Šiame straipsnyje panagrinėsime vienkiemio prie Merkinės istoriją, prisiminsime žmonių likimus, kolektyvizacijos ir melioracijos įtaką.
Kasčiūnų vienkiemis: Pradžia
Juozas Jakavonis gimė prieš 85-erius metus Kasčiūnų vienkiemyje, netoli Merkinės, tarp gražiųjų Dzūkijos pušynų. Vienkiemis su senais trobesiais buvo ant pat aukšto upės skardžio, kurio apačioje plaukė nerimastingas ir tamsus kaip paslaptis Merkys.
Šilų dzūkai nuo amžių garsėjo nuoširdumu ir gerumu bei patiklumu, kuris dažniausiai būdingas tik vaikams. Niekur kitur Lietuvoje nebuvo (ir nežuvo) tiek partizanų, kiek Dzūkijoje… Merkinės Kryžių kalnelis - memorialas žuvusiems miško broliams, tai tik paliudija.
Partizaninis Pasipriešinimas
Ir mano tėtis Juozas Jakavonis yra paženklintas tuo Tėvynės laisvės ir meilės jai jausmu - visam gyvenimui. Būdamas dvidešimtmetis jaunuolis, jis nepabijojo atsakomybės už Lietuvos likimą ir nedvejodamas rinkosi verčiau mirtį nei okupantų vergiją. Tapo partizanu Tigru, likimo lėmimu - Pietų Lietuvos partizanų vadų Juozo Vitkaus-Kazimieraičio ir Adolfo Ramanausko-Vanago ryšininku.
Su kitais partizanais jaunuolis Juozas savo tėvų kieme, už tvarto, 1945 m. įrengė bunkerį, kuris tapo vadaviete, 1945-1946 m. jame buvo įsikūrę minėtieji Pietų Lietuvos partizanų vadai. Tėvelis rizikavo gyvybe kasdien, nes kaip ryšininkas dar platino ir pogrindinę spaudą - Jakavonių sodybos bunkeryje buvo leidžiamas partizanų laikraštis „Laisvės varpas“.
Buvo vadų pasiuntinys, kai jie rengė garsiojo 1945 m. Merkinės puolimo strategiją ir taktiką. Enkavedistų sučiuptas jis išlaikė kankinimus ir akistatas Merkinės, Varėnos, Vilniaus (Lukiškių) NKVD rūsiuose ir tardytojų kabinetuose, neišdavė nė vieno, kuriuos akis į akį suvesdavo okupacinių struktūrų darbuotojai.
Bolševikinis karo tribunolas („trojka“) mano tėvelį nuteisė Sibiro kalėjimams-lageriams ir tremčiai, kur jis praleido savo jaunystę - nuo 1946 iki 1959 metų. Dirbo (jei darbu galima vadinti vergo kančias) Kolymos vario ir kitose kasyklose. Gražusis vienkiemis ant Merkio kranto buvo išdraskytas. Bunkeris-partizanų vadavietė užverstas, Juozo tėvas Julius Jakavonis (mano senelis) atsidūrė tremtyje Krasnojarsko krašte.
Po Stalino mirties praėjus keletui metų šeima pamažu susirinko draugėn Kasčiūnuose, į kur tėtis iš tremties jau parsivežė mano mamytę Zosę ir dvejų metukų dukterį Birutę.
Sugrįžimas ir Atgimimas
Grįžus į Lietuvą, į gimtąjį kaimą, jo laukė tik vietinės valdžios atšiaurumas (buvo sunku Lietuvoje prisiregistruoti, negavo darbo, tad iš pradžių teko dirbti Baltarusijoje), bet visus gyvenimo smūgius priimdavo giedra dvasia, su šypsena ir pasikliovimu Aukščiausiojo pagalba. Dalydavosi su kitais viskuo, ką pats turėjo.
Sulaukęs Atgimimo, Tėtis tarsi gimė antram gyvenimui. Būdamas jau garbaus amžiaus, jis aktyviai įsitraukė į Sąjūdį. Mūsų namus Kasčiūnuose ėmė lankyti likusieji gyvi partizanai, istorikai, moksleiviai, užsienio lietuviai.
Kai per televiziją buvo parodyta laida-pokalbis, kurioje Laima Pangonytė kalbasi su tėčiu (jis turėjo ką papasakoti, nes išlaikė nepaprastą atmintį - iki smulkmenų - praeities įvykiams), mūsų sodybą užplūdo daugybė žmonių, panorusių savo akimis pamatyti žmogų-legendą, kuris buvo partizanų vadų ryšininkas, ir bunkerį, kuris buvo vadų gyvenamasis būstas žiemą.
