Šiame darbe nagrinėsime, kaip ir kodėl yra apmokestinamas būtent nekilnojamasis turtas, t.y. statiniai, pastatai. Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 9 str. reglamentuojama, kas yra pripažįstama nekilnojamojo turto objektais.
Tai žemės sklypas, statinys (taip pat nebaigtas statyti), butas, patalpa pastate (suformuota kaip atskiras nekilnojamojo turto objektas), inžinerinis įrenginys, kurio funkcijos tiesiogiai nesusijusios su žemės sklypu ar pastatu. Tokia yra nekilnojamojo turto, nekilnojamojo daikto samprata.
Nekilnojamasis turtas apmokestinamas periodiškai. Mokestinio laikotarpio periodiškumą lemia tam tikras kalendorinis laiko tarpas. Šiam nekilnojamajam turtui nustatymas nėra siejamas su šio turto savininko pasikeitimu ar kitais veiksniais (pvz., paveldėjimu, dovanojimu, finansinėmis operacijomis ir pan.).
Mokesčio dydis priklauso nuo konkretaus nekilnojamojo turto ir nėra atsižvelgiama į asmens turimas skolas. Taip pat numatomos šio mokesčio lengvatos arba nustatoma, kad kai kuris nors turtas išimtinai nėra apmokestinamas.
1918 m. atkuriant Lietuvos valstybingumą, iškilo didžiulis lėšų poreikis. 1919 m. sausio 23 d. buvo įvesta mokesčių sistema. Tai žemės, pagrindinis prekybos ir pramonės įstaigų, paprastasis žyminis bei nekilnojamojo turto miestuose mokestis. Jis buvo skaičiuojamas nuo turimo nekilnojamojo turto pajamingumo arba jo vertės. Jo įplaukos sudarė 7-15 proc. visų surenkamų įplaukų ir ji nuolatos didėjo.
Žvelgiant į mokesčius, fiskalinius monopolius ir akcizus, gaunami tokie rezultatai: 1925 m. mokesčiai sudarė 60,1 proc. visų mokestinių pajamų, 1930 m. - 48,8 proc., 1935 m. - 58,2 proc., 1939 m. - 61,4 proc. Tačiau sovietmečiu ši sistema buvo sugriauta.
Atkūrus nepriklausomybę, mokesčių sistemos bei jos teisinės bazės reformos prioritetai buvo numatyti jau 1998 m. birželio 11 d. Vyriausybės nutarimu patvirtintoje Mokesčių administravimo tobulinimo programoje.
Taigi 1994 m. liepos 20 d. buvo priimtas Nekilnojamojo turto mokestis įstatymas, įsigaliojęs nuo 1995 m. sausio 1 d. ir galiojęs iki 2005 m. gruodžio 31 d. Pagal šį įstatymą mokestį mokėjo juridiniai asmenys, kuriems nuosavybės teise priklausė nekilnojamasis turtas Lietuvos Respublikoje. Užsienio juridiniai asmenys ir organizacijos už Lietuvos Respublikoje esantį ir nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą mokestį mokėjo nuo 2002 m. sausio 1 d.
Nors, pasak V. Žiulijos, kai kurie nekilnojamojo turto apmokestinimo patobulinimai buvo daromi jau per visą pirmąjį atkurtos Lietuvos dešimtmetį: nuo 1996 m. buvo pradėta kalbėti apie turto mokesčio reformavimą, suteikiant daugiau įgaliojimų savivaldybėms. Pavyzdžiui, aštuntosios Vyriausybės (1996 12 04 - 1999 05 03, vadovavo G. Vagnorius) programoje buvo numatyta ketvirtadalį visų surenkamų mokesčių (turto taip pat) biudžeto perduoti savivaldybėms.
Devintosios vyriausybės (1999 06 01 - 1999 10 27, vadovavo R. Paksas) programoje buvo akcentuojama, kad mokestis už labai brangius pastatus ir žemę galėtų būti diferencijuotas, tačiau mokesčio rengimo nebuvo.
