Nuosavybės Teisės Apibrėžimas ir Įgyvendinimas pagal Lietuvos Respublikos Civilinį Kodeksą

Nuosavybės teisė - tai viena pagrindinių žmogaus teisių, jo egzistencijos, gyvenimo pilnatvės bei kokybės, saviraiškos ir realaus įgyvendinimo pagrindas. Tai teisė savo nuožiūra, nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų, valdyti, naudoti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti. Šios nuosavybės teisės yra saugomos, o ne nustatomos įstatymų.

Įmonės, įgydamos nuosavybę, formuojasi kaip laisvos asmenybės, t.y. turėdamos savo turtą, jos tampa nepriklausomos nuo kitų subjektų valios. Nuosavybė bendriausia, buitine prasme suprantama vienareikšmiškai - kaip savininko teisė elgtis su nuosavu daiktu savo nuožiūra. Ši teisė yra tiek kiekvieno civilinis teisinis santykis subjekto, tiek visos visuomenės gyvavimo ekonominis pagrindas. Jis apima turto valdymo, naudojimo ir disponavimo teisinius santykius.

Nuosavybės Teisės Prigimtinė Esmė

Romėnų teisėje buvo skiriami daiktiniai (actiones in rem) ir asmeniniai ieškiniai (actiones in personem). Remiantis tuo padalijimu subjektinės teisės buvo pradėtos skirstyti į daiktines ir asmenines. Šis skirstymas sudarė kontinentinės civilinės teisės doktrinos esmę.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.20 str. įtvirtinta nuostata, jog daiktinė teisė - tai absoliuti teisė, pasireiškianti teisės turėtojo galimybe įgyvendinti valdymo, naudojimo ir disponavimo teises ar tik kai kurias iš jų. Daiktinės teisės tarpusavyje skiriasi savo turiniu. Plačiausia savo turiniu daiktinė teisė yra nuosavybės teisė.

Nuosavybės Teisės Ribojimai

Svarbu suprasti, kad savininkas, įgyvendindamas nuosavybės teises, nėra visiškai laisvas. Nuosavybės teisės įgyvendinimo laisvė nėra absoliuti teisinė kategorija. Tai reiškia, jog daiktinės teisės turėtojas negali šios teisės įgyvendinti besąlygiškai, neribotai ir nepriklausomai. Nuosavybės teisių suabsoliutinimas sudarytų prielaidas pažeisti kitų asmenų teises ir kitas Konstitucijos saugomas vertybes.

Tokiu būdu, nuosavybė įpareigoja savininką, ir šia nuostata išreiškiama nuosavybės socialinė funkcija. Lietuvos Respublikos Konstitucijoje 28 str. nustatyta: „Įgyvendindamas savo teises ir naudodamasis savo laisvėmis, žmogus privalo laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių“. Kitaip sakant, savininko turtinės teisės yra neatskiriamos nuo jo pareigų, susijusių su šiomis teisėmis įgyvendinimu, naudojimasis ja neturi prieštarauti kitų žmonių, visuomenės, valstybės interesams.

Tikslu siekiant apsaugoti visuomenės ar kitų asmenų teises ir teisėtus interesus, galimi tam tikri savininko teisių apribojimai. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2000 m. vasario 23 d. nutarime konstatavo, kad Konstitucija pripažįsta tam tikrą galimybę riboti nuosavybės teises, kaip ir kitas pagrindines žmogaus teises.

Pažymėtina, jog nuosavybės teisės ribojimo visuomenės interesais galimybė numatyta ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos Pirmojo protokolo 1 straipsnyje. Šias nuosavybės savininko galimybes visuomenės interesais valstybis taikomas priemones Europos žmogaus teisių teismas kontroliuoja remdamasis proporcingumo reikalavimu.

Suprasdamas, jog įstatymų leidėjams, kurie vykdo socialinę ir ekonominę politiką, duodama pasirinkimo galimybė turi būti pakankamai plati, Europos žmogaus teisių teismas, nagrinėdamas bylas atsižvelgia į įstatymų leidėjų sprendimus apibrėžiant „visuomenės interesus“, nebent tie sprendimai būtų realiai nepagrįsti.

