Šiais metais minėjome dvi žymaus Mažosios Lietuvos filosofo, rašytojo ir kultūros veikėjo Vydūno sukaktis. Sukako 145 metai, kai jis 1868 m. kovo 22 d. gimė Jonaičių kaime (Gaidelių valsčiuje, Šilokarčemos apskrityje), taip pat suėjo 60 metų (1953 m. vasario 20 d.) nuo jo mirties Detmolde (Vokietijoje). Gegužės 10 d. Detmolde prie pastato, kuriame laikinai gyveno Vydūnas, buvo pritvirtinta atminimo lenta.
Vydūnas (Vilhelmas Storosta)
Vydūno Pavardės Transformacijos
Visą šimtmetį įvairiuose leidiniuose (enciklopedijose, moksliniuose straipsniuose ir kt.) buvo rašoma Vydūnas (tikr. Vilhelmas Storosta). Tačiau „Mažosios Lietuvos enciklopedijoje“ atsirado lietuviška jo pavardės forma - Storostas.
Vydūno asmens dokumentuose kaip Vokietijos piliečiui buvo įrašyta Storost Wilhelm. Dr. Vacys Bagdonavičius, daug prisidėjęs prie Vydūno raštų tyrinėjimo ir populiarinimo, teigia radęs kelis atvejus, kai pats Vydūnas savo pavardę rašė su galūne -as. Pavyzdžiui, taip yra jo rašytoje giminės genealogijoje.
Bene pirmą kartą Mažosios Lietuvos lietuviškoje periodikoje Vydūno pavardė Storostas paminėta 1896 m.:
Lietuwiškoji bažnytinė giedorių draugystė praėjusioj’ nedėldienėj’ pirmą sykį į atwirumą stojos ir bažnyčioje giedojo. Po wedimu sumanančio mokįtojo, pono Storosto, giedojimas labay gražey sekės ir, kaip rodės, wisiems pamėgo [Tilžė].
Paskui periodikoje Vilius Storosta (Vydūno vardas ėmė rodytis vėliau - Vidūnas 1907 m. lapkritį) straipsnius ar vertimus pasirašinėjo W. Storost (1904, 1905), Wilh. Storost (1906), kriptonimais (1904 m. - R. M., S., St., W. St., W. St. isz T.; 1905 m. - L. A., M., Mn., R. L., St.; 1906 m. - Storost, Mn., S., St.; 1907 m. - Wd.). Vėliau kiti dažniausiai rašė Vydūnas, nors pasitaikydavo ir tikroji pavardė Storosta.
1914 m. liepos 8 d. Tilžės lietuvių klubas surengė nabaštininkui Lietuvos mylėtojui Viliui Kalvaičiui (1848-1914) skirtą atminimo vakarą. Jame pons Storosta prisimine Kalwaiczio prietelystės su Dr. Sauerweinu.
Kaip žinoma wadinos Dr. Sauerweinas Girėnu, o tai wien todėl, kadangi jis Girėnuose prie Kalwaiczio gyweno ir ten lietuwiškay mokinos.
Šešiasdešimtmečio sukaktuvių proga 1927 m. gruodžio 16 d. (lotynų kalba rašytas diplomas įteiktas 1928 m.) rašytojas ir filosofas Vilius Storosta Vydūnas už 30 metų vaisingą darbą lietuvių literatūros dirvoj buvo išrinktas Lietuvos universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto filosofijos garbės daktaru.
Vydūno Brolis Jurgis Martynas
Vydūno brolis Jurgis Martynas taip pat buvo Storosta. Jo vaikaitis Jürgenas Storostas (g. 1940 m. liepos 20 d. Vitenberge), vokiečių kalbininkas, Vokietijos mokslinėje spaudoje paskelbęs straipsnių apie Vydūno genealogiją, šeimą, ryšius su vokiečių kultūra (kai kurie iš jų išspausdinti ir Lietuvos periodikoje), lietuviškai rašomas Storosta.
