Vilnius, miestas, turtingas istorija ir kultūra, yra Lietuvos sostinė. Šis miestas nuo seno yra istorinė daugelio kultūrų, tautų ir religijų susikirtimo ir bendradarbiavimo vieta. XX a. pradžioje šiame, palyginti nedideliame mieste vienu metu ryškėjo net penkių kultūrų apraiškos - lietuvių, lenkų, žydų, baltarusių ir rusų. Žydai vadina Vilnių Lietuvos Jeruzale. Daugelis lenkų, ypač tie, kurie yra čia gimę ar, kurių šaknys yra šiame mieste, jaučia jam didelių sentimentų.
Geografinė Padėtis ir Vietovardis
Vilnius įsikūręs pietrytinėje Lietuvos dalyje, visai netoli geografinio Europos centro. Skirtingai nei kitų Pabaltijo valstybių sostinės, jis yra ne prie jūros, o Baltijos aukštumose, kalvotoje vietoje, tarp Medininkų ir Aukštaičių aukštumų, tarp dviejų upių - Neries (Gudijoje nuo ištakų ji vadinama Vilija) ir Vilnios. Senamiestį supa šių upių šlaitai. Neris dalija miestą į dvi dalis ir yra lyg savotiška ašis. Lietuvių kalbininkai kildina Vilniaus vardą iš upės, prie kurios įsikūrusi Lietuvos sostinė, vardo Vilnia. Šiuo vardu nuo seno buvo vadinamas kairysis Neries intakas, kuris dabar kartais pavadinamas Vilnele.
Administracinis Valdymas
Vilnius yra Lietuvos sostinė, svarbiausias šalies politinis, ūkio, kultūros ir švietimo centras. Čia dirba Prezidentas, Seimas, Vyriausybė, Aukščiausiasis Teismas, įsikūrusios diplomatinės tarnybos, daugelis švietimo, kultūros, mokslo, gydymo įstaigų, bankų. Miesto gyvenimui vadovauja Vilniaus miesto savivaldybė.
Vilniaus miesto savivalda
Po 50 metų trukusios sovietinės okupacijos Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, 1990 m. pavasarį buvo demokratiškai išrinkta Vilniaus miesto taryba. Pirmajame tarybos posėdyje 1990 m. balandžio 19 d. buvo išrinkti jos vadovai - tarybos pirmininkas ir pavaduotojas. Kad būtų lengviau organizuoti darbus mieste, 1990 rugsėjo 13 d. Valdybos sprendimu buvo pavesta įsteigti Vilniuje 20 seniūnijų, patvirtintos jų ribos. 2000 m. kovo 19 d. dar buvo įsteigta Grigiškių seniūnija. Kasmet rengiamos metinės Vilniaus miesto tarybos ir mero ataskaitos miesto gyventojams.
Vilniaus savivaldos istorija tęsiasi daugiau kaip 600 metų. 1387 m. kovo 22 d. krikščionybės įvedimo proga Lietuvos didysis kunigaikštis Lenkijos karalius Jogaila suteikė Vilniui Magdeburgo teises. Vilnius buvo pirmas miestas Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje gavęs šias teises. Magdeburgo teisės padėjo pagrindus miesto savivaldai, davė miestui įvairių privilegijų. Savivaldos vykdomasis organas buvo magistratas arba miesto taryba. Jo veiklą kontroliavo miestiečių prisiekusiųjų kolegija. Beje, beveik visas Vilniaus savivaldos archyvas sudegė 1655 m. Rusijos kariuomenei užėmus Vilnių.
Ši knyga - „yra bandymas rasti miesto sėkmės raktą“, - rašo dvi kadencijas buvęs Vilniaus meras Remigijus Šimašius savo knygoje „Meras ir miestas: Vilniaus pokyčių istorijos“ (Vilnius, 2022). „Norėjau papasakoti, kaip veikia miestas - kaip realiai vyksta pokytis, ir kodėl kartais įvyksta „susimovimai“, - prisipažįsta buvęs miesto vadovas. Jis pasakoja, ką pavyko nuveikti ir su kokiais sunkumais susidurta. „Jaučiuosi taip, lyg per tą laiką būčiau dirbęs tris darbus: pradžioje - tvarkdario, paskui - vadovo, ir galiausiai tai, kas priklauso - lyderio. Reikia keistis toliau“, - rašo autorius įvadiniame knygos skyriuje.
Statistika ir Gyventojų Sudėtis
Vilniaus plotas - apie 401 kv. km (2007 m.). 2011 m. duomenimis, Vilniuje gyveno 524406 žmonės. Tai sudaro apie 17% visų šalies gyventojų. Vilnius nuo seno buvo daugiatautis, įvairius tikėjimus išpažįstančių žmonių miestas. Vilniaus miesto tautinė gyventojų sudėtis yra margiausia Lietuvoje.
Paskutiniojo gyventojų surašymo duomenimis ji buvo tokia:
- Lietuviai: 57,8 %
- Lenkai: 18,7 %
- Rusai: 14 %
- Baltarusiai: 4 %
- Žydai: 0,5 %
- Kiti: 3,7 %
Kraštotyra ir Vilniečių Organizacijos
Kraštotyros veiklos centras sovietmečiu Vilniuje buvo senasis Vilniaus universitetas. 1957 m. čia susikūrė kraštotyros mokslinis būrelis. Jo iniciatoriumi buvo studentas istorikas Antanas Stravinskas. Moksliniu vadovu buvo etnografas Vacys Milius, vėliau - istorikė etnografė Pranė Dundulienė.
Prie 1988 m. įsteigtos „Vilnijos“ draugijos buvo įkurtas Senųjų (vėliau - Prieškario) vilniečių klubas. Vėliau klubas tapo savarankiška organizacija. Dabar ji vadinama asociacija „Vilniečių ainių klubas“. Šiam klubui daugiausia priklauso žmonės, kurių tėvai prieš Antrąjį pasaulinį karą gyveno Vilniuje, dalyvavo lietuvybės veikloje. Klubo narių tikslas - bendrauti tarpusavyje, prisiminti iškilius Vilniaus krašto lietuvius, siekti, kad būtų įamžintas lietuvybės puoselėtojų atminimas. 1998 m. buvo įkurtas Viešoji įstaiga „Vilniaus klubas“, vienijantis žinomus politikus, menininkus, verslininkus ir visuomenės veikėjus. Miesto savivaldybė yra šio klubo dalininkė. Klubo siekis - puoselėti Vilnių.
Gamtinė Aplinka
Nepaprastai graži Vilniaus gamtinė aplinka. Vietomis į miestą įsiterpia natūralūs miškai. Ypač vilniečių mėgstami parkai: Vingio, Markučių, Sapiegų, Sereikiškių, Trakų Vokės ir kt. Yra 2 valstybės saugomi regioniniai parkai: Pavilnių ir Verkių.
Bibliografija
Literatūra apie Vilnių registruojama miestui skirtose bibliografijose. Didžiausias, tiesiog milžiniškas šio žmogaus darbas iš lituanistikos srities yra trijų tomų Vilniaus bibliografija „Bibliografia Wilna“.