Tėtis aprodydavo lankytojams ir aplinkinių miškų bunkerius, jau beveik užgriuvusius, ėmėsi žygių juos paženklinti atminimo kryžiais. Jo rūpesčiu atstatytas bunkeris-vadavietė, kuris 1997 m. buvo pašventintas. Juo domėjosi ir dabar domisi vis daugiau žmonių iš Lietuvos ir užsienio.
Tėtis tampa nepailstančiu neetatiniu gidu, pasakojančiu ne tik apie įvykius Kasčiūnų kaime tuo tragišku pokario laikotarpiu, bet ir apie Merkinės mūšį 1945 m. pabaigoje, apie Adolfą Ramanauską-Vanagą ir Juozą Vitkų-Kazimieraitį, apie savo išgyvenimus Sibiro lageriuose. Jis turi Dievo dovaną vaizdžiai ir sklandžiai pasakoti - išsamiai piešdamas gamtos vaizdus ir žmonių portretus.
Pirmąjį Nepriklausomybės dešimtmetį, kol dar buvo gyva Sąjūdžio dvasia, Juozas Jakavonis-Tigras pelnė ne tik žmonių, bet ir oficialios valdžios dėmesį. 1994 m. Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjunga jį apdovanojo Pasipriešinimo dalyvio kryžiumi, o 1998 m. - padėka už nuopelnus Lietuvai.
Tais pačiais, 1998-aisiais, Prezidento V. Adamkaus dekretu jam įteikiamas Vyčio Kryžiaus 3-iojo laipsnio ordinas, o 2000 m. iš Prezidento V. Adamkaus gauna Lietuvos kariuomenės kūrėjų medalį.
Jis, nepaisydamas pašlijusios sveikatos, širdingai sutinka kiekvieną lankytoją (jų būna kasdien, ypač vasarą), bet kuriuo paros metu, atvykusį net iš tolimų šalių pamatyti vienkiemio, bunkerio ir jo sargo partizano Juozo Jakavonio. O žmonės plaukia iš visur - moksleiviai su savo mokytojais iš Alytaus, Kauno, Vilniaus, pajūrio… Dar gyvi likę partizanai… Istorikai ir filmų apie partizaninį Pasipriešinimą kūrėjai - iš Lietuvos, Amerikos, Gruzijos, Vokietijos…
Tėvą kalbina lietuvių, rusų, anglų ir vokiečių kalbomis, nes pasaulyje didėja susidomėjimas pokario Lietuvos fenomenu - ginkluota rezistencija, kuri padėjo Lietuvai pirmajai iš visų „broliškų“ respublikų išsivaduoti iš sovietų okupacijos 1989-1991 metais ir sužavėti pasaulį savo laisvės dvasia.
Kolektyvizacija ir Melioracija
Kas skaudžiausiai sudavė į paširdžius vienkiemių gyventojams? Beveik visi kaimiečiai atsidustų: kolektyvizacija ir melioracija. Pirmiausia po karo kaimietis buvo genamas nuo žemės, o antrąkart, šiek tiek vėliau - ir iš gimtinės. Dzūkijoje per melioracijos vajų sunaikinta tūkstančiai tvirtų, po akmenėlį, po šapą ne vieną dieną kurtų vienkiemių, nuniokota gamta. Argi šiandien ta Krėvės kūryboje apdainuota Dzūkija?
Dar prieš tris dešimtis metų mano gimtajame Kuciūnų kaimelyje, netoli istorinės Merkinės, ošė ąžuolų ir liepų giraitė. Tvirtai įsikibę į žemę stovėjo šimtamečiai galiūnai. Net amžinatilsį tėvas nežinojo, kiek jiems metų. Kai kurie drevėti kamienai liudijo gilią senatvę. Lyg šiandien matau aplink ąžuolą po šiltos rugpjūčio rasos iškilusias baravykų galvutes. Apeini aplink jį - ir storkočių pilna pintinė. Nuneši į namus - ir vėl į ąžuolyną. Dar viena pilna pintinė. Ir taip tris keturis kartus visą rugpjūčio rytą mes, vienkiemių vaikai, skrisdavome į ąžuolyną - paukščių ir gaivios rasos karalystę.
