Viliaus Orvido sodyba, įsikūrusi netoli Salantų, yra unikali vieta, menanti ne tik akmentašystės tradicijas, bet ir dvasinius ieškojimus bei pasipriešinimą sovietinei sistemai. Ši sodyba-muziejus, tapusi savotišku individualizmo paminklu, traukia lankytojus iš viso pasaulio. Rugpjūčio 16 d. Viliaus Orvido sodyboje prie Salantų susirinko gausus būrys prisiminti prieš 20 metų amžinybėn iškeliavusį šios unikalios sodybos kūrėją Vilių Orvidą. Rugpjūčio 16 d. jam būtų sukakę 60 metų, o amžinybėn Vilius, brolis Gabrielius, iškeliavo 1992 m. rugpjūčio 5 d. Palaidotas Salantų kapinėse (Kretingos r.). Šia proga sodyboje vyko renginys „Vilių Orvidą prisimenant“.
Šiame straipsnyje mes panagrinėsime Viliaus Orvido sodybos istoriją, jo kūrybos ypatumus, dvasinį palikimą ir dabartinę reikšmę.
Viliaus Orvido sodyba
Akmentašių Dinastijos Ištakos
Suvokti Viliaus Orvido pasaulį neįmanoma be 16 hektarų žemės plotelio, plytinčio Kretingos rajono savivaldybės teritorijoje, Gargždelės kaime, dešinėje kelio Plungė-Skuodas pusėje. Jį 1937 m. įsigijo Viliaus senelis Jonas Orvidas. Šis žmogus ir tapo savotiškos akmentašių dinastijos ištakomis. XX a. pradžioje iš Gruzdžių miestelio Šiaulių rajone jis atvyko gyventi ir dirbti į Salantus, čia statomai Salantų bažnyčiai dailino akmenis. Kai 1911 m. bažnyčia buvo baigta statyti, Jonas Orvidas pasiliko gyventi Salantuose, nes norėjo ir toliau užsiimti akmentašyste, o Salantų apylinkės akmeningos. Daugiau kaip 30 metų jis kaupė pinigėlius, kol šeimai iš savo sunkaus amato nupirko namus, bet netrukus, 1939 metais, J. Orvidas mirė.
Viliaus Orvido Kūrybinis Kelias
Sovietinės okupacijos laikotarpiu Kazys Orvidas pradėjo dirbti buitinio gyventojų aptarnavimo kombinate, čia darė granitinius postamentus sovietinės valdžios statomiems paminklams ir dekoratyvinėms skulptūroms, vertėsi antkapių paminklų gamyba. Ilgainiui Kazys Orvidas įsirengė dirbtuvę savo sodyboje. Šalia jo vis sukinėjosi sūnus Vilius, jis uoliau mokėsi akmentašystės paslapčių nei leido laiką mokyklos suole. Apdirbti akmenį Viulius išmoko iš savo tėvo akmentašio Kazimiero Orvido. Kurį laiką kūrė antkapinius paminklus, o vėliau gimtojoje tėvų sodyboje ėmė formuoti muziejų-dvasinį centrą.
Tačiau lemtingas lūžis Viliaus gyvenime įvyko septinto dešimtmečio pabaigoje - aštunto dešimtmečio pradžioje, kai sovietų valdžia Lietuvoje intensyviai vykdė melioraciją. 1973 m. po tarnybos sovietinėje kariuomenėje į namus grįžęs jaunuolis matydamas sovietinę savivalę reagavo jautriai. Vykdant laukų melioracijos darbus į Orvidų sodybą buvo atgabenta daugybė riedulių. Tuomet Viliaus sielos gelmėse subrendo idėja, kurią jis vėliau pavadins „gelbėjimu“.
Didžiausias darbas, formuojant šią sodybą-muziejų-dvasinį centrą, buvo padaryta Gargždelės apylinkėse vykstant melioracijos darbams. Laukai čia nusėti rieduliais. Vilius Orvidas, lankydamas tas vietas, žymėdavo labiausiai jo dėmesį patraukusius akmenis ir, anot jo paties, „gelbėdamas juos“ vežė tuos akmenis į tėvų sodybą, kiekvienam iš jų suteikdamas vienokią ar kitokią funkciją. V. Orvido akmeninės ir medžio skulptūros puošia ne tik jo suformuotą Orvidų sodybą-muziejų.
