Vienintelė struktūra, įkvėpusi daugeliui kolonistų aukštesnę motyvaciją (misijos rėmimas, pagonių atvertimas) bei veiksmingai kūrusi pusiausvyrą tarp kolonistų ir indėnų laisvių, buvo Bažnyčia.
Katalikų Bažnyčios hierarchija
Konkistadorai ir Bažnyčia
Tik Paskutinio teismo dieną sužinosime, kiek Amerikos kolonizaciją skatino kilnūs atvertimo ir civilizavimo motyvai, o kiek paprasčiausias noras praturtėti.
Konkistadorai skrupulingai laikydavosi įstatymo numatytos formulės: atvykę į indėnų kraštą, garsiai jiems perskaitydavo requirimiento - reikalavimą tuoj pat pripažinti Ispanijos karaliaus valdžią ir katalikybę.
Konkistadorų žygius lydėdavo karaliaus atstovas veedor („prižiūrėtojas“), kuris turėdavo surinkti quinto real - „karaliaus penktadalį“, 20% nuo viso rasto aukso, sidabro, brangakmenių ir kitų vertybių.
Enkomiendos Sistema
Konkistadorui priklausė likęs grobis, o taip pat teisė į užimtas žemes kaip atlyginimas už konkistos vargus ir skatinimas imtis kolonizacijos.
Baigęs užkariavimą, konkistadoras tapdavo encomendero - jis gaudavo enkomiendą, „patikėtąją žemę“: turėdavo teisę ją dirbti, įrengti kasyklas, taip pat rinkti mokesčius iš joje gyvenančių indėnų ir šaukti juos darbams.
Jo pareigos: priversti indėnus gyventi sėsliai kaimuose, juos saugoti ir prižiūrėti, pastatyti bažnyčią ir mokyklą, mokėti mokesčius karūnai.
Enkomiendos sistema
Enkomiendų sistema nereiškė tikros baudžiavos, nes indėnai išsaugojo nuosavybę savo sklypams.
Tačiau tikrovėje ji greitai virto indėnų pavergimu: konkistadorai atimdavo indėnų sklypus, versdavo juos dirbti iki išsekimo, žiauriai malšino jų sukilimus.
Pirmųjų kolonistų pasakojimai apie nuožmius žmogėdras karibus net paskatino kai kuriuos teologus (pvz., Thomas Ortiz) svarstyti, kad gal indėnai yra tik žvėrys, kuriuos galima medžioti ir versti naminiais gyvuliais.
1504 ir 1517 m. karaliaus dekretais visus karibus leidžiama padaryti vergais.
Enkomiendų sistemą patvirtino karalienė Izabelė 1503 12 20 dekretu - iš rūpesčio indėnų atvertimu ji įsakė jiems gyventi sėsliai kartu su krikščionimis.
Nepaisant grubių piktnaudžiavimų, enkomiendos garantavo bent minimalią valstybės kontrolę, jų dėka vyko kolonizacija ir žemyno civilizavimas.
Indėnų Populiacijos Mažėjimas
Jos nėra pagrindinė priežastis, kodėl indėnų populiacija per pirmąjį kolonizacijos šimtmetį katastrofiškai sumažėjo (nors kai kurie istorikai aiškiai perdeda indėnų skaičiaus smukimą) - indėnai pirmiausia mirdavo dėl europietiškų ligų (raupų, šiltinės, maliarijos), kurioms jie neturėjo imuniteto.
Net fakto, kad Karibų salose beveik neliko vietinių indėnų, negalima vadinti genocidu modernia prasme, nes indėnų tautų naikinimas niekuomet nebuvo kolonistų intencija.
Humaniškiausia tvarka buvo įvesta konkistadoro Korteso Meksikoje.
Čia darbo diena buvo ribojama iki 10 valandų (Anglijoje tuo metu buvo dirbama 12 valandų), prieš tai valanda tikybos paskaitoms iš ryto, po pietų valanda poilsiui.
Darbininkai gaudavo minimalią algą ir nemokamą maistą.
Jie dirbdavo dvidešimt dienų, o po to turėdavo trisdešimt dienų nuosavų sklypų apdirbimui.
Bartolomėjus Las Kazas
Žymiausiu kovotoju už indėnų teises tapo Antonijaus draugas Bartolomėjus Las Kazas (Bartolomé de Las Casas) OP. Jis gimė 1474 m. Sevilijoje (Ispanija).
Jo tėvas dalyvavo pirmojoje K. Kolumbo kelionėje į Ameriką, čia praturtėjo ir galėjo savo sūnų leisti studijuoti į Salamankos universitetą.
Studentui tėvas davė iš Amerikos parsivežtą indėnų berniuką kaip tarną.
Bartolomėjus baigė teologijos ir teisės mokslus 1498 m., bet neskubėjo priimti šventimų.
1502 m. jis išvyko į Espanjolą, tarnavo gubernatorių Ovando ir Velaskezo patarėju, pats valdė iš tėvo gautą enkomiendą.
