Kai išgirstame vardą Amerika, iškart pagalvojame apie kitą, abstraktų ir viliojantį žodį - laisvė. Tuomet, nesąmoningai veikiami liberalizmo dvasios, kažkaip savaime perskeliame Amerikos žemyną į dvi dalis: protestantiška Šiaurės Amerika - laisvė, katalikiška Pietų Amerika - nelaisvė, Jungtinės Valstijos - laisvės viešpatija, gerovės ir pažangos siekiančiųjų pažadėtoji žemė, Lotynų Amerika, ypač kolonijų laikais - tamsios vergijos, atsilikimo ir skurdo kraštas.
Kolonizacija ir Bažnyčios vaidmuo
Pirmiausia turime pabrėžti neginčijamą istorinę tiesą, kad visi kolonijinei Lotynų Amerikai prikišami žmonių laisvės apribojimai ar neteisybės buvo vienodai būdingos ir anglų, olandų, prancūzų kolonijoms: ginkluotas indėnų žemių užkariavimas, indėnų žudymas, pavergimas ir išnaudojimas, juodaodžių vergų įvežimas ir blogas elgesys su jais, kolonijinis lyg ir indėnams priklausančio žemyno išteklių naudojimas Europos naudai ir t. t.
Visos šios liūdnos realijos neturi nieko specifiškai bendro nei su ispanų ar portugalų tautomis, nei su katalikiška civilizacija ar juo labiau religija. Nors Ameriką atrado katalikai ispanai, bet kolonizaciją vykdė visos katalikiškos ir protestantiškos tautos, taip pat judėjai (nemažai žydų pirklių prisidėjo prie juodaodžių transportavimo iš Afrikos), stačiatikiai (Rusija bandė kolonizuoti Aliaską ir dalį Kanados) bei laisvamaniai (XVIII a. sukūrę racionalistinę kolonijų eksploatacijos sistemą).
O didžiausi žmoniškumo pažeidimai vyko kaip tik pasibaigus kolonijų laikotarpiui, kai visą Amerikos žemyną jau valdė dažniausiai masonų ložėms priklausę liberalai - būtent tada buvo vykdomas tikras indėnų genocidas Jungtinių Valstijų vakarinėje dalyje, tada Brazilijoje, Urugvajuje ir Peru, išvijus jėzuitus, buvo sunaikinta katalikiškų redukcijų ir misijų sistema su jų socialine rūpyba, tada pietinėse JAV valstijose ir ypač Karibuose vyko nežmoniškiausias juodųjų vergų išnaudojimas.
Ir visa tai - laisvės vardan, kolonisto, kaubojaus, laisvo respublikono, liberalo ar demokrato saviraiškos labui. Kas labiausiai trukdė šiai laisvei? Konkistadorai - ispanų bajorai (hidalgos) ir miestiečiai, riteriai ir niekšai, garbingi administratoriai ir nuo inkvizicijos bėgę nusikaltėliai - visi keliavo į Ameriką siekdami laisvės bei ją garantuojančio turto: žemės ir aukso.
Konkistadoras ar kaubojus - visi troško įkvėpti naujo žemyno platybių oro, laisvai plėsti savo asmenišką „karalystę“, tik minimaliai ribojamą Europos karalių įsakų. Ir šis plėtimas vyko silpnesniųjų, jų laisvės sąskaita. Tai yra pagrindinis amerikoniško liberalizmo principas - laisva konkurencija, kova už būvį, kiekvienas už save.
Vienintelė struktūra, įkvėpusi daugeliui kolonistų aukštesnę motyvaciją (misijos rėmimas, pagonių atvertimas) bei veiksmingai kūrusi pusiausvyrą tarp kolonistų ir indėnų laisvių, buvo Bažnyčia.
Tik Paskutinio teismo dieną sužinosime, kiek Amerikos kolonizaciją skatino kilnūs atvertimo ir civilizavimo motyvai, o kiek paprasčiausias noras praturtėti. Konkistadorai skrupulingai laikydavosi įstatymo numatytos formulės: atvykę į indėnų kraštą, garsiai jiems perskaitydavo requirimiento - reikalavimą tuoj pat pripažinti Ispanijos karaliaus valdžią ir katalikybę.