Pirmiausia siekta gelbėti melioracijos naikinamą natūralią gamtą: į savo kiemą vežė šimtamečius ąžuolus, rakandus iš nugriaunamų sodybų, gelbėjo didelius Žemaitijos riedulius nuo sunaikinimo ir pavertimo skalda. Tarp šių gelbėjamų daiktų Vilius pastatė ir savo bei draugų kurtas skulptūras.
„Žiūrėjau į akmenį kaip į brolį ir į medį - viskas man gyva buvo, - prisiminęs tuos laikus kalbėjo V. Orvidas. - 1973 m. grįžęs iš armijos, pajutau didelį sielvartą dėl melioracijos naikinamos gamtos. Ryžausi bandyti suteikti meninę išraišką medžiams ir akmenims, kad jie taptų neliečiami“, - rašė jis 1991 m. Lietuvos Aukščiausios Tarybos deputatams.
Toks požiūris į medžiaginę tikrovę atspindi orvidišką vertybių sistemą - nieko nėra atlikusio, viskas turi savo vertę, nors ir neįžvelgiamą daugelio žmonių akims.
Sovietinės Sistemos Pasipriešinimas Ir Sodybos Išlikimas
Sovietmečiu valdžia jo kūrybiniams sumanymas trukdė, keletą kartų sunaikino tai, kas buvo padaryta. Viena vertus, mene tebevyravo socialistinis realizmas - sovietinės totalitarinės valstybės meno doktrina, jungusi meninę kūrybą su komunistinės ideologijos principais ir valdžios institucijų kontrole. Esant tokiai situacijai religinėmis, mitologinėmis temomis persunkti, atlikti nesilaikant sovietinėse meno mokyklose diegiamų griežtų taisyklių ir dogmatizmo V. Orvido darbai buvo tikras akibrokštas vyraujančiai sistemai. Sodyba tarp žmonių buvo įgavusi Absurdo arba chaoso muziejaus vardą.
Kita vertus, sovietinės santvarkos sargams pavojų kėlė ne vien meno kūriniai, bet ir tai, kad sodyba pamažu tapo mažyte laisvės oaze beribėje melo dykynėje. Sodyba jiems buvo savotiškas traukos taškas. Sistema užsibrėžė pašalinti šį svetimkūnį iš savo akiračio. Sodybon buvo siunčiamos ne tik „ekspertų“ komisijos, bet ir KGB darbuotojai, šie sekdavo ir šeimininkus, ir svečius.
Ne sykį valdžios žmonės į sodybą kėsinosi, norėjo išardyti ją, paprasčiausiai nušluoti nuo žemės paviršiaus. Tačiau dramatiška kova dėl jos išlikimo apogėjų pasiekė 1983 m., kai lapkričio 25 d. Lietuvos komunistų partijos (LKP) centro komiteto sekretoriaus Liongino Šepečio potvarkiu sodybą apžiūrėjo didžiulė įtakingų veikėjų komisija. Jos išvada skambėjo kaip nuosprendis: „Kretingos rajone, prie Salantų esančioje šiuo metu niekur nedirbančio akmentašio Kazio Orvido sodybos teritorijoje nuo 1982 metų pradžios savavališkai formuojamas stambios apimties muziejus po atviru dangumi, neįprastas nei eksponavimo principais, nei savo idėjiniu-meniniu turiniu.
Viliaus motina Marta Orvidienė vėliau žiniasklaidai ne sykį tvirtins, kad sodybą išgelbėjo veiksmingas tuometinio Sovietų imperijos vadovo Michailo Gorbačiovo įsikišimas. Netrukus iš „centro“ atėjo nurodymas stabdyti sodybos naikinimo procesą.
Orvidų sodyba
Dvasinis Matmuo Ir Atvirumas Pasauliui
V. Orvidas buvo įsitikinęs, kad visas jo darbas yra dievo planas ir valia. „Ne aš čia taip darau - Aukščiausiasis per mane daro. Aš bandau tik netrukdyt. Man svarbiausia netrukdyt, jausti, ko Jis iš manęs nori“, - teigdavo akmenorius. Tad religinis matmuo buvo kertinis jo veikloje.
