Retai kuris iš mūsų, skaitydami knygą, pagalvojame, kam turime būti dėkingi už šį nuostabų žmonijos kūrinį. Knygą, kaip ir duoną, gaminti žmonės mokėsi ištisus tūkstantmečius. Prasidėjusi primityviais piešiniais olose, įrašais akmeninėse ir molio plokštėse, palmių lapuose, bambuko lentelėse, knyga vystėsi papiruso ir pergamento lakštuose, o vėliau - popieriuje, kol ranka rašytus lapus pakeitė pirmosios spausdintos knygos. Nei ankstesniais laikais, nei šių dienų knygos kūrėjų kelias nebuvo lengvas. Knyga - daugelio specialybių žmonių kruopštaus ir kūrybiško darbo vaisius.
Organizuotos knygų leidybos ištakų reikia ieškoti skriptoriumuose - rankraštinių knygų perrašinėjimo dirbtuvėse. Skriptoriumas (lot. scriptorium, „rašymo vieta“) buvo viduramžių vienuolynuose ir katedrose veikusios rankraščių rašymo, perrašymo ir puošybos dirbtuvės. Tai erdvė, kurioje gimė didžioji dalis Europos rašytinės kultūros iki spaudos išradimo XV amžiuje. Skriptoriumas nebuvo tik fizinė patalpa - jis buvo institucija, kurioje susitelkė intelektinis, dvasinis ir meninis vienuolynų gyvenimas.
Skriptoriumai atsirado VI a. Italijoje, ypač paplito X-XII a. Europos vienuolynuose ir tapo būtina kiekvieno viduramžių vienuolyno dalimi.
Viduramžių skriptoriumas
Skriptoriumų veikla ir organizacija
Viduramžių skriptoriumas veikė kaip disciplinuota, griežtai organizuota dirbtuvė. Šį knygų perrašinėjimo darbą galėjo atlikti tik mokyti vienuoliai, išsilavinę broliai. Jame dirbę vienuoliai - scriptor, notarius, rubricator, illuminator - turėjo aiškiai apibrėžtas pareigas. Vieni perrašydavo tekstą, kiti raudona spalva žymėdavo antraštes ir pradžios raides, dar kiti puošdavo rankraščius miniatiūromis, ornamentais ir inicialais.
Darbas skriptoriume buvo laikomas dvasine tarnyste: rašymas suvoktas kaip maldos forma, o rankraščio kūrimas - kaip dalyvavimas Dievo žodyje. Kelių amžių perrašinėtojų kartos sukūrė sudėtingą rašytinės knygos gaminimo technologiją.
Perrašinėjimo dirbtuvėse buvo dauginamos ne tik religinės tematikos knygos, bet ir antikinių autorių - Aristotelio, Cicerono, Vergilijaus, Plinijaus ir kt. - kūriniai.
Rašymo priemonės ir medžiagos
Skriptoriumuose buvo naudojamas pergamentas, pagamintas iš kruopščiai apdorotos gyvūnų odos. Rašalas buvo gaminamas iš ąžuolo gilių tulžies, suodžių ar mineralinių pigmentų. Plunksnos buvo drožiamos iš žąsų ar gulbių sparnų, o valdovų ar ypatingų rankraščių atveju - iš erelių plunksnų. Kiekvienas rankraštis buvo kuriamas rankomis, todėl jo gamyba galėjo trukti mėnesius ar net metus.
Pagrindinė rašomoji medžiaga buvo pergamentas, rašymui naudota lazdelė iš nendrės (kalamas) ir plunksna, lapus suliniuodavo aštriu grifeliu (metalo lazdele), be pagrindinės juodos spalvos rašalo buvo naudojamos ir kitos - raudona, žalia, žydra - spalvos, o knygų puošybai dažnai būdavo pasitelkiamas sidabras ir auksas.
