Verkių Dvaro Sodybos Istorija: Nuo Legendų Iki Šių Dienų

Greta Neries, šiaurinėje sostinės dalyje - Verkiai - vienas vertingiausių šalies dvarų ansamblių. Ši vieta, turtinga istorija ir gamtos grožiu, traukia lankytojus. Legendiniai Verkiai lietuviams žinomi kaip Krivių Krivaičio Lizdeikos gimtoji vieta, o Verkių dvaras - kaip ilgaamžė Vilniaus vyskupų rezidencija.

Šiandien Verkių dvaro sodyba - tai XVIII a. antros pusės vieningos kompozicijos rūmų ansamblis, sukurtas žymiausių to meto krašto architektų Martyno Knakfuso ir Lauryno Stuokos-Gucevičiaus, deramai ir meniškai įkomponuotas į gamtinę aplinką ir reprezentuojantis vieną vertingiausių klasicistinių ansamblių Lietuvoje.

Panagrinėkime Verkių dvaro sodybos istoriją, architektūrą ir reikšmę Lietuvos kultūrai.

Verkių Pavadinimo Kilmė Ir Legendos

Verkių pavadinimo kilmę byloja sena legenda. Medyje, erelio lizde, buvo rastas verkiantis kūdikis. Verksmą išgirdo greta medžiojęs Lietuvos didysis kunigaikštis. Vaiko tėvas, pagonių vyriausiasis žynys krivių krivaitis paaiškino savo nesantuokinį sūnų į tą lizdą pats įkėlęs, esą dievų valia šis kūdikis turėsiąs užimti jo vietą.

Kūdikis, pavadintas Lizdeika, tapo krivių krivaičiu, o vietovė, kurioje buvo medis su lizdu, ligi šiolei vadinama Verkiais. Lizdeika vėliau tapo pagrindiniu Lietuvos žyniu ir išaiškino kunigaikščiui Gediminui jo sapną apie Geležinį vilką, - taip buvo įkurtas Vilniaus miestas.

Kitos vietovardžio kilmės teorijos aiškina, kad galbūt pavadinimas galėjo atsirasti iš vokiškos kilmės žodžio verkis, verkė, reiškiančio pakulas, kuriomis užkamšomis laivo plyšiai.

Verkių dvaro sodyba

Dvaro Istorijos Pradžia Ir Savininkai

Verkiai yra vienas seniausių Lietuvos dvarų. Ši teritorija iki XIV a. pabaigos priklausė Lietuvos didiesiems kunigaikščiams. Po Lietuvos krikšto 1387 m. vietovė buvo padovanota Vilniaus vyskupams.

XIV a. pabaigoje Jogaila įsteigė Vilniaus vyskupiją ir jos vyskupams užrašė Verkius. Pirmieji XVI a. vyskupų dvaro pastatai, turėję rūsius bei mūro pamatus, buvo mediniai.

Pirmųjų mūrinių rūmų savininkas buvo Vilniaus vyskupas Konstantinas Kazimieras Bžostovskis, valdęs Verkius XVII a. pabaigoje - XVIII a. pradžioje. Jo iniciatyva sukurtas Verkių ansamblis (apsuptas parkų ir miškų) su būdinga triaše kompozicija: rūmais - Trinapolio bažnyčia su vienuolynu - Kalvarijų bažnyčia su Kryžiaus kelio koplyčiomis. Vyskupo pilies tipo rūmai iškilo apie 1690 m. aukštame Neries krante, prie skardžio.

XVIII a. pabaigoje Verkiai tapo Ignoto Masalskio nuosavybe. Nuo 1962 m. Verkiuose vasaroti pradėjo vyskupas Ignas Jokūbas Masalskis. Vėliau vietovė tapo jo asmenine nuosavybe ir vyskupas pradėjo grandiozinį rūmų statybos projektą. XVIII a. pabaigoje, kuomet dvaras priklausė vyskupui Ignui Jokūbui Masalskiui, vietovę buvo galima pavadinti pramogų ir iškilmių centru. Dvaras turėjo turtingą biblioteką, paveikslų kolekcijas, čia buvo statomos operos, leidžiami fejerverkai.

1840 - 1881 m. Verkių dvaras priklausė Liudvikui Adolfui Vitgenšteinui. Vietovė vėl tapo Vilniaus miesto kultūriniu centru, kuriame vykdavo koncertai, teatro spektakliai.

Verkių dvaras nuo Neries pusės

Architektūrinis Ansamblis Ir Jo Kaita

Nors seniausios apie dvaro istoriją mus pasiekiančios žinios yra dar iš XIV amžiaus, tačiau dabartinis ansamblis yra didžiąja apimtimi klasicizmo epochos eksponatas. Būtent XVIII a. gale, vyskupo Ignoto Masalskio užsakymu buvo pastatyti šiandien išlikę svarbiausi ansamblio pastatai ir įgauta dabar vyraujanti struktūra.

