Vietovardžiai yra neatsiejama mūsų kultūros paveldo dalis, sauganti istorinę atmintį ir kalbinę įvairovę. Šie žodžiai, dažnai atspindintys gamtos ypatumus, istorinius įvykius ar net žmonių vardus, yra tarsi gyvi istorijos dokumentai, senesni už rašytinius šaltinius.
Šiais metais, kai Lietuva mini Nepriklausomybės kovų atminimą ir Lietuvos vietovardžių metus, ypač svarbu atkreipti dėmesį į jų reikšmę ir išsaugojimo būdus. Vietovardžiai yra daugiau nei tik kelio rodyklėse surašyti gyvenviečių vardai ar žemėlapiuose esantys pavadinimai. Jie yra mūsų ryšys su praeitimi, su vietomis, iš kurių esame kilę.
Lietuvos regionai
Vietovardžių Reikšmė ir Kilmė
Aleksandras Vanagas, pirmosios „Lietuvos vietovardžių žodyno“ knygos įvade, iškėlė jo praktinę ir mokslinę vertę. Labai svarbu, kad vietovardžiai rinkti iš gyvosios kalbos ir neapima raštuose vartojamųjų.
Kaip pirmosios Žodyno knygos įvade rašo Aleksandras Vanagas, „dauguma Žodyne pateikiamų etimologijų yra iš viso naujos“ (1 tomas, XXXI p.). Vadinasi, dedami ne tik dabartinės Lietuvos sienomis apibrėžto ploto (Lietuvos valstybės teritorija nuo XX a. Tai rodytų ir paplitimo nuorodų sutrumpinimų rodyklės.
Pirmosios knygos pratarmėje pasakyta, kad „Žodyne glaudžiasi ir dalis lietuvių etninių žemių vietovardžių, likusių už Lietuvos Respublikos ribų“ (1 tomas, VII p.). Tad ne viso lietuvių kalbos paplitimo ploto vietovardžiai surinkti ir vienodai Žodyne atspindimi. Tokius dalykus buvo būtina aptarti įvade. Nes kas gi atskirai rašys Baltarusijos ar Lenkijos lietuviškų vietovardžių žodyną?
Didelė dalis lietuvių vietovardžių yra kilę iš asmenvardžių (pavardės, vardo ar pravardės). Pavyzdžiui, kaimų vardo Ỹliai kilmė aiškinama taip: „Galbūt iš avd. [asmenvardžių] Ýla, Ylius, *Ylis ar pan.“ (34 p.); miestelio vardas Jaši¿nai: „Iš avd. [asmenvardžio] Jaši¿nas“ (133 p.); kaimų vardas Jurjona¤: „Iš avd. [asmenvardžių] Ju»jonas, Ju»jonis, *Jùrjonas, *Jùrjonis, dar plg. lat. [latvių] pvd.
Pavyzdžiui, kaimo Yvyna¤ vardo kilmė aiškinama taip: „Iš liet. ýva „apuokas (Bubo maximus)“, ývas „didysis apuokas, žiūras (Bubo bubo); didžiaausė pelėda (Strix bubo); baublys (?)“ (86 p.); arba upės Jevónis, Jievónis: „Greičiausiai antrinės lytys iš Ievónis (žr.), kurios iš liet. ievà - žr. Ievà“ (157 p.).
Ketvirtoje Žodyno knygoje didžiausi vietovardžių, kilusių iš būdvardžių ilgas ir juodas lizdai. Jie atskleidžia „darybos būdų (tipų) ir kilmės motyvų įvairovę ir apskritai mūsų tautos kalbinės kūrybos galias“ (Laimučio Bilkio pratarmė, p.