Sekmadienį staiga pasimirė sawo bute Dr. Jurgis Storosta, Luizės gimnazijos istorijos mokytojas. Nabaštininkas buwo gimęs 1872 m. spalių 11 d. Neudorfe Pilkalnės apskrityj. Jis yra brolis mūsų žinomojo rašytojo Dr. Wydūno. Nuo 1925 m. balandžio 1 d. jis mokytojawo Luizės gimnazijoj Klaipėdoje. Dr. Storosta mirė širdies stabo ištiktas. Jis buwo rastas besėdint ant sofos negywas ir rankoje laikė knygą.
Wakar, penktadienį, po pietų iš Luizės gimnazijos aulos į miesto kapines buvo išlydėtas nabašninkas Dr. Jurgis Storostas. Auloje lawonmišią laikė wyskupas Obereigneris, po jo atsisweikinimo žodžius kalbėjo Dr. Wydūnas ir Luizės gimnazijos direktorius Scharffeteris. Giedojo Luizės gimnazijos mokinių choras. Išlydint į kapines priešakyj ėjo gimnazijos mokiniai su wainikais, paskui karsto lydėjo wyskupas Obereigneris, direktorius Scharffetter, nabašninko broliai, giminės, pažįstamieji ir mokytojai. Ant kapinių trumpą mišią laikė wyskupas Obereigneris ir giedojo mokinių choras.
Tačiau laikraštininkais negalima pasitikėti - tame pačiame „Lietuvos keleivyje“ po keturių dienų jau rašoma Storostas. Beje, tose žinutėse skirtingai rašoma net nabaštininkas ir nabašninkas. Tilžėje leistame Prūsų lietuvių tautinės mažumos laikraštyje „Naujasis Tilžės keleivis“ Jurgio pavardė rašoma vokiškai Storost.
Pavardės Vartojimas Įvairiuose Šaltiniuose
Jonas Vanagaitis almanache „Kovos keliais“ rašė dvigubą pavardę Vilius Storosta-Vydūnas. 1987 m. išleistame literatūrologo Vytauto Vanago sudarytame „Lietuvių rašytojų sąvade“ (1996 m. jis buvo pataisytas ir papildytas) rašoma Vydūnas (tikr. Vilius Storosta).
Dar sovietmečiu pasirodė solidus dvitomis „Lietuvių pavardžių žodynas“, kurį parengė Mokslų akademijos Lietuvių kalbos ir literatūros instituto darbuotojai Aleksandras Vanagas, Vitalija Maciejauskienė ir Marytė Razmukaitė. Žodynas buvo rašomas remiantis turimomis pavardžių kartotekomis ir fondais. Įvade nurodoma, kad kalbinis pavardžių apdorojimas žodyne yra minimalus.
Tačiau pavardės, būdamos ir savitu juridiniu faktu, perduodamos iš kartos į kartą, oficialiai negali keistis, nes ir vienos raidės pakeitimas pavardėje iš esmės yra naujos pavardės sudarymas. Žodyne įrašyta:
*STOROSTA (of. Storost) Pgg 3, Šlu 30 (33) - žr. Storasta
Kaip matome, jo sudarytojai pavardžių kartotekose rado tris Storostų šeimas, gyvenančias Pagėgių, ir net trisdešimt - Šilutės apylinkėse, kur ir gimė Vydūnas.
Ar „Mažosios Lietuvos enciklopedijos“ redakcinė kolegija turėjo teisę pakeisti oficialiai įregistruotą ir daugiau nei šimtą metų vartotą pavardės formą? Ar ateityje visur rašysime tikrąją Vydūno pavardę Storostas, o ne Storosta?
Šilutės Apylinkės, Vydūno gimtinė
Sanskrito Sąsajos ir Tautinė Tapatybė
Domėjimasis Rytais ir Indija, ar imsime Vydūną, V. Krėvę ar A. Pošką, buvo tautinę savimonę formuojanti dedamoji. Wilhelmas Storosta pasirinko kūrybinį vardą Vydūnas ir tuo būdu jis man sukelia gyvenimiškų problemų. Net kai rašau savo pavardę Vidūnas, kompiuteris bando ją ištaisyti į Vydūną. Jau prie to įpratau, kaip sakiau, toks mano likimas. Vydūnas, XX amžiaus I pusės kultūros veikėjas, man tarsi primena universalius Renesanso žmones. Jis organizavo lietuvišką veiklą Mažojoje Lietuvoje, buvo rašytojas, dramaturgas, vertėjas. Man jo darbai yra labai įdomūs. Vydūnas yra išvertęs vieną svarbiausių Indijos kultūros žodinės tradicijos paminklų „Bhagavadgytą“. Jo vertimas man yra vienas gražiausių. Galima kai kur prikibti prie kai kurių vietų interpretacijų, bet teksto pajautimo prasme man Vydūno vertimas yra puikus ir artimas. Jis pats man yra artimas savo ieškojimais, kaip ir A. Poška.
