Šiame straipsnyje siekiama aptarti pagrindines Martino Heideggerio veikale „Būtis ir laikas“ (Sein und Zeit, 1927) nagrinėtas idėjas.
Martinas Heideggeris
Knygos analizės autorius pirmiausia kreipia dėmesį į klasikines ontologijos problemas, pasaulio sampratą ir pagrindinių apriorinių čiabūties (Dasein) egzistencialumo struktūrų tyrimą, kuris atskleidžia čiabūčiai būdingus buvimo būdus. Supratimo ratas priklauso būties prasmės struktūrai, kuri yra pagrindinė ašis šioje filosofijoje. Heideggerio tvirtinimu, supratimo objektas gali būti aptinkamas pasaulyje. Tai reiškia, kad objektas gali tik tuomet turėti prasmę čiabūčiai, jeigu jis gali būti suvokiamas kaip turintis funkcinius santykius su kitais objektais santykių tinkle, kuris sudaro pasaulį.
Antroje straipsnio dalyje dėmesys sutelkiamas į autentiško ir vulgaraus laiko skirtumą.
Martino Heideggerio veikalo „Būtis ir laikas“ (Sein und Zeit) vertimas į lietuvių kalbą (Heidegger, 2014) - neabejotinai reikšmingas įvykis Lietuvos kultūriniame gyvenime, užpildantis didelę spragą pamatinių Vakarų civilizacijos tekstų vertimų srityje. Ilgametes tradicijas turinčios lietuvių tautos palyginti visai neseniai sunormintoje kalboje bet koks laiko patikrinto teksto vertimas, kuris gimtuoju žodžiu prabyla platesniajam inteligentijos ratui, atveria kelią įdėmesniems tyrinėjimams, leidžia kilti ginčams, lyginimams dėl idėjų, sakinių niuansų subtilybių tinkamo supratimo, yra vertas pasigėrėjimo ir pagarbos.
Būties Prasmės Klausimas
Būties prasmės klausimas, jo atnaujinimo būtinybė, savo išsikeltu titanišku siekiu žadinantis mąstyti daugybės tautų pasaulio skaitančiuosius yra jau savaime smagus intelektualinis nuotykis, net jeigu kelionės eigoje kiltų abejonių, ar tokios paieškos nėra tuščia avantiūra. Savo didįjį veikalą „Būtis ir laikas“ M. Heideggeris iš pradžių ketino pateikti kaip dviejų dalių knygą. Kadangi filosofas paruošti veikalą buvo skubinamas, pasirodė tik pirmoji iš dviejų planuotų knygos dalių. Ji susideda iš dviejų skyrių ištęsto įvado bei dviejų skirsnių, kurių kiekvienas turi po šešis skyrius.
Pagrindinė Veikalo Tema
Kaip galėtume apibrėžti pagrindinę šio veikalo temą bei jo architektonikos atsiradimo priežastį? Filosofas analizuoja žmogaus buvimo pasaulyje struktūras, taip tikėdamasis įveikti tai, ką vadina „būties užmarštimi“ (Seinsvergessenheit). Prisimenant Platoną, pažymima, kad klausti apie būtį ir jos prasmę reiškia mėginimą galynėtis su titanais, tačiau šis klausimas, nepaisant savo fundamentalumo, visuomet domino žmones ir yra, ko gero, toks pat senas kaip pati filosofija. M. Heideggeris atkreipia dėmesį, kad visą Vakarų filosofijos istoriją tam tikra prasme galima vadinti „būties užmaršties“ istorija, nes žmogus, dažniausiai to nesuvokdamas, būtį mąsto kaip tam tikrą buvinį - pirminę idėją ar substanciją, dieviškąją esenciją ar absoliutinę sąvoką.
Šitaip mąstant apie būtį, nepastebima, kad ji apmąstoma taip, tarsi būtų susiduriama su tam tikra esencine duotybe. Bet būtis nėra esencinė duotybė. Pagrindinis tradicinės filosofijos klausimas buvo ne kas yra būtis, o kas yra tikroji būtis, todėl jis buvo keliamas ne existentia, o essentia plotmėje. Esencinis klausimas užgožė egzistencinį ir nustūmė jį į dėmesio centro periferiją. Vis dėlto klausimas, kas ji yra, išlieka. M. Heideggerio manymu, beprasmiška klausti, kokia ar kas yra tikroji būtis, jeigu nežinome, kas yra būtis kaip būtis, kokia yra tikroji „yra“ prasmė. Taip klausiant, siekiama suprasti, kas ji yra iki jos esmės konstatavimo ir pažinimo.