Rašymo priemonės ir medžiagos
Skriptoriumų reikšmė
Skriptoriumai atliko lemiamą vaidmenį išsaugant antikinę literatūrą. Dauguma graikų ir romėnų autorių kūrinių išliko tik todėl, kad viduramžių vienuoliai juos perrašė. Be skriptoriumų nebūtų išlikę Platono, Aristotelio, Cicerono, Vergilijaus, Ovidijaus, Tacito ir daugelio kitų autorių tekstų. Ši veikla nebuvo vien mechaninis perrašymas: vienuoliai dažnai pridėdavo marginalijas, komentarus, pataisymus, kurie vėliau tapo svarbia filologine medžiaga.
Skriptoriumuose gimė vieni gražiausių viduramžių meno kūrinių - iliustruoti rankraščiai, vadinami iluminacijomis. Miniatiūros, inicialai ir ornamentai ne tik puošė tekstą, bet ir perteikė teologines idėjas, simbolius, kosmologiją. Tokie rankraščiai kaip Kells’o knyga, Lindisfarnų evangelijos ar Karolingų kodeksai yra skriptoriumų meno viršūnės.
Skriptoriumų saulėlydis ir spaudos atsiradimas
XII a. pradėjus kurtis pirmiesiems universitetams Europoje, dirbtuvėse darbo procesai būdavo paskirstomi (vienas žmogus diktuodavo tekstą, keli jį rašydavo, kiti piešdavo inicialų raides ir pan.). Kaligrafą vienuolį, kuris perrašinėjo knygą dėl sielos išganymo, pakeitė skriptorius pasaulietis, nurašinėjęs knygą rinkai. Tačiau geras uždarbis masino ir ne tokius raštingus žmones, kurie, nepaisydami darbo kokybės, knygas nurašinėdavo paskubomis, pridarydavo klaidų. Skriptoriumuose dirbo ne tik knygų nurašinėtojai, bet ir knygų apipavidalinimo meistrai - iliuminatoriai, miniatoriai, rubrikatoriai.
Spaudos išradimas XV amžiuje palaipsniui pakeitė skriptoriumų veiklą. Rankraščių gamyba tapo lėtesnė ir brangesnė nei spausdinimas, todėl skriptoriumai prarado savo praktinę reikšmę. Tačiau jų kultūrinis palikimas išliko milžiniškas. Be skriptoriumų nebūtų išlikusi didžioji dalis antikinės literatūros, nebūtų susiformavusi viduramžių teologija, nebūtų atsiradę vieni svarbiausių Europos meno kūrinių.
Naują knygų leidybos plėtojimo etapą pradėjo Johanno Gutenbergo (apie 1399-1468) išradimas - spauda renkamaisiais spaudmenimis. Apie 1440 m. J. Gutenbergas sukūrė metalinių spaudmenų gamybos ir jų liejimo specialiu prietaisu technologiją, rankines spausdinimo stakles (presą), spaustuvinius dažus. Visa tai sudarė išradimo esmę, o svarbiausias jo elementas buvo spaudmenų liejimo technologija. Iš metalo būdavo išliejamos atskiros raidės ir iš jų renkamas tekstas, o jį išspausdinus, tos pačios raidės būdavo naudojamos kitam tekstui.
Pirmąją spaustuvę apie 1444 m. J. Gutenbergas įrengė Maince (Vokietijoje), ir čia 1452-1456 m. renkamaisiais spaudmenimis išleido pirmąją spausdintinę knygą - „42 eilučių Bibliją“. Šią Bibliją parengti leidybai ir spausdinimui prireikė didžiulio darbo. Kiekviename jos puslapyje yra po dvi skiltis, kuriose po 42 eilutes. Šriftas labai puošnus, inicialai įmantrūs, gražios rubrikos, puošta laukinių gėlių piešiniais. Siekiant tobulumo, darbas vyko labai kruopščiai ir lėtai: šeši rinkėjai per vieną dieną surinkdavo tik vieną puslapį. Biblija, kuriai būdingas rankraštinės knygos puošnumas, buvo išleista 200 egzempliorių tiražu (35 egz. ant pergamento). Taip prasidėjo šiandieninės, naujosios, knygos gimimas.
