Lietuvos gyventojų trėmimai ir naikinimas sovietinės okupacijos metais (1940-1958)

Okupuotomis Baltijos šalimis, išliko gausiausias SSRS KGB padalinio archyvas. Apie ketvirtis milijono bylų išliko šiame archyve, nors dalis dokumentų buvo sunaikinta skubotai 1991 m. Didžioji jų dauguma buvo rašytos partizaninio karo metais.

Šiame archyve kruopščiai fiksuoti įvykiai, datos, skaičiai, pavardės, vietovės. Tai - faktų, kurie gyvų liudininkų atmintyje jau yra išblėsę. Čekistų valdiško žargono pavyzdys - skleisti mitai apie klasių kovą, pilietinį karą ar partizanų žvėriškumus.

Dokumentuose pasipriešinimo forma vadinama "antisovietiniu" arba "kontrrevoliuciniu" veiksmu, partizanai vadinami "banditais", "antisovietinio" pogrindžio dalyviais arba "antisovietiniu elementu". Dar sausesnė, primityvesnė čekistų planų kalba, kurioje nėra gyvų žmonių ir likimų.

Dokumentuose rašoma: "Išvalyti teritoriją nuo kontrrevoliucinių elementų". Taip buvo žiūrima į 1917m. Spalio perversmo, vadinamo "revoliucija", ekspansiją visame pasaulyje.

Dokumentų archyve nėra būdingo faktų "pritempimo", pagražinimo ir "planų viršijimo" klastočių. Tačiau statistinėse suvestinėse apstu padidintų ar sumažintų skaičių, ir padidindavo nukautų partizanų skaičių. Kartais neginkluoti, kartais net atsitiktinai nušauti žmonės būdavo įtraukiami į statistikas.

Jau 1943m. gruodžio 16d. SSRS NKVD komisaro I.Serovo direktyvoje Nr. neminėti žodžio "sunaikinimas". Duomenys apie nužudymus turėjo būti užšifruoti. Apie specialiųjų grupių užduotis (Dok. Nr. 123) būdavo įvardijami žodeliu "specialios"- "spec. priemonės", "spec. užduotys". Dokumentuose nerasime tiesiogiai įvardinto žudymo ar kankinimo.

Dokumentuose yra netikslumų nurodant nužudytųjų amžių. Tačiau dokumentai atspindi to laikotarpio (1944-1953m.) vaizdą.

Dokumentai suskirstyti į sąlyginius skyrius pagal siekiamas atskleisti temas. Kiekvienas skyrius suskirstytas ir poskyriais, atspindinčiais atskirą potemę. Poskyriuose dokumentai pateikiami chronologine tvarka. Dokumentai tam tikra prasme papildo kitą skyrių. Jei yra neaiškių temų, įdėti į tą skyrių, kurio tema silpniau nušviesta dėl dokumentų trūkumo.

Dokumentuose pateikiami Valstybės saugumo komiteto (Buv. vieta bei tarnybinis numeris (jei jis nurodytas), remiantis ja nustatyta. Nurodomi struktūrinių padalinių pavadinimai ir autorių bei adresatų pareigos.

Dokumentų kalba nėra taisoma, išskyrus skyrybos klaidas, kurios ištaisytos be kokių nors aptarimų. Rašyboje naudojami sutrumpinimai palikti neiššifruoti. Skliaustais pažymimas esančių sutrumpinimų su jų iššifravimu sąrašas, kuris pateikiamas prieš dokumentus. Jei rašoma "...Iš...", nurodoma, kokiu klausimu į ką yra kreipiamasi, nurodomas šifras.

Nuo 1944m., iš naujo įžengę į Lietuvą, okupantai tęsė 1940m. pradėtą Lietuvos sovietizaciją ir visuomenės dalies fizinį naikinimą. Šis procesas apėmė visas visuomenės gyvenimo sritis. Grobiamas turtas, kolonizuojamas kraštas, laužomos tradicinių krikščioniškosios moralės normos.

Okupantai siekė palaužti tautos širdį kyšininkavimu, pataikavimu, beveik visuotine kagėbizacija, t.y. valios vykdytojais. Rusakalbiai sudarė net 45 proc. didžiųjų miestų gyventojų. Lietuvos kaimą okupantams buvo sunkiau sovietizuoti. Privati žemės nuosavybė leido žmonėms nors iš dalies jaustis laisvesniems.