Pasiruošimas Būties Klausimui
Prie būties prasmės klausimo neįmanoma prieiti tol, kol nėra tam tinkamai pasiruošta. Siekiant į šį klausimą atsakyti, jį pirmiausia reikia tinkamai iškelti. O tam būtina atrasti tokią mūsų pačių - klausiančiųjų - poziciją, iš kurios jis tik ir gali būti tinkamai paklaustas. Ši pozicija siejama su kasdieniu žmogaus buvimu - ankstesne už bet kokį teorizavimą „vidutiniška kasdienybe“ (durchschnittliche Alltäglichkeit). Kasdienybėje žmogus jau supranta būtį, nors to savojo supratimo gerai nesuvokia ir gyvai nepatiria. Todėl vienas iš esminių „Būties ir laiko“ uždavinių, siekiant apibrėžti būties mąstymo lauką, yra taip nuskaidrinti kasdienį žmogaus buvimą, kad jame glūdintis būties supratimas atsiskleistų ir taptų išgyventas.
Visos polemikos su Vakarų filosofine tradicija esmė ir didysis priekaištais, kad į šią kasdienybę ji nekreipė dėmesio. Filosofo manymu, visa iki tol buvusi metafizika buvo esencialistinė arba „platoniška“ tuo požiūriu, kad žmogaus esmę atskyrė nuo jo kasdienybės ir iškėlė bei patalpino „anapus“. Pačioje tradicijoje visa tai įdiegė dualistinę subjekto ir objekto, pažįstančiojo ir pažįstamojo perskyrą ir galiausiai nulėmė bei nuolatos gilino „būties užmarštį“.
Žvelgiant iš fenomenologinių pozicijų, toks abstrahavimo procesas, kuomet žmogiškasis subjektas tampa atskirtas nuo savojo gyvenamojo pasaulio ir netgi su juo supriešinamas, M. Jau pirmojoje knygos įvado dalyje „Buvimo klausimo būtinumas, struktūra ir pirmumas“ (Notwendigkeit, Struktur und Vorrang der Seinsfrage) tyrinėjimo siekinys apibrėžiamas kaip „Buvimo klausimo raiškios kartotės būtinumas“ (Die Notwendigkeit einer ausdruecklichen Wieder holung der Frage nach dem Sein) (Heidegger, 1927: 1; 2014: 2). M. Heideggeris tvirtina, kad tradicinė ontologija pragaištingai pražiopsojo šį klausimą, laikydama būtį pačia „bendriausia“ (allgemeinste), „neapibrėžiama“ (undefinierbar) arba „savaime suprantama“ (selbstverständliche) sąvoka (Heidegger, 1927: 3 (4); 2014: 3 (4)). Tokie tradicijoje susiformavę būties sąvokos apibrėžimai nulėmė mūsų abejingumą jos prasmės klausimui ir yra didžiausi kliuviniai šio klausimo atnaujinimui.
Nors tradicinė filosofija mąstė apie būtį, jos prasmė nebuvo apmąstoma kaip pati pagrindinė tema - tokia skleidžiama mintis persmelkia visą kuriamos fundamentaliosios ontologijos projektą. Siekiama suprasti pačią būtį, kuri būtų atskirta nuo bet kokių rūšinių būtybių ar buvinių. Kitaip sakant, būtis yra atskiriama nuo buvinių ir visa ko, kas sudaro fizinę pasaulio visumą.
Būtis esti ne taip, kaip koks nors buvinys. Ji yra tai, kas nulemia ar apibrėžia buvinius kaip tokius ir tokiomis sąvokomis, kuriomis buviniai jau yra suprantami. Tvirtinama, kad, tinkamai užklausus ir apibrėžus būtį, mums paaiškės ir būties prasmė. „Prasmė“ M. Heideggeriui reiškia užmoju (Vorhabe), numatymu (Vorsicht) ir užbėga (Vorgriff) struktūruojamą apmatą (Entwurf), kuriais remiantis kas nors taps suprantamas kaip kas nors ([a]us dem her etwas als etwas verständlich wird) (1927: 151; 2014: 126). Tiek, kiek ši būties prasmė eina prieš bet kokį supratimą, kaip ar kokiu būdu koks nors buvinys ar buviniai egzistuoja, ji yra „ikisąvokinė“, „nedalykinė“ ir todėl „ikimokslinė“.
