Šiame straipsnyje apžvelgsime žymių Lietuvos istorinių asmenybių gyvenimus ir Jašiūnų dvaro, kaip kultūros židinio, istoriją.
Stanislovas Rapolionis
Stanislovas Rapolionis (Rapailionis, Rafajłowicz, Rafałowicz), pagal tų laikų paprotį sulotyninęs pavardę, pasirašinėjo Rapagellanus ar Stanislaus Lituanus. Jis gimė smulkaus bajoro Jurgio Svetkaus Rapolionio šeimoje netoli Eišiškių miestelio esančioje Sveckevičių dvarvietėje. Tiksli gimimo data nežinoma, tačiau naujausiuose leidiniuose nurodoma, kad apie 1500 m. S. Rapolionis buvo silpnos sveikatos, mažo ūgio ir kuprotas, bet neeilinio talento, apdovanotas skvarbiu protu ir iškalba.
Manoma, kad iš pradžių mokėsi Eišiškėse, vėliau - Vilniuje. Spėjama, kad anksti pradėjo mokyti kitus, mokytojavo Lietuvos ir Lenkijos didikų dvaruose. Nuo 1528 m. studijavo Krokuvos universitete, jį baigė apie 1533 m. bakalauro laipsniu. Iš katalikybės perėjo į protestantizmą. Spėjama, kad tapęs evangeliku liuteronu, 1539-1542 m. dėstė Abraomo Kulviečio įsteigtoje Vilniaus aukštesniojoje mokykloje.
Po 1541 m. Žygimanto potvarkio, draudžiančio liuteronizmą Lietuvoje, S. Rapolionis su savo bendražygiais turėjo pasitraukti į Prūsiją. 1542 m. gavęs Prūsijos kunigaikščio Albrechto stipendiją (vienintelis lietuvis), stažavosi Vitenbergo universitete. 1544 m. M. Liuterio vadovaujamas to universiteto teologijos fakultetas jam suteikė teologijos daktaro laipsnį.
1544 m. rudenį S. Rapolionis tapo pirmuoju ką tik įsteigto Karaliausčiaus universiteto teologijos profesoriumi. Jis buvo puikus oratorius, o jo paskaitos sutraukdavo daug studentų, jas lankė miesto šviesuomenė ir pats Prūsijos kunigaikštis Albrechtas. S. Rapolionis mirė 1545 m. gegužės 13 d. Karaliaučiuje ir buvo iškilmingai palaidotas prie Karaliaučiaus katedros, šalia būsimo Prūsijos kunigaikščio Albrechto kapo. Ant kapo buvusi epitafija skelbė: „Čia guli didis vyras, lietuvių tautos garbė…“, tačiau vėliau, per katedros remontus, antkapis buvo pašalintas.
Rapolionis vadinamas vienu iš Martyno Mažvydo, pirmosios lietuviškos knygos autoriaus, pirmtaku. Jis yra tarptautinio masto humanistas, kuris rūpinosi religinių knygų lietuvių kalba leidimu ir vertė į lietuvių kalbą giesmes. Iš mokslininko raštų ir vertimų mažai kas išlikę, šiuo metu žinomi keturi lotyniški ir vienas lietuviškas tekstas. M. Mažvydas pasinaudojo S. Rapolionio rankraščiais rengdamas pirmąją lietuvišką knygą - 1547 m. išleistą ,,Katekizmą“.
Į lietuvių kalbą išversta S. Rapolionio giesmė su savarankiškai parašyta pabaiga pateko į M. Mažvydo parengtą knygą ,,Giesmės krikščioniškos“ (1570). Su M. Mažvydu jį siejo ne tik bendras darbas universitete, bet ir nuoširdi bičiulystė, bendri interesai. S. Rapolionis rengė Lietuvišką katekizmą. Jis minimas ir kaip Biblijos vertėjas į lietuvių (vertimas neišliko) ir lenkų kalbas.