Sovietų valdžią labiausiai palaikė nusiteikęs, turintis maisto kaimas, kuris tapo pagrindiniu partizanų rėmėju. Todėl buvo skubinta kurti kolchozus. Čekistai rašė ataskaitas LKP CK biurui bei savo vadovybei Maskvoje. Vilniaus oper. viršininkas I.Rudyka savo pranešime (Dok. Nr. didelių čekistų pastangų "nacionalistinis pogrindis" 1945m. sovietų valdžią.

Plk. sovietų valdžios atramą, vadinamą sovietinį - partinį aktyvą. Plk. parodė visišką okupantus palaikančių kolaborantų nuosmukį: nedorumą, palaidumą. 1945m. suprato, kad jų laukia ilgas karas su Lietuvos žmonėmis.

1944m. liepos 13d. Raudonoji armija užėmė Vilnių. Buvo siekiama vykdyti nuo 18 - 45m. amžiaus vyrų mobilizacija į okupacinę kariuomenę (Dok. Nr. armijoje. Tačiau Sovietų Sąjunga nepaisė tarptautinių teisinių aktų. Buvo nerealu šaukti į kariuomenę tik jaunesnius nei 35m., todėl pradėti vykdyti nuo rugpjūčio 7d.

1944m. spalio 1l d. Užimtose apskrityse prasidėjo vyrų gaudynės. Apylinkių pirmininkai ir kiti valdžios organai vykdyti mobilizacijos įsaką buvo labai sunku, juolab, kad partizanai perspėjo nedirbti okupacinės valdžios administracijoje. Nepaisantys partizanų draudimo buvo baudžiami mirtimi.

Štai Vilniuje iki 1944m. rugpjūčio 14d. užsiregistravo tik 2,5 tūkst. vyrų. Nuolat vyko gaudynės. Valdžios organai tikrino dokumentus, vertė žmones registruotis, ieškojo karo prievolininkų. Rugpjūčio 14d. užsiregistravę asmenys tuojau buvo nugabenti į karinius komisariatus. Iš ten ištrūkti buvo dar sunkiau. Dar sunkiau mobilizacija vyko kaimo vietovėse.

1944m. suvestinėje (Dok. Nr. 1) nustatytas "iš akies" - po 5 - 8 tūkst. šaukiamųjų apskričiai. Iš 35 tūkst. įsakui pakluso tik 14 proc. vyrų. Partizanai naikino šauktinių sąrašus, vogė pasus, šaukimą ar atleidžiančius nuo karinės tarnybos dokumentus. Likusių jaunuolių likimas buvo tragiškas. Dalis jaunuolių žūdavo net nepasiekę surinkimo punktų. Gaudytojai užpuldinėdavo jaunuolius ir ėmė juos tardyti, ar nesą partizanai. Giedraičių (Dok. Nr.

Iš viso Lietuvoje 1944m. teritorijoje buvo mobilizuota 108.4 tūkst. vyrų (iš jų 91,8 tūkst. tūkst.). Net 42,8 tūkst. asmenų buvo "broniruoti", t.y. nešaukiama į kariuomenę. Į 108,4 tūkst. piliečiai, lenkai ir kt. Lietuvių mobilizavo 82 tūkst. vyrų4. Daugiau nei pusė šių vyrų buvo paimti prievarta, sugaudyti miškuose ir kaimuose. Dauguma jaunuolių mieliau rinkosi mirti gimtuose laukuose, negu svetimuose frontuose. Dalis mobilizuotų jaunuolių pabėgdavo iš karinių dalinių, o pabėgę slapstydavosi miškuose, gimtosiose apylinkėse.

1944m. mėnesį vyksta operatyvinių karinių operacijų, siautimų, vietovės šukavimų dėka. Daug jaunuolių neatvyksta. Šios karinės operacijos buvo neregėtai žiaurios. 1945m. baudėjams. Nors partizanų judėjimas jau blėso, tačiau net 1950m. jaunuolių atsisakė tarnauti okupacinėje kariuomenėje (Dok. Nr. 29). Į tai reaguojama - nurodymas imtis represijų prieš tokių jaunuolių šeimas (Dok. Nr. 31).

Partizanavimas buvo išlikimo galimybė. Taip jau 1952m. dvidešimtmetis A.Ikamas. Ten jis vėl pabėgo ir tapo Pilėnų tėvūnijos partizanu. okupacinėje armijoje. Tai buvo apsisprendimo partizanauti priežastis. Tarp 1951 - 1953m. 12 proc. Raudonąją armiją7. Jie stojo apginti jos valstybingumą.

