Verkių dvaro sodyba, įsikūrusi Vilniaus miesto pakraštyje, yra vienas vertingiausių šalies dvarų ansamblių. Vienas sodybos pakraštys remiasi į Neries upę, kiti ribojasi su Jeruzale, Naujaisiais Verkiais ir Verkių mišku. Lankytojus čia traukia ne tik turtinga dvaro istorija ar puošnūs dvaro rūmai, bet ir graži gamta, juosianti rūmus iš visų pusių.
Žinios apie Verkių dvarą sklando jau nuo XIV amžiaus pabaigos. Tuo metu Verkių rūmai buvo didžiojo kunigaikščio nuosavybė. Po Lietuvos krikšto, XIV a. pabaigoje, Jogaila įsteigė Vilniaus vyskupiją ir Verkius užrašė jos vyskupams. Nuo XVI iki XIX amžiausXIV a. pabaigoje Jogaila įsteigė Vilniaus vyskupiją ir jos vyskupams užrašė Verkius.
Verkių pavadinimo kilmę byloja sena legenda. Medyje, erelio lizde, buvo rastas verkiantis kūdikis. Verksmą išgirdo greta medžiojęs Lietuvos didysis kunigaikštis. Kūdikis buvo pavadintas Lizdeika ir tapo krivių krivaičiu, o vieta, kur buvo medis ir lizdas, tebevadina Verkiais.
Legendiniai Verkiai lietuviams žinomi kaip Krivių Krivaičio Lizdeikos gimtoji vieta. Ne mažiau garsus buvęs ir Verkių dvaras - ilgaamžė Vilniaus vyskupų rezidencija. Verkių dvaro sodyba - tai XVIII a. antros pusės vieningos kompozicijos rūmų ansamblis, sukurtas žymiausių to meto krašto architektų Martyno Knakfuso ir Lauryno Stuokos-Gucevičiaus, deramai ir meniškai įkomponuotas į gamtinę aplinką ir reprezentuojantis vieną vertingiausių klasicistinių ansamblių Lietuvoje.
Nors seniausios apie dvaro istoriją mus pasiekiančios žinios yra dar iš XIV amžiaus, tačiau dabartinis ansamblis yra didžiąja dalimi klasicizmo epochos eksponatas. Būtent XVIII a. gale, vyskupo Ignoto Masalskio užsakymu buvo pastatyti šiandien išlikę svarbiausi ansamblio pastatai ir įgauta dabar vyraujanti struktūra. Kompleksas, nukentėjęs Napoleono žygio į rytus laikotarpiu, gan nemažai pakito per XIX a. vidurio rekonstrukcijas, šį valdant Liudvikui Vitingšteinui, o XX a. peripetijos atnešė daugybę neigiamų pokyčių.
Už ansamblio architektūrą daugiausiai buvo atsakingi šalies klasicizmo pionierius Martynas Knakfusas bei, vėliau, jo mokinys, Laurynas Gucevičius.
Stačiašlaitėje Neries ir į ją įtekančio upelio slėnių sankirtoje, aukštai išsidėsčiusioje plynaukštėje įsikūrusią Verkių dvaro sodybą sudarė daugybė pastatų, statytų XVIII a. pabaigoje - XIX a. pradžioje ir sename parke pabirusių kompaktiškomis grupelėmis. Ansamblis darė įspūdį dėl savo puošnių reprezentacinių rūmų, stovėjusių pietinėje Verkių kalno dalyje ir dėl to puikiai matytų iš tolo. Šiandien centrinių rūmų vietą mena tik išlikę skliautuotomis lubomis rūsiai Manoma, kad tuometis rūmų valdytojas Radvilos žentas kunigaikštis Liudvikas Adolfas Vitgenšteinas juos nugriovė XIX a. 5-ajame dešimtmetyje.
Verkių Dvaro Architektūrinis Ansamblis
Pirmųjų mūrinių rūmų savininkas buvo Vilniaus vyskupas Konstantinas Kazimieras Bžostovskis, valdęs Verkius XVII a. pabaigoje - XVIII a. pradžioje. Jo iniciatyva sukurtas Verkių ansamblis (apsuptas parkų ir miškų) su būdinga triaše kompozicija: rūmais - Trinapolio bažnyčia su vienuolynu - Kalvarijų bažnyčia su Kryžiaus kelio koplyčiomis. Vyskupo pilies tipo rūmai iškilo apie 1690 m. aukštame Neries krante, prie skardžio.