Naująjį didingą klasicistinį Verkių architektūrinį ansamblį sukūrė Martynas Knakfusas ir jo mokinys Laurynas Stuoka-Gucevičius. Iš pradžių darbams vadovavo architektas M.Knakfusas (1769-81 m.). Parinko vietą naujajai rezidencijai, sudarė bendrą ansamblio planą. Jam vadovaujant buvo pastatyti šoniniai rūmai - oficinos, dalis senųjų pastatų buvo nugriauta. Vėliau dirbęs (iki 1788 m.) L.Stuoka-Gucevičius parengė naują centrinių rūmų projektą, baigė visus centrinių rūmų išorės darbus, viduje įrengė paradinius laiptus ir didžiąją salę su kupolu. Jam priskiriama paviljono, malūno su užtvanka, užvažiuojamųjų namų, kitų statinių statyba.

Pagal vyskupo pradėtą projektą buvo sumūryti centrinių rūmų rūsiai ir dvi oficinos šonuose. Pradėti statyti centriniai rūmai, skirti reprezentacijai. Buvo įrengtas vandentiekis, dujinis apšvietimas (šiuo metu parkas vėl apšviečiamas dujiniais žibintais).

Abipus reprezentacinės elpinsinės aikštės suprojektuotos dvejos oficinos atspindi ankstyvojo klasicizmo formas - šių pastatų kompozicija kadaise buvo identiška. Nors rytinė oficina yra senesnė, tačiau vakarų pastatas išliko mažai tepakitęs ir savo išorėje pasiekia mūsų laikus kaip raiškus M. Knakfuso kūrybos pavyzdys. Dveji oficinų rūmai iliustruoją ramią, monumentalią klasicistinė kompoziciją - stačiakampio plano pastatai akcentuojami keturių jonėninių kolonų portikais fasado viduryje; fasadai skaidomi jonėninio orderio piliastrais.

Nors planavau į šį beveik aštuonių kilometrų pasivaikščiojimą eiti šeštadienį, bet aplinkybės taip susiklostė, kad atidėjau šį malonumą sekmadieniui. Aišku, su oru, kaip visuomet prašoviau. Jeigu šeštadienį visai smagiai vietomis švietė saulė, tai jau sekmadienį pradėjo reikštis pirmi žiemos požymiai ir beveik visą laiką ant galvų purškė toks tarpinis variantas, kritulių skalėje esantis kažkur tarp lietaus ir sniego. Mano ištikimieji kerzai išsimaudė purve, bet buvo visai smagu. Šiek tiek tik gaila, kad auksinis ruduo kaip ir baigėsi, o balta žiema dar neprasidėjo, nes kažkaip vis bandžiau įsivaizduoti, koks smagus šis maršrutas turėtų būti žiemą. Nors, vertinant paskutinių kelių metų meteorologines tendencijas, tai žiema gali ir neprasidėti iš viso. Na, bet ne orų prognozės skaityti Jūs čia susirinkote. Taigi - Verkiai.

Šiuo metu mums žinomi Verkių rūmų pastatai iš tikrųjų tėra rytinė ir vakarinė oficinos. Pagal pradinį projektą jos buvo statomos identiškos, tačiau šiandien akivaizdūs jų skirtumai.

Kompleksas, nukentėjęs Napoleono žygio į rytus laikotarpiu, gan nemažai pakito per XIX a. vidurio rekonstrukcijas, šį valdant Liudvikui Vitingšteinui, o XX a. peripetijos atnešė daugybę neigiamų pokyčių.

Nuo XIX a. vidurio Verkių rūmai priklausė kunigaikščiui Liudvikui Vitgenšteinui ir jo palikuonims. Kunigaikščio pastangomis užvirė dvaro rekonstrukcijos darbai: buvo perplanuotas parkas, sumažinta jo viršutinė dalis, pastatyta nauja tvora, vartai, sargo namelis, pertvarkyta rytinė oficina - prie šiaurinės jos dalies galo pristatytas bokštas ir didelės salės priestatas, prie kito galo prijungta stiklo ir geležies konstrukcijos oranžerija, iki pamatų nugriauti centriniai rūmai... Kitaip suplanuota rūmų aikštė ir įrengtas joje fontanas. Aplink aikštę nutįso naujas kelias. Palivarkas tapo našiu ūkiu. Kunigaikščio sūnus Pėteris tęsė tėvo pradėtus darbus: perstatė palivarko pastatus, tvarkė vandens įrenginius, plėtojo žuvininkystę. Imta pardavinėti dvaro žemę, kirsti miškus. Galiausia Vitgenšteinai išpardavė beveik pusę dvaro.