Mąstančius gyventojus okupantai ėmė persekioti. 1942-1943m. sudarinėjo nelojalių sovietinei santvarkai piliečių sąrašus: dvasininkai, 1941m. Vietinės rinktinės savanoriai, savisaugos dalinių kariai ir kt. gyventojai. Buvo vykdoma visų šių "nelojalių" Sovietų Sąjungai asmenų paieška ir sulaikymas. Nuo 1944m. liepos iki 1945m. gruodžio mėn. operacijų metu buvo sulaikyta apie 133 tūkst. asmenų8.

Jei per 24 val. nebuvo įrodymų, reikėjo pateikti kaltinimus arba sulaikytąjį paleisti. Tačiau areštuotųjų išlaikydavo po keliasdešimt parų, nes nebeužteko tardytojų sulaikytiesiems apklausti. Todėl jau nuo 1943m. spalio mėn. pasitarimo (OSO) prie SSRS NKVD sprendimu "už akių" (t.y. nedalyvaujant) skelbiamas nuosprendis. Į lagerius buvo išvežta virš 20 000 žmonių9.

Sulaikytieji būdavo laikomi nežmoniškomis sąlygomis (šaltyje, be maisto ir pan.), todėl greitai visiškai išsekdavo. Daugelis mirė taip ir nesulaukę bylos sudarymo ir nuosprendžio. Kiti buvo verbuojami kaip agentai, kad išduotų kitus, dar nesuimtus pogrindžio narius. Todėl 1945m. sausio 10d. Nr.0010/004 visuose NKVD padaliniuose buvo įkurti tardymo skyriai.

Dokumentuose retai rasime užuominos apie "revoliucinio teisėtumo" pažeidimus (Dok. Nr. 13), kankinimai ir žmonių žudymai. Penkių Dieveniškių valsč. gyventojų nukankinimas ir kiti šiurpūs įvykiai, atsitiktinai iškilę viešumon. Kiek panašių atvejų niekada nesužinosime? Pavyzdžiui, Onutės Preilauskaitės nukankinimas. Tikroji mirties priežastis niekada neišaiškės. Akte nurodė visai kitą mirties priežastį - širdies plyšimą. Panašios frazės būdavo dažnos: "nušautas bandant pabėgti" arba "pabaigė gyvenimą savižudybe" ir pan. Taip buvo slepiami nusikaltimai.

Dažnai, kai įvykdavo "vidaus karai" (skundžiant vieniems kitus) įvykiai būdavo tiriami. Tačiau čekistai turėjo specialius nurodymus, aprobuotus dar 1937m. kankinti suimtuosius10. A. Sniečkus (Dok. Nr. praktiškai žmones masiškai kankino be jokių leidimų. Išaiškėjus tardymo "technologijai", tardytojai būdavo paleisti.

Sovietų deportacijos 1941, 1945-1949 m.

1944-1945m. iš daugiau kaip 100 tūkst. areštuotųjų tik 2-3 tūkst. pasiskųsdavo davęs melagingus parodymus, nes tardant buvęs kankinamas. Šiuos skundus tirdavo prie LSSR MGB kadrų skyriaus veikianti Ypatingoji inspekcija. Tačiau bausmės būdavo švelnios. Pagarsėjęs budelis, Panevėžio apskr. MGB viršininkas N. Dušanskis (Dok. Nr. 50) 1948m. buvo perspėtas "baigti panašius neteisėtumus". Išaiškėjus Marijampolės MGB apskr. viršininko pavaduotojo Česnokovo nusikaltimams, jis buvo atleistas iš darbo. Moterys - partizanų ryšininkės, t.y. nusikaltėlės, kurias reikia suimti (Dok. Nr. kalbėti. Panašūs atvejai rodo, kad nuteistųjų skundai apie tardytojų kankinimus dažniausiai būdavo ignoruojami, o nusikaltimų vykdytojai liko nenubausti. Taip 1953m. lapkričio mėn. inspekcijos tirtų skundų nė vienas nebuvo patenkintas13a.

Tarp tokių skundų buvo pavadintas ir pil.P.Beišio skundas, kuriame jis rašė apie Ariogaloje 1945m. patirtus kankinimus: "Tardytojai mušė guminėmis lazdomis, vienas sėsdavo ant galvos, kitas ant kojų ir mušdavo iki sąmonės netekimo. Atsibusdavau ant kėdės visas šlapias (...), spardė mane kojomis. Vienas spyrė, kad sprogo pleura ir susidarė dvipusė išvarža. Rankos pirštas sulaužytas durimis. (...) Tardant buvo galima atsakyti tik teigiamai, t.y. tardytojo naudai. Be to, tardytojai pasirūpindavo, kad kalinys neturėtų jokios galimybės kreiptis į gydytoją, kad galėtų netrukdomi tyčiotis iš savo aukų. Neretai tardytojai pasirūpindavo, kad nelikdavo jokių pėdsakų apie jo suėmimą ir tardymą. Pavyzdžiui, saugumo archyvuose nėra duomenų apie 1946m. vasario mėn. suimtus LLA Žemaičių apygardos vado adjutantą Stasį Niūniavą iš Mažeikių apskr. ir daugelį kitų. MGB privalėjo fiksuoti mirties atvejį. Čekistų duomenimis, 1944-1952m. "mirė" (t.y. buvo nukankinti) 222 asmenys12.