Dešimtosios Vyriausybės (1999 11 03 - 2000 11 09, vadovavo A. Kubilius), programoje buvo numatytas siekis reglamentuoti nekilnojamojo turto (tiek pastatų, tiek žemės) apmokestinimą viename įstatyme. Beje, šios Vyriausybės priimtame 1999 m. gruodžio 28 d. nutarime (Nr. 1497) jau buvo numatoma parengti NTM projektą.
Pasak E. Leontjevos, 1999 m. buvo parengtas bei visuomenei įvertinti pateiktas gyventojų NTM projektas. Šio mokesčio tarifas - 1 proc. turto mokestinės vertės. Be to, buvo siūlomas neapmokestinamasis minimumas - iki 200 tūkst. litų, o kiekvieno kito turto vieneto - iki 25 tūkst. litų. Taip pat buvo numatyti šio mokesčio mokėtojai.
Vienuoliktosios Vyriausybės (2000 10 27 - 2000 11 09, vadovavo R. Paksas) programoje buvo numatyta peržiūrėti visus mokesčius ir rinkliavas. Savivaldybėms buvo numatyta teisė pačioms nustatyti mokesčio dydžius, neviršijant įstatyme nustatyto maksimalaus dydžio.
Dvyliktoji Vyriausybė (2001 07 12 - 2004 12 04, vadovavo A. Brazauskas) siekė išplėsti mokesčio bazę, jo administravimą pavesti savivaldybėms. 2001 m. savivaldybėms buvo suteiktos didesnės teisės, nuosavybės teise turimo nekilnojamojo turto, įskaitant žemę, apmokestinimą reglamentuoti vienu įstatymu.
Tryliktosios Vyriausybės (2004 12 14 - 2006 06 01, vadovavo A. Brazauskas) programoje nebuvo numatyta jokių mokesčio reformavimo darbų. Šio mokesčio nėra ir Vyriausybės 2004-2008 m. programos įgyvendinimo priemonės plane.
Naujasis NTM buvo priimtas siekiant įgyvendinti Vyriausybės 2004-2008 m. programą, pagerinti mokesčių sistemą bei suvienodinti verslo sąlygas komercinėje - ūkinėje veikloje dalyvaujantiems subjektams. Prieš šio mokesčio įvedimą Lietuvoje, buvo atlikta socialinė apklausa. Remiantis gautais apklausos rezultatais (iš viso apklausta 112 respondentų), matome, kad 18 proc. šio mokesčio mokėtojų net nėra girdėję apie tokį mokestį, taikomą ir fiziniams asmenims. O dauguma tų, kurie žinojo, jog nuo 2006 m. sausio 1 d. įsigaliojo naujas NTM, apie tai sužinojo iš televizijos (26 proc.), radijo (20 proc.), interneto (20 proc.). Mažuma respondentų apie tai išgirdo darbe, universitete, iš tėvų (2 proc.).
Apmokestinimo privalumus ir trūkumus nagrinėja V. Žiulija, teigdamas, kad pagrindiniais reikėtų laikyti fiskalinio pobūdžio argumentus, t.y. ar konkretus apmokestinimas yra efektyvus ir ar duos numatomas finansines įplaukas. Ekonomistų nuomone, nekilnojamojo turto mokestis šioje šalyje yra pastovus. Būsto apmokestinimas taip pat atrodo labai patraukliai. Pasak ekonomistų, labai svarbu, kokiu valstybės valdymo lygmeniu šis mokestis yra nustatomas ir kam finansuoti taikomas.
NTM 14 str. reglamentuojama, kad šis mokestis įskaitomas į savivaldybės, kurios teritorijoje yra nekilnojamasis turtas, biudžetą. Taigi teisę nustatyti nekilnojamojo turto mokestį turi savivaldybės. Be to, savivaldybės gali skirtingai panaudoti gaunamas pajamas: vienos galbūt teiks daugiau ir geresnes švietimo paslaugas, kitos - viešosios tvarkos palaikymo paslaugas. Tokiu atveju, anot R. Kuodžio, nekilnojamojo turto mokestis yra gera idėja.