Centriniai rūmai nugriauti apie 1842 m. Šiuo metu unikalus Verkių rūmų architektūros ansamblis saugomas Verkių karštovaizdžio architektūros draustinyje.

Daug žalos Verkių architektūriniam ansambliui buvo padaryta per pirmąjį pasaulinį karą. Tarpukariu jo pastatuose veikė pensionatas ir vasarnamiai, prieš antrąjį pasaulinį karą - gyvulininkystės mokykla, sovietmečiu - kolūkių pirmininkų mokykla, gyvulininkystės technikumas. Nuo 1960 m. ansamblis priklausė Mokslų akademijai.

Pagrindiniams Verkių dvaro sodybos pastatams būdingas klasicizmo stilius, o ūkiniams pastatams - liaudies menas. Kai kurių šio vertingo ansamblio elementų visai neliko, vietoje puošniausių centrinių rūmų - tik rūsiai skliautuotomis lubomis; kiti buvo pakeisti, perstatyti.

Verkių Dvaro Parkas

Verkių dvaro sodybos parkas yra vienas gražiausių kraštovaizdinio tipo parkų Lietuvoje. Jis užima 36 ha plotą.

XVI-XVIII a. Neries slėnyje, apatinėje dvaro sodybos dalyje, buvo kvadratais išplanuotas parkas. XVIII a. suformuoti du parkai: viršutinis ir didysis. Abu jie XIX a. viduryje paversti peizažiniais, iš dalies perplanuoti, parkuose nutiesti keli nauji vingiuoti takai.

Nors viršutinis parkas dabar nebe toks išvaizdus kaip anksčiau, tačiau jame gausu įvairių medžių ir krūmų. Daugiausia vietinių medžių rūšių: pušų, liepų, klevų, auga ąžuolai, vinkšnos, guobos, o slėnių šlaituose - eglės ir uosiai. Parke auga 31 vietinės rūšies medžiai ir krūmai.

Tarp svetimžemių (43 rūšių ir formų) minėtinos žemaūgės, tankiašakės paprastosios eglės. Joms būdinga kūgiška laja, o šakos nusileidžia ligi pat žemės. Prie rūmų auga dailūs lenkiniai maumedžiai bei žemesni ir plonesni sibiriniai maumedžiai. Tai vienintelis parkas Lietuvoje, garsėjantis didele liepų rūšių bei formų įvairove. Čia auga labai retos kalninės Šiaurės Amerikos liepos, veimutinės pušys, sidabrinės dygiosios eglės.

Savita ir įdomi Verkių rūmų parko tvenkinių sistema. Dvaro sodybos tvenkiniai, susieti tarpusavyje, jungia viršutinę ir apatinę parko dalį. Išlikusios trys - Verkės, Turniškės ir Riešės upelių tvenkinių grupės. Galima pastebėti kai kurių jų krantų senąsias formas, buvusių tvenkinių dugnus, išdžiūvusius kanalus.

Žuvų ūkiui plėtoti nuo seno buvo skirti tvenkiniai, esantys seniausioje Verkių parko dalyje - žemutiniame arba didžiajame parke. XIX a. čia buvo įrengti žuvivaisos tvenkiniai, o aplink juos driekėsi daržai.

Takas Verkių parke

Kryžiaus Kelias

Nusileidus iš dvaro parko prie upės Verkių gatvėje galima apžiūrėti dar kelis kompleksui priklausiusius pastatus. Apžiūrėję šiuos pastatus pasukome link Verkių malūno. Pliaupiant jau beveik normalią formą įgavusiam lietui pasivaikščiojome po apylinkes ir palaipsniui perėjome prie antrosios ekskursijos dalies - Verkių kryžiaus kelio.

Kryžiaus kelio ilgis apie 7 km. Ekskursijos metu susipažinome su keliais jame esančiais objektais.

Vilniaus Kalvarijos buvo įkurtos XVII a. vyskupo Jurgio Belazaro inciatyva ir nuo to laiko buvo nuolat prižiūrimas. XVIII a. patikslintas jo planas ir sumūrytos naujos koplyčios. Pradėjo populiarėti XX a. pradžioje kuomet žmonės pradėjo lankytis čia masiškai. Sovietmečiu šioje teritorijoje lankytis buvo uždrausta, koplyčios sunaikintos 1962 m.

Kryžiaus kelias baigiasi prie Šv. Kryžiaus atradimo bažnyčios. Čia daržnai vyksta mišios, atlaidai. Bažnyčios ansamblis pradėtas statyti XVII a. antroje pusėje ir užbaigtas XVIII a. Pirmoji bažnyčia čia pastatyta kartu su kuriamomis Kalvarijomis.