Visa Ispanijos imperijos istorija
Konkistadorų žygius lydėdavo karaliaus atstovas veedor (prižiūrėtojas), kuris turėdavo surinkti quinto real - „karaliaus penktadalį“, 20% nuo viso rasto aukso, sidabro, brangakmenių ir kitų vertybių. Konkistadorui priklausė likęs grobis, o taip pat teisė į užimtas žemes kaip atlyginimas už konkistos vargus ir skatinimas imtis kolonizacijos.
Baigęs užkariavimą, konkistadoras tapdavo enkomenderu (encomendero) - jis gaudavo enkomjendą, „patikėtąją žemę“: turėdavo teisę ją dirbti, įrengti kasyklas, taip pat rinkti mokesčius iš joje gyvenančių indėnų ir šaukti juos darbams. Jo pareigos: priversti indėnus gyventi sėsliai kaimuose, juos saugoti ir prižiūrėti, pastatyti bažnyčią ir mokyklą, mokėti mokesčius karūnai.
Enkomjendų sistema nereiškė tikros baudžiavos, nes indėnai išsaugojo nuosavybę savo sklypams. Tačiau tikrovėje ji greitai virto indėnų pavergimu: konkistadorai atimdavo indėnų sklypus, versdavo juos dirbti iki išsekimo, žiauriai malšino jų sukilimus.
Pirmųjų kolonistų pasakojimai apie nuožmius žmogėdras karibus net paskatino kai kuriuos teologus (pvz., Tomą Ortizą) svarstyti, kad gal indėnai yra tik žvėrys, kuriuos galima medžioti ir versti naminiais gyvuliais. 1504 ir 1517 m. karaliaus dekretais visus karibus leidžiama padaryti vergais.
Enkomjendų sistemą patvirtino karalienė Izabelė 1503 m. gruodžio 20 d. dekretu - iš rūpesčio indėnų atvertimu ji įsakė jiems gyventi sėsliai kartu su krikščionimis. Nepaisant grubių piktnaudžiavimų, enkomjendos garantavo bent minimalią valstybės kontrolę, dėl jų vyko kolonizacija ir žemyno civilizavimas.
Jos nėra pagrindinė priežastis, kodėl indėnų populiacija per pirmąjį kolonizacijos šimtmetį katastrofiškai sumažėjo (nors kai kurie istorikai aiškiai perdeda indėnų skaičiaus smukimą) - indėnai pirmiausia mirdavo dėl europietiškų ligų (raupų, šiltinės, maliarijos), kurioms jie neturėjo imuniteto.
Net fakto, kad Karibų salose beveik neliko vietinių indėnų, negalima vadinti genocidu šiuolaikine prasme, nes indėnų tautų naikinimas niekuomet nebuvo kolonistų intencija. Humaniškiausia tvarka buvo įvesta konkistadoro Hernano Korteso (Hernán Cortés) Meksikoje. Čia darbo diena buvo ribojama iki 10 valandų (Anglijoje tuo metu buvo dirbama 12 valandų), prieš tai valanda tikybos paskaitoms iš ryto, po pietų valanda poilsiui.
Darbininkai gaudavo minimalią algą ir nemokamą maistą. Jie dirbdavo dvidešimt dienų, o po to turėdavo trisdešimt dienų nuosavų sklypų apdirbimui.
Bažnyčios pozicija indėnų atžvilgiu
Kai Kolumbas iš antrosios kelionės į Ameriką parsivežė kelis šimtus indėnų vergų, Izabelė supykusi paklausė: „Kas jums davė teisę pavergti mano pavaldinius?“ 1494 m. ji sudarė teisininkų ir teologų komisiją, o ši pripažino, kad indėnai turi teisę į laisvę ir negali būti verčiami vergais. Priede prie savo paskutiniosios valios mirštanti karalienė prašė vyro Ferdinando ir vaikų kovoti prieš indėnų pavergimą. 1504 Izabelė mirė, karalius šiam klausimui neskyrė pakankamai dėmesio, todėl indėnai imti masiškai versti vergais. 1504-1511 m. 1510 rugsėjį į Espanjolą (Karibų jūros sala, iš kurios pradėta žemyno kolonizacija) atvyko 15 dominikonų misionierių, vadovaujamų Pedro Kordobiečio (Pedro de Córdoba). Jie pamatė brutalų indėnų persekiojimą ir ėmė juos ginti.
