarų civilizaciją, neturime pražiūrėti tokio svarbaus dalyko, kad vienuoliai užsiėmė tuo, ką galėtume pavadinti amatais. Žemės ūkis yra itin svarbus to pavyzdys.
XX a. pradžioje Henry Goodellas, Masačusetso žemės ūkio koledžo prezidentas, šlovino „šių nuostabių senovės vienuolių darbą per tūkstantį penkis šimtus metų. Jie išgelbėjo žemės ūkį, kai jau niekas nebegalėjo jo išsaugoti. Šiuo klausimu yra daug įrodymų. „Turime būti dėkingi vienuoliams už didelės dalies Europos žemės ūkio atkūrimą“, - pabrėžia vienas ekspertas. „Kur tik vienuoliai apsistodavo, - tęsia kitas, - dykynė virsdavo klestinčiu kraštu, jie siekė veisti galvijus ir dirbti žemę, vienuoliai triūsė savo rankomis, jie sausino liūnus, kirto miškus. Vokietiją vienuoliai pavertė derlinga šalimi.“ Kitas istorikas pažymi, kad „kiekvienas benediktinų vienuolynas apylinkėms būdavo tarsi žemės ūkio mokykla“.
Benediktinų vienuoliai dirba žemę
Netgi XIX a. Rankų darbas, kuriam taip išraiškingai buvo kviečiama šv. Benedikto reguloje, užėmė svarbiausią vietą vienuoliniame gyvenime. Nors regula garsėjo nuosaikumu ir neskatino kraštutinių atgailos formų, dažnai sužinome, kad vienuoliai noriai imdavosi sunkiausių ir nemaloniausių darbų, nes jie tokias užduotis laikė malone ir galimybe marinti kūną. O tai tikrai buvo įmanoma valant ir plėšiant dirvonus. Pelkės tvyrojo kaip beverčiai užkrečiamų ligų židiniai. Tačiau vienuoliai mielai priimdavo jiems tenkančius iššūkius ir plynes paversdavo klestinčiomis vietomis. Montalembert’as, žymus XIX a. vienuolijos istorikas, įvertino didžius vienuolių žemdirbystės darbus. „Neįmanoma pamiršti, - rašė jis, - to, kad jie įdirbo tiek daug dykviečių (vieną penktadalį visos Anglijos žemės), dirvonuojančių ir negyvenamų, pelkėtų ar apaugusių miškais.“ Tokia iš tiesų ir buvo didžioji dalis žemės, kurią užėmė vienuoliai.
Pelkynų regiono pavyzdys
Ypač ryškus naudingos vienuolių įtakos juos supančiai aplinkai pavyzdys gali būti Anglijos Sautamptono pelkynų regionas. Tai buvo tik didžiausia klampynė. Pelkės septintame amžiuje gal buvo kaip miškai Misisipės žiotyse ar kaip pelkėtos Karolinos pakrantės. Tai buvo juodų vingiuojančių upelių labirintas, o plačios lagūnos ir pelkės patvindavo kiekvieną pavasarį; driekėsi nendrynai, viksvynai ir papartynai; neužmatomi gluosnynai, alksnynai ir pilkųjų tuopų sąžalynai, įsišakniję plūduriuojančiose durpėse, kurios lėtai rijo eglynus ir ąžuolynus, uosynus ir tuopas, lazdynų bei kukmedžių miškus, kurie seniau augo tame žemame trąšiame dirvožemyje. Medžių kamienai, išplėšti potvynio ir audros, grūdosi, nešami srovės, ir dėl jų sangrūdų vanduo tvindė žemę. Upeliukai, miškuose išsimušę iš vagų, keitė jas, maišydami dumblą ir smėlį su juodu durpžemiu.
O štai kaip praėjus penkiems amžiams šią vietovę apibūdina žymus XII a. Tai lyg dirbtinis rojus, kur jau atsispindi dangaus švelnumas ir tyrumas. Pelkynų viduryje kyla giraitės; aukšti medžiai savo dailiomis viršūnėmis tarsi liečia žvaigždes; susižavėjęs žvilgsnis slysta vešliais žolynais, kurie driekiasi plačiomis pievomis, nesutikdamas jokių kliūčių savo kelyje. Kiek tik akys užmato nėra nė colio neišdirbtos žemės. Čia dirvą slepia vaismedžiai, ten žeme ar ant grotelių vyniojasi vynuogienojai. Gamta ir menas varžosi tarpusavyje, vienas kitą papildydami. Ak, gili ir miela vienatve!
Kur tik nukeliaudavo, vienuoliai supažindindavo žmones su naujomis grūdinėmis kultūromis, pramonės šakomis ar gamybos metodais. Vienur vienuoliai pradėjo auginti galvijus ir arklius, kitur - daryti alų, auginti bites ar veisti sodus. Švedijoje vienuoliai pradėjo auginti kviečius, Airijoje - lašišas, Parmoje pirmi gamino sūrius, o daugybėje vietų užveisė puikiausius vynuogynus.