Taip fundamentalioji ontologija būtų supratimo, vykstančio anksčiau bet kokių kitų pažinimo būdų, - pavyzdžiui, tokių kaip logika, teorija, rūšių ontologija ar refleksyvusis mąstymas, - aiškinimas. Taip pat nėra jokios kitos prieigos prie būties, išskyrus per pačius buvinius, vadinasi, būties klausimo siekimas neišvengiamai reiškia klausinėjimą apie buvinį, sutelkiant dėmesį į jo buvimą. M. Parengiamosios fundamentaliosios Dasein analizės įžangoje keliamas klausimas, kas yra tasai buvinys, kuris suteiks priėjimą prie būties prasmės klausimo. Tokį buvinį M. Heideggeris vadina Dasein, vokiečių kalbos sąvoka, kuri išreiškia gyvenimą, esamybę arba pažodžiui - čiabūtį, pabrėžiant čia ir dabar esantį išgyvenamą konkretumą.
Metodas, toliau plėtojamas „Būtyje ir laike“, neatsiejamas nuo pastangos apibrėžti ir nustatyti savybes ar charakteristikas ir taip per čiabūties laikiškumo interpretaciją kartu artėti prie pačios būties prasmės atskleidimo. Pateikiama egzistencialiosios analitikos metodu aprašinėjamas kasdieniškas, banalios būties būdas, kuris ir skleidžiasi „vidutiniškoje kasdienybėje“. Veikale plėtojamos egzistencialiosios analitikos objektas - žmogaus kasdienės egzistencijos apriorinės struktūros, o šių struktūrų aprašymas ir turi atsakyti į klausimą, kas yra arba kokia yra žmogaus būtis.
Egzistencialiąja analitika siekiama nagrinėti ne vadinamąsias ontines, t. y. empirines žmogaus gyvenimo ir veiklos apraiškas, bet atskleisti patį ontologinį žmogaus būties branduolį, kuris ir įvardijamas sąvoka Dasein. Į ontologiją, kaip būties teoriją, M. Heideggeris gilinasi analizuodamas žmogaus, kaip Dasein, egzistencialiąsias struktūras, o tikslus ir aiškus paties būties prasmės klausimo formulavimas reikalauja preliminaraus žmogiškosios būties išaiškinimo. Nes pati „[b]uvimo klausimo plėtotė reiškia klausiančiojo buvinio praskaidrinimą jo būtimi“ (Ausarbeitung der Seinsfrage besagt demnach: Durchsichtigmachen eines Seienden - des fragenden - in seniem Sein) (1927: 7; 2014: 6), o „[ši]o klausimo klausinėjimas pats yra esmiškai apibrėžtas kaip buvinio buvimo modusas to, kas ja klausiama - būtimi. (Das Fragen dieser Frage ist als Seins modus eines Seienden selbst von dem her wesenhaft bestimmt, wonach in ihm gefragt ist - vom Sein) (1927: 7; 2014: 6).
Šį sugebėjimą suvokti pasaulio ir savo paties buvimą, būti atsakingu už savo buvimo pasaulyje būdą, M. Heideggeris nusako egzistencijos (Existenz) terminu. „Čiabūties ‘esmė’, - rašo vokiečių filosofas, - glūdi jos egzistencijoje“ (das „Wesen“ des Daseins liegt in seiner Existenz) (1927: 42; 2014: 35). Tokią žmogaus būties, arba jo egzistencijos, struktūros aiškinimą jis ir vadina čiabūties egzistencialiąja analitika (Die existenziale Analytik des Daseins) (1927: 13; 2014: 11). Ši analitika yra žmogiškosios būties aiškinimas remiantis jos modusais, kuriuos M. Heideggeris vadina egzistencialais, norėdamas pabrėžti savo filosofijos skirtumą nuo tradicinės ontologijos, kuri esinius ir jų struktūrinius elementus apibūdina kategorijomis.
Jeigu klasikinėje metafizikoje visi buviniai aiškinami kategorijomis, fundamentinė ontologija analizuoja atvirą žmogiškojo buvimo struktūrą, todėl remiasi egzistencialais. Kalbant dar kitaip, „Būtis ir laikas“ yra būties prasmės, apibrėžtos laikiškumo bei laiko, kaip būties supratimo horizonto, tyrinėjimas.
Savo filosofinę žiūrą M. Heideggeris pristato kaip fenomenologinę ontologiją, pradėdamas analizuoti Dasein buvimo pasaulyje pobūdį. Tai yra sąvoka, kurią vokiečių filosofas naudoja įvardinti buviniui, suvokiančiam savo paties būtį. Čiabūtis kitų buvinių buvimo atžvilgiu turi tiek ontinę egzistencinę, tiek ontologinę egzistencialią pirmenybę, nes yra tokia būtybė, kuri gali suvokti ne tik savo, bet ir kitų buvinių buvimą.
Dasein buvimas skiriasi nuo kitų buvinių buvimo ir tuo, kad jis gali projektuoti savo paties galimybę. Dasein faktiškumo (Faktizität) struktūrą sudaro projektuojamos savasties galimybė ir tuo skiriasi nuo objektyviai esančios esamybės faktiškumo. Dasein gali būti autentiškas arba neautentiškas priklausomai nuo to, ar jo projektuojama buvimo galimybė priklauso ar nepriklauso savasčiai.
