Šiame straipsnyje nagrinėsime viduramžių laisvojo turto apibrėžimą ir jo reikšmę istoriniame kontekste. Aptarsime, kaip formavosi tautinė savimonė, kokią įtaką tam turėjo romantizmas ir kaip tautų atgimimas paveikė politinę situaciją Europoje.
Europa apie 1000 m.
Rytų Romos Imperija (Bizantija)
395 m. Romos imperija suskilo į dvi dalis: Vakarų Romos imperiją ir Rytų Romos imperiją. Rytų Romos imperija apėmė Balkanų, Mažosios Azijos pusiasalius, Siriją ir Egiptą. Ši galinga šalis dar buvo vadinama Bizantija. Tas pavadinimas kilo iš Bizantijo miesto - senovės graikų kolonijos, - kuris 330 m., perkėlus į jį imperijos sostinę, buvo pavadintas Konstantinopoliu. Bizantijoje klestėjo dideli ir turtingi miestai: Konstantinopolis, Aleksandrija, Antiochija.
Imperijos sostinė buvo Konstantinopolis. Jame gyveno imperatorius, patriarchas, aukštieji valdininkai, daug žymių mokslininkų ir menininkų, klestėjo amatai ir prekyba. Sostinę puošė daug pastatų, ypatingai graži ir didinga buvo Sofijos katedra. Konstantinopolis buvo įsikūręs jūros ir sausumos kelių sankryžoje. Prekyba miestui davė daug pajamų, kurių dalis buvo skirta jį tvarkyti, puošti, statyti pastatus. Sostinės gyventojai vandeniu buvo aprūpinami centralizuotai iš po miestu įrengtų rezervuarų. Šaltinių vanduo šiuos rezervuarus pa¬siekdavo vandentiekiu. Miesto dydis, turtai, grožis stebino bei žavėjo ir imperijos gyventojus, ir svetimšalius keliautojus. Dydžiu, turtais, prabanga, kultūra Konstantinopoliui negalėjo prilygti joks kitas europiečiams žinomas miestas. Apie jį buvo pasakojama ir rašoma su nuostaba, susižavėjimu ir pagarba. Jis buvo vadinamas “pasaulio miestu”, “antrąja Roma”.
Imperijos valdymas
Imperiją valdė imperatorius. Jam buvo pavaldūs visi gyventojai, pradedant Stačiatikių bažnyčios galva - patriarchu ir baigiant laisvaisiais valstiečiais. Jokios kitos to meto Europos šalies valdovas neturėjo tokios galios. Katalikiškoje Europoje karaliai dėl valdžios varžydavosi su vasalais ar popiežiumi ir dažnai jiems pralaimėdavo. Bizantijos imperatoriai į kitus valdovus žiūrėjo iš aukšto ir laikė juos esant žemesnio rango.
Didžiulę valstybę tvarkė imperatoriaus paskirti valdininkai.
Bizantijos ūkis
Per imperijos žemes ir jos krantus skalaujančiomis jūromis vyko intensyvi prekyba tarp Rytų ir Vakarų, Šiaurės ir Pietų. Konstantinopolyje kryžiavosi svarbiausi prekybos keliai. Sostinės prekyvietėse buvo galima įsigyti kiniško šilko, indiškų prieskonių ir dramblio kaulo, vertingos medienos, kailių iš Šiaurės šalių ir įvairių kitokių prekių.
Ilgą laiką Bizantijos pirkliai daugiausia prekiavo su Rytų šalimis, nes Europoje amatai buvo menkai išsivystę, viešpatavo natūrinis ūkis. Konstantinopolio ir kitų miestų pirkliai pasiekdavo tolimiausius imperijos valdų kampelius. Pirkliai perpardavinėdavo prekes, atgabentas iš Kinijos ir In¬dijos. Iš tų šalių buvo atvežami prieskoniai, šilkas, dramblio kaulo dirbiniai, įvairios prabangos prekės.
Kol prekės iš Kinijos ir Indijos pasiekdavo Bizantiją, o vėliau Europą, jos būdavo kelis kartus perparduodamos ir perkraunamos, gabenamos sausumos ir vandens keliais.