Sekmadienį prieš 1511 m. Kalėdas Antonijus Montesinietis (Antonio de Montesinos) OP pirmasis ėmė viešai barti kolonistus, kurie, aišku, buvo labai nepatenkinti. Antonijus nuvyko pas karalių Ferdinandą, šis 1512 m. Burgoso mieste sušaukė teologų komisiją, kurioje pirmąkart svarstomi kolonijų etikos klausimai. Komisija nutaria, kad enkomjendų sistema turi likti, bet indėnai turi išsaugoti nuosavybę, gauti algą, turi būti ribojamas darbo laikas, labiau rūpinamasi religiniu švietimu.
1512 m. vasario 22 d. karaliaus dekretas šiuos nutarimus paskelbė kaip įstatymą. Naujas 1513 m. liepos 28 d. įstatymas dar labiau pagerino indėnų padėtį, uždraudžiamas vaikų iki 14 m. darbas. Faktas palyginimui: protestantiškoje Prūsijoje vaikų iki 9 m. Žymiausiu kovotoju už indėnų teises tapo Antonijaus draugas Bartolomėjus Las Kasasas (Bartolomé de Las Casas) OP.
Jis gimė 1474 m. Sevilijoje (Ispanija). Jo tėvas dalyvavo pirmojoje Kolumbo kelionėje į Ameriką, čia praturtėjo ir galėjo savo sūnų leisti studijuoti į Salamankos universitetą. Studentui tėvas davė iš Amerikos parsivežtą indėnų berniuką kaip tarną. Bartolomėjus baigė teologijos ir teisės mokslus 1498 m., bet neskubėjo priimti šventimų. 1502 m. jis išvyko į Espanjolą, tarnavo gubernatorių Ovando ir Velaskezo patarėju, pats valdė iš tėvo gautą enkomjendą. Galiausiai 1510 m. Maždaug 1512 m. Bartolomėjaus mąstyme įvyko lūžis - jis pasibaisėjo prieš indėnus daromomis neteisybėmis ir pagrindine blogybe ėmė laikyti pačią enkomjendų sistemą.
1514 rugpjūčio 15 d. Las Kasasas pasakė pamokslą Kubos gubernatoriaus Diego Velaskezo (Velázquez) akivaizdoje, kuriame smarkiai užsipuolė enkomjendas bei pareikalavo visiško indėnų išlaisvinimo. 1516 m. Las Kasasas grįžo į Ispaniją ir kreipėsi indėnų gynimo reikalu į regentą kardinolą Franciską Chimenesą (Francisco Ximénez y Cisneros). Šis ne tik nesutramdė „netvarkos kėlėjo“, bet paskyrė Las Kasasą „indėnų protektoriumi“ ir su trimis jeronimitų ordino tėvais (kaip karaliaus komisarais) išsiuntė į Espanjolą.
Jie gavo vyriausio karaliaus juristo Chuano Palasijo Rubijo (Juan Lopez de Palacios Rubios) sudarytą instrukciją: ištirti, ar įmanomas enkomjendų panaikinimas, savarankiškų indėnų kaimų sukūrimas, juodaodžių vergų įvežimas. Las Kasasas buvo nepatenkintas jeronimitų darbu, 1517 m. vėl grįžo į Ispaniją, kreipėsi į Karolį V, siūlydamas naujos, humaniškos kolonizacijos planą.