1989 m. jis priėmė Lietuvos mažesniųjų brolių pranciškonų vienuolio įžadus ir pasirinko brolio Gabrieliaus vardą, tačiau po metų apsisprendė gyventi kaip šio ordino pasaulietis tretininkas. Vilių nuolatos lydėjo savo ribotumo, mažumo, neturto pojūtis, kurį puikiai iliustruoja šie jo žodžiai: „Arba įsileidi patį Viešpatį, tarkim Kristų… Jis jau iš karto kalba. Tik reik įsileisti… Daugiausiai jaučiu, kad su Juo prasilenkiu. Jaučiu, kad labai menkas esu. Bet aš dėlto nenusimenu. Nes pačiam mintijime yra didingumas. O kai tave jau sulaužo, prasideda krikščionybė. Tada gali laisvai veikt.“
Jei net sovietmečiu sodyba buvo dvasios laisvės vieta, tai išaušus atgimimui ji virto traukos centru. V. Orvido „sodybos koncepcija“, kurios jis sąmoningai nekūrė, bet intuityviai įgyvendindavo, ypač atsispindi šiuose jo žodžiuose: „Čia nieko nėra uždaro - viskas yra atvira. Aš taip gyvenimą suprantu. Labai daug atvažiuoja žmonių. <…> Iš tikro - mano namai turi būti visų namais.
Orvidų sodyboje daugelį metų lankydavosi, dažnai ir gyvendavo nemažai dvasinės pusiausvyros šiame pasaulyje ieškančių žmonių. Vilius Orvidas suteikdavo jiems pastogę, sudarydavo galimybę grįžti į pilnavertį gyvenimą. 1989 m. Vilius visai nemanė, kad jis čia kuria kažkokį meną, kurio pamatyti atvažiuos žmonės iš viso pasaulio. Sodyba gimė iš vidinių ieškojimų, filosofinių pamąstymų, kaip gyvenimo būdas.
Lankytojai Ir Sodybos Atmosfera
Sodybon pradėjo traukti patys įvairiausi žmonės, ypač prispausti gyvenimo problemų, sužaloti nuodėmės, tapatybės ieškantys jaunuoliai, pagauti dvasinių paieškų azarto. Visi, kurie atvykdavo, būdavo priimami, nes Viliui kaip medžiaginėje tikrovėje nebuvo nereikalingų dalykų, taip jam nebuvo ir nereikalingų žmonių.
Tad kas traukė visus tuos žmones į akmeninę karaliją? Jie paprasčiausiai galėdavo būti savimi, išvysti save tokius, kokie yra, jiems niekas čia neklijuodavo etikečių. Čia jie būdavo žmonės ir taip įgydavo galimybę atrasti savastį.
Viliaus Orvido Pasaulėžiūra
1989 m. Vilius davė pirmuosius Šv. Pranciškaus Mažesniųjų Brolių Ordino vienuolio įžadus, pasirinkdamas brolio Gabrieliaus vardą. Jis buvo labai energingas, neribotą fantaziją turintis, reto darbštumo ir be galo dvasingas žmogus. Dirbdamas V. Orvidas didžiausią dėmesį skyrė ne sau ir savo darbui, o erdvės, kurioje galėtų atsigauti, pasimelsti, pamedituoti pats bei visi norintys, sukūrimui.
Viliaus Orvido Mirtis Ir Sodybos Likimas
Tačiau 1992 m. rugpjūčio 5d. V. Orvidas netikėtai mirė, kurdamas savo paties sukurtoje unikalioje sodyboje - muziejuje. Šiemet sukanka 30 metų nuo tos akimirkos, kai Vilius Orvidas, akmenorius iš Žemaitijos, iškeliavo į Tėvo namus.
Ką Galima Pamatyti Orvidų Sodyboje-Muziejuje?
Orvidų sodyboje - muziejuje Jūs atrasite daug V. Orvido bei kitų menininkų darbų iš akmens ir medžio. Turėsite galimybę pamatyti didelę senovinių daiktų kolekciją, tarp jų netgi tanką. Kiekvienas muziejaus akmuo yra kažkuo ypatingas, žadinantis apmąstymus apie gyvenimą ir amžinybę. Muziejuje po atviru dangumi gausu takelių, kuriais žengiant susidursite su galingomis akmens bei medžio kompozicijomis, kurias vienija pagrindinė, visame muziejuje vyraujanti gilaus tikėjimo į nukryžiuotą ir prisikėlusį Jėzų ir Švč. Mergelę Mariją tema. Iš paukščio skrydžio muziejus atrodo kaip tikra Dievo Apvaizdos akis, nes yra aiškios trikampio formos.