Svarbiausia medžiaga knygoms, išradus spaudą, tapo popierius. XI a. patekęs į Europą iš Kinijos, jis turėjo išsikovoti teisę čia gyvuoti, nes buvo įsisenėjęs įprotis naudoti pergamentą. Popierius, palyginti su pergamentu, buvo laikomas nepatvariu. Tačiau, gerėjant kokybei, jis pamažu išstūmė pergamentą iš apyvartos.
Popieriaus gamyba XV-XVIII a.
Popieriaus gamyba
Popieriaus gamybos procesas XV-XVIII a. buvo sudėtingas ir didelių pastangų reikalaujantis darbas. Popieriaus dirbtuvės (malūnai) buvo statomos prie vandeningų upių, nes srovės jėgos panaudojimas tapo vienu svarbiausių popieriaus gamybos europiečių nuopelnų. Europoje iki XVIII a. pabaigos popierius buvo gaminamas iš lininių ir medvilninių draiskalų.
Pirmiausia draiskalai būdavo rūšiuojami pagal spalvą, medžiagą ir kokybę, paskui plėšomi, pjaustomi ir virinami katiluose. Vėliau jie keliaudavo į pūdymo skyrių, kur po keleto savaičių, iš plaušų pašalinus nereikalingas dalis, masė buvo gabenama į grūstuvių skyrių ir čia - tiek žmonių, tiek besisukančio volo judinamomis grūstuvėmis - daužoma, maišoma iki reikiamos konsistencijos, balinama (kuo skaidresnis vanduo naudotas, tuo baltesnis popierius būdavo).
Popieriaus sėmimo skyriuje skystą plaušų masę specialia forma - semtuvu (ant rėmo ištemptu tinkleliu) - semdavo įgudęs meistras. Nutekėjus vandeniui, ant tinklelio likdavo plonas susipynusių plaušų sluoksnis, kurį pameistrys perkeldavo ant gelumbės ir, pridengęs kitu gelumbės gabalu, dėdavo kitą plaušų sluoksnį. Sudėjus reikiamą perkloto popieriaus lapų kiekį, juos spausdavo sunkiu presu. Vėliau popieriaus lakštai būdavo iškabinami ant virvių ir džiovinami, rašymui skirtas popierius pamerkiamas į klijus (kad rašant plunksna popierius nepraleistų rašalo).
Dirbtuvėse popieriui blizginti buvo naudojami šlifuoti akmenys, kiek vėliau - sunkūs geležiniai kūjai, judinami vandens jėgos.
Spaustuvės įranga
Kita svarbi spaustuvės dalis, be kurios neįsivaizduojamas knygos gimimas, - rinkykla su spaudmenų kasomis. Teksto rinkimas buvo ypač kruopštus ir didelio susitelkimo reikalaujantis darbas. Norint pradėti spausdinti, reikėjo pasiruošti rinkinį - planuojamo spausdinti teksto formą. Pirmiausia būdavo tvarkingai parengiama kasa. Tai buvo nuožulniai pastatytas atviras dėklas, padalytas į skyrius ar vienodo gylio dėžutes. Kasą sudarė dvi pagrindinės dalys: viršutinė, kurioje skyriai su didžiosiomis raidėmis buvo išdėstyti abėcėlės tvarka, ir apatinė su dažniausiai naudojamomis raidėmis, sudėtomis arčiau rinkėjo rankos.
Šis, turėdamas prieš akis ant lentelės pritvirtintą lapą su renkamu tekstu, į vieną ranką paimdavo rinktuvą (specialų pagalbinį prietaisą), o kita jame surinkdavo tekstą.
