Šito paprastai neklausia vaikai. Kol mes maži, esame vientisi, todėl nesunku būti savimi: natūraliai reaguojame, reiškiame tai, ką jaučiame ir ko norime, nes kitaip ir nemokame.
Deja, ilgainiui išmokstame, ypač jei augame šeimoje, kur tėvams svarbiau, ne ką jaučiame ir ko norime, bet kaip veikiame juos ir aplinkinius, jei esame vertinami už įvaizdį, o ne už tai, kas esame iš tikrųjų. Paauglystėje būti savimi dar sunkiau, nes labai svarbūs tampa draugų vertinimai, norima prisitaikyti prie grupės normų; dėl to tuo laikotarpiu asmeninio tapatumo paieška kelia didelę vidinę sumaištį.
Baimės, Kliudančios Būti Savimi
Bendraudamas su savo klientais pastebiu, kad vyrai dažnai bijo būti savimi, nes gali pasirodyti silpni, nesugebantys ko nors pasiekti; moterys labiau bijo atrodyti egoistės, nepateisinti artimųjų lūkesčių, tapti nereikalingos ar nusivilti savimi kaip žmonos, mamos ir pan.
Neretai iš savo suaugusių klientų girdžiu klausimus: „kokia man būti?“, „ką daryti?“, „kaip į tai reaguoti?“ Šie klausimai rodo, jog asmuo jau iš dalies yra praradęs ryšį su savimi.
Savęs sureikšminimas trukdo būti savimi, nes susikurtas savivaizdis reikalauja nuolat kelti sau perfekcionistinius tikslus bei įrodinėti sau ir kitiems, kad esu šaunesnis (-ė) nei iš tikrųjų.
Perdėtas susirūpinimas socialiniu pripažinimu irgi ne mažiau trukdo būti savimi, nes skatina ignoruoti savo jausmus, norus ir pataikauti kitų lūkesčiams; orientuojamasi ne į savo, o į aplinkinių nuomones, įsitikinimus. Kaip minėjau, disfunkcinėse šeimose to mokomasi nuo ankstyvos vaikystės.
Kuo mažiau girdėjome iš tėvų, kokie mes mylimi, nuostabūs, vertingi, tuo mažiau gebame remtis savimi, ir tuo labiau savęs patvirtinimo ieškome pasaulyje, tuo labiau tampame priklausomi nuo kitų vertinimo. Ne viena mano klientė skundėsi, kad ir kiek kiti stengtųsi patvirtinti jos vertę, to vis maža, tai daryti reikia nuolatos.
Šešėlinė Asmenybės Pusė
Ir vienu, ir kitu atveju susiduriama su tuo pačiu sunkumu priimti savo nepatraukliąją, negatyviąją, šešėlinę asmenybės dalį. Ji, pasak C. G. Jung’o, susiformuoja slopinant savyje aplinkai nepriimtinus arba savo idealo neatitinkančius vidinius impulsus.
Kuo griežtesnė sąmoninga nuostata, tuo stipresnė priešinga šešėlinė pusė. Dėl to, pvz., ta moteris, kuri buvo auklėjama labai disciplinuotai, dažnai svajoja apie visišką laisvę ir gali kada nors nustebinti netikėtai paleisdama vadžias.
Taigi, daug kas priklauso nuo to, kaip elgiamasi su savo šešėline asmenybės dalimi. Kartais atsakomybė už savo šešėlinę pusę perkeliama kitiems žmonėms, pvz., kai kaltinami tėvai, kurie suformavo blogą charakterį ar pan. Dažnai tai daroma vengiant kentėjimo, kurį gali sukelti savo problemų pripažinimas ir sprendimas. Deja, sunkumų vengimas veda ne kur kitur, bet į neurotinę pasaulėjautą.
Pripažinti savo šešėlinę pusę yra labai nelengva; Kaip pažymi vokiečių psichoterapeutė Maja Storch, „kuo labiau siekiame šviesos, tuo labiau turime kovoti su tamsa“.
Kelionė į Savęs Pažinimą
Visas gyvenimas gali būti kelionė savos būties link, nes mes nuolat tampame, keičiamės. Rožė yra savimi dar būdama mažas daigelis, tačiau tikra rože ji tampa tik išskleidusi žiedą. Tada žinome, kad tai rožė, galime užuosti jos aromatą, ja gėrėtis.
