Žadeikių kaimo ir pajūrio vienkiemių istorija

Žadeikių kaimas, įsikūręs Vakarų Lietuvoje, turi turtingą ir įvairialypę istoriją, siekiančią XVI amžių. Šiame straipsnyje apžvelgsime šio kaimo raidą, jo gyventojų gyvenimą, kultūrą ir ryšį su pajūrio regionu.

Klaipėdos rajono žemėlapis, kuriame yra Žadeikių kaimas

Žadeikių kaimo ištakos ir raida

Žadeikių kaimas rašytiniuose šaltiniuose minimas nuo 1566 metų. Tačiau jame rastas akmeninis kirvis su skyle kotui liudija, kad pirmieji gyventojai čia, Minijos ir Palties pakrantėse, ėmė kurtis II tūkst. Pats kaimas pradėjo formuotis XVI amžiuje Kretingos dvarui priklausančioje žemėje, greta Kartenos miestelio. Jo vardas kilo nuo pirmojo naujakurio Žadeikio vaikų ir vaikaičių - Žadeikaičių pavardės. Todėl XVI-XVII a. kaimas vadintas Žadeikaičiais, o nuo XVIII a.

Pravedus Valakų reformą, 1566 m. Žadeikaičiams priklausė per 962 ha žemės, kuri tęsėsi nuo Aukštkalvių miško į pietus iki pat Minijos upės, rytuose ribojosi su Kartenos miesteliu, o vakaruose - su Rubulių kaimu. Šiaurėje ir rytuose plytėjo pelkės, pietuose Minijos slėnyje driekėsi šienaujamos pievos ir ganyklos, o likusi žemė - 684 ha - buvo ariama.

Priešistorinis akmens kirvis, rastas kaimo laukuose

XVI a. trečiajame ketvirtyje kaime praūžė maras, į kapus nusinešęs apie pusę gyventojų. Todėl 1572 m. trečdalis dirbamos žemės laukų stovėjo tušti, o kitus dirbo 21 žemdirbių šeima. Kaimui atsigavus, prie Minijos išaugo Žadeikaičių užusienis, t. y. Kaimą alinant maro ir kitų ligų epidemijoms, arčiau gyvenvietės Palties kairiajame krante buvo įrengtos naujos kapinės. Abejos jos naudotos iki XVIII a. pabaigos, kai valdžia sanitariniais sumetimais uždraudė jose laidoti, liepdama mirusiuosius vežti į naujai įrengtas parapines kapines. Tokiu būdu iki XX a.

XVIII a. kaimo ribos prasiplėtė, todėl 1771 m. Žadeikiams priklausė 1 004,86 ha žemės, kurią nuomojosi 37 valstiečiai. Plintant palivarkinei lažinei ūkio sistemai, dvarininkas Nikolajus Zubovas apie 1841 m. kaimo žemėje įsteigė palivarką - savarankišką dvaro ūkinį padalinį. Kaimo sodybos buvo nugriautos, o žemių centrinėje dalyje pradėta statyti palivarko sodyba, kurią sudarė apie 10 gyvenamųjų ir ūkinių pastatų. Žemdirbiai buvo iškeldinti į kitus kaimus, o palivarke gyventi pasiliko tik kumečiai ir kampininkai (trobelninkai).

Palivarko žemių pietinėje dalyje, Minijos šlaite, apie 1855 m. grafas Nikolajus Zubovas suformavo terasas ir pasodino ąžuolyną, šiandien vadinamą Daigų mišku. Šalia ąžuolyno išaugo nedidelis Miniuvkos (Mineikiškės) palivarkas, kurio medinė sodyba stovėjo šalia senojo Kartenos-Kretingos kelio. 1902 m. Žadeikiuose buvo 83, o Miniuvkoje - 14 gyventojų. 1915 m. šalia abiejų palivarkų vyko nedideli, tačiau įnirtingi susirėmimai tarp vokiečių ir rusų. 1923 m. Miniuvkoje buvo 10 gyventojų, o Žadeikių palivarke - 5 kiemai ir 129 gyventojai.

