Kapčiamiesčio giria yra Lazdijų rajono savivaldybės teritorijos pietuose, Lenkijos ir Baltarusijos pasienyje. Šis vientisas miškų plotas tai Kapčiamiesčio-Leipalingio giria, kuri driekiasi 56 km ilgio puslankiu iš rytų į šiaurės vakarus.
Lietuvos reljefo žemėlapis
Lazdijų rajone 56 km ilgio puslankiu, nusitęsiančiu iš rytų į šiaurės vakarus, driekiasi 27,4 tūkst. ha miško masyvas. Iš rytų ir pietryčių jį juosia Nemunas, pietuose jo šilai siekia Nemuno intaką Igarą, o pietvakariuose - siaurą Maros upelį. Ją saugo Veisiejų miškų ūkiui priklausančios aštuonios girininkijos: Šilelio, Kapčiamiesčio, Stalų, Pertako, Ančios, Paliepio, Gerdašių ir Baltašičkės.
Geografija ir Hidrografija
Masyvas ištįsęs iš rytų į vakarus apie 30 kilometrų. Pietryčių ir rytų pakraščiu teka Nemunas. Į jį per miškus teka Snaigupė, Avirė, Bilsinyčia, Baltoji Ančia su intakais Seira ir Neviede, Igara. Baltoji Ančia patvenkta. Šiaurės vakarų masyvo pakraščiu teka Zapsė, pietvakarių pakraščiu - Mara (Juodosios Ančios kairysis intakas). Girioje yra arba su ja ribojasi 45 ežerai ir ežerokšniai; didesnieji: Veisiejis, Niedus, Ančia, Aviris, Seliovinis, Baltasis Kauknoris, Juodasis Kauknoris, Kauknorėlis, Kaviškis, Stirtos, Vidugašlis.
Baltosios Ančios slėnis
Kapčiamiesčio giria driekiasi zandrinėje Pietryčių lygumoje, tik šiaurės vakaruose siekia Sūduvos aukštumą. Vyrauja mažai banguotos smėlingos lygumos. Pelkių nedaug; didžiausia - Krakinio aukštapelkė. Girioje vyrauja nederlingos normalaus drėgnumo miško augavietės.
Miško Ištekliai
Plotas 27 850 ha, mišku apaugę 23 800 hektarų. Susideda iš 40 miškų; didesnieji: Kapčiamiesčio, Kuodžių, Krivonių, Justinavo, Ustronijos, Varviškės, Pertako, Baltojo Kauknorio, Juodojo Kauknorio miškai, Leipalingio giria. 52 % miškų - valstybinės reikšmės, priklauso Valstybinės miškų urėdijos Druskininkų regioniniam padaliniui, iki 2018 priklausė Veisiejų urėdijai.
Medynų sudėtis:
- Pušynų yra 91 %
- Beržynų - 4 %
- Eglynų - 3 %
- Juodalksnynų - 2 %
Jaunuolynai sudaro 34 %, pusamžiai medynai - 47 %, bręstantys - 15 %, brandūs - 4 %. Medynų vidutinis amžius 54 m., bonitetas II,2, skalsumas 0,73, vidutinis tūris 185 m3/ha, kasmet priauga 3,3 m3/ha.
Gamtosauga ir Draustiniai
Masyvo šiaurės vakarinėje dalyje yra Veisiejų regioninis parkas. Girioje yra Kučiuliškės herpetologiniai draustinis, Stračiūnų herpetologiniai draustinis ir Baltosios Ančios herpetologiniai draustinis (didžiausios balinių vėžlių radimvietės Lietuvoje), Vilko botaninis draustinis, Avirės hidrografinis draustinis, Pertako ornitologinis draustinis, Kuzapiškės telmologiniai draustinis ir Krakinio telmologiniai draustinis, Gerdašių entomologinis draustinis.
Balinis vėžlys
64 % miškų yra ūkiniai IV grupės, 20 % apsauginiai III grupės, 15 % ekosistemų apsaugos ir rekreaciniai II grupės, 1 % miškų rezervatiniai I grupės. Kultūrinės kilmės medynų 32 %. Pašarų ištekliai girioje negausūs, todėl medžiojamų gyvūnų nedaug. Iš retų rūšių vertingiausi kurtiniai. Miškuose gausu grybų, uogų, vaistažolių, yra retųjų augalų.
Istorinis Paveldas ir Vietovardžiai
Yra kultūros paminklų (2 piliakalniai, 9 akmens amžiaus stovyklos ir senkapiai), t. p. turinčių paminklinę vertę senovinių gyvenviečių, malūnų, bažnyčių, kapinių.
