Ko gero, dažnai tenka girdėti, kad atostogoms keliautojai renkasi Turkijos kurortus. Mes sakome, kad bent kartą gyvenime būtina apsilankyti Turkijoje! Tai spalvingas, smagus šiuolaikinis kurortas, nepraradęs ir senovinio žavesio. Kadaise tai buvo vienas svarbiausių Romos imperijos centrų.
Turkijos virtuvė: skonių įvairovė
Turkijos virtuvė yra ypatingai turtinga. Čia susimaišo romėnų, balkanų ir islamo maisto gamybos tradicijos. Atostogaujant Turkijoje rekomenduojame paragauti turkišką shish kebab (patiekiamas ant iešmo), doner kebab (kepamas ant didelio iešmo, patiekiamas pjaustytais griežinėliais), ar Adana kebabi (malta ėriena kepama ant iešmo). Desertui yra tiesiog privaloma paragauti turkiškos baklavos su arbata ar turkiška kava.
Baklava - tai populiariausias Turkijoje desertas, ruošiamas iš itin plonos tešlos lakštų ir riešutų bei visuomet sulaistomas sirupu ar medumi. Baklavos paplito po arabiškus kraštus ir Viduržemio jūros šalis dar Osmanų imperijos laikais.
Lankytinos vietos Antalijos regione
Antalija
Pačiame Antalijos mieste verta aplankyti autentišką istorinį Antalijos centrą - Kaleiçi, kuris yra populiariausia iš turistų lankytinų vietų visoje Antalijos provincijoje. Aplankykite buvusią senovės romėnų tvirtovę (turk.
Belekas
Labai populiarus ir šiuolaikiškas Beleko kurortas įsikūręs centrinėje Antalijos provincijos pakrantės dalyje maždaug už 30-ies kilometrų nuo į rytus nuo Antalijos miesto. Belekas garsėja savo smėlio paplūdimiais. Šalia Beleko yra dviejų antikinių miestų Perge ir Aspendoso griuvėsiai, kuriuos taip pat rekomenduojame aplankyti. Aspendoso amfiteatro griuvėsiai yra jau daugybę metų puikių lankytojų atsiliepimų sulaukiantis objektas.
Pamukalė
Nors Pamukalė įsikūrusi net 230 km nuo Antalijos miesto, tai ką čia išvysite tikrai Jūsų nenuvils. Aplink Antaliją yra daugybė lankomų objektų, kuriuos apvažiuoti galima ir per vieną dieną.
Etiketas Turkijoje: ką svarbu žinoti?
Yra puiku turėti dažnai keliaujančių draugų, kurie gali pasidalinti naudingais patarimais Jums belaukiant kelionės į vietą, kur dar neteko lankytis. O jei ir teko, argi gali būti per daug gerų patarimų? Keliaujant po Turkiją yra svarbu gerbti musulmoniškas tradicijas (vyraujanti religija yra Islamas).
Turkai yra labai svetingi žmonės, visuomet stengiasi padėti svečiui, tai jų kultūros dalis, jie maloniai nustebins Jus savo svetinga prigimtimi 😉. Deja angliškai Turkijoje susikalbėsite tik itin gausiai turistų lankomose vietose, taigi pravartu būtų mokėti bent keletą turkiškų žodžių, kad galėtumėte pasisveikinti ar padėkoti vietiniams už suteiktą pagalbą. Prieš išvykdami į ekskursijas visuomet apsirenkite taip, kad Jūsų apranga dengtų kelius ir alkūnes, moterys su savimi turėtų pasiimti skarą, kuria galėtų prisidengti galvą. Palikite arbatpinigių Jus aptarnaujančiam personalui (~1-2 EUR). Įprasta atsidėkoti vairuotojams, kambarinėms, rūbininkams ir pan. Iš Turkijos draudžiama išvežti antikinius daiktus, o brangius juvelyrinius dirbinius privalėsite deklaruoti.
