Romualdas Granauskas - tai rašytojas žemaitis, kuriam gyvenimas - tai ne tik egzistavimas, plaukimas pasroviui ar prieš srovę, bet ir jo sodyba, vienkiemis. Apysakoje „Gyvenimas po klevu“ autorius parodo jau nykstantį kaimą, jo tragišką likimą. Rašytojas nori pabudinti lietuvio sąmonę, suvokimą, kad tik pats žmogus yra sau šeimininkas. Tik žmogus gali susikurti sau aplinką ir namus, kuriuose jam būtų malonu gyventi.
Gyvenimas po klevu - tai trumpos apimties apysaka, kurios pagrindinė veikėja yra senoji Kairienė. Apysakoje pasakojama jos kelionė iš sodybos į gyvenvietę ir atgal. Tačiau pati kelionė svarbios vietos apysakoje neužima. Didiausią ir svarbiausią apysakos dalį sudaro Kairienės prisiminimai ir apmąstymai apie besikuriančias gyvenvietes, gatvių triukšmą ir žmonių nužmogėjimą.
Sodyboje pasirodo pirmieji pavasario atvaitai, todėl Kairienė susiruošia kelionei iš sutvarkytų savo namų į bejausmę, bedvasę ir nemielą gyvenvietę. Ji į miestą ir kojos nekeltų, jei ne tie pinigai, kurių per visą žiemą ji iš pašto neatsiėmė. Ir tada ji sužino, kad pinigų pašte jau nėra. Šiuos pinigus pasiėmė Kairienės anūkienė. Bus sunku senajai Kairienei juos atgauti, juk anūkienė jauna, jai šių pinigų reikia labiau. O Kairienei? Kam jai tų pinigų? Kad Kairienė nemirtų iš bado ir galėtų ramiai gyventi, jai bereikia tų kelių skatikų, už kuriuos galėtų nusipirkti duonos ir pieno.
Kairienės Kelionės Etapai
Kairienės kelionė - tai trys etapai į miestą:
- Pirmasis etapas - tai namų erdvė, kurią dar gaubia klevo galia. Klevas turi didelę reikšmę: juk mieste praleidžiamas tik pusdienis, o po klevu visas Kairienės ir jos artimiausio žmogaus gyvenimas. Kairienė, eidama į miestą, aplanko kapų kalnelį. Malda ir giesmėmis ji pagerbia mirusius: savo žmogų ir sūnų, kurį jau buvusi žmona seniai pamiro, nebelanko jo kapelio, nesutvarko kryžiaus. Kapelių aplankymas Kairienei suteikia stiprybės, kurios senajai tikrai prireiks, nukeliavus į miestą.
- Antrasis etapas - tai plento ruožas, kuris keliaujančią Kairienę ima iš vėžių: ji neprigirdi mašinų ūžesio ir nespėja atsitraukti į kelkraštį.
- Trečiasis kelionės etapas - tai miestelis. Tai negyva, beveidė erdvė. Mažai ir medžių gyvenvietėje, ir namai ne mediniai, todėl Kairienei visa tai atrodo svetima ir nemiela. Neturi ji prie ko prisiglausti, kam pasiguosti.
Kelionė Kairienės negali pasididžiuoti. Apsilankymas pašte priverčia ją aplankyti anūkienę. Anūkienė Birutė nesutinka Kairienės maloniai, ji stengiasi greičiau ją išvaryti ir pasilikti sau. Nėra Birutė gera nei savo uošvienei, nei vyrui, nei sūnui. Jų sūnus Igvulis buvo ne visai sveiko proto, todėl Birutė nenori su šiuo vaiku terliotis, per prievartą verčia skaityti ir mokytis, pagaili skanesnio kąsnio, o galiausiai išsiunčia į internatą.
Mieste senoji Kairienė susitinka buvusią marčią Antosę. Moterų susitikimas nebuvo malonus, o ir Kairienės prisiminimai apie ją nėra malonūs. Senoji atsimena, kaip sūnus vis dažniau grįždavo pas ją ramiai pasėdėti ir pamąstyti po senu giminės klevu. Kairienei buvo gaila sūnaus: „Ta pati Antosė išvarys vieną dieną į gatvę, užrakins duris ir daugiau nebeįsileis: eik kur nori, nakvok kur nori. Nors ji, motina, tebebūtų gyva! Tik jos vienos širdis neleis išvaryti, neleis žiūrėti į alkaną ir nuplyšusį.“
Susipyksta Kairienė su Antose dėl kapelių, kurių Antosė nelanko. Ji jau seniai pamiro savo žmogų (o kai ir gyvas buvo, ji jo nemylėjo), gyvena Klaipėdoje su antru vyru. Antosei patinka abu posūniai, kurie aplink ją aplink ją laksto, kaip karalienę vedžioja. Tik karalienė liko nepatenkinta marčia: „Nebejautė tai moteriai nieko, nei veidas jos neiškilo užmerktose akyse, kol ilsinosi stovėdama.“ Kairienė liūdi, kad Antosė neaplanko buvusio vyro kapelio, tačiau džiaugiasi, kad nė kartelio marčia nepavadino: „Kokia ji man marti, jei mano sūnaus atsisakė?“
Kairienės kelias į gyvenvietę - tai jos atsiminimų kelias per gyvenimą. Kairienė gyvens jau neilgai, tačiau ji laukia natūralios mirties. Mirčiai reikia pasiruošti iš anksto, atsisveikinti su tuo, kas dar pasiliks šiame pasaulyje.
