Kartais psichologinė kančia įgauna keistų pavidalų. Dauguma esame kamuojami stipraus pažeidžiamumo jausmo. Jaučiame, kad paprasčiausias kasdienis gyvenimas ir pokyčiai kelia grėsmę: nedideli pavojai (suklysti, patirti nesėkmę, būti neteisiam, patekti į konkurencijos situaciją) ima atrodyti kaip didelė grėsmė.
Kas yra savivertė?
Savivertė - kas tai yra? Jau pats žodis sufleruoja, kad tai yra savęs vertinimas. Iš esmės, tai yra mano nuomonė apie mane, apie tai, kiek aš save vertinu - ne pinigine išraiška, bet nauda pasauliui ir aplinkiniams. Ar aš manau, kad aš kuriu vertę? Ar aš manau, kad aplinkiniams geriau, jog esu toks aš?
Tačiau tai, ką aš galvoju (ir kaip vertinu) save, paveikia ir kitas mano gyvenimo sritis - asmeninius santykius, šeimą, darbinę veiklą. Iš esmės - beveik visą mano gyvenimą. Tai gi, jei noriu gyventi kokybiškai, ir laimingai, ir prasmingai - turiu ir save vertinti atitinkamai.
Ir kalbant apie savivertę, ji turi du polius - du galutinius kraštus - didelė/teigiama savivertė ir maža/neigiama savivertė. Iš esmės - didelę ir teigiamą savivertę turintis žmogus yra stiprus žmogus, kuris gerai suvokia save individualiai ir santykyje su aplinkiniais.
Žmogus, kurio savivertė yra maža/žema, dažnai nesupranta savo išskirtinumo, ir nesuvokia savo stipriųjų pusių. Jis nuolat lygina save su kitais, ir vis atranda savo netobulų ir blogų pusių. Ir čia tai tampa uždaru ratu - kuo žemesnė savivertė, tuo blogiau apie save galvoji, ir tuo savivertė mažėja.
Savivertės tipai
Išskiriamos keturios savivertės „rūšys“:
- Per žema savivertė. Tokiu atveju žmogus save vertina pernelyg prastai, nei palyginti jį mato aplinkiniai.
- Sveika savivertė. Žmogus savimi pasitiki, gerai žino stipriąsias ir silpnąsias savo ypatybes, nenuvertina ir pernelyg nepervertina savęs.
- Pernelyg aukšta savivertė. Žmogus mano, kad yra neįvertinas, taip pat sau priskiria talentus ir gabumus, kurie visiškai neturi nieko bendro su realybe.
- Svyruojanti savivertė. Žmogus save priima labai skirtingai ir jo savijauta vyrauja nuo suvokimo, kad visas pasaulis jam po kojomis iki to, jog jaučiasi niekam tikęs ir nieko nevertas.
Savaime suprantama, kad savivertė nėra nekintamas savęs suvokimas. Visa tai keičiasi atsižvelgiant į savijautą, gyvenimo aplinkybes ir įvairias kitas situacijas.
Kaip atpažinti žemą savivertę?
Yra keletas požymių, kurie gali padėti atpažinti žemą savivertę:
- Šie žmonės įpratę skųstis gyvenimu, savo bejėgiškumu, nepalankiomis aplinkybėmis, negalėjimu kažką pakeisti.
- Būdingas didelis kritiškumas savo išvaizdai.
- Tvirto „stuburo“ neturintys žmonės neadekvačiai reaguoja į kritiką. Jie viską priima asmeniškai.
- Silpnas „stuburas“ dažnai reiškiasi baime suklysti. Abejodamas, kad gali įvykdyti tai, ko iš jo tikimasi, žmogus dažnai nedaro nieko arba atidėlioja veiksmus ilgą laiką.
- Didelis noras būti geram, įtikti, patikti, prisitaikyti prie kito žmogaus aukojant savo asmeninius norus ir interesus.
- Sutelktas dėmesys į savo trūkumus ir nematomi privalumai.
- Itin svarbi kitų žmonių nuomonė.
- Nesugebėjimas atsisakyti.
- Skausminga reakcija į kritiką.
- Uždarumas, atsiribojimas nuo kitų žmonių, savigaila, nesugebėjimas priimti komplimentų.
- Arogancija.
- Nuolatinis įsitikinimas savo teisumu.
- Nesugebėjimas pripažinti savo klaidų, atsiprašyti, paprašyti atleidimo.
- Nesugebėjimas prašyti pagalbos, nes tai suvokiama kaip silpnumo požymis.
Jei nuolat norisi tam tikrą savo pusę slėpti, dėl jos gėda, norisi keistis, tačiau nepavyksta, tai ir yra žema savivertė. Žema savivertė verčia žmogų viską riboti - nieko keista, kad galų gale ima jaustis tuščias ir nuobodus.
Kaip atpažinti aukštą savivertę?
Aukšta trapi ir žema - šiedu savivertės tipai tokie artimi, kad kartais gali pereiti vienas į kitą, nelygu gyvenimo etapas. Šiedu savivertės tipai žmoguje gali derėti kartu, nelygu gyvenimo sritis: su artimaisiais jis gali elgtis kaip aukštos savivertės žmogus (girtis, reikšti kategorišką nuomonę, puikuotis), o bendraudamas su nepažįstamais ar įspūdį darančiais žmonėmis pasiduoti žemos savivertės refleksams.
Kai kurie pervertintos savivertės požymiai:
- Jūs prisiimate per daug atsakomybių, neįvertinate savo galimybių, resursų.
- Jūs labai jautriai reaguojate į kritiką, jos nepriimate, audringai protestuojate ir net nebandote įsiklausyti, kas jums bandoma pasakyti net tada, kai išsakytos mintys labai švelnios ir korektiškos.