Vienuoliai kaupė perteklinį vandenį pavasarį, kad panaudotų jį stojus sausrai. Tai Šv. Lauryno ir Šv. Martyno vienuolynų vienuoliai, ištyrę, kad pavasariniai vandenys nenaudingai užlieja Sen Žervė ir Belvilio pievas, nukreipė juos į Paryžių. Lombardijoje valstiečiai iš vienuolių įgavo irigacijos žinių, kurios prisidėjo prie didesnio žemių derlingumo.
Daugeliu atveju geras vienuolių pavyzdys įkvėpdavo kitus, jie labai gerbė rankų darbą, ypač žemdirbio. „Žemės ūkis nusmuko, - rašė vienas istorikas. - Kur kadaise driekėsi derlingi laukai, dabar plytėjo pelkės, o žmonės, turėję įdirbti žemę, numetė plūgus kaip kokie valkatos.“ Tačiau kai vienuoliai paliko savo celes tam, kad kastų griovius ir artų laukus, „jų pastangos davė stebuklingus vaisius. Žmonės ir vėl ėmėsi garbingo, anksčiau niekinamo amato.“
Šv. Grigalius Didysis (590-604 m. popiežius) pasakoja mums iškalbingą istoriją apie abatą Ekvitijų, VI a. misionierių, pasižymėjusį iškalba. Popiežiaus pasiuntinys atvyko pas abatą į vienuolyną ir iš karto nuėjo į skriptoriumą, tikėdamasis rasti jį tarp perrašinėtojų. Tačiau abato ten nebuvo.
Vienuoliai pirmieji ėmėsi gaminti vyną, kurį jie naudojo šv. Mišių aukai ir gėrė patys, ką išraiškingai leido šv. Benedikto regula. Be to, šampaną išrado Domas Perignonas iš Šv. Petro abatijos Aukštutiniame Viljė prie Marnos. 1688 m. jam buvo pavesta tvarkyti vyno rūsius ir vienuolis, pabandęs sumaišyti vynus, sukūrė šampaną.
Nors šios esminės užduotys negali prilygti kai kurių vienuolių intelektualiniam indėliui, bet jos buvo beveik tokios pat svarbios kuriant ir išsaugant Vakarų civilizaciją. Vienuoliai buvo svarbūs viduramžių technologijos kūrėjai. Ypač savo išprusimu technologijų srityje pagarsėjo Cistersų ordinas, į reformas linkusi Benediktinų ordino dalis, 1098 m. įsikūrusi Sito.
Kadangi tarp vienuolynų veikė puikus komunikacijos tinklas, informacija greitai plisdavo. Cistersų vienuolyne Klervo randame XII amžiuje rašytą ataskaitą apie tai, kaip vienuolyne buvo naudojama vandens galia, iš kurios tampa aiški mechanizmų svarba Europos gyvenime. Cistersų bendruomenė valdė savo fabriką. Vienuoliai naudojo vandens galią kulti kviečiams, sijoti miltams, velti milui ir išdirbti odai. Kaip savo knygoje The Medieval Machine (Viduramžių mašina) nurodo Jeanas Gimpelas, ši ataskaita galėjo būti perrašyta 742 kartus, nes tiek XII a. Europoje buvo cistersų vienuolynų.
Pasakojimas apie vienuolių nuopelnus vos palietė milžiniškos temos paviršių. 1860 ir 1870 metais, kai grafas de Montalembert’as parašė šešių tomų Vakarų vienuolijos istoriją, jis skundėsi, kad geba tik trumpai apžvelgti įžymias asmenybes ir jų žygdarbius ir tik pastabose gali nukreipti savo skaitytojus į pirminius šaltinius. Kaip matėme, vienuolynų indėlis į Vakarų civilizaciją yra milžiniškas. Be viso kito, vienuoliai mokė metalurgijos, išvedė naujas grūdines kultūras, perrašinėjo antikinius tekstus, išsaugojo raštingumą, plėtojo įvairias technologijas, išrado šampaną, pagerino Europos kraštovaizdį, rūpinosi klajūnais ir nelaimėliais. Kas dar Vakarų civilizacijos istorijoje galėtų girtis tokiais laimėjimais?
Vienuolių indėlis į Vakarų civilizaciją
| Sritis | Vienuolių indėlis |
|---|---|
| Žemės ūkis | Žemės ūkio atkūrimas, naujų kultūrų auginimas, irigacijos sistemų kūrimas |
| Technologijos | Vandens energijos panaudojimas, įvairių mechanizmų kūrimas |
| Kultūra ir mokslas | Raštingumo išsaugojimas, antikinių tekstų perrašinėjimas, švietimo puoselėjimas |
| Religija | 24 popiežiai, 20 kardinolų, 7 000 arkivyskupų, 15 000 vyskupų ir 1 500 kanonizuotų šventųjų |
| Socialinė rūpyba | Rūpinimasis klajūnais ir nelaimėliais |