XVIII a. pabaigoje Verkiai tapo Ignoto Masalskio nuosavybe. Jis ėmėsi remontuoti bei rekonstruoti rūmus ir kitus ansamblio pastatus, taip pat ir stovėjusius Neries slėnyje. Naująjį didingą klasicistinį Verkių architektūrinį ansamblį sukūrė Martynas Knakfusas ir jo mokinys Laurynas Stuoka-Gucevičius. Iš pradžių darbams vadovavo architektas M.Knakfusas (1769-81 m.). Parinko vietą naujajai rezidencijai, sudarė bendrą ansamblio planą. Jam vadovaujant buvo pastatyti šoniniai rūmai - oficinos, dalis senųjų pastatų buvo nugriauta.
Vėliau dirbęs (iki 1788 m.) L.Stuoka-Gucevičius parengė naują centrinių rūmų projektą, baigė visus centrinių rūmų išorės darbus, viduje įrengė paradinius laiptus ir didžiąją salę su kupolu. Jam priskiriama paviljono, malūno su užtvanka, užvažiuojamųjų namų, kitų statinių statyba.
Nuo XIX a. vidurio Verkių rūmai priklausė kunigaikščiui Liudvikui Vitgenšteinui ir jo palikuonims. Kunigaikščio pastangomis užvirė dvaro rekonstrukcijos darbai: buvo perplanuotas parkas, sumažinta jo viršutinė dalis, pastatyta nauja tvora, vartai, sargo namelis, pertvarkyta rytinė oficina - prie šiaurinės jos dalies galo pristatytas bokštas ir didelės salės priestatas, prie kito galo prijungta stiklo ir geležies konstrukcijos oranžerija, iki pamatų nugriauti centriniai rūmai... Kitaip suplanuota rūmų aikštė ir įrengtas joje fontanas. Aplink aikštę nutįso naujas kelias.
Palivarkas tapo našiu ūkiu. Kunigaikščio sūnus Pėteris tęsė tėvo pradėtus darbus: perstatė palivarko pastatus, tvarkė vandens įrenginius, plėtojo žuvininkystę. Imta pardavinėti dvaro žemę, kirsti miškus. Galiausia Vitgenšteinai išpardavė beveik pusę dvaro.
Šiaurinėje reprezentacinio kiemo dalyje išliko vieno didžiausių Vilniaus apylinkių pastatų - buvusių pagrindinių rūmų rūsiai, rodantys mums buvusią jų vietą.
Pastato statybas, jau šioms prasidėjus, perėmė Laurynas Gucevičius - tai būta vieno brandžiausių pastarojo kūrinių, dominavusių ansamblyje, tačiau kuriam išstovėti, deja, buvo lemtai labai trumpai. Nukentėję XIX a. Laurynui Gucevičiui priskiriama ir kai kurių kitų ansamblio pastatų autorystė.
Kompaktiško paviljono pastato fasadų išraiškoje dominuoja dvejomis kolonomis akcentuojamas įėjimo įgilinimas bei stambiais modiljonais paryškintas karnizas. Virš pastato kyląs kupolas dengia vidurinę patalpą antrajame aukšte - šio skliaute išliko tapyti kesonai, dekoruoti įvairiomis rozetėmis. Šešių kolonų portikas ir modiljonų laikomas karnizas dominuoja ir seniausiame, jungiamajame užvažiuojamųjų namų korpuse - kaip ir Vilniaus katedroje, vidurinis portiko tarpsnis paliktas platesnis.
Abipus reprezentacinės elpinsinės aikštės suprojektuotos dvejos oficinos atspindi ankstyvojo klasicizmo formas - šių pastatų kompozicija kadaise buvo identiška. Nors rytinė oficina yra senesnė, tačiau vakarų pastatas išliko mažai tepakitęs ir savo išorėje pasiekia mūsų laikus kaip raiškus M. Knakfuso kūrybos pavyzdys. Dveji oficinų rūmai iliustruoją ramią, monumentalią klasicistinę kompoziciją - stačiakampio plano pastatai akcentuojami keturių jonėninių kolonų portikais fasado viduryje; fasadai skaidomi jonėninio orderio piliastrais. Langų eilės apipavidalintos kukliais apvadais antrajame ir sandrikais pirmajame aukštuose, kurie išnyksta galiniame fasade; vakarinėje oficinoje kuklesnis ir pastarojo fasado vertikalus skaidymas - piliastrai čia virsta kukliomis mentėmis.
