Šiame straipsnyje panagrinėsime Viliaus Juodvalkio biografiją ir jo dalyvavimą kovose už laisvę Utenos apylinkėse 1944-1954 metais. Pasitelksime pasakotojų atsiminimus, užrašytus prieš 10-20 metų, magnetofono juostas, kurių įrašai pateikiami beveik netaisyti, bei jau gautas nuotraukas.
Utenos apylinkės etnografinis žemėlapis
Viliaus Juodvalkio Gyvenimo Pradžia ir Šeima
Balys Juodzevičius, gimęs 1927 m., pasakoja: "Turėjom 11,5 ha žemės. Buvau augalotas." Jo brolį Petrą, gimusį 1923 metais, skrebai paėmė. Antanas buvo 1915 metų ir slapstės. Juozapas buvo Vokietijoj darbuos.
Slapstymasis ir Suėmimas
Pradėjus slapstytis Antanui ir Baliui, Balį suėmė Daugailių skrebai. Pralaikė 6 savaites milicijos rūsy Utenoje. Brolį Petrą buvo nuvežę į Vilnių, bet iš ten pabėgo. Grįžusį vėl suėmė. Policijos rūsy susitikom. Brolis Petras buvo mažesnis, liesesnis, 4 metais vyresnis, bet jį pripažino jaunesniu, o Balį vyresniu.
Bėgimas Vilniuje
Balį išvežė į Vilnių. Varant per Aušros vartus, du pabėgo. Prabuvom 5-6 paras, visi išbėgiojo. Liko 1 užpalėnas ir 1 molėtiškis. Pabėgom, paskui mieste vėl susitikom. Molėtiškis nuvedė pas molėtiškio tėvus, paskui užpalėnas užsivedė pas seserį į Biliakiemio kaimą. Žiūrim - ateina skrebai. Tie ėjo ir nuėjo, bet būta dar dviejų. Pakliuvom. Atvarė į miliciją. Išlaikė 3 paras.
Gaižiūnų Poligonas ir Paleidimas
Iš milicijos Balį nuvežė į Gaižiūnų poligoną. Ten prabuvom 8 paras. Ruošiamės į pirtį. Pasakau jam, kad manęs metai neliečia, ir nuėjau pas kapitoną. Perkalbėjau. Išdavė raštelį be anspaudo ir paleido. 1945 m. gruodžio 23 d. beeinant į stotį, vėl sulaikė skrebai ir atvarė į dalinį.
Grįžimas Namo ir Tolimesnis Gyvenimas
Paleido. Nuėjau į Gaižiūnų geležinkelio stotį. Sutikau atvarant pulką žmonių, bet manęs nesulaikė. Atvaro kitą pulką, bet ir vėl nesulaikė. Kubiliuos sužinojau, kad mūsų namai iškonfiskuoti. Apsistojom. Dirbom iš pusės žemę. 1948 m. užrašė ir mus. Paskui taip ir trynėmės apie namus. Tada išdavė ir pasą, ir karinį. Viesulas. Brolis Antanas buvo jau lagery. Petras ir aš.
Malvina Gurkšnienė, gimusi 1914 m., gyv. Drobų kaime, Degučių valsčiuje, prisimena: "Mano vyras Albertas Gurkšnys turėjo 12 hektarų žemės. Gyvenom gražiai, vienas kitam pikto žodžio nepasakėm."
Partizanų Rėmimas
Pasak Malvinos, partizanus rėmė beveik visi kaimo žmonės. Tokie kaimai, kaip Gaidžiai, buvo labai vieningi. Vaišnoraitė mane ir suvedė su partizanais. Buvom tada pas juos nuvažiavę. Pakalbėjom. Grįžom namo, o juos palikom. Jie sugalvojo išsikast bunkerį. Aparė. Kvailai buvo padaryta: visas kalnas dirvonuoja, o apie bunkerį suarta.
Pranešėm tiems vyrams, jie ir išbėgo. Skrebai pabadė strypais ir tą bunkerį surado. Parsivarė mane namo. Mane suėmė ir jau varys į Tauragnus. Liepė vaikus prižiūrėt. Nuvarė į Tauragnus. Klausė: „Kas bunkery buvo? Kas jį įrengė?" Reikėjo išsigint: nemačiau, nežinau... Sumušė, sudaužė kaip obuolį. Nuvarė į sandėliuką. Ruduo, šalta, vėjas pučia. Ir pasnigo. Nei kam pasiskųsti. Guliu ir drebu susitraukus.
Lietuvos partizanai
Antanas Dikmanas, gimęs 1915 m. Tauragnų vls., pasakoja: "Tauragnų valsčiuj, Stūglių kaime dirbau žemės ūky. Mes į frontą niekas nėjom, tai reikėjo slėptis. Aš klausdavau: kokia jūsų programa? Ar jūs kariškai pasiruošit? Jeigu pavojus, kaip jūs ginsitės? Nebuvo ir tvarkos."