Nuosavybės paėmimas, vykdomas įstatyminės socialinės bei ekonominės politikos labui, gali būti pateisinamas „visuomenės interesais“ net ir tada, kai visuomenė tiesiogiai nesinaudoja atimtu turtu (bylos: James ir kiti prieš Jungtinę karalystę (1986m.), Litghgow ir kiti prieš Jungtinę Karalystę (1987m.). Tokiu būdu, nuosavybės paėmimas visuomenės poreikiams lemia ne tai, koks subjektas vėliau taps šios nuosavybės savininku, o tai, ar nuosavybė, kuri bus paimta iš savininko, tikrai bus paimta dėl to, kad ji reikalinga visuomenės poreikiams tenkinti, t.y. turi būti laikomasi esminės nuostatos, kad negalima apribojimais pažeisti teisės turinio esmės, t. y. teisę taip apriboti ar suvaržyti, jog jos įgyvendinimas tampa nebeįmanomas.

Inžinerinės infrastruktūros objektai pagal savybes yra materialūs daiktai ir laikytini savarankiškais nuosavybės teisės objektais. Tokiu būdu, šių objektų savininkui įgyvendinant savo teises, jo veiksmai negali prieštarauti kitų žmonių, visuomenės, valstybės interesams.

Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, jog inžinerinės infrastruktūros objektų naudojimo paskirtis užtikrinti nenutrūkstamą, visiems prieinamą bet kokios paskirties objekto aprūpinimą elektros, šilumos, dujų energija, vandeniu suponuoja atitinkamas šių objektų savininkų nuosavybės teisės gynimo ribas. Dėl to kiekvienu atveju nurodytas savininko ket... Paskutiniu metu viešojoje erdvėje teko girdėti įvairių nuomonių dėl partnerytės instituto santykio su konstitucine šeimos samprata, kas ir įkvėpė mane parašyti šį trumpą komentarą. Visų pirma, reikia pasakyti, kad nuorodų į partnerytės institutą galima rasti 2000 m. Civiliniame Kodekse.

Civilinis Kodeksas partnerystės sąvokai suteikia dvejopą reikšmę, t.y., be vyro ir moters bendro gyvenimo, turint tikslą sukurti šeimos santykius (CK 3.229 str.), kuris kartais vadinamas „registruota partneryste“, čia kalbama ir apie partnerystę, kaip rašytinę sutartį dėl tam tikros jungtinės veiklos komercinių santykių įteisinimo (6.969 str.), kas, beje, ir galėtų būti termino „partneris“ pirminė reikšmė (angl. partner iš lot. pars - dalis, partiarius - dalininkas). Taigi, jau pats Civilinis Kodeksas partnerystės sąvoką supranta tiek „Šeimos teisės“, tiek ir „Prievolių teisės“ prasme.

Kaip žinia, Civilinio Kodekso minėtas 3.229 straipsnis („Šeimos teisės“ knygoje) šiuo metu nėra įsigaliojęs, nors blanketinių nuorodų į partnerytės institutą, siejant jį su šeimos santykiais, galima rasti ir kai kuriuose kituose įstatymuose. Tačiau, kaip minėta, šiame trumpame komentare bus keliamas klausimas, koks yra registruotos partnerystės instituto, kai jis siejamas su šeimos teise, santykis su Konstitucija. Kitaip tariant, ar toks partnerystės institutas, jei jis suprantamas kaip šeimos instituto dalis (tuo atveju, jei partneriai neaugina vaikų), atitinka šeimos sampratą, įtvirtintą Lietuvos Respublikos Konstitucijoje?

Taigi, prieš atsakydami į registruotos partnerystės instituto konstitucingumo klausimą, pažiūrėkime į Konstitucijos tekste įtvirtintą šeimos sampratą. Visų pirma, būtina paminėti, kad svarbiausias čia yra Konstitucijos 38 straipsnis, kurio 1 dalyje įtvirtintas bendras principas, jog „šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas“. Beje, Konstitucija daugiau nieko neįvardina „visuomenės ir valstybės pagrindu“, kas atskleidžia šeimos ypatingą reikšmę mūsų konstituciniame naratyve.

Toliau kalbant apie konstitucinę šeimos sampratą, reikia pasakyti, kad Konstitucija numato, jog šeimos nariai turi tam tikras teises ir pareigas vienas kito atžvilgiu: (26 str. 5 d., 38 str. 6 d., 38 str. 7 d.); taip pat šeimos nariai turi teisę į bendro gyvenimo privatumą (22 str. 4 d.), jie turi teisę ir pareigą būti vienas kitam lojaliais ir neatskleisti tretiesiems asmenims jautrios privačios informacijos apie vienas kitą (31 str. 3 d.), pagaliau, pagal Konstituciją, šeimos nariai turi teisę į vienas kito teisių ir pareigų paveldėjimą (plg. 146 str.). Beje, čia svarbu paminėti, jog Konstitucijos 39 straipsnio 1 dalis ypatingai išskiria šeimas, auginančias ir auklėjančias vaikus.