Viena iš idėjų - apmokestinamojo turto vertei taikyti tam tikrą neapmokestinamąjį minimumą (šiuo metu šio mokesčio tarifas nediferencijuotas). Kita sklandžiusi idėja - neapmokestinti pirmo šeimos būsto, sodo ir garažo (būtent ši antroji idėja ir pasirinkta). Tai ne toks progresinis mokestis, nes jo galėtų išvengti vienus brangius namus ar butą turintys asmenys. Tokiu atveju, anot R. Kuodžio, nekilnojamojo turto mokestis yra gana patrauklus ekonomikos teorijos bei socialinės nelygybės mažinimo politikos požiūriu.
Kad nekilnojamojo turto mokestis turi pozityvių požymių, pritaria ir V. Žiulija, išskirdamas šiuos privalumus:
- Palyginti vienodas apmokestinimo naštos paskirstymas.
- Mokestinių pajamų stabilumas.
- Apmokestinimo paprastumas.
- Mokestinių pajamų panaudojimo skaidrumas.
- Vietos valdžios fiskalinė autonomija.
- Duomenų apie nekilnojamąjį turtą sisteminimas.
Savo nuomonę apie naujai priimtą NTM pateikia ir didžiausio Lietuvoje komercinio SEB Vilniaus banko finansų analitikai. Jie teigia, kad šis naujas įstatymas mokestinę aplinką paveiks labiau neigiamai nei teigiamai. Tačiau šio mokesčio teigiamus aspektus išskiria SEB Vilniaus banko vyresnioji analitikė Algė Budrytė. Jos nuomone, šis mokestis mažina paskatas, kai turimą nekilnojamąjį turtą verslo subjektai perrašo fiziniams asmenims. Be to, sukurtos sąlygos savivaldybėms konkuruoti tarpusavyje pritraukiant investicijas į nekilnojamąjį turtą.
Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos Tarptautinio apmokestinimo skyriaus vyr. specialistas, analizuodamas nekilnojamojo turto mokestį, įžvelgia tik pranašumus. Pasak jo, šis turto mokestis pastovus, lengvai prognozuojamas finansinis šaltinis, todėl juo užtikrinamos stabilios biudžeto pajamos. Jis skatina savivaldybes socialinei ir ekonominei plėtrai. Jis užtikrina neutralumą priimant investicinius ir ekonominius sprendimus, kartu skatindamas teisingą konkurenciją.
Rengiant NTM buvo siūloma apmokestinti visą Lietuvos Respublikoje esantį nekilnojamąjį turtą, įregistruotą Nekilnojamojo turto registre. Tačiau Lietuvos laisvosios rinkos instituto ekspertai visada kritikavo šias idėjas. R. Vainienė, dar rengiant NTM idėjas 1999 m., bandė įrodyti, kad taikyti šį mokestį yra visiškai netikslinga.
- Mokestis mokamas, nesant tam šaltinio. Jis sumažins realiąsias žmonių pajamas. Turtas savaime nekuria pajamų. Šio mokesčio ydos slypi tame, kad jo objektas yra daiktas.
- Brangus, tikrovės neatitinkantis apmokestinamosios vertės nustatymas. Šio mokesčio tarifas visuomet skirsis nuo nominalaus. Didžioji jo dalis susijusi su apmokestinamosios vertės nustatymu, t.y. nuosavybės pagrindus.
Teritorija, kurioje taikomas nekilnojamojo turto mokestis
Žemiau pateikiama lentelė, kurioje apibendrinami pagrindiniai nekilnojamojo turto mokesčio elementai:
| Elementas | Apibūdinimas |
|---|---|
| Mokėtojai | Juridiniai ir fiziniai asmenys, turintys nuosavybės teise nekilnojamąjį turtą |
| Objektas | Nekilnojamasis turtas: žemė, pastatai, butai, patalpos |
| Tarifas | Nustatomas savivaldybių, priklausomai nuo turto vertės |
| Lengvatos | Gali būti nustatytos savivaldybių |
| Privalumai | Stabilus pajamų šaltinis savivaldybėms, paskatos efektyviau naudoti turtą |
| Trūkumai | Gali būti sudėtinga nustatyti tikslią turto vertę, gali didinti socialinę nelygybę |