- Negalvojate apie tai, kad reikėtų mokytis, gilintis žinias, tobulėti, nes esate įsitikinę tuo, kad jums ir taip pakanka įvairių žinių ir pasiekimų.
- Giriatės, daug kalbate apie save, net nebandote slėpti, kad save laikote pranašesniais už kitus.
- Atstumiate žmones, nes manote, kad jie neverti jūsų dėmesio, nesiekia jūsų lygio.
Žmonės, turintys aukštą savivertę, neprivalo nieko demonstruoti. Jie gerai jaučiasi ir vieni, ir su kitais. Šalia aukštą savivertę turinčių žmonių yra gera, laisva ir paprasta būti. Jie nieko neišaukština, nei kritikuoja.
Kodėl savivertė tokia svarbi?
Pažeidžiamumo jausmas gali pastūmėti daryti daug klaidų: pirmoji - savo įvaizdį ir savivertę paversti visų rūpesčių ir pastangų centru, dėl to kyla ir slapta „aš“ manija. Antroji - pagunda žūtbūt ginti savivertę ir nuolat, vadinasi, nelabai tinkamai, rinktis puolimo (savivertei didinti) arba gynybos (savivertei apsaugoti) strategiją. Išoriškai šios strategijos skiriasi, bet iš tikrųjų jų pagrindas tas pats - pažeidžiamumo jausmas.
Neadekvatus savęs atspindėjimas arba santykis su aplinka žadina netinkamus refleksus ir sukuria blogas strategijas. Tad daug savivertės sutrikimo keliamų kančių atsiranda dėl autopiloto klaidų ir mėginimai rasti išeitį tampa didesne problema už tą, kurią reikėjo išspręsti. Ilgalaikiai padariniai: nuolatinis nejaukumo jausmas ir niekad saugumo neteikianti, nes visuomet tik tam tikromis sąlygomis patiriama, sėkmė („Mane priima tada ir tik tada, kai elgiuosi štai taip.“). Iš tiesų tai ne kas kita, o netinkamos savivertės gynimo strategijos.
Savivertės formavimasis
Savivertė formuojasi santykyje. Pirmiausia, su ankstyvaisiais globėjais, tėvais, kai esame maži. Tėvai nuo kūdikystės mus mato kaip neblogus žmones. Tą jų matymą perimame. Jei tėvai ar kiti artimi žmonės nuo pat vaikystės buvo linkę kritikuoti, atsiranda grėsmė.
Aplinka savivertei įtakos daro nuolatos, paauglystėje - taip pat. Tėvai yra reikšmingi, nes jie gali arba stengtis suprasti, pažinti paauglį, arba eiti kitu keliu. Jie gali bandyti suprasti, kas vyksta, domėtis, atkreipti dėmesį į rizikas ir pan. Kitas kelias yra drausti, kritikuoti, žeminti. Tėvai kartais tai daro iš baimės, o jų baimė kyla iš nesupratimo.
Ką daryti, kad pagerinti savivertę?
Perdėtos pastangos ginti savivertę užkerta kelią lavinimuisi, pažangai, savikūrai. Visos jėgos atiduodamos ne asmenybei ugdyti, o veikiau savigynai. Asmenybės raida aukojama dėl saugumo. Žmogus atsiduria „aš“ kalėjime, kur dūsta, nuobodžiauja ir nerimauja.
Štai keletas patarimų, kurie gali padėti pagerinti savivertę:
- Surašyti savo privalumus, pasiekimus, stipriąsias puses. Jei sunku atrasti savo privalumus, paprašyti pagalbos artimųjų.
- Padaryti dalykų, kurie jums teikia malonumą, sąrašą. Jei įmanoma, pradėti juos vykdyti.
- Padaryti norų ir tikslų sąrašą ir jį vykdyti.
- Daugiau bendrauti su tais, kurie kelia geras emocijas, kuriais žavitės ir kurie įkvepia.
- Išmokite ne tik klausyti, bet ir girdėti žmones.
- Rūpinkitės kitais ir atsižvelkite į jų poreikius, o ne darykite tik tai, kas jums atrodo teisinga.
- Leiskite sau daryti klaidas. Nustokite ginčytis su kitais ir įrodinėti savo tiesą. Nepulkite į “depresiją”, jei nepavyko pasiekti norimą rezultatą.
- Nustokite konkuruoti su kitais dėl bet kokios priežasties.
- Reikia pasidomėti savimi tiek iš gerosios, tiek iš blogosios pusės. Tuomet spręsti, ar norisi bendrauti, kaip geriau bendrauti su tokiu, koks esi.
Svarbu suprasti, kad savivertė yra kaip sveikata. Nėra pernelyg sveiko žmogaus, nėra ir per gerai save vertinančio. Savivertė - tai ne tik savo gerųjų bruožų žinojimas ir išaukštinimas. Tai taip pat ir savo minusų suvokimas, žinojimas, kad aš nelabai koks žmogus, bet su tuo galima gyventi.
Norint į tai nekreipti dėmesio, reikėtų aukštos savivertės. „Gyvenimas vengiant - gyvenimas be prakaito, be kraujo, vien ašaros, liūdesys, nuobodulys, nusivylimas..."
Kaip atsisakyti savęs vertinimo?
Pirmiausia verta suprasti, vardan ko save vertiname. O gal tam, kad turėtumėme priežastį nieko nedaryti, jausti nepasitenkinimą, graužti save, kalti prie kryžiaus už netobulumą ir toliau nieko nedaryti? O gal tam, kad nuveiktumėme kažką įdomaus, pakeistumėme tai, kas netinka, nepatinka?