Paruošus popierių, rinkinį ir dažus, prasidėdavo darbas prie staklių (preso) - pagrindinės spaustuvės gamybos priemonės. Pirmosios spausdinimo staklės buvo medinės su pavienėmis metalo detalėmis. Tokios staklės buvo masyvios ir sunkios, joms valdyti reikėjo labai didelės fizinės jėgos. Pagrindinė jų dalis buvo medinis sraigtas su svirtimi ir ištraukiamas stalas - taleris. Sraigtas ėjo per staklių rėmų skersines. Viršuje jis buvo įsukamas į veržlę, o apačioje baigėsi keturkampe metaline plokšte - pianu. Sraigtas su pianu, sukant veržlę, galėjo pakilti arba nusileisti. Jų judėjimą reguliuoti padėdavo sraigto viduryje įtvirtinta svirtis.
Darbininkas ant talerio, įstumiamo po pianu, dėdavo spausdinimui paruoštą formą, kurią, priklausomai nuo planuojamos knygos lapų dydžio, sudarydavo du, o kartais ir daugiau knygos teksto puslapių. Taip paruoštą rinkinį suverždavo siūlais, kad spaudmenys nejudėtų. Sutvirtintą rinkinį padengdavo plonu dažų sluoksniu. Ant dekelio dėdavo popieriaus lapą, suvilgytą vandeniu, kad geriau sugertų dažus. Tuomet presuotojas pasukdavo svirtį, prispausdamas pianą, o kartu ir popieriaus lapą prie spausdinimo formos. Atleidęs svirtį, ištraukdavo talerį ir išimdavo atspausdintą lapą. Išdžiovinus atspaustus lapus, būdavo spausdinamas tekstas kitoje jų pusėje. Vienas paruoštas rinkinys leisdavo pagaminti kelis šimtus atspaudų.
Atsiradus spaudai, knyga tapo ne vien tik informacijos skleidėja - augant knygų paklausai ir kuriantis spaustuvėms, tobulėjo ir meninis knygos dekoras, iliustracijos. Knygos iliustravimas, XV a. pabaigoje prasidėjęs nuo medžio raižinių, XVI-XVII a. perėjo prie vario graviūrų. Raižytojo (graverio) darbas buvo labai kruopštus: metalo, dažniausiai vario, plokštelė būdavo padedama ant pagalvėlės ir raižoma plieniniu įrankiu; pakraščiuose likusios metalo atplaišos pašalinamos aštriu instrumentu, atspalviai išgaunami brūkšniuojant. Su tokiomis graviūromis tapo įmanoma masiškai gaminti lygiaverčius vaizdų atspaudus, naudojant spaudos presą.
Po spaudos išradimo sparčiai augant knygų kiekiui, knygrišystė tapo savarankišku amatu. Dažniausiai knygos būdavo parduodamos neįrištos ar su laikinais viršeliais iš atliekų. Norėdamas apsaugoti knygos tekstą, prailginti jos naudojimo laiką, pirkėjas leidinį nešdavo knygrišiui, kuris jį įrišdavo pagal kiekvieno skonį ir lėšas.
Beveik visi knygrišių darbai buvo atliekami rankomis. Gavęs knygą, knygrišys susiūdavo knygos bloką, jį apipjaudavo ir priešlapiais pritvirtindavo prie kietviršių. Kartais knygos blokas būdavo spalvinamas ar auksinamas. Kietviršiai gaminti iš medžio lentų, odos, pergamento. Kad knyga būtų kuo puošnesnė, jos kietviršiai galėjo būti aptraukiami šilku, aksomu, ataudžiami sidabro ar aukso siūlais. Knygų įrišimai buvo dekoruojami įspaudais su šventųjų figūromis, augaliniais motyvais, herbais, inicialais, ornamentinėmis juostomis ir kt. Norint apsaugoti knygų kampus, jie buvo stiprinami metalo plokštėmis, pakraščiuose pritaisomi metaliniai segtuvai, storos knygos viršutinis ir apatinis kietviršis sukabinamas odiniais dirželiais, metaliniais segtuvais.