Imperijos turtus didino ir amatininkų darbas. Jų dirbtuvėse buvo gaminamas stiklas, audžiami vilnoniai ir šilkiniai audiniai, gaminami ginklai, aukso dirbiniai; buvo statomi laivai, klestėjo keramika. Šilko paslaptį bizantiečiams atskleidė du vienuoliai, kurie, rizikuodami gyvybėmis, iš Kinijos pargabeno šilkverpių. Amatininkai savo gaminiais aprūpino imperijos gyventojus. Daug prekių bizantiečiai parduodavo ir kitose šalyse. Įvairiose Azijos, Europos, Šiaurės Afrikos šalyse archeologai randa Bizantijos amatininkų dirbinių liekanų, monetų. Tai patvirtina didelius šios šalies prekybos mastus.
Pirkliai, amatininkai mokėjo valdovui mokesčius. Prekyba iždui duodavo tokių didelių pajamų, kokių viduramžiais neturėjo joks kitas valdovas. Nemažai pajamų imperatorius gaudavo iš jam priklausiusių dirbtuvių, kasyklų, kuriose dirbo vergai.
Bizantijos kaimynai ir kariuomenė
Bizantijos valdovų žemės driekėsi nuo Dunojaus upės Europoje iki Egipto. Imperijos pasienyje gyveno daug tautų, su kuriomis buvo nuolatos kovojama. Tais laikais valstybių sienos dažnai kisdavo. Jas galėjo pakeisti kaimynų įsiveržimai. Nuo jų imperiją saugojo kariuomenė, kurios pagrindą sudarė valstiečiai. Laisvieji valstiečiai nemokėjo mokesčių, bet turėjo eiti karinę tarnybą. Imperatoriai, nenorėdami prarasti karių, įstatymais stengėsi neleisti valstiečiams nuskursti, draudė prašyti turtingųjų globos, prarasti laisvę. Ilgainiui valstiečiai nusigyveno ir nuo karinės tarnybos buvo atleisti. Vietoj jos privalėjo mokėti mokesčius, už kuriuos buvo samdomi kariai. Samdiniai stengėsi gerai uždirbti ir išlikti gyvi. Karinę tarnybą ėjo ir Bizantijos pajungtos tautos, pavyzdžiui, bulgarai.
Kol imperatoriaus iždas gaudavo didelių pajamų, buvo galima išlaikyti didelę samdinių armiją, statyti tvirtoves ir laivus, gaminti daug ginklų.
Bandymai atkurti Romos imperiją
Imperatoriaus Justiniano laikais (527-565 m.) buvo pamėginta atkurti Romos imperiją. Bizantijos karvedžiai buvusiose Vakarų Romos imperijos valdose kovėsi su ten savo valstybes įkūrusiais barbarais. Imperijos kariai užkariavo vandalų karalystę Šiaurės Afrikoje, ostgotų valdas Italijoje ir vestgotų valstybę Pirėnuose. Ilgi ir brangiai kainuojantys karai ištuštino valstybės iždą ir sukėlė gyventojų nepasitenkinimą.
Karai su Persija
Stiprus ir pavojingas imperijos priešas buvo Persija, pagal valdžiusią dinastiją dar vadinama Sasanidų imperija. Bizantija nuolatos su ja kariavo dėl rytinių žemių. Persai šiuose karuose pasiekdavo di¬delių pergalių. Jie užėmė Siriją. Didelis Antiochijos miestas buvo sugriautas, o visi jo gyventojai išvaryti į nelaisvę ir apgyvendinti Persijoje. 602 m. persų kariuomenė pasiekė vakarinę Mažosios Azijos pusiasalio dalį.
Didžioji Prancūzijos revoliucija ir nacionalinio judėjimo pradžia
Kai 1789 m. liepos 14 d. prancūzų revoliucionieriai užėmė Bastiliją, jie iškil¬mingai paskelbė: „Išaušo apreiškimo diena. Išgirdę Prancūzijos laisvės šauks¬mą, iš kapų kyla kaulai: jie yra liudininkai šimtmečių priespaudos ir mirties, ir jie skelbia žmogaus ir tautų atgimimą <…>. Tironams atėjo galas“.
Iš tiesų XIX a. vėliau buvo pavadintas „Tautų pavasariu“, t.y. amžiumi, kai gimė nacionalinės vienybės, nacionalinės valstybės idėjos. Europos tautos pa¬kilo į kovą prieš pavergėjus, stengėsi išsilaisvinti iš imperinių gniaužtų ir su¬kurti savo valstybes.