1986 m., minint 500-ąsias Stanislovo Rapolionio gimimo metines, Šalčininkų rajono Gornostajiškių kaime (Eišiškių seniūnija), dvaro sodyboje buvo pastatytas paminklas žymiajam kultūros veikėjui (skulpt. Konstantinas Bogdanas, archit. Rimantas Buivydas ir Juras Balkevičius). Paminklas sukurtas iš bronzos ir granito. Pagrindinis akcentas - ant pjedestalo pastatytas Rapolionio bronzinis biustas (43 cm). Portretas realistinis, Rapolionis vaizduojamas su mokslų daktaro kepuraite, ilgais garbanotais plaukais, smulkių veido bruožų.
Povilas Ksaveras Bžostovskis
Povilas Ksaveras Bžostovskis gimė 1739 m. kovo 30 d., Vitebsko vaivadijoje, kilęs iš garsios magnatų Bžostovskių šeimos. Jų genealogija Vilniaus krašte prasideda XVI amžiaus viduryje. Jo tėvas buvo LDK didysis raštininkas Juozapas Bžostovskis, motina - Slanimo seniūno dukra Liudvika, kilusi iš Sadovskių.
P. K. Bžostovskis 1758-1762 m. Romoje studijavo teologiją. 1763 m. buvo įšventintas į kunigus. 1762-1764 m. tapo LDK raštininku, 1767 m. pagerbtas Šv. Stanislovo ordinu. 1774-1787 m. tapo referendoriumi, nuo 1823 m. - Vilniaus katedros kapitulos prelatas arkidiakonas, Turgelių, Rukainių klebonas.
P. K. Bžostovskis sukūrė visoje centrinėje Europoje precedento neturinčią nykštukinę valstybę. 1767 m. įsigijęs Merkinės dvarą, esantį dabartinio Šalčininkų rajono teritorijoje, pavadino savo vardu - Paulava. 1769 m. pakeitė lažą činšu (žemės renta, mokama pinigais arba natūra) ir įkūrė valstiečių savivaldos bendruomenę - vadinamąją Paulavos respubliką. Pasak istoriko, prof. Alfredo Bumblausko, „tuo metu buvo sakoma, kad valstybėje yra trys respublikos: Lenkijos, Lietuvos ir Paulavos“.
1771 m. buvo paskelbti jos nuostatai. Paulavą tvarkė prezidentas (dvaro savininkas) ir seimas. Paulavos respublika turėjo herbą, vėliavą, antspaudą, piniginę sistemą, sveikatos apsaugos sistemą, miliciją. 1770 m. Paulavos respublikoje buvo įsteigta žemės ūkio mokykla valstiečiams su specialiai tam parengtais vadovėliais. Valstiečiai pradėjo taikyti naują agrotechniką, veisti sodus, auginti daugiau gyvulių, galėjo nevaržomai verstis prekyba ir amatais, nemokamai naudojosi mišku, žvejojo ir medžiojo.
P. K. Bžostovskis yra parašęs darbų apie Paulavą lenkų kalba: ,,Potwierdzenie Ustawy dla włościan Ziemi Pawłowskiej“ (Wilno, 1791), ,,Lekarstwa dla wygody gospodarzy w Pawłowie mieszkających“ (Wilno, 1770), ,,Wiadomość genealogiczną o domie Brzostowskich od wyścia z Polski do Litwy“ (Wilno, 1776), „Pawłów od r. 1767-1795 od jednego przyjaciela domowego opisany“ (Wilno 1811) ir kt. Ypač vertingi P. K. Bžostovskio parašyti Paulavos respublikos nuostatai.
Paulavos respubliką gausiai lankė vietiniai didikai, bajorai bei užsieniečiai. P. K. Bžostovskį ir jo reformas palaikė karalius Stanislovas Augustas Poniatovski. Paulavos respublika gyvavo iki 1795 metų. Kai 1794 m. prasidėjo Tado Kosciuškos sukilimas, Paulavos milicija ir valstiečiai aktyviai dalyvavo sukilime. Žlugus sukilimui, Trečiojo valstybės padalijimo akivaizdoje, žlugo ir Paulavos respublika.