Taip ir mes savimi tampame ne saugodamiesi pokyčių, bet į juos eidami, realizuodami savo paskirtį, išskleisdami savo būtį, leisdami jai šviesti.
Tiek mėgindami atrasti, tiek pranokti save, dažnai susiduriame su stipriomis baimėmis.
Kaip įveikti baimes ir sustiprinti pasitikėjimą savimi?
Kaip žinomoje pasakoje bjaurusis ančiukas patiki, kad yra tapęs gulbe tik išvydęs savo atvaizdą vandenyje, taip ir mus daug labiau nei kitų žodžiai įtikina naujas savęs pamatymas.
Pasak jo, kiekvieną savo gyvenimo minutę mes galime būti autentiški ir tikri, jeigu tik pasirinksime riziką būti tuo, kas esame, o nesistengsime kopijuoti, susitapatinti su išankstiniu modeliu. Kiekvienas iš mūsų esame Dievo atvaizdas, ir nors atrodome kaip senas, apgadintas, sunkiai beatpažįstamas paveikslas, galime būti restauruoti nuvalant visus nereikalingus sluoksnius ir atrandant tai, kas autentiška.
Užuot žvelgiant į tai, kas mumyse klaidinga ar bjauru, svarbu išmokti įžvelgti tai, kas tikra ir likti tam ištikimiems.
Pasitikėjimas Savimi
Pasitikėjimas savimi - viena aktualiausių temų jaunimui. Pasitikėjimo savimi užuomazgos ir branduolys vystosi vaikystėje, daugiausiai - bendraujant su tėvais.
Tėvų požiūris į vaiko poelgius bei mažojo pažinimas yra vieni svarbiausių veiksnių, formuojančių augančios asmenybės vertybes, požiūri į save ir kitus.
Tik sulaukęs paauglystės laikotarpio (kuris šiais laikais trunka vis ilgiau) - apytiksliai nuo 12 iki 22 m. - žmogus tampa pajėgus (arba ne) atsiskirti nuo tėvų, ieškoti savosios tapatybės. Požiūris į save ir kitus čia vaidina vieną svarbiausių vaidmenų.
Visą vaikystę žeminamas, mušamas, niekinamas fiziškai ir psichologiškai, vaikas nesugebės pasitikėti nei savimi, nei kitais. Nesuformavus teigiamo įvaizdžio apie pasaulį, skleidžiant neigiamą informaciją, vaikas, ko gero, užaugs užsidaręs, piktas, liūdnas, itin pasyvus ar agresyvus.
Visų pirma, pasitikėjimas svarbus, nes atsispindi kiekviename žingsnyje: bendraujant, dirbant, mokantis, ieškant išeičių iš probleminių situacijų ir t.t. Savimi ir kitais pasitikintis asmuo ryžtingai spręs iškilusias problemas, nebijos dalintis atsakomybe su kitais.
Pasitikėjimas jį lydės ir kitose veiklose. Pavyzdžiui, mokantis važiuoti dviračiu, vairuoti automobilį ar pan.: jei nesiseka, galbūt verta apmąstyti, kodėl taip yra, pabandyti tai atlikti kitaip, nebijoti prašyti pagalbos, po trupučio praktikuotis - tuomet pavyks. Visa esmė - niekada nenuleisti rankų.
Požiūrio Tipai
Trumpai galima išskirti keturis tipus:
- Jei žmogus nepasitiki savimi ir kitais - jam niekas nebus įdomu, nei kiti, nei jis pats. Tai - vienas negatyviausių tipų.
- Jei žmogus nepasitiki savimi, bet pasitiki kitais - tai lemia itin didelį savęs sumenkinimą ir kitų iškėlimą. Taip pat absoliutų nesavarankiškumą, priklausymą nuo kitų valios.
- Žmogus pasitiki tik savimi, bet nepasitiki kitais - tai savimyla, narcizas ir pan. Tik jis „žino“, kaip viskas turi būti. Tokiems žmonėms labai sunku dirbti komandoje ir rasti kompromisus.