Iki Didžiosios prancūzų revoliucijos Europa buvo sukaustyta feodalizmo ir absoliutizmo. Valstybės buvo kuriamos ne vienijant vieną tautą, bet remiantis teritoriniu - dinastiniu principu. Todėl atskiras valstybes sudarė ne viena, o ke¬lios tautos. Neretai viena tauta buvo padalijama atskiroms valstybėms. Pavyz¬džiui, po padalijimų lenkai gyveno Rusijoje, Austrijoje, Prūsijoje.
Feodalizmo ir absoliutizmo epochoje visuomenė ir valstybės santvarka buvo suręsta ant luominės tvarkos pagrindų. Tautinė arba nacionalinė savimonė čia vaidino antraeilį vaidmenį. Kara¬liams vykdant dinastinę politiką, stengiantis praplėsti valstybių teri¬torijas, karų ar santuokų metu at¬skiros valstybių dalys su miestais ir kaimais atitekdavo skirtingiems valdovams ir į pavaldinių tautybę niekas nekreipdavo dėmesio. Tarpbendruomeniniai ryšiai taip pat nebuvo išvystyti, todėl buvo sunku suvokti, kad kiek toliau gyvenan¬tys žmonės kalba ta pačia kalba, laikosi panašių papročių, yra to pa¬ties tikėjimo.
Prasidėjus revoliuciniams ka¬rams, buvo pažadinta tautinė pran¬cūzų savimonė. Visi šalies gyven¬tojai suvokė priklausą vienai naci¬jai, turintys ginti ne monarchą, o savo nacionalinę valstybę.
Romantizmo įtaka nacionalizmo ir patriotizmo formavimuisi
Vaizdžiai apibūdindami romantizmo epochą, istorikai dažnai sako, kad XIX a. pr. visa Europa paniro į romantizmo sapną.
Romantizmo srovės menininkai, tiek poetai, tiek dailininkai, ypatingai ak¬centavo žmonių jausmus, aistras, ieškojo tautos ir visuomenės ištakų. Tikrasis pasaulis ir gyvenimas romanti¬kams buvo dvasinis, idealus pa¬saulis, kuris yra amžinas ir be¬galinis. Šį dvasinį pasaulį ro¬mantikai net prilygino Dievui. Remdamiesi tokia filosofija, ro¬mantizmo atstovai sakė, kad tik praeityje reikia ieškoti idealų, ten glūdi tėvynės ir tautos pa¬grindai. Todėl romantikai idea¬lizavo praeitį, o ypač viduram¬žius, kuriuose jie ieškojo pa¬triotizmo, pasiaukojimo už tau¬tą, už tėvynę pavyzdžių.
Praeityje ieškodami didvyriškumo pavyzdžių, kovos už laisvę simbolių, ro¬mantikai skatino patriotizmą, o taip pat ir atskiro žmogaus individualumą. Žy¬miausi romantizmo atstovai yra anglų poetas Lordas Baironas, vokiečių kom¬pozitorius Francas Šubertas, lenkų ir lietuvių poetas Adomas Mickevičius, rusų poetai Aleksandras Puškinas bei Michailas Lermontovas.
Romantizmo epochoje atsirado ir nauja literatūros srovė - istorinis romanas. Žymiausiu jo pradininku yra laikomas anglų rašytojas Valteris Skotas, savo kū¬riniuose aprašęs Anglijos viduramžius, sukilimus ir pavergtųjų kovas už laisvę. Kovą despotams, valdovams skelbė ir prancūzų rašytojas bei dramaturgas Vik¬toras Hugo.
Romantizmas atsispindėjo ne tik mene, bet ir moksliniuose tyrinėjimuose. XVIII a. pab. - XX a. pr. imta tirti tautosaką, užrašomos liaudies dainos, pasa¬kos. Buvo tiriamos ir sisteminamos Rytų Europos tautų kalbos, rašomos čekų, lietuvių, latvių kalbų gramatikos. Romantikai kompozitoriai kūrė muziką liau¬dies dainų motyvais. Taip stengtasi išaukštinti visa tai, kas buvo sukurta tautos.
Tautų atgimimas Vidurio ir Rytų Europoje
Romantizmui darant įtaką, prasidėjo tautinis judėjimas Rytų ir Vidurio Europo¬je bei Balkanuose. Daugelis čia gyvenusių tautų viduramžiais buvo sukūrusios savo valstybes, tačiau XV - XVIII a. prarado savarankiškumą, įėjo į Rusijos, Turkijos, Austrijos imperijas bei Prūsijos karalystės sudėtį. Lenkų, čekų, veng¬rų ir kitų tautų nacionalinį atgimimą paskatino Didžioji Prancūzijos revoliucija, laisvės, lygybės bei brolybės idėjos.