P. K. Bžostovskis pardavė visas savo valdas ir emigravo į Vokietiją, vėliau - į Italiją. Po kelerių metų grįžęs, apsistojo Turgeliuose netoli Paulavos. Gyvenimo pabaigoje (1825-1827 m.) klebonavo Rukainiuose (dabar Vilniaus r.), ten ir mirė 1827 m. Buvo palaidotas Rukainių bažnyčioje, kurią pastatė savo lėšomis. Po 1831 m. sukilimo pralaimėjimo Rukainiai buvo nusiaubti, bažnyčia buvo paversta cerkve, P. K. Bžostovskio paminklas sudaužytas, jo kapas išniekintas ir sulygintas su žeme. Nėra žinoma, kur ilsisi kunigo palaikai.
2012 m. spalio 6 d. Merkinės kaime buvo atidengtas akmens paminklas su Povilo Ksavero Bžostovskio atvaizdu.
Sniadeckių Šeima
Sniadeckių šeima gyveno Kčynsko paviete, šalia Žnino miestelio, Gniezno vaivadijoje, Lenkijoje. Sniadeckiai buvo markgrafų Vielopolskių ūkininkai. Sniadeckių turtas tais laikais nebuvo didelis - jų nuosavybėje buvo keletas namų Žnine ir palivarkai netoli miestelio.
Jonas Sniadeckis gimė 1756 m. rugpjūčio 29 d. Poznanėje baigė Lubranskio kolegiją, 1772-1775 m. Krokuvos universitete studijavo matematiką ir filosofiją, 1775 m. įgijo filosofijos daktaro laipsnį. Savo lėšomis 1778 m. įšvyko tobulintis į Vakarų Europos mokslo centrus. 1781-1803 m. Krokuvos universitete dėstė matematiką ir astronomiją.
1798 m. Sniadeckis gavo pasiūlymų užimti astronomijos observatorijos Vilniuje vedėjo vietą, pasiūlymas atnaujintas 1803 m. 1806 m. buvo paskirtas Vilniaus universiteto astronomijos profesoriumi, o 1807-1815 m. jis - Universiteto rektorius. Laisvai skaitė ir rašė lotyniškai, kalbėjo vokiškai, angliškai ir prancūziškai. Buvo Varšuvos mokslo bičiulių draugijos ir Krokuvos mokslo draugijos narys.1811 m. išrinktas Rusijos mokslo akademijos nariu korespondentu.
Vilniuje gyveno prie Universiteto observatorijos, pirmame aukšte, buto langai išėjo į kiemą. Jonas Sniadeckis liko nesukūręs šeimos, atsidavęs mokslui ir jo organizacijos reikalui. Visą gyvenimą tėviškai globojo jaunesnį brolį Andrių Sniadeckį, rūpinosi jo išsimokslinimu. 1825 m. išėjo į pensiją. Paskutinius gyvenimo metus Janas Sniadeckis praleido Jašiūnuose, Balinskių dvare. Mirė 1830 m. lapkričio 21 d.
1794 m. rugpjūčio 14 d. gimė istorikas Mykolas Balinskis, kuris pirmasis aprašė Vilniaus miesto ir jo universiteto raidą. 1811 m. šeima apsigyveno Jašiūnų dvare. Baigęs Vilniaus gimnaziją, 1812 m. rudenį įstojo į Vilniaus universitetą. Studijavo tiksliuosius mokslus, įgijo filosofijos magistro laipsnį; ėmėsi literatūros ir istorijos. Buvo ,,Šubravcų“ (,,Nenaudėlių“) draugijos narys.
