Virgilijaus Noreikos gyvenimas ir sodyba prie ežero

Virgilijus Noreika - žymus Lietuvos operos solistas, Lietuvos nacionalinės ir kultūrinės meno premijos laureatas, palikęs ryškų pėdsaką Lietuvos kultūroje. Šis straipsnis skirtas apžvelgti jo gyvenimą, kūrybą ir prisiminimus apie sodybą prie ežero.

Virgilijus Noreika

Ankstyvieji metai ir kelias į sceną

Mano tėviškė - Skėrių kaimas prie Lėvens, netoli Pasvalio. 1939 metų žiemą mane, septintuosius įpusėjusį našlaitį, ir šešiolikmetį brolį Apolinarą teta Žebriūnienė išsivežė į Kauną. Kai Lietuvai buvo grąžintas lenkų užgrobtas Vilnius, mūsų mokyklos vedėjas Reutas (vėliau bolševikų sušaudytas) visą Žaliakalnio mokyklą nuvedė į Prezidentūros aikštę. Mes ten įsiliejom į džiūgaujančių kauniečių minią. Giedojom himną, o kai balkone pamatėm savo Prezidentą, vieningai šaukėme „valio“. Antanas Smetona ištiesęs ranką mus tildė, turbūt numanydamas, kas mūsų laukia.

Žebriūnai (tėvai, duktė Danguolė ir sūnus Arūnas) išsikraustė į Žemaitiją. Nežinau, kas tada globojo mano brolį, o mane Žebriūnienė įsiūlė auginti bevaikiams ir beraščiams Norvaišams. Mano tetos Petronėlės vyras Adomas buvo klumpdirbys. Kurį laiką aš neturėjau nei draugų, nei žaislų, nei knygų. Ėmiau skaityti laikraščius, kuriais buvo išklijuotos trobos sienos. Kai Lietuvą ėmė valdyti bolševikai, „smetoniškus“ laikraščius teko pakeisti. O kai kilo karas ir atėjo vokiečiai, „pašikstai“ įsakė sovietines „tiesas“ nuplėšti. Rudenį pradėjęs lankyti Paukštakių mokyklą, aš ten prisirinkdavau knygų, naujos valdžios „nurašytų“ į malkinę prakurams. Tos ir kitos skolintos knygos gerokai apšvietė mane. 1943 m., aplenkdamas savo bendraamžius, baigiau visus penkis mokyklos skyrius.

Po penkerių metų, mums kasant bulves, į mūsų sklypą atėjo saugumiečių suimto mūsų kaimyno Bartkaus sūnus Leonas. Jis buvo pašalintas iš Telšių amatų mokyklos ir davė man savo draugo pažymėjimą. Pamokė, kaip galėčiau suklastoti pavardę ir važiuoti su juo į Klaipėdą. Ten įsikūręs Žemės ūkio technikumas naujus mokslo metus pradeda tik nuo spalio pradžios. Štai taip ir prasidėjo net šešetą metų trukusi mano gyvenimo istorija Klaipėdoje. Leonas buvo už mane vyresnis, iš trečiojo kurso jį paėmė į kariuomenę. Jis jau nebespėjo pažinti Timiriazevo akademiją Maskvoje baigusios mūsų dėstytojos Aidaitės. Ji čia vos atvykusi prieš Gegužės šventes suorganizavo mūsų ekskursiją į Maskvą. Ten mes prisijungėm prie „akademikų“ ir nužingsniavom į Raudonąją aikštę. Klaipėdos technikume nudrengęs savo vienintelius batus avėjau dėdės Adomo klumpes. Vėliau buvau įsidarbinęs augalų apsaugos stebėtoju. Kiekvieną savaitę raitas apjodavau pajūrio ūkius. Mieliausiu ir įtakingiausiu žmogum iš technikumo dėstytojų man buvo ir liko Liudas Alseika. Nepriklausomoj Lietuvoj Alseika buvo vienas iš Laisvamanių draugijos steigėjų. Dar carinės Rusijos rytuose buvo šiek tiek užsikrėtęs dzenbudizmo idėjomis. Man studentaujant, vasarom mes baidarėmis keliavom Lietuvos upėmis ir ežerais.

