Šiuos metus Lietuvos Respublikos Seimas paskelbė Lietuvos Nepriklausomybės kovų atminimo ir Lietuvos vietovardžių metais. Norėdama atkreipti dėmesį į vietovardžius, Vilniaus universiteto biblioteka pasikvietė VU Chemijos ir geomokslų fakulteto docentę dr. Docentė perskaitė pranešimą „Gražioji ir graudžioji mūsų vietovardžių istorija: pamąstymai apie vietovių ir vietų vardus, jų prasmes ir praradimus XX amžiaus antrojoje pusėje“.
Mokslininkė primena, jog geografas Stanislovas Tarvydas, tyrinėjęs vietovardžius, juos vadino krašto istorijos dokumentais, senesniais už visus rašytinius šaltinius. Visi esame susiję su vietovardžiais, vietomis, iš kurių esame kilę. Kasdienybėje tai dažniausiai tik kelio rodyklėse surašyti gyvenviečių vardai, o daugiau jie fiksuoti tik žemėlapiuose, todėl geografams visą laiką prieš akis, visą laiką šalia.
„O kas gi sudaro valstybę? „Man jie tiesiog gražūs, liudijantys mūsų kilmę: Daržininkai, Laukininkai, Bajorai, Karužiai, Žuvininkai, Kalviai, Puodžiai, Drabužininkai, Kaukai, Laumiai, Elniakampis, Vilkynė, Vikapieviai, Vilkadaržiai, Kėkštai, Kukučiai, Balandžiai, Lakštučiai... Man, kaip geografei, gražiausi vardai, nusakantys vietoves, taip pat pavardes. Neatsižaviu žmonių išradingumu, pastabumu, gamtinės aplinkos pažinimu, tiesiog susiliejimu su gamta: Šiupyliai, Trepai, Raižiavos, Dubakluonis, Dugnai, Grimzdai“, - vardija F. Kavoliutė.
Gražūs, skambiai ir išradingai vadinami su vietiniais gyventojais susiję vietovių vardai: Bindziukai, Drasučiai, Trepučiai, Ramučiai, Tursučiai, Burbekliai, Devynakiai, Skūpai, Pikčiai, Vanagai, Pelėdnagiai ir daugybė kitų išnykusių vardų. Tai maži kaimeliai, vietovės, kurių nėra paminėta istoriniuose šaltiniuose, bet kai kurie iš jų labai seni. Docentė įsitikinusi, jog reikia didžiuotis tokiais senais ir gražiais vardais.
Kryžiuočių kelių aprašymuose daug senųjų pavadinimų, kurie atspindi ir to meto įvykius: Sargučiai, Gvoltai, Sekionys, Sargviečiai, Gaudkalnis. Geografė tvirtina, jog mūsų kalba tikrai nuostabi. Vardas yra tarsi dvasinio lauko dalis, egzistuoja kaip atskiras klodas.
Jaunieji geografai alumnai susirinkusiems perskaitė žmonių prisiminimus apie nepalankų kraštovaizdžiui, bendruomenėms ir vietovardžiams laikotarpį. Tai kolektyvizacija, melioracija, viensėdžių, kaimų perkėlimas į gyvenvietes, senųjų kapinių, sodų sunaikinimas. Visa tai įsirėžė žmonių prisiminimuose, skaudžiuose išgyvenimuose, kai sugrįžę iš tremties nerasdavo nei sodybų, nei kapų, nei tėvų ir senelių pasodintų medžių. Žmonės buvo verčiami palikti savo gimtuosius namus, sodus, pažįstamas vietas ir kraustytis kitur.
„Jei skaičiuosime žemėlapiuose gyvenvietes, sodybas prieš ir po kolektyvizacijos, melioracijos, matysime didelius pasikeitimus. Traktoriams reikėjo didelių, plačių dirbamų plotų, sodybos turėjo pasitraukti. Bet ar vien dėl šios priežasties?“, - mus skatina susimąstyti docentė F. Kavoliutė. Per sovietmetį drastiškai sumažėjo bendruomenių skaičius. Ką bendruomenė kuria valstybei? Ar tikrai valstybė stipresnė, jei bendruomenių sumažėja, jos išardomos, perkeliamos? Taigi, ar vien traktoriai ir melioracija buvo priežastis iškelti, stambinti gyvenvietes, retoriškai klausia geografė.