Būdamas studentas, M. Balinskis su savo profesoriumi Joachimu Leleveliu 1815 m. įsteigė ir redagavo žurnalą Tygodnik Wileński (,,Vilniaus savaitė“). Profesoriaus paskatintas, ėmėsi rimtų istorijos studijų, pasirinkdamas tyrinėti Vilniaus miesto ir jo garsiojo universiteto raidą. 1820 m. M. Balinskis vedė Sofiją Sniadeckytę, aukštos kultūros moterį, užsienio literatūros vertėją į lenkų kalbą, žymaus Vilniaus Universiteto profesoriaus, Andžejaus Sniadeckio (1768 - 1838) dukrą.
Jašiūnų Dvaras
Paskutinius gyvenimo metus Jašiūnuose praleido A. Sniadeckio brolis Janas Sniadeckis (1756 - 1830), Vilniaus universiteto rektorius (1807 - 1815), profesorius, matematikas, astronomas, filosofas, Peterburgo mokslų akademijos narys korespondentas. Jašiūnuose per trumpą laiką buvo sukaupta turtinga biblioteka, tai keletas tūkstančių knygų, atlasai, rankraščiai, archyvinė medžiaga, žemėlapiai, S. Jundzilos herbarai. J. Sniadeckis buvo įsirengęs nedidelę observatoriją.
Jašiūnų dvaras pasidarė Vilniuje gyvenančios liberalios inteligentijos ir literatų traukos vieta. Šiuos žmones viliojo dvaro kultūros lobiai, graži gamta, dvasinė atmosfera, disputai, moksliniai ir literatūriniai susitikimai. Čia lankydavosi poetas filaretas Tomas Zan, mineralogas Ignas Domeika, Stanislovas Bonifacas Jundzilas, botanikos profesorius, medicinos profesorius A. Bekiu, lenkų poetas Julius Slovackis ir kt..
1831 m. Jašiūnų dvare rinkdavosi revoliucingai prieš caro priespaudą nusiteikę Vilniaus universiteto profesoriai ir studentai. 1841 m. iš Sibiro sugrįžęs Tomas Zanas čia skaitė tremtyje parašytas savo ir bičiulio Adomo Mickevičiaus eiles. Šeimininkai ir gyventojai, bei jų svečiai priklausė Lietuvos inteligentų romantizmo srovei. Jos atstovai domėjosi Lietuvos istorija, kultūra, gamta, etnografija.
1831 m. istorikas tapo vienu iš sukilimo Vilniuje rengėjų, tačiau buvo išduotas ir suimtas. Po visų nemalonumų pasitraukė į Varšuvą. Varšuvos laikotarpis - pats produktyviausias Balinskio kaip istoriko biografijoje. Per dešimt metų Varšuvoje paskelbė devynetą stambių darbų. Balinskis, gyvendamas Varšuvoje, pasinėrė į mokslinį darbą. Parašė: dvitomę Vilniaus miesto istoriją, apie senąją Vilniaus akademiją, monografiją apie Joną Sniadeckį ir kt.
Pluoštas rašinių, vadinamieji ,,Listy znad brzegów Krożenty“ (,,Laiškai nuo Kražantės krantų“), paskelbti 1856-1860 metais. Tai buvo bandymas sukurti tam tikrą imituotą saloną, kuriame būtų kalbama apie istoriografijos problemas. Šie tekstai, spausdinti leidinio Gazeta Warszawska puslapiuose, tapo savotiška būtinybe ir ritualu. Kaip ankstesniais, šubravcų, laikais jų buvo laukiama ir bijoma. M. Balinskis buvo kritiškas ir negailestingas.
Varšuvoje gyveno 1832-1847 metais. Vėliau grižo į Jašiūnų dvarą, vėl įsijungė į visuomeninį Vilniaus gyvenimą, tapo Laikinosios archeologijos komisijos vicepirmininku. M. Balinskis mirė 1864 m. sausio 3 d., žmogus aukštos dvasinės kultūros, humanistas, demokratas. Po jo mirties Jašiūnai nustojo būti kultūros centru.