Ypač žiauriai kankindavo suimtus gyvus partizanus. Pavyzdžiui, 1945m. gruodžio mėn. ypač žiauriai buvo kankinamas partizanas Juozas Žagaras. Išlikęs rašytinis liudijimas apie atvežto partizano tardymą tais momentais, kai jis atgaudavo sąmonę. Net sužeistasis kartojo budeliams, kad partizanų neišduos. Norėdami išgauti informaciją apie partizanų pasitraukimą į saugesnę vietovę, čekistai privertė J.Žagarą prabilti. Kankinimai buvo įprasta priemonė.

Žmonių kančios keldavo patologinį pasitenkinimą čekistams, kurie 1937m. turėjo 1940 - 1941 m. kraupiose akcijose. Pavyzdžiui, 1956m. spalio 12d. nukankintas (Dok. Nr. 194). 1956m. žmona (suimta kartu). Kankinimai - tai ne vienintelis parodymų išgavimo būdas. Vienas iš jų - psichologinis teroras tardymai specialiosiose grupėse (Dok. Nr. Be to, dažniausiai tardydavo naktimis. Tai buvo vienas iš kankinimo būdų, nes dieną kameroje miegoti būdavo draudžiama. Kamerose sutalpindavo po keliasdešimt kalinių. Kaliniai paprastai negaudavo, čiužinius ir antklodes išsidalindavo kalėjimo darbuotojai.

1952m., MGB duomenimis, pabėgo 131 kalinys15. Beveik visi didesni pabėgimai įvyko 1946m. (Dok. Nr. 23). Suimtieji buvo teisiami už įvairius "nusikaltimus" (priklausymas pogrindžiui, ryšiai su partizanais, grupinė veikla ir t.t.). Nors suimtieji turėjo reguliariosios kariuomenės belaisvių statuso, tačiau apie 60 proc. buvo nuteisti LSSR MVD ir Pabaltijo karinės apygardos karinių tribunolų16. Tribunole teisiamieji turėjo tik kaltintoją, gynėjo institucijos čia nebuvo. Teisėjas net nesivargindavo aiškintis, kuo jį kaltina. Tikra "teisingumo" parodija buvo prie SSRS NKVD 1934m. Ypatingasis pasitarimas (OSO), kuris skelbdavo teismo nuosprendį "už akių", t.y. kaltinamajam nedalyvaujant. Nuteistasis net nežinodavo, kur buvo laikomas suimtasis. Pasitarimas priimdavo bet kokius kaltinimus, kurių teisiamasis neturėjo jokios galimybės paneigti.

Okupacinė valdžia ypatingai saugojo išdavikus. Už menkiausią pagalbą okupacinei valdžiai, išdavikui minimalią bausmę arba jį išteisindavo. Mažą dalį (nuo 1950m. kontrrevoliucine veikla teisė LSSR Aukščiausiasis teismas. Teismo procesai buvo uždari -visuomenė juose dalyvauti negalėdavo. Teisiamąjį "gindavo" MVD-MGB paskirtas gynėjas. Teismo procesai buvo surežisuoti, skirti įbauginti gyventojus.

Už politinius "nusikaltimus" buvo mirties bausmė arba 20 metų katorgos. Beveik ketvirtadalis 1944-1952m. nuteistųjų gavo po 25 metus lagerių18. Dešimties metų bausmė dar vadinta "vaikiška". Mirties bausmė buvo įvykdoma sušaudant ar pakariant (Dok. Nr. 32). Žuvusiųjų kūnus užkasdavo slaptai, neprieinamose vietose ir stebėjo, kad jų niekas neišaiškintų (Dok. Nr. 56, 67). Pavyzdžiui, Tuskulėnų dvaro teritorija Vilniaus mieste.

1944-1953m. buvo areštuota ir nuteista apie 60 tūkst. kaltinamų žmonių (Dok. Nr. 191). Tačiau buvo ir tokių, kurie išvežti į lagerius be teismo ir nepristatę pyliavų. Dalis nuteistųjų buvo tarp tremtinių Sibire ir tarnaujančių sovietinėje armijoje. Dėl didelio skaičiaus suimtųjų, dėl užmiršti ir netikslios areštų apskaitos. Manoma, kad politinių motyvų 1944-1953m. nuteisė apie 100 tūkst. Lietuvos gyventojų21. Apie 1960m. tūkst.