1952 m., kai man sukako dvidešimt, baigęs technikumą „su pagyrimu“, turėjau teisę studijuoti toliau. Nors Klaipėdoje buvau minimas kaip šioks toks literatas, aš, kaip ir mano pusbrolis Arūnas, pasirinkau architektūrą ir įstojau į Kauno politechnikos institutą. Tik to laisvalaikio neliko. Paskaitų konspektai, vadovėliai ir dar vatmano lakštas, kuriame turėjau nubraižyti Maironio rūmų fasadą. Po skaudžių dvejonių, praėjus mėnesiui grįžau į Klaipėdą. Gal taip lėmė likimas - Klaipėdoje suartėjau su teatru, kurį sudomino mano komedija „Lažybos“. Kompozitorius Juozas Karosas ir teatro dailininkas Romualdas Lukšas net panoro aplankyti mano globėjus, pajusti tą repetuojamos komedijos aplinką. Tikėjausi, kad po sėkmingo spektaklio Klaipėdoj Vilniaus universitetas priims mane studijuoti kalbos ir literatūros. Neišmanydamas, ką bedaryti, Gorkio gatve patraukiau iki Aušros Vartų. Už tų vartų barokinė šventovė buvo paversta kažkokiu sandėliu, o dviaukštis vienuolynas - instituto rūmais. Į juos aš ir patekau ketveriems metams studijuoti gimtosios kalbos ir literatūros. Čia buvo sunkiau su bendrabučiais. Mane laikinai priglaudė Vorkutoje įkalinto dėdės Prano žmona Genutė ir jos sesuo Vanda, gavusios varganą butą Arklių gatvelėj. Instituto literatų būrelyje susipažinau su biržiečiu Vaidotu Spudu. Mudu Basanavičiaus gatvėj, Šeškevičiaus bute išsinuomojome kambarį. Tam pačiam aukšte už sienos gyveno ir būsimasis dainininkas Virgilijus Noreika. Čia aš Vilniaus teatrui sukūriau komediją „Silva studentauja“, o Grožinės literatūros leidyklos Vaikų ir jaunimo literatūros redakcijos vedėjai Aldonai Liobytei įteikiau savo apsakymų rinkinį „Klumpės“. Ji padėjo surasti mano dingusį brolį Apolinarą. Jis karo metais buvo išvežtas į reicho darbo tarnybą. Vėliau tapęs kareiviu fronte pasidavė britams. Santa Monikos pakrantėje Apalis pamatė vilą su reklaminiu užrašu „Palanga“. Tos vilos šeimininkas buvo Miltonas Starkus. Jo tėvai, Lietuvos patriotai, prieš karą buvo išsiuntę sūnų į savo tėvynę, kad jis ten baigtų bent pradinę mokyklą. Tą mano knygą perskaitęs Apalis leidyklai parašė jaudinantį laišką. Prie jo buvo pridėtas laiškelis ir man. Praeis aštuoneri metai, kol aš gausiu leidimą nuskristi į Ameriką ir pasimatyti su broliu, įsigijusiu namą Santa Monikoj. Vėliau lankiausi pas jį net porą kartų. Brolio gyvenimas buvo sunkesnis negu mano. Į rusų kalbą išverstų mano „Klumpių“ ir dar poros teatruose rodomų pjesių užteko, kad būčiau priimtas į Rašytojų sąjungą ir gaučiau kambarį rūmų palėpėje. Už mano kambario sienos gyveno ilgametė RS sekretorė. Aš „Pergalėje“ buvau perskaitęs jos atsiminimus „Žemaitiški pasipasakojimai“. Ponią Sofiją netrukus pamačiau rūmų laiptais lipančią žemyn su mūsų sekretore. Ponia Sofija apie skleidžiamas paskalas jau buvo girdėjusi. Ji stebėtinai atvirai man papasakojo, kaip, nuvykusi „Kostuko“ aplankyti į Lenkiją, rado jį privačioj sanatorijoj netoli Varšuvos. Jis ten kūrė ir gydėsi. Ponia Sofija net man, jaunam Čiurlionio gerbėjui, prisipažino, kad į Vilnių tąsyk grįžo tokia išvargusi, jog stotyje žmonių turėjo klausti, kokiom gatvėm jai sugrįžti namo. Atsisveikindama ji mane kvietė, kad Kaune ją aplankyčiau, ir žadėjo padovanoti kokį nors Čiurlionio paveikslo atspaudą. Dabar praleiskim keliolika mano tolesnio gyvenimo metų ir stabtelkim prie ne itin džiugaus penkiasdešimtmečio.