Dar toliau matome, jog Konstitucijos 38 straipsnio 2 ir 3 dalyse numatyti du šeimos atsiradimo pagrindai: 1) santuoka, kuri „sudaroma laisvu vyro ir moters sutarimu“ bei 2) „motinystė, tėvystė ir vaikystė“, t. y. santykiai, atsiradę su vaiko gimimu, įvaikinimu ar globa, nepriklausomai nuo santuokos sudarymo ir nuo to, ar su vaikais gyvena abu ar tik vienas iš tėvų ar globėjų (t. p. 26 str. 5 d. ir 39 str. 2 d.).

Panašiai konstitucinę šeimos sampratą aiškino ir Konstitucinis Teismas savo 2011 m. rugsėjo 28 d. nutarime, kuriame konstatuota, jog „konstitucinė šeimos samprata grindžiama šeimos narių tarpusavio atsakomybe, supratimu, emociniu prieraišumu, pagalba ir panašiais ryšiais bei savanorišku apsisprendimu prisiimti tam tikras teises ir pareigas […]“.

Tačiau tuo pačiu šiame nutarime konstatuota, jog čia kalbama apie tuos santykius, kurie siejami su „vyro ir moters bendru gyvenimu“, kuris be kita ko grindžiamas „bendru vaikų auklėjimo ir panašiais ryšiais […], kurie yra konstitucinių motinystės, tėvystės ir vaikystės institutų pagrindas“. Kitaip tariant, šiame nutarime šeimos konstitucinė samprata (šalia santuokos) yra kildinama iš jau minėto Konstitucijos 38 str. 2 dalyje numatyto „tėvystės, motinystė ir vaikystės“ instituto.

Kitokių šeimos santykių atsiradimo pagrindų Konstitucija nenumato, todėl ir 2019 m. sausio 11 d. Konstitucinio Teismo nutarime vartojama „neutralumo“ sąvoka taip pat galėtų būti suprantama minėto 38 str. Apibendrinant Konstitucijos nuostatų analizę, galima pasakyti, jog joje numatyta tik viena šeimos santykių sutarties forma - tai santuoka.

Šioje vietoje, galima būtų pamėginti iškelti ir kartu atsakyti į kai kuriuos argumentus, paremiančius teiginį, jog Konstitucija, nors ir nenumato, tačiau, visgi, leidžia ir daugiau šeimos atsiradimo pagrindų nei tiesiogiai numatyta Konstitucijoje, įskaitant ir registruotos partnerystės institutą.

Taigi, pirmasis šį teiginį paremiantis argumentas galėtų būtų tas, kad partnerystės sutarties institutą su šeimos santykiais sieja nemaža dalis Europos valstybių, be to, tai atsispindi ir Europos Žmogaus Teisių Teismo bei Europos Sąjungos Teisingumo Teismo jurisprudencijoje.

Antrasis argumentas dėl partnerystės, kaip šeimos santykių, instituto konstitucingumo galėtų būtų grindžiamas tuo, kad Konstitucija nėra ordinarinis teisės aktas ir jame neturi ir negali būti įvardinti visi šeimos atsiradimo (sutarčių) pagrindai: pavyzdžiui, Konstitucijos 38 ar kituose straipsniuose nėra tiesiogiai numatytas įvaikinimo institutas, tačiau būtų neteisinga teigti, jog jis nepatenka į Konstitucijos 38 str. 2 dalyje įvardintą „tėvystės, motinystės ir vaikystės“ institutą.

Trečiasis argumentas galėtų būti tas, kad demokratinė valstybė negali kištis į žmogaus privatų gyvenimą, įskaitant tai, su kuo jis gyvena, ką laiko savo šeimos nariais, kokių tradicijų jie laikosi ir kaip auklėja savo vaikus, nebent tuo būtų pažeidžiamos kitų asmenų teisės ar kitos konstitucinės vertybės, todėl pagal mūsų Konstituciją kiekvienas asmuo gali savo šeimos nariu privačiai laikyti ne tik savo gyvenimo draugą, bet ir pažįstamą(us), kolegą(as), verslo partnerius ar net savo augintinius.