J. Gutenbergo išradimas - visų spausdinimo proceso dalių sujungimas į efektyvią gamybos sistemą - greitai paplito po visą Europą ir išvystė masinę knygos produkciją.
Riteriai, kovojantys su sraigėmis: keisti siužetai rankraščiuose
Žvelgdami į įvairias XIII-XIV a. vakarų Europos rankraštines knygas, dažnai greta knygos teksto randame ir įvairias perrašinėtojo pastabas ar paraštėse esančias iliustracijas. Tokiuose piešiniuose vienas labai keistas siužetas pasikartoja dažniau nei kiti - tai drąsus riteris su šarvais, pasiruošęs kautis su… sraige.
Tuomet rankraštinių knygų dirbtuvėse atsirado darbo pasidalijimas - vieni vienuoliai diktuodavo tekstą, kiti jį rašydavo, dar kiti puošniai iliustruodavo. Tuometiniai inkanabulai (didelės rankraštinės knygos) buvo dekoruojami įvairiomis spalvingomis ir puošniomis iliustracijomis, aukso ir sidabro dulkėmis, o jų paraštėse vadinamose drolerie (pranc. drôlerie - juokai) - būta daug keistų siužetų.
Riterio ir sraigės piešinys Viduramžių knygoje
Siužetų knygų paraštėse yra žinoma daug ir įvairių, visi jie įdomūs ir unikalūs. Pakankamai dažnai sutinkami buvo zuikio žudiko, šuns bei sraigės motyvai. Kartais sraigės būdavo didelės, kartais - mažos. Kartais riteris piešinyje būdavo ant žirgo, kartais - ne. Dažnai riteris atrodydavo išsigandęs sraigės.
Būtent šie siužetai rankraštinių knygų paraštėse atsirado maždaug 1290 - 1325 metais, kitaip tariant XIII amžiuje. Kadangi jie niekaip nebuvo susiję su knygos turiniu ir paaiškinimų anuometiniai perrašinėtojai nepaliko, šiandien jiems vieno paaiškinimo nėra. Šeštąjame dešimtmetyje vokiečių medievistė Lilian Randall atliko tyrimą - paėmė ir suskaičiavo sraiges senuosiuose rankraščiuose datuojamuose nuo 1290 m. iki 1310 m. Rezultatas įdomus- 29 rankraščiuose aptiko net 70 sraigių.
Aišku viena - šių bei panašių iliustracijų nereikėtų priimti tiesiogiai. Tai tų laikų groteskas bei satyra. Medievistė Lisa Spangenberg sraiges rankraščių paraštėse sieja su citata iš Biblijos Psalmių knygos: “Teištyžta jie kaip sraigė, kaip nelaiku gimęs kūdikis tenemato saulės! Ps. 58.8”.
L.Randall teigia, kad „šlykščiomis sraigėmis, kurias reikia nugalėti“ galėjo būti vaizduojami ir konkrečiai lombardai (langobardai). Ši germanų gentis atkeliavo iš šiaurės, nuo Skandinavijos, per dabartinės Vokietijos teritoriją, nukariavusi herulus bei gepidus ir 568 m. pradėjo pulti į pietus - užvaldė beveik visą Italiją. Tačiau po keleto šimtmečių pačius langobardus sumušė Karolis didysis - 774 m. Lombardija kaip karalystė buvo gerokai sumažėjusi, tačiau nenustojo egzistuoti - nors ir garsėję karingumu, lombardai buvo puikūs prekybininkai. Manoma, kad kova su sraigėmis galėjo simbolizuoti neapykantą lombardams dėl jų puikaus gebėjimo verstis prekyba.
tags: #viduramziais #patalpa #kur #vienuoliai #perrasinejo #knygas