Plungės rajono Žemaičių Kalvarijos seniūnijoje 5 km besitęsiantis Šarnelės kaimas garsėja savo ūksmingomis sodybomis.
Vienoje jų gimė ir augo naujosios lietuvių poezijos pradininkas, jauniausias literatūros klasikas, vienas pačių reikšmingiausių savo kartos poetų Vytautas Mačernis, labai mylėjęs savo gimtąjį kaimą.
Vytautas Mačernis
Ankstyvasis gyvenimas ir šeima
Vytautas Mačernis gimė 1921 m. birželio 5 d. Šarnelėje, Žemaičių Kalvarijos valsčiuje, dideliame vienkiemyje, gausioje Mačernių šeimoje (gimė 13 vaikų, užaugo 7).
Giminės ir biografai teigia, kad motina Elžbieta laukusi dukters, bet gimus ir antrajam vaikui berniukui, nusivylusi ir Vytauto nelabai mylėjusi.
Vaikas augo uždaras, užsisvajojęs, dažnai susikrimtęs, anot motinos, ne toks, kaip kiti Mačernių vyrai - pilni energijos, žemiški, gyvybingi.
Poetui artima tapo senelė: tai ji naktimis keldavosi nuraminti ir paguosti, paaugusiam sekdavo pasakas, tik jos aplinkoje Vytukas jautėsi saugus.
Dvi giminingos sielos išsiskyrė 1934 metais, jai mirus.
Vėliau „Vizijose“ apie senolę poetas rašė:
Praėjo Praėjo daugel metų. Ir senolė mirė.
Mokslo metai
1935 m. baigęs Sedos progimnaziją, V. Mačernis mokslus tęsė Telšių valstybinėje Vyskupo Valančiaus gimnazijoje.
Joje jis buvo vis toks pat susikaupęs, palinkęs prie knygų - priešingai nei brolis Vladas, kuris bendraklasiams girdavosi: „Mano tėvas jėgeris turi keturis šunis. Tikras vyras, o brolis - Švetė. Ne joks man draugas. Aš tai į tėvą. Mes tikri vyrai“.
Vytautui medžioklės nerūpėjo.
Baigęs gimnaziją, vasarą leido gimtinėje, paskendęs svajonėse apie didelį miestą, kuriame tikėjosi numaldyti savo neramią sielą, pasotinti ją pažinimo džiaugsmu.
Netrukus jį aplankė pirmoji meilė - trapus jausmas gražiai mergaitei Danguolei Jačkevičiūtei iš Tauragės.
1939 m. įstojo į Vytauto Didžiojo universitetą, pasirinko anglų kalbos studijas.
Studijos ir kūryba
Lyg nepermaldaujamas Lemties šešėlis lydėjo V. Mačernį: 1939 m. rugsėjo 1-oji pažymėta negandos ženklu - prasidėjo Antrasis pasaulinis karas, kuris vėliau pasiglemžė ir jaunojo poeto gyvybę.
Dar viena skaudi žinia Vytautą pasiekė lapkričio 30-ąją - mirė poeto mylimoji Danguolė.
Apie netektį Vytautas nekalbėjo niekam.
Kaune V. Mačernis atrado bendraminčių - jaunų poetų, literatų, įsiliejo į bendravimą.
1940 m. persikėlė į Vilniaus universitetą, kuriame pagrindinę specialybę pasirinko filosofiją.
Nekreipdamas dėmesio į skurdžią buitį ir įtemptą politinę padėtį, pasinėrė į kūrybą, godžiai klausėsi Vinco Mykolaičio-Putino, Vinco Krėvės paskaitų, draugų rate diskutavo, ieškojo, atrado ir savaip - įžvalgiai - vertino žymiuosius pasaulio ir Lietuvos rašytojus.
Draugai, bendraminčiai ir dalis akademinės visuomenės, išgirdę jo sukurtas ir įtaigiai, su užsidegimu paties perskaitytas vizijas, jame pamatė didį Poetą.
V. Mačernis kūrė naują, lig šiol negirdėtą poeziją, kurioje Žodis reiškė absoliutą, tą atskaitos tašką, nuo kurio suvokiamas egzistencinis žmogaus buvimas Žemėje.
Vilniuje paslaptingai ir tyliai užgimė Vytauto meilė studentei Bronei Vildžiūnaitei, kuri liepsnojanti ir vienintelė liko amžinai - abiem.
Sugrįžimas į Šarnelę ir tragiška mirtis
1943 m. dėl karo uždarius universitetą, prieš Kalėdas V. Mačernis ruošėsi grįžti į Šarnelę: „Dabar, kai rengiuosi namo, mano akyse iškilo namai, laukai ir visa tai, kas sudarė mane“.
Po vargingos kelionės vėl tikėjosi atrasti savo vaikystės žemę.
Girios kalne pasidarė medyje gandralizdį. Iš jo matyti toli toli...
1944 m. balandžio mėnesį V. Gimtinėje V. Mačernis skaitė astronomiją ir fiziką, vertė Oskaro Milašiaus kūrybą, mokėsi prancūzų kalbos, svajojo apie mokslą Sorbonos universitete Paryžiuje.