Per Lietuvos žemės reformą valstybė abu palivarkus iš grafų Tiškevičių nusavino, o jų žemes išdalino kumečiams, bežemiams Kartenos miestelėnams ir nepriklausomybės kovų dalyviams. Išparceliuoto Žadeikių palivarko žemėje buvo suformuota apie 40 vienkieminių ūkių naujakurių gyvenvietė, 1927 m. pavadinta Žadeikių kaimu. Žadeikių palivarko sodyba su 59 ha žemės buvo paversta pavyzdiniu valstybiniu ūkiu, kurį valstybė išnuomojo grafui Aleksandrui Tiškevičiui.

Vėliau, 1927 m. ūkio nuomininku tapo, o 1939 m. jį nusipirko Kretingos apskrities agronomas Kretingos valsčiaus tarybos narys Kretingos žiemos žemės ūkio mokyklos steigėjas ir dėstytojas Jonas Raudonis, 1936 m. išrinktas IV Seimo nariu. Pagal naujojo valdytojo pavardę sodybą gyventojai ėmė vadinti Raudonių dvaru. Šis dvaras tapo kaimo kultūrinio gyvenimo židiniu.

Raudonajai armijai 1940 m. okupavus kraštą, Daigų miške stovyklą įsirengė sovietų karo dalinys: čia buvo suvežti sunkvežimiai ir tanketės. Dalinio štabas su karininkais įsikūrė Raudonių dvare. O Raudonių šeimai teko glaustis pas kaimynus ir slapstytis nuo 1941 m. Siekdami išvengti represijų, kiti gyventojai bandė trauktis į Vakarus.

Po karo sugrįžus sovietų valdžiai, Jonas Raudonis, broliai Petras ir Celestinas Jašinskai, kiti buvę šauliai ir visuomenininkai 1945 m. buvo suimti ir išvežti darbams prie Baltijos-Baltosios jūros (Belomoro) kanalo statybos, iš kur po metų sugrįžo nualinti katorginio darbo. Už tai, kad karo metais vertėjavo vokiečiams, su šeima 1945 m. balandžio 23 d. Dalis kaimo vyrų pasitraukė į mišką ir tapo Žemaičių apygardos Kardo rinktinės partizanais. Tarp jų buvo Kazys Žiobakas-Vilkas (1923-1947), žuvęs šalia ošiančiame Rubulių miške. O ryškiausiai į partizaninio judėjimo istoriją įsirašė Adolfas Jonauskas-Pagirys (1921-?), kuris kartu su trimis kovos draugais 1949 m. per Karaliaučiaus kraštą ir Lenkiją pėsčiomis bandė pasiekti JAV okupacinę zoną Vokietijoje ir pranešti Vakarams apie partizaninio judėjimo būklę Žemaitijoje. Lenkų saugumiečiams jį sulaikius, buvo grąžintas į Lietuvą ir Karo tribunolo 1950 m. nuteistas 25 metams pataisos darbų. Kalėjo Ozerlage, iš kurio paleistas iki 1958 m.

Prasidėjus kolektyvizacijai, 1949 m. kaime buvo įkurtas Žemaitės kolūkis. Lietuvos kaimo rykšte sovietmečiu tapęs sodybų tuštėjimas Žadeikius palietė nelabai skaudžiai. geografinėje vietoje esančio kaimo neskubėjo palikti. 1959 m. jame gyveno 201, o 1979 m. - 131 žmogus. 1967 m. kaimas buvo elektrifikuotas. 1978 m. prasidėjus žemių melioracijai ir vienkieminių sodybų naikinimui, vieni gyventojai kėlėsi į Karteną, kiti išvyko į Kretingą ar dar toliau. Prasidėjus atgimimui 1989 m.

Po įvairių administracinių reformų Žadeikiai neteko dalies savo žemių. Šiandien kaimui priklauso 574,18 ha žemės, kurioje stovi 42 sodybos, o 2011 m. Lankytinu kaimo objektu tapo sugrįžusių teisėtų savininkų sulaukęs Raudonių dvaras, įrašytas į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą (unikalus kodas 326). Jame išliko palivarko fundacinis akmuo su įrašu.