Būkite kantrūs, vietinių turkų prekeivių elgesys gali pasirodyti įkyrus ar erzinantis ir net bandant atsisakyti dėmesio Jums gali nepavykti dėl kultūrinio nesusikalbėjimo. Turkai pirmąjį atsisakymą priima kaip mandagumo gestą, todėl atsisakyti įprastai teks bent keliskart. Taip pat galite turkus suklaidinti purtydami galvą į šonus, kadangi tai jų kultūroje reiškia: „nesuprantu Jūsų“. Nusiderėję prekės kainą iki norimos sumos - prekę įsigykite, kitaip tikrai įžeisite pardavėją.
Dovilės Zelčiūtės poezija: atgal į vandenį
Prieš metus pasirodė penktasis Dovilės Zelčiūtės eilėraščių rinkinys, o jau šiemet poetė pasiskubino išleisti ir visą rinktinę „Atgal į vandenį“, kurioje, kaip rašoma knygos anotacijoje, sudėti naujausi ir atrinkti geriausi ankstesnių rinkinių - „Akligatvio erdvė“ (1991), „Duženų sniegas“ (1997), „Pagrindinis vaidmuo“ (2000), „Dar minutėlę pusvalandį“ (2001), „Lapkričio pratimėliai“ (2003) - eilėraščiai.
Paprastai rinktinės leidžiamos esant tokioms aplinkybėms: autorius miręs ar dėl tam tikrų priežasčių daugiau neberašo, arba jau parašęs tiek daug, kad jaučia esant reikalą priminti, sudėlioti, užkonservuoti poetinį kraitį, nes nežinia, ar daugiau beparašys. Tik kyla klausimas, leidžiama sau ar skaitytojams? Niekas nelaukia tokių rinktinių, užtenka paskaityti kelis eilėraščius ir matai, - tikras anachronizmas. Tačiau laukiamos rinktinės, kuriose kūrybinis proveržis tiek turiniu, tiek forma yra autentiškas ir pakankamai subrendęs. Šitaip galima pasakyti apie D. Zelčiūtę, nors ir ne visi eilėraščiai verti kūrybinės viršūnėlės. Sunku jai rasti analogų (pvz., nesiderintų su J. Vaičiūnaitės aristokratišku žvilgsniu, su N. Miliauskaitės ryškiu pasaulio dualizmu ar net B. Pūkelevičiūtės simboline erotika).
D. Keista, kad D. Zelčiūtė iki šiol nėra deramai pastebėta literatūros kritikų, o dar keisčiau, kad nesusilaukė ir literatūrinių feminisčių dėmesio: juk jai būdingos moteriškumo, moters, motinos, gimdymo temos, tačiau lyrinis „aš“ nekenčia feminisčių. Net V. Daujotytės knygoje „Parašyta moterų“ šios poetės pavardės nėra, o kad D. Zelčiūtės knygos parašytos moters - abejonių nekyla. Autorė ir pati neslepia, kad nori būti pastebėta. Tai noras įsitikinti savo tikrumu, egzistavimu. Tokias kultūrininkes, netikras dėl savo buvimo, V. Daujotytė minėtoje knygoje pavadino šiuolaikinėmis „kultūros davatkomis“.
Dėl atsivėrimo, kvepiančio erotizmu (R. Tamošaitis D. Zelčiūtės eilėraščius yra įvardijęs naujojo atvirumo poezija), poetę būtų galima pavadinti labiau ragana - moteris velnio nešta ir pamesta, jojanti į rojų (p. 106). Bet tai jau būtų ereziška. Buvimas iki skausmo ir iki dugno, begalinė drąsa būti: „gelmėje / išdrįsti / ir būti“ (p. 135) - tai nuoroda į vieną iš egzistencinės psichologijos temų - nerimą. Todėl buvimo klausimas nėra paviršutiniškas, jis persmelktas vidinės įtampos. Nerimas, vienatvė, baimė, meilė egzistenciškai patikrinta. Siekis patvirtinti savo tapatybę („o aš? vyras ar moteris?“, p. 8) yra susijęs ir su socialiniu statusu, kurio centras - kūnas.