Įdomus Dalios Sviderskienės padarytas iš būdvardžio juodas kilusių vietovardžių reikšmės apibendrinimas: be tipiškiausios reikšmės „tamsus“, jie dar turi reikšmes *„neperregimas“, *„gilus“, *„tankus“ arba jų „motyvacija susijusi ir su tam tikru objektų vertinimu: užima nedidelį paviršiaus plotą erdvėje (pateikėjų teigimu, upeliai teka tik palijus, vasarą išdžiūsta, teka per laukus); sodas negyvas, nebežaliuojantis“ (p. Be to, „júodas taip pat žymi objekto padėtį erdvėje vienos iš pasaulio šalių - šiaurės - atžvilgiu: kaimas Juodaže¤miai <…> yra į šiaurę nuo Že¤mių kaimo“ (ten pat).
Įdomus ir vietovardžių tarpusavio santykis. Be to, kaimas vardą paprastai gauna iš upės ar ežero; būna ir atvirkščiai - kai ežeras vardą gauna iš kaimo. Upelis gali gauti vardą iš pievos, lauko, ar miško, per kurį teka. Kelias vardą gali gauti pagal kryptį arba iš kaimo, pievos, miško, per kurį veda. Pieva dažnai vadinama upės, kaimo, arimo, prie kurių yra, vardu. Miškas taip pat dažnai gauna kaimo, viensėdžio, dvaro, prie kurio yra, vardą.
Vietovardžių Nykimas ir Jo Priežastys
Deja, ne visi vietovardžiai išlieka. Docentė F. Kavoliutė atkreipia dėmesį, kad sovietmečiu pradėtas ir iki šių dienų nesibaigiantis vietovių vardų braukimas iš valstybės gyvenimo reiškia, kad greta jau prarastų 4400, gali išnykti dar 4000 krašto vietovių vardų. Tai didžiulis praradimas mūsų valstybei.
Žemiau pateikiama lentelė, kurioje apibendrinami pagrindiniai vietovardžių naikinimo etapai ir priežastys:
| Laikotarpis | Pagrindinės priežastys | Pasekmės |
|---|---|---|
| Sovietmetis | Kolektyvizacija, melioracija, kaimų stambinimas, istorinės atminties naikinimas | Bendruomenių sunaikinimas, tradicinio kraštovaizdžio sunaikinimas, vietovardžių išbraukimas |
| Nepriklausomybės atkūrimas | Gyventojų mažėjimas, norminiai aktai | Tolesnis vietovardžių naikinimas, ryšio su tėviške praradimas |
Kolektyvizacija, melioracija, viensėdžių ir kaimų perkėlimas į gyvenvietes, senųjų kapinių ir sodų sunaikinimas - visa tai įsirėžė žmonių prisiminimuose, skaudžiuose išgyvenimuose. Žmonės buvo verčiami palikti savo gimtuosius namus, sodus, pažįstamas vietas ir kraustytis kitur.
Prof. Česlovas Kudaba tvirtino, kad nors ir reikėjo sausinti žemes, bet protingai tvarkantis galima buvo išsaugoti kaimus. Tiesiog valdžiai tuo metu reikėjo suardyti senas bendrijas ir sukurti naujas. Tai buvo padaryta tikslingai, sąmoningai. Tikslas buvo sukurti naujas bendrijas be istorinės atminties.
1968 metais pradėtas gyvenamųjų vietovių be gyventojų vardų išbraukimas. Vieni vardai išbraukti, nes nebeliko gyventojų, o kiti dėl didelių ūkinių ir kultūrinių pasikeitimų sujungti. 1968-ieji buvo Prahos pavasario metai. Tie braukimai, žiūrint į žemėlapį, skirtinguose rajonuose vyko labai skirtingai. Docentė pastebi, kad šiaurės vakarų, vakarų, pietų, pietvakarių Lietuvoje tai nebuvo problema, išbraukta 20-30 kaimų. Labiausiai mažėjo šiaurės rytinė dalis.
„Atkūrėme nepriklausomybę, pripažinome, kad buvo neteisėtai atimtas žmonių turtas. O ar vardus panaikino teisėtai? Žemės grąžinimo dokumentus žmonėms jau išdavė naujuoju, gretimo kaimo vardu. Ar tai teisėta? Ar teisinga?“, - klausia geografė. Baisiausia, kad tai vyksta ir toliau.