Vieną dieną ne į ąžuolą smarkus perkūnas trenkė - į kaimą atslinko gūdi melioracija. Nors buvau 13 metų, supratau priblokštą tėvą, kaimynus Barysus ir Žogelius. Per vienua metelius persikelti į tarybinio ūkio centrinę gyvenvietę… Ne juokai! Virto neseniai suręsti iškilūs pastatai, išnyko užveisti sodai. Viskas staiga išnyko. Be jokio karo išsitrynė net protėvių pėdsakai. Iš pradžių tėvas tarsi netikėjo, kad Kuciūnuose bus išrautos protėvių šaknys - jis vaikščiojo kelis mėnesius sutrikęs, bet pikti ūkio vadovo žodžiai „atvarysime stalinecą ir nugriausime, jeigu nesikelsi“ tarsi išbudino iš gilaus miego.
Kėlėmės sukandę dantis, skaudančia širdimi. Vieną dieną neliko ne tik gimtojo vienkiemio pamatų, bet ir ąžuolų bei liepų. Išrauti stori kamienai gal metus puvo sustumdyti pamiškėje, kol žmonės kas geldai pasiėmė, kas paprasčiausiai malkoms susivežė. Atėjo eilė numelioruoti ir dalį eglyno - smėlingą gamtos užutekį. Tikriausiai, kad daugiau „naudingo“ ploto būtų. Numelioruota žemė davė naudos tiek, kiek ir bergždžia karvė pieno, bet niekas neskaičiavo, kiek kainavo tik vieno mažo kaimelio, daugybės liepų ir ąžuolų sunaikinimas.
„Reikėjo“ net šalia Kuciūnų kaimelio Straujos upelį, įtekantį į Nemuną, ištiesinti… Prigimtinį gamtos grožį pavertė tuščiai žaliuojančiomis pievomis, kurių nūnai nėra kam šienauti. Tokio pat likimo sulaukė apie 40 Dzūkijos kaimelių - gretimų Kurmiškių, Masališkių, Margų ir daugelio kitų - gyventojai. Vieni vienkiemių šeimininkai kėlėsi į kolūkio gyvenvietę. Kitų sodybų senbuviai nusibastė į Alytų, Druskininkus ar Merkinę. Tarsi piktos pamotės išginti.
Tais laikais „persikėlėliams“ valdžia be eilės mieste leido kooperatinius butus statytis. Ir ne vienas jų tapo miestiečiu, bet ne širdyje… Gal anie rinkosi mažesnę blogybę? Paukštis palieka lizdą, radęs jį kitų išdraskytą, o tylūs dzūkai buvo priversti savo rankomis sugriauti gimtuosius trobesius ir juos visam laikui palikti. Ir jiems lemta buvo tik svečiu atklydėliu gimtinėje pabūti.
Parduoti naujos gūžtos, kad ir ne mieloje vietoje suręstos, nebuvo kaip. Neįvyko derybos. Vėliau Aleksa, matyt, susitaikė su likimu. - Geriau ir aš būčiau kur nusibastęs, - vėliau neišturės tėvas, pavargęs nuo amžinų kivirčų su kaimynais dėl ežios ar dėl vištos, peršokusios per tvorą.
Ir vis dažniau sunkiomis, niūriomis valandomis prisimindavau vaikiškai nuostabius žąsų plunksnų plėšymo žiemos vakarus. Prasidėdavo jau prieš Kalėdas ir trukdavo savaitę, o kartais ir ilgiau, nelygu, kiek žąsų vasarą užaugindavome. Gal iki ketvirtos valandos ryto užsitęsdavo plunksnų plėšymas. Sueidavo visos artimiausių vienkiemių moterys. O kad iki ryto pridainuodavo už širdį griebiančių dainų, pripasakodavo visokiausių istorijų! Neatsilikdavo ir vyrai. Susėdę kitame didelio kambario gale visokius nutikimus lenktyniaudami žerdavo.
Baigusios vienoje pirkioje plunksnas plėšyti, kitais vakarais moterys rinkdavosi į kaimyno vienkiemį. O gyvenvietėje ši tradicija pasimiršo - kaip ir daug kas buvę švento.
Praėjo daug metų, ir galėjo viskas išnykti. Bet mes, vienkiemių vaikai, vienąkart per metus suvažiuojame iš didelių miestų į Merkinę, į garsius rugpjūčio mėnesį vykstančius Roko atlaidus. Ir iš naujo viską prisimename - mus šildo vienkiemių šviesa.
Dzūkijos regionas Lietuvos žemėlapyje.
tags: #vienkiemis #prie #merkines