Žadeikių kaimo kultūrinis gyvenimas

Žadeikių kaimas didžiuojasi savo kultūriniu paveldu ir iškiliomis asmenybėmis. Raudonių dvaras, buvęs kaimo kultūrinis židinys, mena praeities tradicijas ir papročius. Čia vykdavo įvairūs renginiai, susibūrimai, kurie stiprino bendruomenės ryšius ir puoselėjo tautinę savimonę.

Žymūs kraštiečiai

Žadeikių kraštas išaugino ne vieną žymų žmogų, prisidėjusį prie Lietuvos kultūros ir visuomenės. Vienas tokių - kunigas Stasys Žilys, gimęs Dargaliuose. Jis buvo ne tik bažnyčios darbininkas, auklėtojas, bet ir tapytojas, poetas bei mąstytojas. Stasys Žilys yra vadinamas lietuviu - popiežiaus mokytoju.

Kitas iškilus kraštietis - Vladislovas Juškys, poetas, kunigas, sielos ganytojas, sulaukęs didžiausio pastoracinės veiklos įvertinimo, parapijiečių dėkingumo. Kunigui suteiktas Gadūnavo garbės piliečio vardas.

Pajūrio vienkiemių istorija ir ypatumai

Pajūrio vienkiemiai, įsikūrę netoli Baltijos jūros, turi savitą istoriją ir kultūrą. Plotai ties Baltijos jūra buvo gyvenami nuo seno. Pajūryje tūkstančius metų užsiimta žūkle. Nors jūra ne kartą atplaukdavo plėšikautojai, siaubę netolimus plotus, tačiau Baltija buvo ir svarbiausias prekybos kelias.

Antai, tuometiniame pasienyje ties Ramučių (Ramutten Jahn) kaimu 1911-1913 m. kasinėtas IX-XII a. kapinynas. Įkapėse aptikta stiklinių karoliukų, kurie buvo pagaminti Bizantijoje bei Rytų šalyse. Tos egzotinės prekės per daugelį tarpininkų atkeliavo iki Baltijos pakrančių, ten jomis puošėsi krašto moterys. Archeologinių tyrimų metu aptiktieji radiniai buvo perduoti garsiajam Prussia muziejui Karaliaučiuje.

1590 m. dokumente minėtas Rubeschen (Rubežių) kaimas, kuriame gyvenęs Maszerim Ilgaude (Mažrimas Ilgaudas). Išlikę duomenys apie XVI a. rodo, kad anuometiniame pasienyje gyventa pasiturinčiai-ten laikytos labai gausios naminių gyvulių bandos. Anuometiniai kaimiečiai gal uždarbiavo gabendami krovinius į ir iš Klaipėdos-tam laikyta itin daug arklių.

XVII a. ryškėjo norai tiksliau nustatyti gyvenamųjų vietų ribas ir kitką. Buvusios sodybų grupelės imtos vadinti atskiru vardu (dažniau kokio svarbesnio gyventojo asmenvardžiu) ir vis dažniau oficialiuose dokumentuose figūruodavo kaip atskiri kaimai.

Pavyzdžiui, XVII-XVIII a. šiauriniame pasienyje neilgam šmėkštelėjo Laukmikelių (Laukmichel) kaimelio vardas. Vėliau susijungta su gretimu didesniu Girnkalių kaimu. Ilgiau nei atskiras kaimelis Girnkaliuose gyvavo Laukmikelių giminė.

Gamtinių sąlygų atžvilgiu plotai tarp Kretingalės ir Nemirsėtos buvę gan palankūs kaimų gyventojams-ten neplytėjo kokie neįžengiami pelkynai ar vėjo pustomi negyvybingi smiltynai. Po 1422 m. (kaip ir ankstėliau) vis labiau rūpintasi suniokotų apylinkių atkūrimu.

Šiandien pajūrio vienkiemiai traukia turistus savo ramybe, gamtos grožiu ir autentiška atmosfera. Čia galima pajusti senovės dvasią, susipažinti su vietos tradicijomis ir paragauti pajūrio krašto patiekalų.