Visa sodyba yra milžiniško taisyklingo trikampio formos. Ši krikščionių ikonografijoje tradicinė Apvaizdos akis, V. Orvido sąmoningai komponuota, apjuosta kanalais, akmenų ir žemių pylimais, aiškiai matoma tik iš lėktuvo. Norint patekti į centrinę sodybos dalį, būtinai reikia pralįsti pro žemus akmeninius vartus, apie 130 cm aukščio angą, paliktą po didele akmenų krūva. Paklausus V. Orvido, kodėl toks menkas įėjimas, jis atsakė: „Lai žmonės nusižemin…“.
V. Orvidas kurdamas sodybą veikė plačiai. Sovietmečiu samdė kranus, sunkiuosius savivarčius, buldozerius. Tam reikėjo nemažai pinigų, kuriuos skulptorius uždirbdavo darydamas neblogai apmokamus antkapinius paminklus. V. Orvido užsakymu, sodyboje kurį laiką dirbo ir Šateikiuose stovėjusio sovietų armijos poligono technika, visą laiką padėjo aplinkinių kolūkių mechanizatoriai.
Visa sodyba - tarsi kelių lygių: apatinė požeminė katakombinė dalis (dabar daug kur užgriuvusi); vidurinė - įprasta, nors ir čia laukia įvairiausios reljefo kliūtys, laiptai, pylimai, grioviai; ir aukštutinė, pasiekiama tik užsiropštus ant velėna užkrautų stogų, piramidžių, didžiųjų akmeninių terasų, rietuvių, ant storų, penkiametrių kelmų.
Praktinė Informacija Lankytojams
Orvidų sodyba-muziejus kviečia visus, ieškančius ramybės, įkvėpimo bei norinčius pažinti save. Muziejuje gausu įvairių religijų - katalikybės, pagonizmo, budizmo bei astrologinių ženklų atspindžių. Ieškantiems gamtos grožio, muziejuje įrenginėjamas botanikos parkas - Dievo Apvaizdos akis, kurio viduryje stūkso kalva su keturiais šlaitais, kurių papėdėje sau vietą surado keturi akmenys, simbolizuojantis keturias pasaulio puses (šiaurę, pietus, rytus bei vakarus), tarp kurių įrengti aukurai.
Bilietų kainos:
- Suaugusiems - 6 Eur
- Studentams ir neįgaliesiems (pateikus pažymėjimą) - 4 Eur
- Moksleiviams - 3 Eur
Darbo valandos:
Muziejus dirba tam tikrais mėnesiais ir dienomis. Dėl tikslaus darbo grafiko rekomenduojama pasitikrinti oficialiame sodybos tinklalapyje arba susisiekti su administracija.
Svarbi informacija:
- Pasirūpinkite maistu patys, jei planuojate pasilikti muziejuje ilgesnį laiką.
- Gerbkime gamtą ir akmenis.
- Nelaipiokite ant akmeninių ar medinių konstrukcijų, tai gali būti pavojinga.
Kryžiai Orvidų sodyboje
Apylinkės
Nusprendę pailsėti vienoje nuostabiausių Lietuvos vietų - prie Baltijos jūros, nepraleiskite progos pažinti ir kitas gražias bei daug turistų dėmesio susilaukusias Žemaitijos vietoves. Vos 12 km. nuo Baltijos jūros atitolęs Kretingos miestas savo grožiu bei kultūriniu palikimu kiekvienais metais pritraukia vis daugiau lankytojų, norinčių pamatyti bei pajausti tikrąjį Lietuvos gyvenimą, skirtingais šalies egzistavimo laikotarpiais.
Jei nusprendėte apsilankyti Kretingoje, siūlome Jums užsukti į Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai bažnyčią ir Pranciškonų vienuolyną, pasigrožėti Baltų mitologijos parku, grafų Tiškevičių dvaru su žiemos sodu, pasivaikščioti po netoliese Salantų esantį Imbarės piliakalnį.
Viliaus Orvido Sodyba Šiandien
Šiandien Orvidų sodyba yra ne tik muziejus, bet ir gyvas kultūros paveldo objektas, traukiantis menininkus, dvasinių ieškotojus ir visus, norinčius patirti unikalios vietos aurą. Čia vyksta tarptautiniai dailininkų plenerai, skirti V. Orvido atminimui. Tačiau iš naujo Orvydų sodybą atranda užsienio turistai.
Apie 1985 m. Orvidų sodyba įtraukta į lankytinų Žemaitijos vietų sąrašą, vėliau - į Lietuvos nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą. Sodybos įtraukimas į kultūros paveldą užtikrina jos išsaugojimą ateities kartoms.