1520 m. gegužės 19 d. karalius sutiko finansuoti eksperimentą. Metų pabaigoje Las Kasasas grįžo ir bandė įkurti koloniją Santo Dominge (dab. Venesuela), Kumanio vietovėje. Eksperimentas nepavyko, nes indėnai dėl persekiojimų tuo metu buvo sukilę, buvo iššvaistytos didžiulės valdiškos lėšos. Nusivylęs savo darbu, Las Kasasas 1522 m. įstojo į dominikonų vienuolyną. Čia parašė trijų tomų „Indėnų istoriją“, kurioje daugybė netikslumų, perdėjimų, nepamatuotų kaltinimų ispanų kolonistams.
Vėliau jis keliavo Meksikoje, Nikaragvoje, Gvatemaloje, visur sutikdavo priešiškumą savo idėjoms, nes skelbė jas labai radikaliai ir piktai. Las Kasasas netapo aktyviu misionieriumi, nelabai domėjosi konkrečiu indėnų gyvenimu, jo raštai pateikia nedaug ar nepatikimos etnografinės medžiagos. Jo propagandinei veiklai nepritarė net nemažai vyskupų ir misionierių.
Las Kasaso veiklą galima palyginti kad ir su Peru misionieriavusio jėzuito Chose de Akostos (José de Acosta) darbais. Akosta nešvaistė jėgų ispanų puolimui, jis 15 metų nenuilstamai dirbo su indėnais, skelbė jiems Evangeliją, surinko daugybę medžiagos apie jų kultūrą, rėmė konkrečius projektus jų gyvenimo pagerinimui. Nors Akosta 1523 m. Las Kasaso iniciatyva Mechiko vyskupas Chuanas de Zumaraga (Juan de Zumárraga) pasiuntė dominikoną Bernardiną de Minają (Bernardino de Minaya) į Romą indėnų gynimo klausimu.
Dominikonų pasakojimų paveiktas popiežius Paulius III 1537 m. gegužės 29 d. išleido brevę „Pastorale officium“ Toledo arkivyskupui Chuanui de Taverai (Juan de Tavera). „Mūsų ausis pasiekė žinia, kad... Karolis, Romėnų imperatorius..., siekdamas sudrausti tuos, kurie, degdami godumu, yra nehumaniškai nusiteikę prieš žmonių giminę, viešu ediktu visiems savo pavaldiniams uždraudė kėsintis pavergti kuriuos nors vakarinius ar pusiaujo indėnus, ar iš jų atimti nuosavybę.
Todėl mes, rūpindamiesi tais indėnais, net jeigu jie yra už Bažnyčios prieglobsčio, kad iš jų nebūtų atimama laisvė ar jų daiktų valdymas, kadangi jie yra žmonės, galintys priimti tikėjimą ir išganymą, taip pat kad jie nebūtų naikinami vergove, bet pamokslais ir pavyzdžiais kviečiami į gyvenimą... įsakome..., kad visiems ir kiekvienam... Grasinimas ekskomunika pakartotas ir 1537 m. birželio 02 d. brevėje „Veritas ipsa“, tačiau, spaudžiant Ispanijos karūnai, 1538 m. birželio 19 d. bausmės panaikintos, nes neįmanoma jų įgyvendinti, neaišku, kokius konkrečius veiksmus reikia laikyti pavergimu.
Nepaisant nedidelio praktinio poveikio, ši enciklika parodė esminį Bažnyčios nusistatymą prieš naujai užkariautų pagoniškų tautų pavertimą vergais. Las Kasasas visuomet turėjo daug įtakingų rėmėjų Ispanijos dvare, jis gaudavo didelę pensiją ir lėšų savo veiklai, tačiau buvo remiamas daugiau dėl teoriškos simpatijos indėnams, neturint supratimo apie realią padėtį, kolonizavimo vargus, neatsižvelgiant į teisėtus kolonistų interesus.