"Nendrinė pastogė" - pajūrio traukos centras

Už poros kilometrų nuo Šventosios, adresu Miško takas 24, įsikūrusi nuostabaus grožio „Nendrinė pastogė“. Čia jau 18 metų plūsta poilsiautojai bei pajūrio svečiai, norėdami gerai praleisti laiką su šeima, draugais, paminėti šventes, pasimėgauti puikia aplinka ir, svarbiausia, paragauti virtuvės šefų ruošiamų patiekalų, be kurių dauguma jau nebeįsivaizduoja ne tik apsilankymų „Nendrinėje pastogėje“, bet ir atostogų prie Baltijos jūros.

Šios vietos istorija prasidėjo prieš du dešimtmečius - tuomet sau sodybos prie jūros ieškojo p. Gitanos Survilienės uošviai. Radę sklypą, iš pradžių statėsi namuką sau, vėliau nutarė įrengti keletą papildomų kambarių svečiams, o galiausiai idėja išsirutuliojo iki nedidelio penkių kambarių motelio. Visgi svečiai norėjo ne tik ilsėtis, bet ir skaniai pavalgyti, todėl erdvę lauke nutarta pritaikyti maitinimui.

Prieš 18 metų čia darbuotis pradėjo ir Tadas bei Gitana Survilos. Dar po keleto metų jie perėmė šį verslą iš Tado tėvų į savo rankas ir sukūrė „Nendrinę pastogę“ tokią, kokia ji yra ir šiandien. Kasmet tobulindami, gražindami erdves, tarp Palangos ir Šventosios esančią vietą jie pavertė traukos centru, į kurį plūsta svečiai ne tik iš Lietuvos, bet ir iš Latvijos paplūdimio.

Tiesa, plečiantis šeimai, apgyvendinimo paslaugų nebeliko, tačiau restoranas pritraukia gausybę lankytojų, neabejingų gardžiam maistui ir nuostabiai aplinkai. Sezonas „Nendrinėje pastogėje“ prasideda antrą birželio savaitgalį ir baigiasi rugsėjo viduryje.

„Nendrinė pastogė“ išsidėsčiusi didelėje teritorijoje, iš trijų pusių supamoje pušyno. Išpuoselėta aplinka primena japoniškus sodelius, o įspūdingi dekoratyviniai augalai ir iš tvenkinio per akmenis kliokiantis krioklys bei stilingas medinis tiltelis per tvenkinį leidžia pasijusti taip, lyg būtumėte visai ne Lietuvoje, o kur nors toli. Iš viso „Nendrinė pastogė“ gali priimti net apie 350 svečių vienu metu. Smagu, kad dėl ištraukiamų stogų lauke galima saugiai leisti laiką, lepintis puikiu maistu net ir esant lietingam orui. Vakarais ypatingą nuotaiką kuria gyva muzika: daugelį metų svečiai mėgaujasi saksofono muzikos vakarais, o penktadieniais ir šeštadieniais - džiazo grupės pasirodymais.

Restorane vyrauja net keturios virtuvės: pirma - europietiška, taip pat galite mėgautis lietuviškais žuvies, be kurių mažai kas įsivaizduoja pajūrį, taip pat mėsos (vištienos, antienos) patiekalais, didkepsniais. Antra - tai, žinoma, grilio patiekalai. Trečia - krosnyje, ant atviros ugnies, pagal senąsias italų tradicijas kepamos picos. Na, ir ketvirta - Azijos virtuvė, kuriai čia vadovauja šefas kinas, jau ne vienus metus vasaromis atvykstantis į „Nendrinę pastogę“ tam, kad atvirame ore, svečių akyse, pademonstruotų savo profesionalų virtuvės meną.

Jau 18 metų ant pievoje esančioje laužavietėje sukurtos ugnies, didžiuliame ketaus puode, verdama legendinė kopūstienė, be kurios neįsivaizduojama „Nendrinė pastogė“.

Šventes pas juos sutinka paties įvairiausio amžiaus žmonės - nuo trejų iki šimto metų. Priimant svečius, jiems svarbu, kad jie prisimintų ir vandens čiurlenimą, ir paukščių čiulbėjimą, ir patiekalų skonį, ir aptarnaujantį personalą - visą visumą. O didžiausia jų svajonė - kad svečiai, vos išvykę, imtų galvoti, kada vėl čia sugrįš.

Žadeikių kaimo gyventojų skaičiaus kaita

tags: #vienkiemis #prie #juros