Rytinės oficinos išvaizdą gan smarkiai pakeitė XIX a. vidurio rekonstrukcija, kuriai vadovavo architektai B. Simonas ir A. Žirardas - ypatingai pakito pastato planas, o šiandien matomi interjerai taip pat atstovauja šį laikotarpį. Prie pastato buvo pristatytas bokštas, neišlikusi oranžerija, salė bei dvejos laiptinės; virš portiko matome tuomet atsiradusį trikampį frontoną. Tiesa, būtent čia išliko dalis jau XIX a. kurtų interjerų: medžio apdaila, spalvinis apipavidalinimas, tapybinė ir reljefinė puošyba.
Vandens Malūnas
Vanduo kelis šimtmečius buvo pagrindiniu Verkių dvaro energijos šaltiniu. XIX a. dvarininkų įrengtą keturių tvenkinių kaskadą jungė vandeningas bevardis upelis, kadaise vadintas Verkės, vėliau Baltupio vardu. Trijų šio upelio tvenkinių vandens ištekliai buvo naudojami vandens jėgainėms. Pirmuosius du malūnus prie šio upelio tvenkinių suprojektavo Laurynas Gucevičius. Arčiausiai Neries stūksantis malūnas buvo pastatytas jau XIX a. antrojoje pusėje. Tai - vienas iš Verkių regioninio parko išlikusių architektūros paminklų. Iki Pirmojo pasaulinio karo malūno girnas suko vanduo, vėliau iki 1975 metų - elektra.
Per 1984 metų gaisrą apdegė malūno stogas ir vidaus įrenginiai, išplėštas ir nusiaubtas jis virto valkatų lindyne. 1999 metais po rekonstrukcijos, Verkių vandens malūnas buvo prikeltas naujam gyvenimui - savo duris atvėrė nuolatiniams restorano lankytojams.
XX Amžius ir Dabartis
Daug žalos Verkių architektūriniam ansambliui buvo padaryta per pirmąjį pasaulinį karą. Tarpukariu jo pastatuose veikė pensionatas ir vasarnamiai, prieš antrąjį pasaulinį karą - gyvulininkystės mokykla, sovietmečiu - kolūkių pirmininkų mokykla, gyvulininkystės technikumas. Nuo 1960 m. ansamblis priklausė Mokslų akademijai. Šiuo metu jame įsteigtas Botanikos institutas.
Pagrindiniams Verkių dvaro sodybos pastatams būdingas klasicizmo stilius, o ūkiniams pastatams - liaudies menas. Kai kurių šio vertingo ansamblio elementų visai neliko, vietoje puošniausių centrinių rūmų - tik rūsiai skliautuotomis lubomis; kiti buvo pakeisti, perstatyti. Centriniai rūmai nugriauti apie 1842 m. Šiuo metu unikalus Verkių rūmų architektūros ansamblis saugomas Verkių karštovaizdžio architektūros draustinyje.
Verkių Dvaro Parkas
Verkių dvaro sodybos parkas yra vienas gražiausių kraštovaizdinio tipo parkų Lietuvoje. Jis užima 36 ha plotą. XVI-XVIII a. Neries slėnyje, apatinėje dvaro sodybos dalyje, buvo kvadratais išplanuotas parkas. XVIII a. suformuoti du parkai: viršutinis ir didysis. Abu jie XIX a. viduryje paversti peizažiniais, iš dalies perplanuoti, parkuose nutiesti keli nauji vingiuoti takai.
Žemutinis parkas neišliko, o 1786 m. viršutiniame parke buvo pastatytos puikios oranžerijos - jose buvo auginami tropiniai ir subtropiniai augalai, parvežti iš Italijos. Tuo laikotarpiu, kai Verkių rūmai priklausė L.A. Vitgenšteinui parkas kiek sumažėjo, bet buvo nepriekaištingai tvarkomas ir prižiūrimas, keleriopai praturtinta dendrofloros rūšių įvairovė. Parko lankytojus žavėjo žiemos sodo ir šiltnamių augalai bei puošnūs parko gėlynai, fontanas ir dujiniai žibintai.
Verkių dvaro parkas yra vienas gražiausių (po Palangos parko) suprojektuotas žymaus prancūzų kraštovaizdžio architektų Édouard François André. Verkių parkas iki šių dienų neišsaugojo viso savo buvusio grožio. Dauguma čia augusių retų egzotinių bei vietinių medžių ir krūmų žuvo nuo senatvės arba buvo iškirsti karų, ypač Pirmojo pasaulinio, metu.