Tačiau, visgi, reikia pripažinti, kad Konstitucija ne visas bendro gyvenimo formas ar sutartis leidžia laikyti šeimomis, nes konstitucinė šeimos samprata, kaip jau buvo minėta, susijusi ne tik su individualaus žmogaus privataus gyvenimo teisėmis, bet ji laikoma ir visuomenės ir valstybės saugoma bendrojo gėrio konstitucine vertybe.

Dar vienas panašus argumentas už registruotos partnerystės, kaip šeimos santykių, institutą galėtų būti tas, kad priešingas registruotos partnerystės sutarties traktavimas galėtų pažeisti sutarčių laisvės principą (kylantį iš Konstitucijos 20 ir 25 straipsnių) bei asmenų lygiateisiškumo principą, numatytą Konstitucijos 29 straipsnyje.

Tačiau jau buvo minėta, jog pagal Konstituciją, ne visos sutartys dėl asmenų tarpusavio santykių ar bendro gyvenimo turi būtų traktuojamos šeima, o konstitucinis asmenų lygiateisiškumas galėtų būti pažeidžiamas tik tuo atveju, jei kuriems nors asmenims ar jų grupėms būtų draudžiama sudaryti santuoką Konstitucijos 38 str. 3 dalies prasme.

Todėl, manytina, jog būtų konstituciškai pagrįsta teigti, kad pagal Konstituciją yra galima tik viena šeimos sukūrimo sutarties rūšis - santuoka, nes priešingas aiškinimas galėtų per plačiai išplėsti konstitucinę šeimos, kaip „valstybės ir visuomenės pagrindo“, sampratą.

Pagaliau, per platus šeimos instituto aiškinimas galėtų reikšti ne tiek tai, kad Lietuvos piliečiai referendume pritarė šeimos, kaip valstybės ir visuomenės pagrindo, sampratai à la carte blanche (t. y. nežinodami šeimos, kaip visuomenės ir valstybės pagrindo, konstitucinio turinio), kiek tai, kad su Konstitucijoje numatyta šeimos samprata gali konkuruoti ordinarinėje teisėje nustatyti skirtingi sutartiniai šeimos atsiradimo pagrindai.

Taigi, iš šios trumpos analizės galima teigti, jog kyla rimtų abejonių dėl Civilinio Kodekso (ir kai kurių kitų įstatymų) blanketinių nuorodų į registruotą partnerystę, siejant ją su šeimos teise, konstitucingumo.

Nuosavybės Teisės Įgijimo Būdai

Šios teisės ir pareigos įgijimas yra siejamas su teisės normose įtvirtintų teisinių faktų atsiradimu. Taip yra paaiškinamas tarp objektyviosios ir subjektyviosios teisės egzistuojantis glaudus ryšys, t. y. jog subjektyvinės teisės išplaukia iš objektyviosios teisės. Tokiu būdu, nekelia abejonių nuostata, jog nuosavybės teisę galima įgyti tik įstatymų nustatytais pagrindais, t. y. įvykus teisės normose nustatytiems įvykiams arba atlikus numatytus veiksmus.

Romėnų teisėje buvo išskiriami bendrieji nuosavybės teisės įgijimo principai, kuriais remiantis nuosavybės teisės įgijimo pagrindai buvo klasifikuojami į pirminius ir išvestinius. Pirminiai nuosavybės teisės įgijimo pagrindai - tai juridiniai faktai, kuris pagrindu nuosavybės teisė į civilinis teisinis santykis objektus yra įgyjama pirmą kartą, nes tas daiktas niekada nebuvo kieno nors nuosavybė, arba ši teisė atsiranda nepriklausomai nuo ankstesnio savininko valios ir teisės. Šiuo atveju laikomasi principo, jog įgijėjo teisė į daiktą atsiranda pirmą kartą ir atitinkamai įgyta nuosavybė yra laisva nuo bet kokis prievolių, turtas nėra apsunkintas, jokie tretieji asmenys teisis į tą turtą neturi.

Tuo tarpu, įgyjant nuosavybės teises vienu iš išvestinių šios teisės įgijimo pagrindų, nuosavybės teisės turinys priklauso nuo ankstesnio savininko valios ir teisių. Šiuo atveju laikomasi principo, kad niekas negali perduoti daugiau teisių nei pats jis turi, t. y. naujojo savininko nuosavybės teisė remiasi ankstesnio savininko teise ir yra išvesta iš jo teisės.