Jašiūnų dvaras ir jo apylinkės yra svarbūs Lietuvos istorijos ir kultūros paminklai. Ši vietovė mena žymius Lietuvos istorijos asmenis ir svarbius įvykius. Dvaras, kadaise buvęs kultūros židiniu, šiandien tebėra svarbus istorinis objektas, pritraukiantis lankytojus iš įvairių šalių.
Jašiūnų dvaras
Šiame straipsnyje aptarėme tik keletą Lietuvos dvarų ir asmenybių, tačiau jų istorijos yra neatsiejama mūsų šalies kultūros paveldo dalis. Kiekvienas dvaras turi savo unikalią istoriją, kurią verta pažinti ir puoselėti.
Štai keletas kitų dvarų, kuriuos verta aplankyti:
- Abromiškių dvaro sodyba
- Akmenos dvaro vėjo malūnas
- Alantos dvaro sodybos rūmai
- Aristavėlės dvaras
- Aštriosios Kirsnos dvaras
- Aukštosios Fredos dvaras
- Babtyno dvaras
- Biržų pilis
- Bistrampolio dvaras
Taip pat verta aplankyti šias vietoves:
- Aleksandravas
- Babtai
- Beržoras
- Biržai
- Darsūniškis
- Deltuva
Informacija apie dvarus:
| Dvaras | Aprašymas |
|---|---|
| Ilzenbergo dvaras | Atkurtas dvaras, ūkininkaujantis harmonijoje su gamta. |
| Burbiškio dvaras | Dvaras su peizažinio tipo parku, 15 salų ir 20 tiltelių. |
| Pakruojo dvaras | Didžiausia Lietuvoje dvaro sodyba su Gyvuoju istorijos muziejumi. |
| Joniškėlio dvaras | Dvaras, kurį valdė Karpių giminė, pirmoji Rusijos imperijoje panaikinusi baudžiavą. |
| Biržų pilis | Svarbiausia Lietuvos karinė tvirtovė, kurioje įsikūręs muziejus "Sėla". |
| Rokiškio dvaras | Dvaras su išskirtine grafų Tyzenhauzų drabužių kolekcija. |
| Žagarės dvaras | Dvaras, kuriame vyksta Žagarės vyšnių festivalis. |
| Baisogalos dvaras | Dvaras, kuris įvairiais laikais buvęs kultūros ir švietimo židiniu. |
| Kelmės dvaras | Dvaras su ekspozicija, pristatančia Amerikos indėnų etnografiją. |
| Užutrakio dvaras | Dvaras, priklausęs Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Žygimantui Senajam. |
| Adomynės dvaras | Medinis dvaras, valdytas bajorų Žurauskių giminės. |
| Salų dvaras | Dvaras, pastatytas kartu su Bona Sforca į Lietuvą iš Italijos atvykusių grafų Morikonių. |
| Akmenėlių dvaras | Dvaras, prikeltas Editos Aperavičienės ir paverstas grožio oaze. |
| Pakėvio dvaras | Dvaras, kuriame pirmasis Žemaitijos kraštotyrininkas papasakojo legendą apie Jūratę ir Kąstytį. |
| Kuršėnų dvaras | Medinis dvaras, kurio istorija siekia dar Žygimanto Augusto laikus. |
| Jakiškių dvaras | Dvaras, kurio dvariško gyvenimo fragmentai yra užfiksuoti senosiose nuotraukose. |
| Paberžės dvaras | Medinukas su puošniu prieangiu, svarbus dalyvis 1863 m. sukilimo istorijoje. |
| Dautarų dvaras | Dvaras, į kurį XX a. pr. buvo galima atvykti asmeniniu geležinkeliu ir prabangiu nuosavu vagonu. |
| Žeimių dvaras | Dvaras, kurio savininkas menininkas bei restauratorius Domas Noreika. |
| Barborlaukio dvaras | Dvaras, kuriame lankydavosi prezidentas Antanas Smetona. |