Okupantai nesiliovė plėšikauti bei terorizuoti gyventojus. Plėšikavimas nesiliovė ir po Vokietijos kapituliacijos. Taip 1945m. rugsėjo mėn. vykdomo plėšikavimo ir žmogžudysčių (Dok. Nr. 66). Išvardinti tokie nusikaltimai, įvykdyti Alytaus apskrityje (Dok. Nr. 65). Šiuos nusikaltimus vykdė ne tik represinės struktūros, bet ir kitas panašia veikla užsiimančias žinybas ar okupacinės valdžios struktūras. Nusikaltimus vykdė partiniai komitetai, vietinės valdžios, pasienio kariuomenės ar net NKVD (Dok. Nr. 66).

Lietuvos gyventojų genocidas buvo vykdomas ten, kur buvo dislokuotos represinės žinybos. Maskva davė pritarimas "įkaitų" ėmimui - partizanų šeimų trėmimui26a. Tai buvo priemonė gyventojų terorizavimui ar lokaliniam partizanų šeimų trėmimui vykdyti. Ypač žiaurios priemonės buvo vykdomos trėmimų metu. Žudė bandančius pasislėpti nuo tremties žmones. Apie tai liudija dokumentas (Dok. Nr. 28), kuriame išvardintos 1949m. trėmimo aukos.

"Banditas bandė pabėgti" - klasikinis čekistų triukas, pridengiantis bet kokį nusikaltimą. Dok. Nr. nurodomi keli tokie nušovimo "bandant pabėgti" atvejai. Tai liudija (Dok. Nr. 67). Tačiau buvo nurodymas slaptai užkasti žuvusiųjų kūnus. Iki šiol nežinoma, kiek žmonių žuvo tuo laikotarpį, ir šios paslapties represijų vykdytojai neatskleidžia iki šiol. Pavyzdžiui, vien per vieną 1949m. operaciją į apskritį - 1949m. sankcija. Ryliškių kaimų tragedija (Dok. Nr. 6) - buvo nužudyti ir gyvi sudeginti 62 civiliai gyventojai, 46 - suimti. Taip čekistai be jokios atsakomybės žaidė su žmonių gyvybėmis.

Lietuvos okupacija 1940-1991 m.

Čekistai dažnai sudegindavo sodybą, tačiau, deja, "banditų" sodyboje neužtiko (Dok. Nr. Už tokius nusikaltimus niekas nebuvo baudžiamas. Net 1948m. išbraukti iš jos politinės grupės kategoriją. Taip vadinarnos terminais, neturinčiais nieko bendra su genocido sąvokos apibrėžimu. Štai 1940-1941 m. "banditai" ir "antisovietinis elementas". Taip siekta suteikti kriminalinį ar politinį atspalvį. Pavyzdžiui, operacijos pavadinimas: "kova su lietuvišku nacionalistiniu pogrindžiu" (Dok. Nr. Tokiu būdu siekta priskirti politinių grupių kategorijai. Tačiau pagrindinis tikslas buvo sunaikinti tautą etninėje žemėje ir valstybėje. Genocido naikinimas buvo nukreiptas būtent prieš šį siekį.

Be represijų, komunistai naudojo ir rafinuotesnius žmonių pavergimo būdus. Vienas iš jų -kolektyviniai ūkiai. Okupantai naikino ūkininkų gyvenimo būdą, pagrįstą privačia žemės nuosavybe. Tačiau lietuvių valstiečių pasipriešinimo, valstiečius visgi suvarė į kolūkius. Okupacinė valdžia plačiai praktikavo atimti dalį ar net visą žemę. 1944-1948m. buvo vykdoma vadinamoji "žemės ūkio reforma". 19 tūkst. ūkininkų žemė buvo sumažinta nuo 30 iki 20 ha, o 3,7 tūkst. tik po 5 ha27a.

Daugumą ištremtųjų iš Lietuvos sudarė valstiečiai. Apie 2/3 visų žmonių sudarė vadinamieji buožės ir apie 1/3 - partizanų šeimos ir rėmėjai. Per tą 1944-1948m. "žemės ūkio reformą" buvo nusavinta per 1,5 mln. ha žemės28. Šaltinio Jonaičio agentūriniame pranešime (Dok. Nr. žinių apie tą pirminę žemės ūkio reformą, dėjusią ...

tags: #vensku #sodyba #priekules #raj