Viduramžiais, kai Rytų Europoje susikuria valstybės, jose neįsigali tų tautų kalbos. Tiek bažnyčioje, tiek valstybės reikaluose buvo vartojama lotynų, seno¬ji slavų, o Balkanuose - senovės graikų kalbos. Viduramžiais nacionalinę kalbą vartojo tik valstiečiai. Bajorija dažnai nutautėdavo ir perimdavo vyraujančios valstybėje tautos kalbą. Pavyzdžiui, daugelis lietuvių bajorų sulenkėjo, čekų bajorija perėmė vokiečių kalbą bei kultūrą, taip pat suvokietėjo vengrų bajorai, kurie dominavo kroatų, rumunų gyvenamose teritorijose. Latviškai ir estiškai daugiausiai kalbėjo tik valstiečiai, nes jų gyvenamose teritorijose dominavo vokiečių feodalai arba rusų didikai, o ukrainiečių žemėse - lenkų bajorija.
Tokie kalbos skirtumai išryškėjo netgi tarp kaimo ir miesto. Rytų Europos miestuose vyravo gyventojai kitataučiai. Lenkijoje daugumoje miestų domina¬vo vokiečiai arba žydai. Vengrijos miestuose, kaip ir Čekijos, Latvijos ir Esti¬jos, gyveno vokiečiai. Lietuvos miestai tautine sudėtimi buvo itin margi. Juose gyveno lenkai, žydai, vokiečiai. Tik antroje XIX a. pusėje, prasidėjus pramonės perversmui, vis daugiau valstiečių kėlėsi į miestus.
Tautiniam judėjimui prasidėjus, visų pirma buvo raginama gaivinti nacionali¬nę kalbą, vis plačiau ją vartoti, siekti, kad tautos gyvenamoje teritorijoje ji taptų valstybine. „Tauta gyva savo kalba“ - toks buvo prasidėjusio tautinio atgimimo šūkis. Visuose Rytų Europos kraštuose buvo pradėti steigti nacionaliniai teatrai, muziejai, plito nacionalinė literatūra. XIX a. pr. tokiam nacionaliniam atgimi¬mui Lenkijoje ir Vengrijoje vadovavo bajorija bei inteligentija. Kitose tautose, pavyzdžiui, Čekijoje, Rumunijoje, Lietuvoje, Latvijoje arba Estijoje, kurių val¬dantysis sluoksnis buvo veik visiškai nutautėjęs, nacionalinio atgimimo puose¬lėtojais dažniausiai tapdavo iš valstiečių arba miestiečių kilę inteligentai.
Atrodė, kad išsivadavimo viltis bus galima įgyvendinti prasidėjus 1848 m. revoliucijai. Revoliucijos metu patyrę skaudžių pralaimėjimų, lenkai, čekai, vengrai, kroatai savo pastangas sukoncentravo užsitikrinti politinę ir kultūrinę autonomijas, nesiekdami visiškai atsiskirti nuo Austrijos imperijos.
Išsivaduoti iš svetimųjų priespaudos XIX a. pavyko Balkanų tautoms, ko¬vojusioms prieš turkus. Šioje kovoje jas rėmė didžiosios Europos valstybės, todėl ir kova buvo sėkminga. Savo valstybingumą atkūrė bei Osmanų jungą nusimetė serbai, vėliau graikai, rumunai, bulgarai, o XX a.
Šovinizmas
„Tautų pavasarį“ lydėjo ir kai kurie negatyvūs nacionalizmo reiškiniai. Be sie¬kių sukurti tautines valstybes, atsirado mėginimai iškelti savo tautą ir naciją virš kitų, net užgrobti kaimynines tautas bei jų žemes. Visą pirmą XIX a. pusę italai bei vokiečiai siekė sukurti, suvienyti savo tautines valstybes. Tai jiems pavyko įgyvendinti 1860 - 1871 m. Tačiau paskelbusi vieningos II-osios imperijos atkūrimą, Vokietija pradėjo siekti dominuoti Europoje, norėjo germanizuoti užgrobtas lenkų žemes. Italai ėmė veržtis į Adrijos jūros pakrantes, siekdami išstumti ten gyvenusius slovėnus ir kroatus.