Lyrinis subjektas (subjektė) nuolat žvilgčioja į veidrodį: „visi pastebės / yra ir pilvukas ir krūtys - / nieks nesupainios / nei tavo amžiaus nei lyties“ (p. 78). Klasikinė kūno ir sielos dualizmo samprata paneigiama, nors jos neatsižadama, bet yra aukštinamas absoliutus kūniškumas. Kūnas gali būti perskaitomas kaip tekstas, taip pat įgyja ir fenomenologinę vertę - svarbu save pajausti ir išgyventi kaip kūną: „<…> ėmiau labai verkti / dėl neišsprendžiamos kūno - sielos porystės / kodėl kas sielai leistina kūnui jau nuodėmė o gal man ne nuodėmė?“ (p. 115). Archetipinė dichotomija suardoma, todėl kyla klausimas, kas yra „aš“, ieškoma tapatybės. Poetei itin aktuali nuodėmės tema, gal tiksliau - pažinimo, taktilinio ryšio su pasauliu potyriai. Dažnas rankų lietimo įvaizdis.
Senojoje graikų kultūroje pažinimas buvo susijęs su teisingu gyvenimu, krikščionybė jam suteikė nuodėmės reikšmę, o Rytų religijose jis veda į nušvitimą. D. Zelčiūtė laviruoja tarp visų šių paradigmų, nes nepakanka apsiriboti krikščioniškuoju kryžiumi: „trumpiau kalbant visi / pabūnam pirma žmonėmis / tada meldžiamės“ (p. 162). Nuodėmė ir po jos sekanti tariama kaltė ar bent jau galvojimas apie pragarą yra susijusi su sąmoningu pasirinkimu ar apsisprendimu: „viską žinojai iš anksto“.
Poetės nuomone, geras menininkas negali išvengti nuodėmės, kuri reikalinga tikro gyvenimo pažinimui. Todėl autorė pasitiki estetine išpažintimi, t. y. Eilėraščiuose natūralumas ir paprastumas susipina su teatro dekoracijomis. „Ars erotica“ pakankamai estetiška. Knygos dalyje „nyru“ visiška gyvenimo pilnatvė pasiekiama esant dviese: „jau esi manyje - nebijau / mes svinguojam juokingai gražiai: / moteris vyras“ (p. 96). Kuriamas pasaulio ritmas: vyras - moteris, dangus - pragaras. Ritmas kaip vientisa būties pulsacija. Vis dėlto peršasi ir kita žodžio „svingas“ reikšmė, susijusi su grupiniu seksu, kuris leidžia abejoti tobula dualistine moters ir vyro tendencija.
Kitoje knygos dalyje „iš dugno“ prabylama: „<…> užsirašiau visų mylimųjų vardus ūmai paaiškėjo - jų / nebuvo juoba nėra tada priskutau bulvių“ (p. 114). Jeigu nėra mylimųjų, tad ar seksas iš tikrųjų turi ką nors bendro su meile? Eilėraščio „aš“ gudriai tuo pasinaudoja ir tokiems klausimams užbėga už akių: „Tai sakote / seksas neturi nieko bendro su meile?“ (p. 36). Staigus šuolis nuo mylimųjų sąrašo prie bulvių skutimo - tokį komponavimo būdą galima pavadinti sąmonės srautu. Gana dviprasmiškas „Teresėlės už durų“ (p. 66) vaizdinys. XVIII a. vienoje iš prancūzų „Pragaro“ knygų buvo rašoma apie Teresės, moters filosofės, erotinius žaidimus. Tai taip pat jau minėtas svingas.
