Vincas Murauskas - šilutiškis bokso treneris, per savo karjerą išauginęs daugybę čempionų. Vienas žymiausių jo auklėtinių - Olimpinio bronzos medalio laimėtojas Evaldas Petrauskas. Šiame straipsnyje panagrinėsime Vinco Murausko indėlį į Lietuvos boksą, jo treniravimo metodus ir požiūrį į sportą.
Vincas Murauskas su auklėtiniais
Pradžia ir kelias į boksą
Iš pradžių V. Murauskas važinėjo dviračiu, tačiau vėliau susidomėjo imtynėmis. Kadangi Šilutėje tuo metu bokso nebuvo, jis su draugu po pamokų vykdavo į Sovetską, kur vykdavo bokso treniruotės. Po treniruotės keliaudavo atgal į autobusų stotį, važiuodavo į Pagėgius, o iš ten namo. Kelionės metu pasitaikydavo įvairių kuriozų. Kartą, esant dideliai pūgai ir nevažiuojant autobusams, jie su draugu nusprendė važiuoti traukiniu. Įšokę į traukinį, tiksliai nežinojo, kur jis važiuos. Traukinys nesustojo Pagėgiuose, todėl jie nusprendė šokti iš važiuojančio traukinio. Laimei, viskas baigėsi laimingai.
Paklaustas, ką boksas duoda žmogui, V. Murauskas atsako: "Boksas - tai tokia sporto šaka, kur žmoguje išugdo daug gebėjimų - ir greitų, ir puikią reakciją, fiziškai žmogus sustiprėja." Jis pabrėžia, kad užsienyje žmonės lanko bokso treniruotes dėl savęs, nes mato, kokią naudą tai duoda žmogui. Anksčiau žmonės galvodavo, jog boksininkai - tai mušeikos, tačiau jie nėra mušeikos. Boksas - tai menas. Tik iš šono pažiūrėjus gali pagalvoti, jog smūgiavai ir pataikei. Tačiau nėra taip lengva pataikyti. Arba sako, jog boksininkas pašokinėjo ringe tris minutes ir išsikvėpė. Nėra taip paprasta ten šokinėti, pagrindas tai juk minkštas.
Trenerio patirtis ir principai
Per V. Murausko karjerą būta įvairių situacijų, kurios jį patį nustebino. Pasitaiko pavyzdžių, kai mokiniai parodo puikius sugebėjimus, greitai įvaldo techniką ir po kurio laiko užriečia nosį. Treneris sako, jog nesvarbu kokio žmogus amžiaus - jeigu pradedi riesti nosį, viskas, tavo meistriškumas pasiekė viršūnę. Boksininkas turi gerbti kiekvieną savo varžovą, nesvarbu, silpnesnis jis už tave, ar stipresnis. Svarbiausia yra kuklumas.
Nenuostabu, jog tiek daug pasiekusiam bokso profesionalui buvo pasiūlymų dirbti užsienyje ar kituose Lietuvos miestuose. Tačiau V. Murauskas liko Šilutėje. Anksčiau turėjo minčių išvažiuoti, tačiau viena dukra grįžo ir gyvena su mumis.
Požiūris į Lietuvos boksą
V. Murauskas pripažįsta, jog su vaikais dirbti yra sunku. Anksčiau nebūdavo išmaniųjų telefonų, o dabar, žiūrėk, tik baigiasi „raundas“ ir jis iš karto lekia prie telefono. Treneriui pikta, kai vaikas ateina į treniruotę, tėvai jį išleidžia, o jis atėjęs „durnių volioja“. Tačiau džiugina tai, jog moterų susidomėjimas boksu didėja. Tarkime, kalbant apie šiųmetį Lietuvos čempionatą, tai beveik visus medalius parsivežė moterys. O finansavimą federacija gauna pagal rezultatus. Taip, kad moterys išlaiko vyrus. Moterys yra kovingesnės, jos kovoja iki paskutinio. Su dantimis pergalę išplėš.
Ryšys su auklėtiniais
V. Murausko auklėtiniai, kurie tapo čempionais, grįžta jo aplankyti. Vienas boksininkas, gyvenantis dabar Londone, buvo užsukęs. Kitas boksininkas buvo su šeima atėjęs aplankyti. Tačiau būna ir tokių, kurie pamatę trenerį mieste, perbėga į kitą pusę, nes jam gėda, kad jis neateina į treniruotes. Didžiausi konfliktai su boksininkais būna, kai jie praleidinėja treniruotes. Dirba, siekia rezultato ir sugalvoja pasiimti tris keturias dienas išeiginių. Tu geriau padirbėk mažesniu krūviu, bet ateik. Ką aš žinau, ką jis per tas keturias dienas daro?
Laisvalaikis ir poilsis
V. Murauskas nepamena, kada turėjo atostogas. Vasarą, kai visi atostogauja, jis važiuoja su Lietuvos rinktine į varžybas ar stovyklas ir turi išnaudoti savo atostogas. Per visą savo darbo laiką yra turėjęs gal vienas atostogas. Paprastai ilsiuosi tik vakarais, kai grįžtu po darbo. Turiu sodybą didelę, tai ten praleidžiu sekmadienį tvarkydamasis, nes darbo ten per akis. Nors jau trisdešimt metų esu medžiotojas, bet medžioklėje buvau tik vieną kartą su draugais. Tąkart nušoviau šerną. Jau per tiek laiko susitaikė.
Vinco Murausko indėlis į Lietuvos boksą
Vincas Murauskas yra neabejotinai vienas iš svarbiausių asmenų Lietuvos bokso istorijoje. Jo atsidavimas sportui, auklėtinių pasiekimai ir principingumas įkvepia jaunąją kartą siekti aukštumų. Jo sodyba, nors ir reikalaujanti nuolatinės priežiūros, yra vieta, kur jis gali atsipalaiduoti ir pasisemti jėgų naujiems iššūkiams.