Šis nedidelis leidinys „Sanskrito-lietuvių vėrinys“ specialiai sukurtas, kad žmogui, kuris nėra krimtęs lingvistikos mokslų, tos sąsajos atsiskleistų. Juokais sakau, kai jus rems užsienyje prie sienos, galėsite ją ištraukti ir parodyti. Nors stebuklų čia nėra. Rusų ir kitų kalbų atstovai taip pat rastų begalę sąsajų su sanskritu. Nereikia tuo puikuotis. Žinoma, lietuvių kalba labai tinkama ir seniai naudojama tokiems lyginimams. Juos žodynėlyje kiek pabandėme atskleisti ir sukurti tokią parodomąją knygelę. Man smagu šį žodyną vartyti, liesti tuos 108 karoliukus iš Jūsų su kolegomis sudaryto vėrinio, stebėti, kaip, sulyginus dviejų kalbų žodžius, pasklinda šimtmečių, tūkstantmečių atgarsių ratilai.
Sanskrito-lietuvių vėrinys
Pasaulyje vyksta globalizacijos procesai, perimame vis daugiau bendrų kultūros reiškinių, tarptautine bendravimo priemone šiuo metu yra anglų kalba, nors įvairiais laikotarpiais, kaip žino kalbininkai, ja buvo įvairios kalbos. Didelis uždavinys - kitiems parodyti, kuo esame įdomūs. Perimdami bendrąsias vertybes, turime skleisti, ką turime savo, unikalaus. Esu laimingas, kad žodynėlis išliko ir savo vaidmenį atliko. Kiek žinau, ambasadoriaus L. Talat-Kelpšos pastangomis jis įteiktas aukščiausiems Indijos pareigūnams, netgi dabartiniam Indijos premjerui N. Modžiui. Indijoje sanskrito ir lietuvių kalbų sąsajomis domimasi nuo Mahatmos Gandžio laikų. Jis pats apie jas žinojo, netgi apie tai yra kalbėjęs su jį aplankiusi keliautoju ir tyrinėtoju A. Poška. Taigi ši tema įdomi ir indams, ir mums. Ją reikia vystyti. Turime minčių bendradarbiauti su dabartiniais tyrinėtojais iš Indijos.
Budrys apie oro erdvę pažeidusius naikintuvus: turime akcentuoti poreikį stiprinti NATO atsaką
Vidūnai, mano giminė, gyveno šalia Leipalingio, 10 kilometrų nuo Druskininkų. Mano prosenelis Jurgis Vidūnas buvo savanoris, gavo žemės ir ten įsikūrė. Mano senelis vartė bažnytines Leipalingio knygas, ten mūsų pavardė atsiranda nuo XVIII amžiaus pabaigos. Dėl giminės vardo etimologijos kolegos kalbininkai jį kildina iš asmenvardžio Vidas arba Vydas. Žmonės mėgsta mitus. Apie savo pavardę ir jos kilmę galėčiau pririesti istorijų, bet nenorėčiau savęs mitologizuoti. Visąlaik su kolegomis pasišypsome iš tų mitų, kad lietuviai neva kalba sanskritu. Dažniausiai pasakau tiek, kiek žinau. O žinau tiek, kad su W. Storosta-Vydūnu negalėčiau ir nenorėčiau būti lyginamas, nes jis labai daug yra padaręs lietuvių kultūrai. Su juo genetiškai nesame susiję, tik dvasiškai.
tags: #viduno #gyvenamosios #vietos