Kyla kitas klausimas, ar intymaus atsivėrimo temomis nėra manipuliuojama ir iš begalinio noro sudominti skaitytoją? Viskas taip asmeniška, ir kartu - taip vieša. Kita vertus, tai siekis įveikti save, pasak autorės, „nugalėti arba susitaikius irtis toliau“. Svarbiausia, kad poetė neperžengia ribos. Kūniškumas (erotizmas) literatūros istorijoje dažnai yra susijęs su humoru. D. Zelčiūtei peržengti ribos neleidžia stichiška vitališkumo įtampa bei autoironija: „<…> tavęs nekvietė pademonstruoti / per didelio kūno <…> gal pavyks / neiškristi iš bendro konteksto“ (p. 137).
Ankstesnių rinkinių eilėraščiuose forsuojama meilės lyrika, tokie eilėraščiai lieka blankūs. Vis dėlto daugelyje kalbėjimas gyvas, ne monologinis, bet dialoginis, o vidinis turinys paradoksaliai kontempliatyvus. Subjektas - savitos transinės būsenos, gyvenimo realybėje jaučiasi kaip teatro scenoje, kurioje gali būti painiojami laikas ir erdvė. Tik kas yra tikra, jeigu, pasak autorės, teatras yra tikresnė realybė: „Trečias skambutis! / šoku jau rytas / visi į vietas! / uždanga! / griebiu šluotą / atveriu langą“ (p. 72). Teatro įvaizdžių gausu, juos galima susieti su biografiniais autorės faktais. Apie eilėraščius norisi pasakyti, kad jie tikri, nesuvaidinti. Dar G. W. F. Hegelis yra rašęs, kad sąmonė iš prigimties yra teatralizuota.
Ji klausia žinodama, kad atsakymų nebus, bet vis tiek klausia, trokšta ryšio, santykio su kitu. Kito ieškoma kaip pėdsakų, kurie atveda į juodąsias sąmonės skyles. Pvz., eilėraštyje „Neuždarykit manęs į griežto režimo koloniją“ tokios skylės prasiveria tarp žodžių srautų: „<…> kanalizacijos šuliny užduso mano juozukas“ (p. 167). Koks mylimasis guli šaltuose Petrašiūnuose? Lyrinis „aš“ dažnai įsivaizduoja savo pašnekovą: „Galima čia prisėst ant suoliuko?“ (p. 8). Anot M. Bachtino, žmogus save pajaučia iš vidaus, o tarp vidinės savęs pajautos ir išorinio vaizdinio reikia kaip veidrodį įsprausti kito žmogaus reakciją, jo susižavėjimą arba gailestį. Tačiau kitas negali tapti konkrečiu žmogumi, nes tuomet jis užgožtų „aš“.
Todėl ir D. Zelčiūtės tekstuose kitas kaip dialogo dalyvis nėra įvardijamas. Kitas gali būti tariamas sąmonės objektas ir partneris, kurio žvilgsnis yra inversiškas: „<…> ir pati negera negraži / o gera o graži tavo žvilgsnyje“ (p. Būties formos ir dimensijos pinasi: gyvenimas, teatras, sapnas („sapnuosiu tave / prisikėlusį iš kapų“, p. 64). Visi pragaro, nuodėmės, atgailos motyvai yra sceniniai atributai, privalomi visuomeniniai (religiniai) stereotipai, nes jais spekuliuojama. Psichiniai faktai, procesai pasirodo su tam tikromis kaukėmis, tačiau įsivaizduotas skausmas gali kankinti labiau nei tikrasis. Moteriškumas irgi tampa demonstruojama kauke („<…> pastebėjo moteriškumą / (greičiausiai dėl antsvorio)“, p. 119).