Autentiškumas ir neautentiškumas yra fundamentaliosios Dasein buvimo galimybės. Egzistencialais M. Heideggeris vadina pamatines čiabūties buvimo apibrėžtis, taip jas atskirdamas nuo kategorijų, kuriomis apibrėžiamas nežmogiškų daiktiškų buvinių buvimas. Egzistencialiosios apibrėžtys yra pamatinės sudedamosios Dasein buvimo struktūros dalys. Savo ruožtu kategorijos yra „po ranka“ (zu-handen) ar „prieš ranką“ (vor-handen) esančių buvinių apibrėžtys.
„Parankumas“ (Zuhandenheit) ir „esamumas“ (Vorhandenheit) atskiriami kaip skirtingi susitikimo su pasaulyje esančiais buviniais modusai. Vorhandenheit išreiškia duotybę, objektiškumą, štai ten esančio objekto pobūdį, nusako teorinių svarstymų ir mokslinių studijų dalyką. Gamta yra „priešranki“ esamybė fizikui ar biologui, lygiai kaip uoliena - geologui ar paleontologui. Bet kitaip su šia medžiaga susitinka skulptorius ar statybos meistras.
Esminėmis ontinio lygmens (Existentiell) apibrėžtimis laikomus „esamumą“ ir „parankumą“ M. Heideggeris skiria nuo ontologininių čiabūties buvimo determinantų, kuriuos vadina egzistencialais. Dasein visada yra buvimas-pasaulyje (In-der-Welt-sein). Buvimas pasaulyje yra tokių dualumą išreiškiančių M. Heideggerio sąvokų kaip subjektas ir objektas, sąmonė ir pasaulis pakeitimas. Taip suponuojama mintis, kad daiktų skirstymas į subjektus bei objektus, kurį aptinkame Vakarų tradicijoje ir savo kalboje, turi būti peržengtas, kaip reikalavo fenomenologinėje tradicijoje išplėtota intencionalumo samprata.
Galima netgi tvirtinti, kad pats veikalo pirmasis skirsnis paremtas čiabūties erdvinio buvimo analize. Taip oponuojama tradicinei pasaulio, kaip daiktų talpyklos, sampratai. Nors tradicinę sampratą būtų galima laikyti „sveiko proto“ vaizdiniu, bet tai, mąstytojo požiūriu, yra „vulgarioji“ pasaulio samprata. Tikrojo suvokimo prielaida ta, jog visi daiktai ir įvykiai atsiveria aktualiai mūsų patirčiai. Įprastai kasdieniškai sąmonei pasaulis yra ne transcendentinė, o imanentinė tikrovė. Veikale pateikiamas pasaulio, kaip transcendentinės imanencijos, vaizdinys, kuris nesutampa tik su jusliška duotimi. Pasaulis yra sudėtinė Dasein dalis, struktūrinis buvimo pasaulyje komponentas.
Kaip buvimas pasaulyje, Dasein turi laikiškumą ir erdviškumą. Dasein erdviškumą sudaro nuotolio naikinimas ir kryptingumas. Nuotolio naikinimas yra buvinių dėliojimo vienas greta kito būdas. Bet, skirtingai nuo kitų buvinių, Dasein buvimo būdas turi kryptingumo pobūdį, jis neturi būti suprastas kaip buvinys šalia kitų buvinių. Žmogus yra pasaulyje ne taip, kaip vanduo stiklinėje ar suolas auditorijoje. Pats buvimas yra nuolatinis santykis, neatskiriamas susietumas su savo gyvenamąja aplinka. Vanduo gali tiek būti, tiek nebūti stiklinėje, o žmogus, kaip čiabūtis, visuomet yra „į-būtis“ (In-Sein), kuri nuolatos realizuojasi pasaulyje. Dasein visada yra pasaulyje ir pasauliškai.
Erdviškumas čiabūčiai jau yra egzistencinis erdviškumas. Pasauliškumas (Weltlichkeit) yra tam tikra nuoroda, jog tokioje žiūroje nėra metafizinio sielos ir kūno dualizmo ir galimybės atskirti būtį nuo čiabūties. Pasaulis nėra nei daiktai, nei daiktų visuma, nei objektas. Dėl šios priežasties „įpasauliškumo“ (Innerweltlichkeit) negalima aprašyti substancinėmis kategorijomis. Pasaulį M.
Iš tolimesnės veikale plėtojamos analizės atsiskleidžia, kad buvimas-pasaulyje (In-der-Welt-sein) yra...