„Toliau išbraukiamos gyvenvietės, kuriose nebėra gyventojų arba jų yra per mažai pagal kažkokius norminius aktus. 2011 metais jau priskaičiavau 4200 kaimų be gyventojų. Nieko neatkūrėme, bet dar 200 panaikinome, išbraukėme. Turime dar 4000. Ką darysime? Jei ir juos išbrauksime, kažkada iš 25 000 vardų, liudijančių šios žemės istoriją, gyventojų gausą, turėsime tik 15 000. Dabar vardai suteikiami, o kodėl „negrąžinami“?“, - stebisi mokslininkė.
Norint dabar keisti vardą pagal įstatymą reikia tos vietovės gyventojų sutikimo. „Ar tai realu?“, - abejoja F. Kavoliutė.
Etnių grupių paplitimas Lietuvoje
Vietovardžių Išsaugojimo Būdai ir Iniciatyvos
Laimei, dedamos pastangos išsaugoti šį svarbų kultūros paveldą. Lietuvos kalbos institutas (LKI) kartu su Valstybine lietuvių kalbos komisija vykdo reikšmingus projektus, skirtus vietovardžių tyrimams ir sklaidai.
Vienas tokių projektų - „Mažeikių, Telšių, Kretingos, Tauragės apskričių tarpukario Lietuvos žemės vardyno anketų skaitmeninimas, sklaida ir anketose pateiktų duomenų moksliniai tyrimai“. Šio projekto vadovė, akad. prof. dr. Grasilda Blažienė, pabrėžia, kad jo metu buvo išsaugota ir visuomenei prieinama padaryta unikali istorinė medžiaga, leidžianti giliau pažinti Lietuvos vietovardžių istoriją ir raidą.
„Projekto metu buvo atrinktos ir paruoštos skaitmeninti Mažeikių, Telšių, Kretingos bei Tauragės apskričių tarpukario Lietuvos žemės vardyno anketos. Jos buvo perduotos Lietuvos centriniam valstybės archyvui, kur nuskenuota beveik 10 tūkst. anketų vaizdų TIFF formatu. Taip pat, remiantis tarpukario vietovardžių bylomis, buvo sukurtas apskričių administracinio suskirstymo klasifikatorius, padėsiantis toliau analizuoti ir sisteminti surinktą informaciją“, - sako profesorė.
Pasak akad. prof. dr. G. Blažienės, svarbiausia buvo padaryti šią medžiagą prieinamą plačiajai visuomenei ir mokslininkams. Skaitmenintos anketos dabar prieinamos internete per Lietuvos žemės vardyno katalogą vardynas.lki.lt.
Taip pat, Vilniaus universiteto biblioteka organizuoja paskaitas ir pranešimus, skirtus atkreipti dėmesį į vietovardžių svarbą. Docentė F. Kavoliutė savo pranešime „Gražioji ir graudžioji mūsų vietovardžių istorija: pamąstymai apie vietovių ir vietų vardus, jų prasmes ir praradimus XX amžiaus antrojoje pusėje“ primena, jog geografas Stanislovas Tarvydas, tyrinėjęs vietovardžius, juos vadino krašto istorijos dokumentais, senesniais už visus rašytinius šaltinius.
„Manau, kad vardus galima išsaugoti, sustabdyti vardų naikinimą, pripažinti juos nematerialiu paveldu. Vietovių vardai - tai ryšys su namais, praeitimi, su tėviške.
Baigiant šią ketvirtosios Žodyno knygos apžvalgą, reikėtų dar kartą nusistebėti ir pasidžiaugti: nepaisant visuotinio lituanistikos puolimo ir naikinimo, Lietuvos vietovardžių žodynas vis dar eina!
Šios nuostatos nusistovėjo jau labai seniai, dar tarpukario Lietuvoje. Tuomet veikė Pavardžių ir vietovardžių komisija, jos vadovai buvo žymūs to meto kalbininkai Antanas Salys, Juozas Balčikonis. Komisija apie 1935 m. suorganizavo vietovardžių (daugiausia gyvenamųjų vietų vardų) rinkimą iš vietinių gyventojų, po to juos svarstė, nustatė oficialiai vartotinas formas.