- Žmogus pasitiki ir savimi, ir kitais. Tai reiškia, kad besąlygiškai nepaklus nei kitiems, nei manys, kad tik jis vienintelis visažinis. Tokie žmonės iš esmės gyvenime pasiekia tai, ką užsibrėžia. Manau, tai siektiniausias tipas.
Tai nereiškia, kad viskas taip paprasta. Elgesys priklauso nuo situacijos, kurioje esame, su kuo bendraujame. Bet trumpai pagalvokite apie save ir savo aplinkos žmones. Manau, nesunkiai sudėliosite, kuriam tipui ką priskirtumėte. Juk visa tai veikia tarpusavio santykius ir reagavimą į įvairias situacijas.
Pasitikėjimas savimi man reiškia žmogaus drąsą ir brandą rinktis tuos dalykus, elgtis taip, kaip iš tiesų norima, kuo mažiau priklausomai nuo aplinkoje esančių žmonių daromos įtakos.
Vis dėlto, tenka sutikti daugiau savimi nepasitikinčių žmonių nei pasitikinčių, kurie veikiami kitų, mano nuomone, praranda labai daug. Nepasitikėjimo savimi pasekmės dažniausiai labai stipriai atsiliepia asmeniniam gyvenimui: prarandama daug svarbių pažinčių bei pabijoma priimti svarbius sprendimus, galimybes įgyti patirties ar patirti nuotykių, būti kūrybingam, o svarbiausia - jaustis laimingam.
Nepasitikėjimas savimi dažnai mus verčia rinktis tuos dalykus, kurių iš mūsų tikisi kiti, ar tai, kas atrodo visuotinai priimtina, bet nebūtinai atitinka mūsų vidines vertybes ir norus. Taip pradedame jaustis nelaisvi.
Žingeidumas ir smalsumas talkina pasitikėjimui savimi. Daugiau išmokęs ar patyręs žmogus pilniau suvokia savo aplinką, tad ištikus situacijai, kurioje reikia pasitikėt savimi, gali adekvačiau reaguoti į įvairius veiksnius ir savo labui pritaikyti jau turimą informaciją - o kuo jos daugiau, tuo geriau.
Reikia nebijoti klysti ir mokytis iš savo klaidų. Iššūkis nėra giljotina; kad ir kaip stipriai susimovus, bet koks išbandymas atneša naudos ir gėrio. Tas gėris - platėjantis akiratis ir patirtis - yra šaltinis, iš kurio galima pasisemt drąsos ir valios.
Sąžiningumas ir Atjauta Sau
Žmonės skirtingai suvokia kas yra melas. Kalbant apie sąžiningumą, turime pripažinti, kad ne visada lengva žinoti, kaip sąžiningumas atrodo, kai mylime tikra meile.
Yra du tiesos sakymo būdai: iššauti ją kaip kulką ir sėti kaip sėklas. Išpyškink tiesą kaip kulką, ir sunaikinsi tarpusavio santykius. Sėk tiesą kaip grūdą ir ji įsišaknys, augs, darydama įtaką žmogui, kurio širdyje yra pasėta. Meilė turi kantrybės sėti. Tiesos sakymo tikslas yra ne smerkti, bet atkurti.
Tačiau, nors ir esame linkę iškraipyti tiesą, giliai savyje suvokiame skirtumą tarp tiesos ir melo. Mes nuolat kovojame su savo savanaudiškąja „aš“ dalimi, tačiau kažkas mumyse nori, kad mus pažinotų kaip žmones, sakančius tiesą. Mes nustojame gerbti žmogų, kuris nuolat meluoja, ir gerbiame tą, kuris sako tiesą.
Kokie žmonės jums visada sakė tiesą su meile? Kai artimiesiems nesiseka, puolame juos palaikyti ir guosti. O kaip elgiatės su savimi?
Ar atpažįstate tą smerkiantį ir kritikuojantį balsą? Bene kiekvienas mūsų turime tyliau ar garsiau galvoje šnekantį vidinį kritiką, vertinantį, smerkiantį ir smukdantį. Mokslininkė dr. Kristin Neff kaip atsvarą vidiniam kritikui siūlo atjautos sau metodą.