Vėl nuvykęs į metropoliją, Las Kasasas gavo audienciją pas karalių Karolį V, kuris ne tik nesudraudė „maištininko“, bet ir ryžosi drastiškoms reformoms: 1542 m. lapkričio 20 d. „Nuo šiol mes nustatome ir įsakome, kad jokiu karo ar kokiu nors kitu pretekstu, netgi sukilimo ar pagrobimo, joks indėnas negali būti padarytas vergu. Mes norime ir liepiame, kad su jais būtų elgiamasi kaip su Kastilijos Karūnos vasalais... Dabar esantys vergai indėnai paleidžiami, jei savininkas neturi aiškių nuosavybės dokumentų.
Draudžiama steigti naujas enkomjendas, esančios panaikinamos valdytojui mirus, negali būti paveldimos. Už indėnų vertimą žvejoti perlus, už plėšiamųjų ekspedicijų organizavimą skiriama mirties bausmė. Karaliaus sprendimą parėmė ir Naujosios Ispanijos vicekaralius Luisas de Velaskas (Luis de Velasco). Jis 1551 m. įsakė išlaisvinti visus indėnų vergus, dirbančius kasyklose.
Kai kasyklų savininkai ėmė murmėti, jis atsakė: „Indėnų laisvė yra svarbiau už visas pasaulio kasyklas, o įplaukos, kurias iš jų galėtų gauti Karūna, nėra tokios, kad reikalautų žmogiškų ir dieviškų įstatymų pažeidimo“. Buvo išvaduota 150 tūkst. vergų, neskaitant moterų ir vaikų.
Tačiau dauguma konkistadorų buvo labai pasipiktinę, jie laikė Naujuosius Įstatymus neteisybe, jų didžiulių pastangų kolonizuojant Ameriką neįvertinimu. Daugelyje Amerikos provincijų įstatymas net nepradėtas įgyvendinti. Net dauguma dominikonų sutiko, kad indėnų paleidimas iš kaimų reikštų visišką chaosą ir misijų griuvimą. Todėl 1543 m. birželio 04 d. įstatymas sušvelnintas, o 1545 m. enkomjendos vėl praktiškai leistos.
Las Kasasas Amerikoje buvo visuotinai nekenčiamas. Karalius jam siūlė Kusko vyskupiją Peru, bet jis atsisakė - ne iš kuklumo, bet bijodamas dėl savo gyvybės. 1543 m. jis buvo paskirtas vyskupu indėnų Čiapaso regione Meksikoje. Kolonistai jam trukdė dirbti, todėl 1547 m. jis visam laikui grįžo į Ispaniją ir atsisakė vyskupystės.
1552 m. jis išliejo visą savo įtūžį prieš ispanų kolonistus Sevilijoje išspausdintame pamflete „Trumpas pranešimas apie indėnų naikinimą“ (Brevíssima Relación de la Destruyción de las Indias). Anot A. F. Bandeljero (Bandelier), tai esanti „visiškai neapgalvotai išleista knyga, šiurkščiai vienašališka, paremta dažnai visai nepagrįstais liudijimais ir parašyta perdėtai spalvinga kalba.
Kad toks jausmingas ir vienpusiškas dokumentas buvo išleistas su valdžios leidimu, rodo tikrai didžiulį Ispanijos vyriausybės pakantumą“. Šiandien šis pamfletas laikomas indėnų laisvės Magna Charta, bet neatsižvelgiama į jo atneštą žalą. 1578-83 m. Las Kasasas mirė 1566 m. Madride. Nepaisant įvairių perlenkimų, galima pripažinti esminį jo indėlį į indėnų apgynimą nuo nežabotos kolonistų savivalės.
Indėnais uoliai rūpinosi visi vėlesni Ispanijos valdovai. Pavyzdžiui, 1593 gruodžio 29 d. karaliaus Pilypo II įsakyme Limos Audiencia (teismui) rašoma: „Nuo šiol ispanai turi būti baudžiami už indėnų įžeidimą ar sužalojimą griežčiau, nei jeigu tokie pat nusikaltimai būtų padaryti prieš ispaną“.
Kusko miesto (Peru) gubernatorius įsakė nukirsti ranką ispanui, kuris be jokios priežasties viešai skėlė antausį indėnų kasikui (genties vadui).
tags: #vienas #auksciausiu #kataliku #vienuoliu #kariniu #ordinu