„Bendrinė kalba yra mūsų tautos telkimo, bendravimo, susižinojimo priemonė. Sunormintos formos leidžia visiems gyventojams, visų tarmių ir šnektų atstovams geriau suprasti vietovardžių kilmę, reikšmę, nes, tarkime, žemaitiškai užrašytas pavadinimas gali būti visai neaiškus rytų aukštaičiui. Dar labiau būtų neaišku, kaip ištarti ar užrašyti kitus jo linksnius, nes užrašą Telšē pamatęs kitos tarmės žmogus tikrai nežinotų, kokia yra jo kilmininko, naudininko ir kitų linksnių forma, o žemaitis nesuprastų rytų aukštaičių ištarto kaimo vardo Untauksnā (Antalksnė) prasmės“, - sako mokslininkas.
Mūsų vietovardžiai dažnai yra Lietuvos teritorijoje gyvenusių ar iki šiol gyvenančių kitų tautybių gyventojų kalbų pėdsakų atspindys. Ankstesni vandenvardžių tyrimai atskleidė, kad Lietuvoje gali būti apie 30 archajiškų finougrų kilmės upių ir ežerų vardų. Šie vardai rodo, kad mūsų teritorijoje prieš baltus ar kartu su baltais būta finougrų etnoso, kurio liekanos atsispindi vandenvardžiuose.
Vietovardžiuose išliko ir mums artimų išnykusių baltų tautų ženklų. Pagal tokių vardų paplitimą netgi galima spręsti, kokiose teritorijose gyveno mirusios mums artimos jotvingių, sėlių, žiemgalių, kuršių gentys.
Pavyzdžiui, gerai Lietuvoje žinomo Ilzenbergo dvaro ir kaimo vardas greičiausiai suvokietintas, kilęs iš šalia esančio ežero vardo Ilgė ir vokiečių Berg ‘kalnasʼ.
Buvę ir atvejų, kai vietiniai gyventojai aktyviai priešinasi oficialiai nustatytam vietovardžiui. Pavyzdžiui, Vilkyškių gyventojai norėjo savo miestelį vadinti Vilkiškiais. Ankstesnės kartos vietovardžių tyrėjai yra daug rašę aiškindami, kad Vilkyškiai tikrai yra autentiškas vietovardis, todėl siūlomam keitimui nepritarė.
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę 1918 m. Kaunas tapo laikinąja sostine, o jo vietovardžiai - tautinės politikos dalimi. Miestas, ilgą laiką tarptautinėje vartosenoje žinotas kaip „Kovno“, oficialiai tapo „Kaunu“.
Istorikas pasakoja, kad Kauno vietovardžių kaitoje pasitaikydavo ir komiškų situacijų. Vienas ryškiausių atvejų - Nemuno gatvės istorija. „Dabartinė Nemuno gatvė tarpukariu garsėjo kaip prostitucijos židinys. 1920-aisiais jai buvo suteiktas Klaipėdos vardas, bet klaipėdiečiai dėl to pasipiktino. Jiems nepatiko, kad jų miesto vardas siejamas su abejotinos reputacijos vieta, todėl 1926 m. gatvė buvo pervadinta į Nemuno gatvę“, - ne daug kam girdėta istorija dalinasi pašnekovas.
Pasak dr. M. Balkaus, tarpukariu vyravo trys pagrindinės gatvių pavadinimų temos: istorinės asmenybės, istoriniai įvykiai ir gamtos reiškiniai. Lietuviški vietovardžiai yra ne tik ženklai mieste, bet ir mentalinis orientyras. Tarpukariu, keičiant gatvių pavadinimus, buvo formuojama lietuviška Kauno tapatybė. Tai buvo svarbi tautinio identiteto stiprinimo dalis“, - teigia istorikas.
tags: #vietovardziai #krasto #turtas