Be gimtosios kalbos, V. Mačernis kalbėjo dar septyniomis kalbomis: vokiečių, anglų, prancūzų, italų, rusų, lotynų, graikų.
Užtekdavo pasimokyti bent porą savaičių, kad viena ar kita kalba „pasiduodavo“ V.
Atėjo 1944 m. vasara, į Lietuvą sugrįžo karas, vėl keldamas sumaištį žmonių gyvenime.
Trys teatralai - režisierius Juozas Miltinis, aktoriai Donatas Banionis, Vaclovas Blėdis - bei Žemaičių teatro direktorius Telesforas Valius brikele pasiekė atkampią vietelę - miškingą, duburių dugne paskendusią Šarnelę.
Tikėjosi, kad karas aplenks šias apylinkes.
Juos pasitiko poetas - išblyškęs, giliomis, mąsliomis akimis.
Įsimintini vakarai, naktys ir skambantys draugų balsai.
1944 m. spalio 7 d. Žemaičių Kalvarijos pakraštyje važiuojant vežimu, į V. Mačernio galvą pataikė rusų artilerijos sviedinio skeveldra ir atėmė jauno, ypatingu talentu apdovanoto poeto gyvybę.
Stojo Tyla - sumaištis baigėsi, iš amžinybės ataidi poeto žodžiai: „Tu suprasi, gyva - miršta, lieka tik daina, kaip nemirštantis paminklas dainiaus kapuose“.
Iš žinomų 209 V. Mačernio eilėraščių apie 200 sukurta gimtojoje Šarnelėje: atrodo, jog niekur poeto neišeita, tik mintimis klajota begalybėje ir eilėraščių posmais į branduolį sudėta žmogaus būtis.
Danutė EinikienėŽemaičių dailės muziejaus vyr.
Tamsioji Lietuvos istorija, apie kurią Europa niekada nekalba
Vytautas Mačernis su klasės draugais apie 1937 m.
Atminimo įamžinimas
Mažeikių rajono Sedos vidurinei mokyklai 2004-04-19 suteiktas Vytauto Mačernio vardas.
Pirmajame pastato aukšte įrengtas poetui skirtas gėlėse paskendęs kampelis.
Muziejininko, pirmojo Žemaičių akademijos garbės nario, kraštotyrininko Konstantino Bružo (1912-2005) sumanymu, poeto pamėgtas vietas Šarnelėje įamžina „Akmeninės vizijos“.
Vytauto Mačernio muziejus Plungės rajono Žemaičių Kalvarijos miestelyje, Alsėdžių g. 4, įkurtas 1987 m.
Kraštotyrininko Konstantino Bružo (1912-2005) iniciatyva po Šarnelės kaimą, nebyliai primindamos apie V. Mačernio buvimą, čia išsibarsčiusios septynios jo akmeninės vizijos.
Atvykusieji į kalvotąją Žemaičių Kalvariją, garsėjančią devyniolika Kryžiaus kelio koplyčių, čia gali užeiti į poeto V. Mačernio muziejų, kur nedideliame kambarėlyje stovi autentiški baldai, šeimos padovanoti iš poeto namų, sukaupta nuotraukų, atiduotų Žemaičių Kalvarijos gyventojų, mokytojų Juozo ir Eugenijos Neniškių, V. Mačernio brolijos narių, K. „Galbūt visi ženklai dar nesudėti, bet radę pagalbą būtinai tai padarysime, - sako V. Mačernio mylėtojas B. Kleinauskas.
Šalia trobos - sodas ir žolėtas prūdas.
Mačernių sodyba ir šiandien nėra tuščia. Giminės gyvybės medis dar auga.
Ten gyvena Vytauto brolio Aloyzo sūnus Vytautas Mačernis su žmona Aurelija ir trimis vaikais: Karolina, Laurynu ir Justu.
Šeimos tragedijos
Mačernių giminės vyrai - dažniausiai tragiško likimo.
Tėvas Vladislovas, turėdamas 49 metus, mirė subadytas jaučio, sūnūs: Vladislovas žuvo 29 metų pakliuvęs į partizanams surengtą pasalą, Vytautas - 23 metų žuvo nuo atsitiktinės sviedinio skeveldros, Jonas 48 metų nukrito nuo šieno vežimo ir mirė, Antonijus 34 metų nuskendo.
Trumpa V. Mačernio gyvenimo ir kūrybos chronologija:
| Metai | Įvykis |
|---|---|
| 1921 m. | Gimė Šarnelėje. |
| 1935 m. | Baigė Sedos progimnaziją. |
| 1939 m. | Baigė Telšių gimnaziją ir įstojo į Vytauto Didžiojo universitetą. |
| 1940 m. | Persikėlė į Vilniaus universitetą. |
| 1943 m. | Dėl karo uždarė Vilniaus universitetą, grįžo į Šarnelę. |
| 1944 m. | Žuvo Žemaičių Kalvarijoje. |