Net neturėjusios savo valstybių tautos norėjo varžyti kitų tautų teises. Len¬kai nenorėjo pripažinti lietuvių teisės apsispręsti bei visaip varžė ukrainiečių nacionalinį judėjimą. Vengrai, 1867 m. pasiekę labai plačią politinę - kultūrinę autonomiją Austrijos - Vengrijos sudėtyje, savo ruožtu, slopino rumunų, kroatų, slovakų nacionalinius judėjimus.
Kaip yra taikliai pastebėjęs lietuvių istorikas Vincas Trumpa, tautų naciona¬lizmas neišvengiamai veda į imperializmą. Tačiau mažų tautų nacionalizmas gimdo tik mažą imperializmą. Tuo tarpu didžiosios Europos tautos siekė įsivy¬rauti Europoje, grobti, užkariauti kitas šalis. Tuo metu gimė ir šovinizmas - teorija, kad tik didelės tautos ir didelės valstybės gali išlikti, įsitvirtinti pasau¬lyje. Jos turi užvaldyti kitas nacijas, visų pirma „antrarūšes“, t.y. kitos rasės, kito tikėjimo, kitos kultūros tautas, kurios, neva, negali sukurti pilnavertės valstybės. Tai antroje XIX a.
Kiekvienai tautai reikia žemės savo veiklą plėtoti, save išmaitinti. Ir nė viena tauta nejaučia tos būtinybės taip aštriai kaip vokiečiai, kurių skaičius didėja nepaprastai greitai, o senoji jų užimama erdvė tapo pavojingai ankšta. Jeigu mes artimiausiu laiku neįgysime naujų teritorijų, tai neišvengiamai atsidursime siaubingos katastrofos akivaizdoje… Ir vėl, kaip prieš du tūkstančius metų, kimbrams ir teutonams beldžiant į Romos vartus, aidi tas pats šūkis, kartais pilnas nerimo ir nenumaldomo troškimo, kartais kurstantis ir užtikrintas: „Mums reikia žemių, naujų žemių“.
Tautos praeities atspindžiai
Tikrąją tautos praeitį nelengva susekti. Tam dalykui turi naudotis įvairiausiais šaltiniais. Rašto. Rusai. Arba metraščiuose. Senųjų laikų istorinės knygos. Amž. ir netikslios. Savo artimuosius ir pažemindami nekenčiamuosius. Neturėdami tikslių žinių, daug ką iškraipo. Buvusius pripasakoja visokių pasakų. Jie prasimano visokių spėliojimų. To meto raštų. Ir jiems rašyti laiškai), sutartys su užsieniais, o nuo XIV amž. įsakymų, pranešimų iš provincijų ir t. t. Toliau tokių raštų vis daugėja. Amž. gaunamųjų raštų knygos, saugomi jų nuorašai. Mūsų laikų. Senovės korespondencija (laiškai). Ir veikėjų atsiminimai. Susekti tiesą, reikia juos lyginti savitarpio arba su dokumentais. Amž. brošiūrų, o nuo XVIII amž. muitinių knygos ir t.t. Kapų ir t. Visais šitais šaltiniais naudojasi istorikai.
Dažnai dar ir tų šaltinių esti per maža. Atsakyti nė vienas rašytinis šaltinis. (pav., pilys ir piliakalniai), kapai ir t. t. Archeologija. Daiktai rodo net ano meto žmogaus pažiūras į pomirtinį gyvenimą. Istoriniais laikais. Kurie nepaliko jokių rašytinių liudijimų apie žmonių gyvenimą. Priešistoriniai laikai. Šaltinis. Joje atsispindi tautų savitarpio santykiai. Jo žymimą daiktą būsime gavę iš svetimos tautos. Iš lietuvių. Daiktais jų susipažinta dar draugėj tebegyvenant. Gali daryti tik kalbotyros specialistai. Vietovardžiai. Nebebūtų. Tautosaka (folkloras), t. y. t.t. Juose keičiami vardai) ir tuo būdu nutolsta nuo istorinės tikrovės. Ir tautosakoje. Todėl istorikai naudojasi įvairiais tautosakos kūriniais. Paaiškina ir tautoje likusios apeigos, papročiai ir prietarai. Senovės liudytojai. T. t.