Tai gebėjimas mylėti save ir su savimi palaikyti šiltą santykį, net kai užklumpa įvairios gyvenimo negandos, jaučiamasi nevykusiu ir klystančiu. Tai buvimas nesmerkiant, neplakant ir nebaudžiant savęs, gebėjimas paguosti ir jausti empatiją sau, įsisąmoninimas ir priėmimas visų savo asmenybės dalių, net ir tų, kurios atrodo kaip trūkumai. Atjauta sau susideda iš trijų komponentų: geranoriškumo sau, bendražmogiškumo ir sąmoningumo (angl. mindfulness).
Akivaizdu, kad atjautą sau neprošal „pasistiprinti“ - kiek gi iš mūsų gali drąsiai teigti, kad gebame savęs nesmerkti, priimti savo ir kitų netobulumus bei nesėkmes, išlikti sau geri, net kai norisi save barti ir peikti?
Pratimai Atjautai Sau Ugdyti
- 1 Pratimas: Prisiminkite situaciją, kai jūsų draugas jautėsi prastai. Kaip jam padėjote? Palyginkite tai su tuo, kaip elgiatės su savimi tokiose situacijose.
- 2 Pratimas: Pagalvokite apie situaciją, kuri jums kelia stresą. Pasakykite sau: „aš kenčiu“, „kentėjimas yra gyvenimo dalis“, „aš galiu būti sau geras“.
- 3 Pratimas: Aprašykite savo netobulumą, kuris jums neduoda ramybės. Parašykite laišką sau iš besąlygiškai mylinčio „nematomo draugo“ perspektyvos.
Būti Savimi Santykiuose
Vienas sunkiausių iššūkių, kaip pastebiu konsultuodamas sutuoktinius, yra būti savimi poroje su kitu. Vyras, bendraudamas su drauge ar sutuoktine, dažnai vengia reikšti šilumą, atskleisti savo jautriąsias, švelniąsias savybes; paradoksalu, bet kai to nepadaro iš baimės būti kontroliuojamas, jis ima užsidaryti, tada labai nutolsta nuo moters ir tokiu būdu ne išsaugo, o praranda save santykyje.
Moterys poroje, bijodamos prarasti ryšį, dažnai rūpinasi, kaip įtikti, dėl to slepia savo tikrus jausmus bei norus ir taip pat vis labiau užsidaro; vis labiau praranda tiek save santykyje, tiek ir ryšį su vyru, kurį labiausiai ir bijojo prarasti.
Taigi, partneriai yra linkę arba per daug įsitverti į savo individualumą ir jį perdėtai saugoti, arba aukoti savo individualumą dėl kito ir tai traktuoti kaip savitą būdą būti savimi. Kaip matėme, ir viena, ir kita skatina užsidarymą ir vis didėjantį individualizmą.
Ką Reiškia Būti Savimi?
Būti savimi - tai yra kone vienas iš pačių didžiausių ir svarbiausių žmogaus gyvenimo tikslų, reprezentuojančių žmogaus norą būti laisvam ir nevaržomam. Tačiau, vis tik, gyvenimui esant tikrai pakankamai sudėtingam, o žmonėms - itin komplikuotiems, dažnai pasitaiko atvejų, kai žmogus net pats nepajaučia, kaip praranda savo tapatumą ir nebebūna savimi. Tokiais momentais žmogus pameta pats save dėl pačių įvairiausių niuansų, kurie paralyžuoja žmogaus galimybes, neleidžia žmogui elgtis taip, kaip reikalauja jo širdis bei siela. Tokiais atvejais žmogus netgi yra priverstas pakeisti savo charakterio bruožus, savo gyvenimo kelią, savo mintis bei kasdienybę. Taigi nebūti savimi - tai nebūti laisvu.
Pasitikėjimas savimi - tai tikėjimas savo gebėjimais, sprendimais ir verte, net ir susidūrus su sunkumais. Pasitikėjimas savimi reiškia, kad žmogus žino, jog gali susidoroti su gyvenimo iššūkiais bei pasiekti savo tikslus. Būti pasitikinčiu reiškia turėti realistinį savo galimybių suvokimą.
Pasitikėjimas savimi taip pat yra susijęs su klaidingais įsitikinimais apie save arba pernelyg neigiamą požiūrį į save (pvz. nuolat kritikuojate save, klaidingai manote, jog esate nekompetentingas ir pan.).