Galiausiai 1510 m. Maždaug 1512 m. Bartolomėjaus mąstyme įvyko lūžis - jis pasibaisėjo prieš indėnus daromomis neteisybėmis ir pagrindine blogybe ėmė laikyti pačią enkomiendų sistemą.
1514 rugpjūčio 15 d. Las Kazas pasakė pamokslą Kubos gubernatoriaus Diego Velaskezo akivaizdoje, kuriame smarkiai užsipuolė enkomiendas bei pareikalavo visiško indėnų išlaisvinimo.
1516 m. Las Kazas grįžo į Ispaniją ir kreipėsi indėnų gynimo reikalu į regentą kardinolą Franciską Chimenesą (Francisco Ximénez y Cisneros).
Šis ne tik nesutramdė „netvarkos kėlėjo“, bet paskyrė Las Kazą „indėnų protektoriumi“ ir su trimis jeronimitų ordino tėvais (kaip karaliaus komisarais) išsiuntė į Espanjolą.
Jie gavo vyriausio karaliaus juristo Chuano Palasijo Rubijo (Juan Lopez de Palacios Rubios) sudarytą instrukciją: ištirti, ar įmanomas enkomiendų panaikinimas, savarankiškų indėnų kaimų sukūrimas, juodaodžių vergų įvežimas.
Las Kazas buvo nepatenkintas jeronimitų darbu, 1517 m. vėl grįžo į Ispaniją, kreipėsi į Karolį V, siūlydamas naujos, humaniškos kolonizacijos planą.
1520 05 19 karalius sutiko finansuoti eksperimentą.
Metų pabaigoje Las Kazas grįžo ir bandė įkurti koloniją Santo Domingo dab. Venesueloje, Cumanį vietovėje.
Eksperimentas nepavyko, nes indėnai dėl persekiojimų tuo metu buvo sukilę, buvo iššvaistytos didžiulės valdiškos lėšos.
Nusivylęs savo darbu, Las Kazas 1522 m. įstojo į dominikonų vienuolyną.
Čia parašė trijų tomų „Indėnų istoriją“, kurioje daugybė netikslumų, perdėjimų, nepamatuotų kaltinimų ispanų kolonistams.
Vėliau jis keliavo Meksikoje, Nikaragvoje, Gvatemaloje, visur sutikdavo priešiškumą savo idėjoms, nes skelbė jas labai radikaliai ir piktai.
Las Kazas netapo aktyviu misionieriumi, nelabai domėjosi konkrečiu indėnų gyvenimu, jo raštai pateikia nedaug ar nepatikimos etnografinės medžiagos.
Jo propagandinei veiklai nepritarė net nemažai vyskupų ir misionierių.
Las Kazas veiklą galima palyginti kad ir su Peru misionieriavusio jėzuito Chose de Akosta (José de Acosta) darbais.
Akosta nešvaistė jėgų ispanų puolimui, jis 15 metų nenuilstamai dirbo su indėnais, skelbė jiems Evangeliją, surinko daugybę medžiagos apie jų kultūrą, rėmė konkrečius projektus jų gyvenimo pagerinimui.
Nors Akosta 1523 m. Las Kazas iniciatyva Mechiko vyskupas Chuanas de Zumaraga (Juan de Zumárraga) pasiuntė dominikoną Bernardino de Minaya į Romą indėnų gynimo klausimu.
Popiežiaus Pauliaus III Brevė
Dominikonų pasakojimų paveiktas popiežius Paulius III 1537 05 29 išleido brevę Pastorale officium Toledo arkivyskupui Juan de Tavera.
„Mūsų ausis pasiekė žinia, kad... Karolis, Romėnų imperatorius..., siekdamas sudrausti tuos, kurie, degdami godumu, yra nehumaniškai nusiteikę prieš žmonių giminę, viešu ediktu visiems savo pavaldiniams uždraudė kėsintis pavergti kuriuos nors vakarinius ar pusiaujo indėnus, ar iš jų atimti nuosavybę.
Todėl mes, rūpindamiesi tais indėnais, net jeigu jie yra už Bažnyčios prieglobsčio, kad iš jų nebūtų atimama laisvė ar jų daiktų valdymas, kadangi jie yra žmonės, galintys priimti tikėjimą ir išganymą, taip pat kad jie nebūtų naikinami vergove, bet pamokslais ir pavyzdžiais kviečiami į gyvenimą... įsakome..., kad visiems ir kiekvienam...
Grasinimas ekskomunika pakartotas ir 1537 06 02 brevėje Veritas ipsa, tačiau, spaudžiant Ispanijos karūnai, 1538 06 19 bausmės panaikintos, nes neįmanoma jų įgyvendinti, neaišku, kokius konkrečius veiksmus reikia laikyti pavergimu.
Nepaisant nedidelio praktinio poveikio, ši enciklika parodė esminį Bažnyčios nusistatymą prieš naujai užkariautų pagoniškų tautų pavertimą vergais.
Las Kazas visuomet turėjo daug įtakingų rėmėjų Ispanijos dvare, jis gaudavo didelę pensiją ir lėšų savo veiklai, tačiau buvo remiamas daugiau dėl teoriškos simpatijos indėnams, neturint supratimo apie realią padėtį, kolonizavimo vargus, neatsižvelgiant į teisėtus kolonistų interesus.