Prof. Česlovas Kudaba tvirtino, kad nors ir reikėjo sausinti žemes, bet protingai tvarkantis galima buvo išsaugoti kaimus. Tiesiog valdžiai tuo metu reikėjo suardyti senas bendrijas ir sukurti naujas. Tai buvo padaryta tikslingai, sąmoningai. Tikslas buvo sukurti naujas bendrijas be istorinės atminties.
Docentė pacitavo prieš penkiasdešimt metų (1967 metais) Lietuvos Aukščiausiajai Tarybai siunčiamą atsakymą, kad Joniškio rajone „nerasta išlikusių gyvenamųjų vietovių pavadinimų, būdingų feodalinėms ir kapitalistinėms formacijoms, arba pavadintų darbo žmonių engėjų ar buržuazinių nacionalistų vardais“, išskyrus Girdžiūnų vienkiemį, vadintą stambaus ūkininko vardu. Todėl jį siūloma prijungti prie šalia esančio Medikuičių kaimo, prie jo prijungti dar ir Nemeikšių vienkiemį.
Geografė priminė, kad vienkiemiai ar viensėdžiai buvo dvarai, palivarkai ir laisvųjų valstiečių didžiosios sodybos, o tokių savininkai pirmu vežimu 1941 metais buvo išvežti į Sibirą. 1968 metais pradėtas gyvenamųjų vietovių be gyventojų vardų išbraukimas. Vieni vardai išbraukti, nes nebeliko gyventojų, o kiti dėl didelių ūkinių ir kultūrinių pasikeitimų sujungti. F. Kavoliutė spėja, kad gal taip padaryta Spalio revoliucijos 50-mečio proga. Susigriebta, kad žmonės vis dar gyvena prosenelių sodybose. 1968 metais pirmiausia išbraukta 400 sodybų.
Ar tai iš tiesų natūralus procesas, vykęs dėl urbanizacijos? 1968-ieji buvo Prahos pavasario metai. Tie braukimai, žiūrint į žemėlapį, skirtinguose rajonuose vyko labai skirtingai. Docentė pastebi, kad šiaurės vakarų, vakarų, pietų, pietvakarių Lietuvoje tai nebuvo problema, išbraukta 20-30 kaimų. Labiausiai mažėjo šiaurės rytinė dalis.
„Atkūrėme nepriklausomybę, pripažinome, kad buvo neteisėtai atimtas žmonių turtas. O ar vardus panaikino teisėtai? Žemės grąžinimo dokumentus žmonėms jau išdavė naujuoju, gretimo kaimo vardu. Ar tai teisėta? Ar teisinga?“, - klausia geografė. Baisiausia, kad tai vyksta ir toliau.
Vietovardžių Nyksmas Šiandien
„Toliau išbraukiamos gyvenvietės, kuriose nebėra gyventojų arba jų yra per mažai pagal kažkokius norminius aktus. 2011 metais jau priskaičiavau 4200 kaimų be gyventojų. Nieko neatkūrėme, bet dar 200 panaikinome, išbraukėme. Turime dar 4000. Ką darysime? Jei ir juos išbrauksime, kažkada iš 25 000 vardų, liudijančių šios žemės istoriją, gyventojų gausą, turėsime tik 15 000. Dabar vardai suteikiami, o kodėl „negrąžinami“?“, - stebisi mokslininkė. Norint dabar keisti vardą pagal įstatymą reikia tos vietovės gyventojų sutikimo. „Ar tai realu?“, - abejoja F. Kavoliutė.
„Manau, kad vardus galima išsaugoti, sustabdyti vardų naikinimą, pripažinti juos nematerialiu paveldu. Vietovių vardai - tai ryšys su namais, praeitimi, su tėviške.
Paskaita užbaigta tarsi malda, vardijant prarastuosius kaimų, vienkiemių pavadinimus: Vaišvilynės, Manikūnėlių, Rudmėsių, Žvalionių, Dagiliukų, Žindulių, Dočkių, Eglynės, Puodiškių, Keturnagių, iš viso per penkis šimtus vardų.