Moters, motinos kultas šeimoje buvo visada vertinamas. Tačiau pamažu šio kulto vertė nyksta. Gyva Kairienė - gyva moters ir motinos pareiga šeimoje. Tačiau Kairienė praranda savo artimiausius žmones, užsiria juodą skarelę ir keliauja per gyvenimą viena. Gedi ji prarastų žmonių, paklydusių vaikų ir vaikų vaikų. Trūksta Kairienei artimo meilės, užuojautos. Tačiau ir paskutinę gyvenimo minutę ji išlieka stipri ir drąsi. Gindama savo sodybą, senojo kaimo likučius, ji nepasitraukia nuo riaumojančio traktoriaus, o suklumpa po juo.
Koks likimas ištiks savo vyro kapų nelankančią Antosę ir silpnaprotį sūnelį turinčią Birutę, sunku nuspėti.
Romualdas Granauskas - realistinės krypties rašytojas, vaizduojantis kaimą ir jo žmogų. Herojai, kaip ir pats rašytojas, žiūri ne į save, o į pasaulį, kuris yra pripildytas daiktų. Apysakoje mirtys pasveria ne tik užbaigtų gyvenimų vertybes, bet ir šalia esančios močiutės Kairienės tragedijos dydį. Pasakojimo struktūrą sudaro kelio motyvas ir seno žmogaus vidinis monologas.
Neišimtis ir ištraukoje, kurioje matome vienišą, apleistą, visų nuskriaustą Kairienę, laidojančią savo kaimą, kurio kapas prieš jos akis matomas jai einant plentu. Juk net pats kūrinio pavadinimas - „Gyvenimas po klevu“. Gyvenimas, tai ne begalinė ir mistinė erdvė, o plotas, namas, gyvuliai, daržai, ir viskas, kas supa Žemaitijoj gyvenantį žmogų (močiutę), bet viso to jau nebeliko. Ji yra priversta matyti, kaip viskas baisiai pasikeitė, kaip yra išdraskyta ir sugriauta daug namų, senajam kaimo žmogui, tai yra tiesiog nesuprantama.
Nuo to ir prasideda ištraukoje senolės vidinis monologas einant keliu. Dvasiškai ji yra prislėgta, matydama, kad namai, kurie saugojo protėvių tradicijas ir atmintį, yra sugriauti ir vietoj jų pastatyta kiaulėms ferma. O juk kaimo žmogui, namai tai tvirtovė, bet deja, Budrių kaimo nebėra, o jų žmonės statosi naujus namus. Galbūt jie statosi geresnius, daug patogesnius ir šiltesnius namus, bet senam kaimo žmogui, tai nesuprantama. Nesuprantamas, ne namų sugriovimas, t.y. Šeimyninis jos gyvenimas dar tragiškesnis: vyras - žuvo, sūnus taip pat, liko tik anūkas, kuris irgi nemato gyvenimo be degtinės ir niekada jos neaplanko.
Bet senolė nepyksta, kaip ir visame kūrinyje, nepyksta, o tik bando viską pateisinti ir suprasti. Vos tik išvydus traktorių, ji iškart stengiasi įsižiūrėti: „Bene anūkas?“ Frazė, kuri nuskambėjus iš Kairienės lupų, parodo, jog ji, kad ir koks būtų anūkas, laukia jo visada, nors ir retai jis aplanko. Iš tokio seno žmogaus elgesio mums prieš akis iškyla paveikslas žmogaus, kuris yra netvirtas fiziškai, bet dvasiškai jis stipresnis už tuos, kurie tik „svaido kandžias“ replikas. Juk jaunam žmogui pasakius ką nors „kandaus“, jis iškart skubės atsakyt ką nors pikto atgal, o senelė yra kitokia, ji nenusileidžia iki dabartinės kartos lygio, ji tik bando, kas jai ir būdinga, suprasti šių dienų žmonių gyvenimą: “Nežinau, man taip atrodo, - galvoja eidama senoji. -Dabar tas žemės darbas kitoks paliko: su mašinom, su traktoriais. Tokius laukus apsėja, nupjauna, iškulia, grūdo į saują nepaėmą.“ Toks gilus senolės mąstymas tik parodo, kokia didžiulė praraja, tarp praeities ir dabarties kartų.
Romualdas Granauskas puikiai suderino mirties, gamtos ir namų sampratą šioje apysakoje.