„Nuo šiol mes nustatome ir įsakome, kad jokiu karo ar kokiu nors kitu pretekstu, netgi sukilimo ar pagrobimo, joks indėnas negali būti padarytas vergu.
Mes norime ir liepiame, kad su jais būtų elgiamasi kaip su Kastilijos Karūnos vasalais... Dabar esantys vergai indėnai paleidžiami, jei savininkas neturi aiškių nuosavybės dokumentų.
Draudžiama steigti naujas enkomiendas, esančios panaikinamos valdytojui mirus, negali būti paveldimos.
Už indėnų vertimą žvejoti perlus, už plėšiamųjų ekspedicijų organizavimą skiriama mirties bausmė.
Karaliaus sprendimą parėmė ir Naujosios Ispanijos vicekaralius Luis de Velasco.
Jis 1551 m. įsakė išlaisvinti visus indėnų vergus, dirbančius kasyklose.
Kai kasyklų savininkai ėmė murmėti, jis atsakė: „Indėnų laisvė yra svarbiau už visas pasaulio kasyklas, o įplaukos, kurias iš jų galėtų gauti Karūna, nėra tokios, kad reikalautų žmogiškų ir dieviškų įstatymų pažeidimo“.
Buvo išvaduota 150 000 vergų, neskaitant moterų ir vaikų.
Tačiau dauguma konkistadorų buvo labai pasipiktinę, jie laikė Naujuosius Įstatymus neteisybe, jų didžiulių pastangų kolonizuojant Ameriką neįvertinimu.
Daugelyje Amerikos provincijų įstatymas net nepradėtas įgyvendinti.
Net dauguma dominikonų sutiko, kad indėnų paleidimas iš kaimų reikštų visišką chaosą ir misijų griuvimą.
Todėl 1543 06 04 įstatymas sušvelnintas, o 1545 m. enkomiendos vėl praktiškai leistos.
Las Kazas Amerikoje buvo visuotinai nekenčiamas.
Karalius jam siūlė Cuzco vyskupiją Peru, bet jis atsisakė - ne iš kuklumo, bet bijodamas dėl savo gyvybės.
1543 m. jis buvo paskirtas vyskupu indėnų čiapas regione Meksikoje.
Kolonistai jam trukdė dirbti, todėl 1547 m. jis visam laikui grįžo į Ispaniją ir atsisakė vyskupystės.
1552 m. jis išliejo visą savo įtūžį prieš ispanų kolonistus Sevilijoje išspausdintame pamflete „Trumpas pranešimas apie indėnų naikinimą“ (Brevíssima Relación de la Destruyción de las Indias).
Anot A. F. Bandelier, tai esanti „visiškai neapgalvotai išleista knyga, šiurkščiai vienašališka, paremta dažnai visai nepagrįstais liudijimais ir parašyta perdėtai spalvinga kalba.
Kad toks jausmingas ir vienpusiškas dokumentas buvo išleistas su valdžios leidimu, rodo tikrai didžiulį Ispanijos vyriausybės pakantumą“.
Šiandien šis pamfletas laikomas indėnų laisvės Magna Charta, bet neatsižvelgiama į jo atneštą žalą.
Las Kazas mirė 1566 m. Madride.
Nepaisant įvairių perlenkimų, galima pripažinti esminį jo indėlį į indėnų apgynimą nuo nežabotos kolonistų savivalės.
Indėnais uoliai rūpinosi visi vėlesni Ispanijos valdovai.
Pavyzdžiui, 1593 gruodžio 29 d. karaliaus Pilypo II įsakyme Limos Audiencia (teismui) rašoma: „Nuo šiol ispanai turi būti baudžiami už indėnų įžeidimą ar sužalojimą griežčiau, nei jeigu tokie pat nusikaltimai būtų padaryti prieš ispaną“.
Cuzco miesto Peru gubernatorius įsakė nukirsti ranką ispanui, kuris be jokios priežasties viešai skėlė antausį indėnų cacique (genties vadui).
Vis dėlto esminis faktorius, sustabdęs indėnų pavergimą, buvo ne Bažnyčios ir karūnos spaudimas, o vis labiau plintantis juodųjų vergų įvežimas iš Afrikos.
Tokią išeitį iš esmės siūlė ir Las Kazas, todėl jis neretai kaltinamas kaip negrų pavergimo gynėjas.
Modernioji negrų vergų prekyba prasidėjo 1416 m., kai portugalai įsitvirtino Afrikos pakrantėse ir ėmė pirkti genčių tarpusavio karuose pavergtus karo belaisvius.
Portugalai tapo pirmaisiais vergų biznio vystytojais.
Ispanija kurį laiką dvejojo: 1501 m. išleistas pirmasis leidimas įvežti negrus vergus, 1503 jis atšauktas, 1510 10 12 karalius Ferdinandas vėl leido, jam mirus...
tags: #vienas #auksciausiu #kataliku #vienuoliu #kariniu #ordinu