Didelė dalis lietuvių vietovardžių yra kilę iš asmenvardžių (pavardės, vardo ar pravardės). Pavyzdžiui, kaimų vardo Ỹliai kilmė aiškinama taip: „Galbūt iš avd. [asmenvardžių] Ýla, Ylius, *Ylis ar pan.“ (34 p.); miestelio vardas Jaši¿nai: „Iš avd. [asmenvardžio] Jaši¿nas“ (133 p.); kaimų vardas Jurjona¤: „Iš avd. [asmenvardžių] Ju»jonas, Ju»jonis, *Jùrjonas, *Jùrjonis, dar plg. lat. [latvių] pvd.
Pavyzdžiui, kaimo Yvyna¤ vardo kilmė aiškinama taip: „Iš liet. ýva „apuokas (Bubo maximus)“, ývas „didysis apuokas, žiūras (Bubo bubo); didžiaausė pelėda (Strix bubo); baublys (?)“ (86 p.); arba upės Jevónis, Jievónis: „Greičiausiai antrinės lytys iš Ievónis (žr.), kurios iš liet. ievà - žr. Ievà“ (157 p.). Tiesa, kartais rasti rūpimą vietovardį nėra taip jau paprasta. Mat „Žodyne vietovardžiai pateikiami kilminiais lizdais, t. y. Vadinasi, norint rasti rūpimą vietovardį, reikia bent kiek išmanyti žodžių darybą. Vartotojui tai didelis nepatogumas. Tokiais ir panašiais atvejais atitinkamose Žodyno vietose būtų pravertusios nuorodos (žr.
Nereikia manyti, kad visų vietovardžių kilmė Žodyne išaiškinta ir šioje srityje jau nebėra kas veikti. Pavyzdžiui, ne visai aiški kilmė arimo Iekė, balos Igvalkis pirmojo dėmens, pievos Ikinė, Ilauda, Ilbagalė > Ilgabalė, Ymilsa up., inčiupės, Inkėliškė, Inklėriškės, Inkinės, Išduma, Išdutė pv., krm., dr. Vis dėlto, kaip paaiškino Žodyno sumanytojas Aleksandras Vanagas pirmosios knygos įvade, šis Žodynas nėra tezauras, t. y. Jos tik kartais, neaiškiais atvejais pasitelkiamos, tarkim, autentiškai ar senesnei vietovardžio lyčiai nustatyti.
Pasklaidžius J raidės vietovardžius, matyti, kokia gausybė krikščioniškų vardų slaviškų variantų pateko į lietuvių kalbos vardyną! Ketvirtoje Žodyno knygoje didžiausi vietovardžių, kilusių iš būdvardžių ilgas ir juodas lizdai. Jie atskleidžia „darybos būdų (tipų) ir kilmės motyvų įvairovę ir apskritai mūsų tautos kalbinės kūrybos galias“ (Laimučio Bilkio pratarmė, p. Įdomus Dalios Sviderskienės padarytas iš būdvardžio juodas kilusių vietovardžių reikšmės apibendrinimas: be tipiškiausios reikšmės „tamsus“, jie dar turi reikšmes *„neperregimas“, *„gilus“, *„tankus“ arba jų „motyvacija susijusi ir su tam tikru objektų vertinimu: užima nedidelį paviršiaus plotą erdvėje (pateikėjų teigimu, upeliai teka tik palijus, vasarą išdžiūsta, teka per laukus); sodas negyvas, nebežaliuojantis“ (p. Be to, „júodas taip pat žymi objekto padėtį erdvėje vienos iš pasaulio šalių - šiaurės - atžvilgiu: kaimas Juodaže¤miai <…> yra į šiaurę nuo Že¤mių kaimo“ (ten pat).
Įdomus ir vietovardžių tarpusavio santykis. Be to, kaimas vardą paprastai gauna iš upės ar ežero; būna ir atvirkščiai - kai ežeras vardą gauna iš kaimo. Upelis gali gauti vardą iš pievos, lauko, ar miško, per kurį teka. Kelias vardą gali gauti pagal kryptį arba iš kaimo, pievos, miško, per kurį veda. Pieva dažnai vadinama upės, kaimo, arimo, prie kurių yra, vardu. Miškas taip pat dažnai gauna kaimo, viensėdžio, dvaro, prie kurio yra, vardą.
Baigiant šią ketvirtosios Žodyno knygos apžvalgą, reikėtų dar kartą nusistebėti ir pasidžiaugti: nepaisant visuotinio lituanistikos puolimo ir naikinimo, Lietuvos vietovardžių žodynas vis dar eina!