Beveik visos Verkių kryžiaus kelios koplyčios yra mūrinės, vieno aukšto (išskyrus vieną, esančią ant tiltelio per Cedrono (Kedrono) upelį, kuri yra medinė, ir vieną - kuri yra dviaukštė).

Vilniaus Švč. Trejybės (Trinapolio) bažnyčia ir vienuolynas oficialiai kaip ir nėra kryžiaus kelio dalis, bet labai patogu ją į šitą kelią įjungti, kas būtų ir labai simboliška, nes vienuoliai prižiūrėjo kryžiaus kelią. Bažnyčia yra neparapinė.

Nuo Trinapolio bažnyčios pasukome atgal į mišką ir labai smagiai pasivaikščiojome palei Cedrono (Kedrono) upelį ir ekskursiją baigėme prie penktosios kryžiaus kelio stoties „Prie Kedrono upelio“.

Norint grįžti į automobilių stovėjimo aikštelę prie Verkių rūmų reikėjo užropoti į gana nemažą kalną ir šiek tiek pasivaikščiojus iki stotelės pasivažinėti autobusu.

Senkapis Verkių Parke

Verkių parko teritorijoje nustatyta senkapių buvimo vieta. Senkapis - tai sena laidojimo vieta, kurioje gali būti randamos kapavietės. Verkių senkapiai buvo tyrinėti 2008 m. Ištirta 11 kapų. Rasta įvairių daiktų - apgalvis, apyrankės, sagės, žiedai, dekoratyviniai raktai. Papuošalų ornamentika identiška rastiems Kernavės apylinkėse. Nustatyta, kad palaidojimai galėjo būti XIII - XIV a.

V. Apgalvio, rasto 2008 m. tyrinėjimų metu plokštelės, ant kurių matyti iškaltos į kairę pusę besisukančios svastikos.

Verkių senkapiai

Verkių Dvaro Sodyba Šiandien

Į Verkių rūmų ansamblio teritoriją lankytojus traukia ne tik istorija turtinga ši vieta ar puošnūs dvaro rūmai, bet ir graži gamta, juosianti rūmus iš visų pusių. Stačiuose Verkių kalno šlaituose auga įspūdingi kelių šimtų metų amžiaus, apie 1,5 m kamieno skersmens ąžuolai.

Verkių dvaro sodyba įsikūrusi Vilniaus miesto pakraštyje, gražiame kraštovaizdyje. Vienas pakraštys atsiremia į Neries upę, kiti ribojasi su Jeruzale, Naujaisiais Verkiais ir Verkių mišku.Verkių dvaro ansamblį sudaro daugybė išlikusių pastatų ir mažosios architektūros detalių.

Verkių dvaro sodyba - tai XVIII a. antros pusės vieningos kompozicijos rūmų ansamblis, sukurtas žymiausių to meto krašto architektų Martyno Knakfuso ir Lauryno Stuokos-Gucevičiaus, deramai ir meniškai įkomponuotas į gamtinę aplinką ir reprezentuojantis vieną vertingiausių klasicistinių ansamblių Lietuvoje.

Stačiašlaitėje Neries ir į ją įtekančio upelio slėnių sankirtoje, aukštai išsidėsčiusioje plynaukštėje įsikūrusią Verkių dvaro sodybą sudarė daugybė pastatų, statytų XVIII a. pabaigoje - XIX a. pradžioje ir sename parke pabirusių kompaktiškomis grupelėmis. Ansamblis darė įspūdį dėl savo puošnių reprezentacinių rūmų, stovėjusių pietinėje Verkių kalno dalyje ir dėl to puikiai matytų iš tolo. Šiandien centrinių rūmų vietą mena tik išlikę skliautuotomis lubomis rūsiai.

Manoma, kad tuometis rūmų valdytojas Radvilos žentas kunigaikštis Liudvikas Adolfas Vitgenšteinas juos nugriovė XIX a. 5-ajame dešimtmetyje. Tuokart rezidencijoje imtasi rekonstruoti rytinę oficiną: prie šiaurinės jos dalies galo pristatytas bokštas ir didelės salės priestatas, prie kito galo prijungta stiklo ir geležies konstrukcijos oranžerija (iki šių dienų neišlikusi).

Švęskite savo ypatingą dieną Verkių rūmų didybėje ir elegancijoje. Nesvarbu, ar tai gimtadienis, jubiliejus ar tiesiog draugų susitikimas, mes siūlome puikią vietą jūsų privačiai šventei. Padarykite savo verslo susitikimus efektyvesnius ir įspūdingesnius.

Lankytinos vietos Verkių dvaro sodyboje

tags: #verkiu #dvaro #sodyba