Nors viršutinis parkas dabar nebe toks išvaizdus kaip anksčiau, tačiau jame gausu įvairių medžių ir krūmų. Daugiausia vietinių medžių rūšių: pušų, liepų, klevų, auga ąžuolai, vinkšnos, guobos, o slėnių šlaituose - eglės ir uosiai. Parke auga 31 vietinės rūšies medžiai ir krūmai.
Iš svetimžemių augalų čia dar gausiai išliko Verkių parkui išskirtinumą suteikiančių liepų rūšių įvairovė, beveik seniausiems Lietuvoje prilygstantys maumedžiai, veimutinė pušis, didelė vakarinė tuja, platanalapiai klevai, pensilvaniniai uosiai, berlyninės tuopos, pilkieji riešutmedžiai ir kiti.
Tarp svetimžemių (43 rūšių ir formų) minėtinos žemaūgės, tankiašakės paprastosios eglės. Joms būdinga kūgiška laja, o šakos nusileidžia ligi pat žemės. Prie rūmų auga dailūs lenkiniai maumedžiai bei žemesni ir plonesni sibiriniai maumedžiai. Tai vienintelis parkas Lietuvoje, garsėjantis didele liepų rūšių bei formų įvairove. Čia auga labai retos kalninės Šiaurės Amerikos liepos, veimutinės pušys, sidabrinės dygiosios eglės.
Parko medynuose ir medžių grupėse vyrauja vietinės paprastosios pušys, mažalapės liepos, paprastieji klevai, auga daug ąžuolų, vinkšnų, kalninių guobų, o terasos šlaituose ir Verknės upokšnio krantuose - eglių bei uosių.
Savita ir įdomi Verkių rūmų parko tvenkinių sistema. Dvaro sodybos tvenkiniai, susieti tarpusavyje, jungia viršutinę ir apatinę parko dalį. Išlikusios trys - Verkės, Turniškės ir Riešės upelių tvenkinių grupės. Galima pastebėti kai kurių jų krantų senąsias formas, buvusių tvenkinių dugnus, išdžiūvusius kanalus.
Žuvų ūkiui plėtoti nuo seno buvo skirti tvenkiniai, esantys seniausioje Verkių parko dalyje - žemutiniame arba didžiajame parke. XIX a. čia buvo įrengti žuvivaisos tvenkiniai, o aplink juos driekėsi daržai.
Archeologiniai Atradimai
Verkių dvarvietėje pristatomas archeologinis atradimas - aptikti XIII-XIV amžių kapai. Vilnius, 2024 m. gegužės 15 d. Šio laikotarpio kapinynas rastas dar 2008 metais. Tuo metu buvo rasti du kapai - vyro ir moters, taip pat daugybė įkapių.
„Pirmiausia pradedame nuo tyrimų - padaryti rentgenografiniai tyrimai, kur jau šį bei tą galime pamatyti, tai yra ir kokie radiniai, kad yra daugiausia metaliniai, kaip sunykę, kur sulūžę. R. Anot archeologo, šis kapas mažiau išlikęs, jame taip pat rastos dvi apyrankės, žiedai, vainikėlis ant galvos. Kiek šiai moteriai metų, sunku pasakyti dėl stipriai suirusių kaulų. R. „Matyt, kad dabar teks prioritetus truputį pakeisti, ką planavome prieš trejus metus. Anot J.
| Radiniai | Aprašymas |
|---|---|
| Kapinynas | XIII-XIV amžių |
| Kapų skaičius | Du (2008 m.) |
| Radiniai kapuose | Vyro ir moters palaikai, įkapės, apyrankės, žiedai, vainikėlis ant galvos |
Verkių Dvaras Šiandien
Į Verkių rūmų ansamblio teritoriją lankytojus traukia ne tik istorija turtinga ši vieta ar puošnūs dvaro rūmai, bet ir graži gamta, juosianti rūmus iš visų pusių. Stačiuose Verkių kalno šlaituose auga įspūdingi kelių šimtų metų amžiaus, apie 1,5 m kamieno skersmens ąžuolai. Teigiama, jog kadaise čia buvo šventas ąžuolynas - didžiųjų kunigaikščių valda, ilgainiui padovanota Vilniaus vyskupams.
Švęskite savo ypatingą dieną Verkių rūmų didybėje ir elegancijoje. Nesvarbu, ar tai gimtadienis, jubiliejus ar tiesiog draugų susitikimas, mes siūlome puikią vietą jūsų privačiai šventei. Padarykite savo verslo susitikimus efektyvesnius ir įspūdingesnius.