Pirmosios šio Žodyno knygos įvade Aleksandras Vanagas iškėlė jo praktinę ir mokslinę vertę. Labai svarbu, kad vietovardžiai rinkti iš gyvosios kalbos ir neapima raštuose vartojamųjų. Kaip pirmosios Žodyno knygos įvade rašo Aleksandras Vanagas, „dauguma Žodyne pateikiamų etimologijų yra iš viso naujos“ (1 tomas, XXXI p.). Vadinasi, dedami ne tik dabartinės Lietuvos sienomis apibrėžto ploto (Lietuvos valstybės teritorija nuo XX a. Tai rodytų ir paplitimo nuorodų sutrumpinimų rodyklės. Pirmosios knygos pratarmėje pasakyta, kad „Žodyne glaudžiasi ir dalis lietuvių etninių žemių vietovardžių, likusių už Lietuvos Respublikos ribų“ (1 tomas, VII p.). Tad ne viso lietuvių kalbos paplitimo ploto vietovardžiai surinkti ir vienodai Žodyne atspindimi. Tokius dalykus buvo būtina aptarti įvade. Nes kas gi atskirai rašys Baltarusijos ar Lenkijos lietuviškų vietovardžių žodyną?
Kaip dabar madinga, Žodynas turi tarptautinę redaktorių kolegiją, susidedančią iš 7 narių. Iš jų 3 - garbūs užsieniečiai. Jos sudėtis nuo pirmosios knygos šiek tiek keitėsi. Į kolegijos sudėtį įeina ir trys iš keturių tomo autorių. Ir vis dėlto nesuprantama, kodėl į kolegiją neįtrauktos Žodyno koncepciją ir instrukciją kūrusi Vitalija Maciejauskienė ir didelę patirtį turinti Marija Razmukaitė. O ką kolegijoje veikia užsienio nariai? Palyginkime: štai kitas milžiniškas nacionalinės svarbos darbas - Lietuvių kalbos žodynas taip pat turėjo redakcinę kolegiją, kuriai vadovavo jo vyriausiasis redaktorius, o visi kolegijos nariai buvo ir Žodyno autoriai arba redaktoriai. Ir nė vieno užsieniečio! Net gūdžiausiais sovietų okupacijos laikais! O dabar?
Kad ir kaip sunkiai verčiasi Lietuvių kalbos institutas, tačiau Lietuvos vietovardžių žodyną vis dar leidžia! Ketvirtoji, apimanti I ir J raides, - turi 2021 metų datą. Kalbama, kad taip padaryta dėl ministerijos noro matyti, kur ji kišanti pinigus. Nors tomą rašė keturi autoriai, tačiau didžiąją darbo dalį nudirbo Laimutis Bilkis. Jam teko parašyti maždaug 200 puslapių teksto iš 270 (t. y. beveik tris ketvirtadalius viso darbo). Manyčiau, galėjo. Būtų žmogui autorinė monografija. Gal tik Dalios Sviderskienės darbų sritis atitinka žodyno pobūdį - tai ir duokit jai Žodyno rašyti daugiau!
Ketvirtajai Žodyno knygai, atrodo, nieko netrūksta. Tik literatūros ir šaltinių sąrašas ne visas - vien jo papildymai. Žodyno pradžioje skelbiamas vietovardžių, kurių kilmė neaiškinama, sąrašas.
Lietuvos žemėlapis
Apibendrinant galima teigti, jog vietovardžiai yra neįkainojamas krašto turtas, saugantis istorinę atmintį, kultūrinį paveldą ir kalbinę įvairovę. Jų išsaugojimas ir puoselėjimas yra būtinas siekiant išlaikyti tautos tapatybę ir ryšį su praeitimi.
Žemiau pateikiama lentelė, kurioje apibendrinami pagrindiniai vietovardžių naikinimo etapai ir priežastys:
| Laikotarpis | Pagrindinės priežastys | Pasekmės |
|---|---|---|
| Sovietmetis | Kolektyvizacija, melioracija, kaimų stambinimas, istorinės atminties naikinimas | Bendruomenių sunaikinimas, tradicinio kraštovaizdžio sunaikinimas, vietovardžių išbraukimas |
| Nepriklausomybės atkūrimas | Gyventojų mažėjimas, norminiai aktai | Tolesnis vietovardžių naikinimas, ryšio su tėviške praradimas |