Vis dėlto gausūs archetipiniai vandens įvaizdžiai nurodo amžinąjį moteriškumą - kaip vaisingumo, vitališkumo substanciją. Galima įžvelgti ir atvirkščio narcisizmo bruožų. Nors veidrodyje matomas ir nelabai gražus vaizdas (p. 78), tačiau jis užtikrina buvimą. Eilėraštyje „Veidrodis. 10 stabtelėjimų“ fiksuojamas kintančio amžiaus moters, nuo mažos mergytės iki senutės, žvilgsnis į save. Pabaiga mįslinga: „subanguoja sidabrinis paviršius / - Labas vakaras, ar įsileisite?“ (p. 170). Vandenyje glūdi chaotiškas, stichiškas pradmuo. Rinktinės pavadinimas „Atgal į vandenį“ bei turinio struktūra (rengiuosi - brendu - nyru - plaukiu - paribiai bei pertrūkiai „iš dugno“) susipina į gyvenimo ir mirties ciklą ar spiralę. Tik nelabai aiškūs „paribiai“.
Pagal bendrą struktūrą toks pavadinimas nelabai tinka, iškrenta iš metaforizuoto „nuodėmės“ konteksto. Dabar tiesiog madinga būti paribiuose, tarpinėje padėtyje, su niekuo nesitapatinant. Ten vyrauja netikrumo būsena. Kai kuriuos D. Zelčiūtės eilėraščius galima pavadinti paribiais tarp poezijos ir nepoezijos, bet svarbiausia, pasak R. Tamošaičio, kad pasakojimai yra naratyviškai intriguojantys. Intriguojantys dėl „nepoezijos“, siužetiškumų bei kitokių prozaizmų: „ak tu kale nesitrankysi <…> tik todėl pagalvojau kad šitą verta užmušti / aną ištrinti trintuku anot daivos <…> bučiuotis fui net ir dabar man negera bloga <…> miegok rupūže ba kad vošiu“ (p. 167-168). Tačiau eilėraštis dėl sąmonės srauto reikšmę įgyja kaip visuma, o ne kaip fragmentas.
Dar įdomiau, kad už kiekvieną aštresnį žodį pats subjektas nuolat atsiprašinėja. Todėl atsiranda dialogo įspūdis ar ilgesys, kylantis iš paties noro būti. Knygos struktūros požiūriu „paribius“ iš dalies galima prilyginti skaistyklos būsenai: „Greičiausiai / manęs laukia pragaras žinau“ (p. 149). Matyt, C. G. Jungo tezė, kad europiečiui bet kokios kančios ir skausmai asocijuojasi su žengimu į pragarą, vis dar nepaneigiama. ir tavęs jau daugiau nebereikia (p. Visiška desperacija? O gal priešingai - suvaidinta pabaiga kaip dramoje apie Čičinską, kur veikėjas sugrįžta į pradinę embriono būklę. Paskutinis eilėraštis skiriasi nuo kitų, ritmas ir rimas formą susieja su turiniu ir suponuoja laikišką bei erdvišką grįžimą į pirmapradę būseną.
Skysčio įvaizdžių knygoje gausu: nuo prakaito, sėklos išsiliejimo, vandens, lietaus, Viešpaties seilių (aliuzija į žmogaus sukūrimą) iki visatos potvynio. Gyvybingumo, vaisingumo kultas. Kartu išlaikoma paralelė su moters įsčiomis bei konkrečiomis detalėmis - taip pinasi būtiškumas ir buitiškumas. Visatos šviesa ir rentgeno spinduliai. Gimdymas ir nerštas. Dėl dugno žolynų ir kitokių maurų įvaizdžių D. Zelčiūtės eilės primena B. Pūkelevičiūtės „Metūges“ (1952), tačiau šios autorės eilėraščiuose vyrauja religinės ir literatūrinės metaforos, gamtiškieji motyvai, kuriuose vaisingumas siejamas su žeme, o ne su vandeniu. D. Taigi pabaiga - atgal į vandenį.
Kyla literatūriškas, kultūriškas, žmogiškas, moteriškas, etc. klausimas: kas po to? Gal žuvies kafkiška metamorfozė? Kas išnirs, ar beišnirs iš vandens?