Vytauto (1392-1430) valdymo ir vėlesniais metais per Kapčiamiesčio-Leipalingio girią buvo nutiesti keliai į Gardiną, Kapčiamiestį, Beržininkus, Merkinę. Nuo Kapčiamiesčio apylinkių pro Velslejo, Kaviškio, Juodo Kauknorio ežerus vingiavo Santautų kelias, 1559 m. aprašytas G. Valavičiaus. Tuo keliu jodinėdavo eiguliai Santautai, saugoję šių apylinkių miškus. Ir dabar šis kelias tebeturi tokį pavadinimą. Juo eidamas, matysi kalvas kalveles, ežerus, vaizdingas pamiškes.
XVI a. prie Veisiejo ežero atsirado trys dvarai. Visi trys vadinosi Veisiejų dvarais, nors priklausė atskiriems šeimininkams. Vieną Veisiejų dvarelį didysis kunigaikštis Aleksandras 1501 m. patvirtino J. Glinskiui. Tas dvarelis apėmė miškus ir žemes tarp Niedaus, Dumblio ežerų, Žmirklių pievą. Jo pastatai buvo Veislejo ežero saloje. 1958 m., pastačius Kapčiamiesčio elektrinę, sala sumažėjo, Veisiejo ir Niedaus ežerai susijungė, o dvaro likučiai atsidūrė po vandeniu. 1516 m. šis Veisiejų dvarelis buvo atitekęs karaliaus raštininkui Mykolul Kapočiui. Kapočius gavo ir medsargius Santautus.
Vėliau Kapočiaus valdos išsiplėtė, o XVI a. iš Perlamo didgirio atrėžtas miškas, apėmęs dalį dabartinių Pertako, Kapčiamiesčio ir Stalų girininkijų plotų, ėmė vadintis Kapočiaus giria (Kapclovska puščia). Beje, šis plotas anksčiau buvo vadinamas Veisiejų giria. Nuo Kapočiaus (Kapčiaus) kilo ir Kapčiamiesčio pavadinimas. Kapočių giminė išlaikė girią ir jos turtus iki 1724 m. XVIII a. sumanyta: Kapočių Veisiejus vadinti Justinavu, Sluckų Veisiejus (dar vadintus Aukštadvariu) Veisiejais. Gyvenimo tėkmė atnešė pakeitimų. Po Pirmojo pasaulinio karo Justinavas tapo Vainežeriu, ir didžiuma šiam dvarui priklausiusių kaimų sulaukė mūsų dienų.
Kapčiamiesčio apylinkėse dažni vietovardžiai, kilę nuo žodžio „rūda”: Rudnia [Rudninkai) (MG, 1963, Nr. 3), Rudninkėliai, Rudnios pieva, Rudnios tvenkinys ir t. t. Ne per toliausia už Kapčiamiesčio Pertako girininkijos 74-78 kvartaluose yra Rudakasys. Iš Žmirklių pievos per Rudakasį į Baltosios Ančios upę negiliu grioviu tekėjo rudas vanduo. Rudakasyje kasta, plauta ir sijota balų rūda. 1685 m. Dulgininkų kaime, Dulgo ežero pakraštyje (dabar Paliepio girininkijos 5 kv.), Leipalingio (Leipūnų) dvaras turėjo plytinę ir geležies liejyklą-kalyklą, o 1755 m. Kaziuliuose minima rūdos kasykla.
1831 Kapčiamiesčio girioje stovyklavo E. Platerytės vadovaujami sukilėliai. 1944-53 Kapčiamiesčio girioje veikė Dainavos apygardos Šarūno rinktinės Lietuvos partizanai. Po II pasaulinio karo apželdinta mišku apie 8000 ha girioje įsiterpusių ar prie jos prisišliejusių nederlingų žemių. 1951-89 A. Olšauskas (1911-94), dirbdamas girininku Kapčiamiesčio ir Pertako girininkijose, pasodino apie 4000 ha naujų miškų.
Šiandien tų kaimų žmonės taip pat miškų darbininkai: medkirčiai, medienos vežėjai, vairuotojai, treliuotojai, sakintojai. Jiems miškas artimas, nuo mažens pamiltas.
Mena Kapčiamiesčio miškai ir istorinius įvykius. Netoli Kapčiamiesčio miške kūpso medine tvorele aptvertas kauburėlis su kryžiumi. Vietiniai gyventojai sako, kad čia vyko 1831 m. sukilėlių kautynės su caro žandarais. Šiame susirėmime dalyvavusi ir narsi tų metų sukilimo dalyvė Emilija Pliaterytė. Sukilėliams traukiantis į Prūsiją, su pusbroliu T. Pliateriu ir M. Kazanavičiūte per Kapčiamiesčio miškus mėginusi prasiveržti į Lenkiją, bet susirgusi ir 1831 m. gruodžio 23 d. Justinavo dvare mirusi. Jos palaikus vietos gyventojas Stankevičius ir dvaro eigulys Margelis Ančios ežeru atplukdę į Kapčiamiesčio kapines. Dabar jos amžino poilsio vieta dažnai aplankoma.
Gallipato
tags: #vietovardziai #krasto #turtas #lazdiju #rajonas