Šios teisės ir pareigos apimtis priklauso nuo šios teisės įgijimo pagrindo. Aukščiausiasis Teismas 2007-10-09 civilinėje byloje Nr. 3K-3-383/2007 J.G., V. V. v J. Į. Lietuvos Respublikos civiliniame kodekso 4.47 str. Prie išvestinis nuosavybės teisės pagrindas, t. y. Lietuvos Respublikos norminiai aktai nenurodo išsamaus sąrašo atvejų, kada nuosavybės teisė įgyjama į inžinerinės infrastruktūros objektus.

Taip a šie objektai pagal savo savybes yra pripažįstami materialiais daiktais ir nekilnojamuoju turtu. Vienas iš pirminių nuosavybės teisės įgijimo pagrindų - nuosavybės teisės įgijimas pagaminant naują daiktą. Bendrąja prasme daikto pagaminimas suvokiamas, kai sujungus gaminimo medžiagas jos sudaro kokybiškai naują daiktą, kuris tampa savarankišku nuosavybės teisės objektu.

Atsižvelgiant į tai, jog inžinerinės infrastruktūros objektai įstatymo leidėjo yra priskiriami vienai iš inžinerinis statinis grupei, valstybei arba savivaldybėms teismo sprendimu įgyjant nuosavybėn bešeimininkį daiktą. Į teismą su pareiškimu dėl daikto pripažinimo bešeimininkiu gali kreiptis finansų, kontrolės arba savivaldybės institucija, fizinis ar juridinis asmuo, kurio žinioje bešeimininkis daiktas yra arba kuris sužinojo apie tokio daikto buvimą suėjus vieneriems metams nuo tos dienos, kuri daiktas įtrauktas į apskaitą.

Šio turto išaiškinimo, apskaitos bei perdavimo nuosavybėn tvarką nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. gegužės 26 d. nutarimo Nr. 634 „Dėl bešeimininkio, konfiskuoto, valstybės paveldėto, į valstybės pajamas perduoto turto, daiktinių įrodymų, lobių ir radinių perdavimo, apskaitos, apskaitymo, saugojimo, realizavimo, grąžinimo ir pripažinimo atliekomis taisyklių patvirtinimo“ nuostatos.

Įgyjant nuosavybės teisę į daiktą įgyjamąja senatimi. Teismui konstatuojant šį juridinį faktą, nėra nei vieno asmens valios perleisti daiktą kitam asmeniui - įgijėjui, taip pat nėra teisės perėmimo. Nuosavybės teisės įgijimas galimas, kai pareiškėjas nėra ir nebuvo įgijęs nuosavybės teises į daiktą iki sueinant terminams.

Tokiu būdu, nuosavybės teisės į nekilnojamąjį daiktą įgijimas įgyjamąja senatimi teismo yra konstatuojamas esant šis sąlygos visetui: asmuo daiktą įgijo sąžiningai bei sąžiningai, teisėtai, atvirai ir nepertraukiamai, kaip savą valdė teisės normose nustatyta terminą.

Įgyjant nuosavybės teises pagal sandorius (pirkimo-pardavimo, dovanojimo, mainų) naujasis savininkas įgyja tiek teisių ir pareigų, kiek jų turėjo buvęs savininkas, jei įstatymai arba sutartis nenustato ką kita. Nuosavybės teisės įgijimą įstatymų leidėjas sieja su daikto perdavimo momentu. Šios teisės normos pobūdis yra dispozityvus, todėl šalys sutartyje gali nuosavybės teisės perėjimo momentą susieti su kitomis aplinkybėmis ir faktais.

Aukščiausiasis Teismas 2008 m. kovo 14 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008 Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras v. Lietuvis kataliks mokytojs sąjunga, Vilniaus miesto savivaldybės taryba, valstybės įmonės Registrų centro Vilniaus filialas pažymėjo, jog turto perdavimas kito asmens nuosavybėn yra savininko valinis veiksmas, kuriuo jis atsisako savo teisės į daiktą.

Apibendrinant galima teigti, jog nuosavybės teisė yra esminis teisinis institutas, užtikrinantis asmens galimybę valdyti, naudoti ir disponuoti turtu savo nuožiūra, tačiau nepažeidžiant kitų asmenų teisių ir visuomenės interesų. Nuosavybės teisės įgijimo būdai yra įvairūs ir reglamentuojami įstatymų, užtikrinant teisinį aiškumą ir stabilumą.

Nuosavybės Teisės Įgijimo Būdų Apibendrinimas

tags: #viesos #nuosavybes #teise #civilinis #kodeksas