Stundžia buvo vietinis. Jį patys partizanai nušovė. Jis norėjo mane priverst miškan eit, tai aš net pabėgau. Vadas jis buvo menkas: turėjo gal apie šimtą vyrų, o liko tiktai keletas. Pradėjo labai gert. Elgesys jau mum buvo nepriimtinas. Kiek mes terboj nešamės, tai tiek ir mūsų. Mums niekas daugiau neatneš. O rusam mašinom veža.
Man baisiausia buvo pereit per saugumą. Apklausė centriniam Kauno pašte. Ten buvo kambarys saugumo. Sesuo ir suveikė. Būč nesuėjęs. O aš norėjau „žaliūtėn". Dirbt - gink sviete, legalizuotis! Yra kokia aukščiausia valdžia, kaip kariuomenėj. Ir sutariam: susitinkam Kaune, centriniam pašte. Pusę rublio, sudėjo. Tada išėjom Laisvės alėjon. Jis pasakė taip. Kovot su jais [rusų kareiviais] nėra prasmės. Reikia slėptis kaip galima. Reikia saugot ir kitus. Jie buvo mano byloj. Jie ir išdavė mane.
Tada mums duoda kailin. Protu paminėjau žmones, kurių gyvenime nebuvo. Suėmė mane darbe. Aiškinau, kad dirbu ir gydaus. Šiokio tokio darbo buvau gavęs pašte. Skyriaus vedėjas mane lenkiškai truputį pamokė. Aš per tardymus daug prišnekėjau, norėdamas laiko išlošt. Prirašė daug protokolų. Namai sudeginti ir anas tik gyvas.
Pasakiau, nes būtų ir mane mušę, ir jį mušę. Kita bėda - ryšiai su Utena. Pamygo, jie nusileido, man rankas pririšę, pakėlė, suka ratu ir šveičia. Aš ir apalpau. Ir kelniotės nusmuko. Vežiojo dar studentą Balį Bikelį. Reikėjo rinktis: ar be garbės, ar be galvos. Geriau pats nusižudė, bet kitų neišdavė. rado spaustuvę. Visiems buvo duota po 25 metus. Man 10 metų paliko (ir dar pagal BK 17 str. 25 metus katorgos ir visus atskyrė.
Partizanaut darės vis sunkiau. Vienus pagavo, kitus nušovė. Gyvų neliko nė vieno. Jo žmona agitavo, kad vyrai eitų į frontą - bus geriau. Tai jo šeimą partizanai sušaudė. Kaltino ir mane. Ot, sako, ir įrodysiu. Aš, sakau, niekur nedalyvavau, nebuvau, aš įrodysiu. Pašto viršininko neužtenka. Tai, sako, brolį pristatei? Pristačiau, sako. Milašių susitikau dar prieš tai. Ir anas įėjo NKVD kambarin. Paklausinėjo ir paleido. Aš juos mušdavau, o anys mus mušdavo. Išvežė, šitą ruskį. Dar ir dabar čia tokia yr Aleksiejeva, Prokuroru vadinama. Norkūną užmušė. Smetonos laikais buvo agitatorius, komunistas. Jo sūnus buvo pirmoji auka, nes jis nėjo su komunistais. Tėvas pats atsivertė. Jį sugadino agitacija.
Va Bajorų Linkiokas Kaziukas. Kartu dirbom, žuvo važiuodamas motociklu. Jo brolis [Antanas] buvo studentas. Visada sakydavo netikėkit, ką parodžia kine ir kas knygoj parašyta. Aš pats pamačiau gyvenimą. Baigiantis karui, pasiėmė ginklą ir išėjo miškan. Partizanaudamas aš dar su Antanu susikirtau. žiūri, siela jo kokia. Gyvybės atimt mes neturim teisės, ne mes ją duodam. Tai aš jam sakau: Antanai, tu važinėjai raudonu dviračiu mitinguos. Nesikarščiuok. Paskui visą žiemą pas jį išmito, pas tą, kurį norėjo nušaut. Va tave išveš, tave išveš. Nes buvau katalikiško jaunimo pirmininku. 1941 m. išvežė Stundžios (vėliau partizano) šeimą. Laurinavičių šeimą - 4 brolius ir seserį. Vyrai žuvo visi. Tauragnų inteligentus vežė su pirmu Romanovo ir Ruzgo parašu. Romanovas buvo žydas, daktaras.
Šiame straipsnyje pateikti atsiminimai atskleidžia sudėtingą ir tragišką laikotarpį Utenos apylinkėse, kai žmonės kovojo už savo laisvę ir susidūrė su žiauriu sovietiniu režimu.
PARTIZANŲ KELIAIS - Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio deklaracija
tags: #vilius #juodvalkis #aruodas