Jogaila
Archyvai
Įvairios. Ir saugojama tam tikrose įstaigose. Archyvais. Lietuvos kunigaikštijos archyvas. Algirdo laikais. Iš pradžių jis buvo valstybės ižde. Sutartys su užsienio valstybėmis ir kiti svarbūs dokumentai. D. Kazimiero laikais archyvą jau laikė ir kunigaikščio kanceliarijoje. Kiti valdžios aktai. Metrika. Archyvas vadinamas Lietuvos Metrika. Archyvą buvo kraunama medžiaga iki pat nepriklausomybės galo. Piliečių dokumentų nuorašai. Juridinę galią, turėjo būti įrašyti į teismų knygas. Vilnių. Vilniaus Archyvas, kurs tebėr ir dabar. Valdybų (magistratų) raštai. Dvaruose. Senų raštų yra privačių asmenų rankose. Svarbiausi iš jų dabar yra Vilniuje. Valdžios įstaigų dokumentai. Valstybės Archyve. Rankraščių skyrių. Privačių asmenų bibliotekos, kuriose rankraščiai buvo saugomi nuo senovės. Metraščių, atsiminimų ir k. Senų ir retų rankraščių. Asmenų. Vytauto D. Svetimų kraštų archyvai.
Nė viena tauta neturi visos savo istorinės medžiagos savam krašte. Ten atsiduria karo metu, o kita susidaro ten savaime, valstybėms bendraujant. Lietuvos istorijos medžiagos didelė dalis yra svetur. Sulenkėję mūsų dvarininkai. Turėjo santykių su Lietuva. Lietuva daug visokių santykių. Įvairių santykių ir su vokiečių ordinais, o vėliau-su vad. Ir Berlyno archyvuose. Rūpinamasi Lietuvos krikštu, o vėliau - Lietuvos Bažnyčios organizavimu). Susirišusi, o vėliau unijoje su Lenkija. Istorinių šaltinių spausdinimas. Istorikams, dabar specialiai spausdinami. Kronikos su metraščiais, daugybė dokumentų, atsiminimų ir t.t. Tendencingai parinkdavo šaltinius. Lietuviai pradeda spausdinti mūsų istorijos šaltinius. Senienos. Archeologų surenkami medžiaginės kultūros palaikai. Vytauto D. muziejus, bet ypač daug jų yra Lenkijoj, Rusijoj ir Vokietijoj. Kaune. Arba tautosaka, taip pat yra renkama, rūšiuojama ir spausdinama. Aprašymai ir t. t. Istorikai.
Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sienų kaita
Lietuvos istorijos tyrinėjimai
Lenkai ir vokiečiai. Istorinė tiesa. Todėl jų sukurtas Lietuvos istorijos mokslas buvo tendencingas. Raštai prasideda Vytauto laikais. Lietuvos kronikos. XVI amž. viduryje atsiranda visa eilė tokių kronikų. Jų duoda net ištisą Lietuvos istorijos apžvalgą. Pačia gudų kalba, kuria buvo rašomi visi vidaus reikalų raštai. XVI amž. Strikauskio. Antroje XVI a. kaunietis jėzuitas A. Lituana" (2 t.). Veikalas nepriklausomojo gyvenimo laikais. XIX a. pradžioje Vilniaus universiteto profesoriai ir jo auklėtiniai. Lietuviškai. Tai buvo darbai Vilniaus universiteto auklėtinio S. žemaičių", „Būdą senovės lietuvių", „Lietuvos istoriją" - 2 t.). Istoriją (2 t.). Paminėti Lydos bajorą T. nuo 1835 iki 1841 m. tautos istorija". Kai 1832 m. sukeltas susidomėjimas Lietuvos praeitimi dar kurį laiką išliko. Bajorai. Bet apie XIX a. 1548-1582 m. 1582 m. židinius, tas darbas buvo apleistas. Domėjosi Lietuvos istorija dėl savo politikos tikslų. A. „Lietuvos istorijos" I d. viršelinis lapas. (Istorija spausdinta 1650 m. buvusi lenkiška. Anksčiau, t.y. praeitį. Ėmė Lietuvos istoriją tyrinėti vėl savais tikslais. Atsirado kaip atėjūnai, nukariavę lietuvių gimines. Nuopelnus ir pateisinti tų žemių užgrobimo. Būklė. Didesniems plotams. Tuo būdu niekas nesirūpino pačiais lietuviais. Parodyti tokią savo tau...
tags: #viduramziai #laisvasis #turtas