Kaip Ugdyti Pasitikėjimą Savimi?
- Pripažinkite savo stiprybes ir sėkmes.
- Išvykite neigiamas mintis.
- Nustatykite savo tikslus ir jų siekite.
- Mokykitės naujų dalykų.
- Pasirūpinkite savo kūnu.
Žmogaus Prigimtis
Žmogaus prigimtis yra daugiapusė:
- Gyvuliška prigimtis: instinktyvioji mūsų dalis, kuri padeda mums išgyventi.
- Žmogiškoji prigimtis: socialinė prigimtis, kuri leidžia mums bendrauti, kurti bendruomenes, išreikšti emocijas ir suprasti kitus žmones.
- Dieviškoji prigimtis: aukštesnioji mūsų dalis, kuri siekia egzistencinių tikslų, tokių kaip dvasingumas, moralė ir savęs tobulinimas.
Gyventi pagal savo prigimtį nereiškia, kad turime nepaisyti visuomenės taisyklių ir vertybių. Priešingai, tikras savęs išreiškimas turi būti suderintas su pagarba kitų žmonių teisėms ir laisvėms.
Principai, Padedantys Gyventi Pagal Savo Prigimtį
- Savirefleksija - nuolat analizuokite savo veiksmus ir jausmus.
- Empatija - gebėjimas įsijausti į kitų žmonių jausmus ir poreikius.
- Atsakomybė - prisiimkite atsakomybę už savo veiksmus ir jų pasekmes.
Rūpinimasis Savimi
Daugelis žmonių rūpinimąsi savimi supranta kaip savęs lepinimą, nuolaidžiavimą, pataikavimą sau, savo silpnybių palaikymą. Iš esmės skirtumas tarp silpnybių palaikymo ir rūpinimosi savimi yra rezultatas. Rūpinimosi savimi įpročiai padeda mums išlikti sveikiems ir tobulėti.
Tikrasis asmens rūpinimosi savimi apibrėžimas yra labai platus. Tai yra bet koks veiksmas, kurio imatės norėdami pagerinti savo sveikatą.
Emocinė ir psichinė sveikata, taip pat kasdienė fizinės sveikatos praktika yra ne mažiau svarbios. Rūpinimasis savimi yra puikus būdas tėvams / globėjams ir visiems, kurie rūpinasi kitais, patenkinti savo pačių poreikius. Bet kokia fizinė ar psichologinė liga trukdo ne tik mūsų savijautai, bet ir gebėjimui vykdyti savo pareigas. Štai kodėl rūpinimasis savimi yra toks pat svarbus šeimos poreikiams, kaip ir jums patiems.
Jeigu besistengdami būti gerais tėvais jūs išsekinate save, jaučiate nuolatinį nuovargį, trokštate pabėgti, vaikai, matydami jūsų įsitempusius veidus, su laiku gali imti galvoti, kad jie yra jūsų kančių šaltinis. Tai gali sugriauti jūsų tarpusavio ryšį, vaikų pasitikėjimą jumis.
Kaip Išmokyti Vaikus Rūpintis Savimi?
Ar žinote, kad geriausias būdas išmokyti savo vaikus pasirūpinti savimi yra pačiam būti modeliu? Rūpinimasis savimi gali turėti tas pačias pasekmes jūsų vaiko psichinei ir fizinei sveikatai, kaip ir jums. Su vaiku išsikelkite tikslus, kad išsiugdytumėte įpročius, apimančius visas šešias pasirūpinimo savimi kategorijas. Planuokite laiką praktikuoti šiuos įpročius su vaiku ir siekite kiekvienas savo tikslų. Jei jūsų vaikas jau savaitę (ar kitą pasirinktą laiką) praktikuoja savo pasirinktus įpročius, apdovanokite jį rimtesne pasirūpinimo savimi veikla, pavyzdžiui, kelione į parką ar šeimos žaidimu, filmu.
Taigi, būti savimi - tai nuolatinis procesas, reikalaujantis savęs pažinimo, atjautos, sąžiningumo ir rūpinimosi savimi. Tai kelias į pilnavertį ir laimingą gyvenimą, kuriame galime išreikšti savo tikrąjį "aš" ir kurti prasmingus santykius su kitais.