Kūrybinė veikla ir iššūkiai

Antakalnio gatvėj „rašytojų namo“ ketvirtajam aukšte aš buvau gavęs kambarį, o vėliau ir visą trijų kambarių butą. Čia sukūriau net keletą pjesių. Panevėžyje, Juozo Miltinio teatre buvo patraukliai suvaidinti mano „Devynbėdžiai“ su Giedriaus Kuprevičiaus muzika, o Kaune Jono Jurašo režisuota „Mamutų medžioklė“ sukėlė net politinį skandalą. 1982 m. sovietinio saugumo cenzūra teatrams uždraudė dar tris mano pjeses: Vilniuje „Ubagų salą“, Kaune „Sielų mainus Paguodos namuose“ ir Panevėžyje „Surūdijusį vandenį“. Iš Kauno dramos teatro dėl neaiškių priežasčių buvo atleistas gabus aktorius Česlovas Stonys. Jis tarsi pakurstė mane rašyti dialogus: vienas vaidmuo Česlovui, o kitas man. Mes juos emocingai skaitėme literatūros vakaruose, atsakinėjom į klausimus, kurie rūpėjo klausytojams. Stonys iš tų vakarų šiek tiek uždirbdavo, o man užteko ir to, kad Česlovas su savo mašina mane nuveždavo. Galiausiai mus pakvietė į Telšius, kur vaikystėj turgaus aikštėje man tekdavo pardavinėti klumpes. Iki mūsų vakaro buvusioj Telšių teatro salėje dar buvo likus valanda, ir aš Česlovui pasiūliau aplankyti kapines, kur 1941 m. bendrame kape buvo palaidota daugiau kaip dvidešimt Rainiuose nukankintų „buržuazinių nacionalistų“, kurie buvo įkalinti Telšiuose.

Kapuose mudu su Česlovu nustebom: kovo pabaigoj kankinių kapas buvo apsodintas žydinčiom našlaitėm! Tirštoj telšiškių salėj nuo to įspūdžio kapinėse aš ir pradėjau mūsų vakarą. To vakaro salėj pirmoj eilėj sėdėjo Telšių valdžios atstovai ir tuometinės žemaičių kultūros veikėjai. Sąjūdžiui dar neprasidėjus dalis nusipelniusių rašytojų iš mūsų namo (Antakalnio 8) kėlėsi į ramesnius, modernesnius namus Švyturio ir Mildos gatvėse. Tada mudu su žmona Gražina tikėjomės iš ketvirto aukšto persikelti į kokį nors žemesnį, kad ir triukšmingesnį butą, nes aš jau tada turėjau sveikatos problemų. Dėl to kreipiausi į Rašytojų sąjungos pirmininką Alfonsą Maldonį, bet šis tik skėstelėjo rankom: čia ne jo valia. Dzūkijoj, Rudnios kaime prie Skroblaus upelio mes buvom nusipirkę apleistą sodybą. Tad ir guodėm save: jei vasarą ten pasidarbuosim, mieste bus lengviau laipioti į ketvirtą aukštą. Vieną lietingos vasaros dieną grįžę iš kaimo pamatėm, kad mūsų kambariuose pro lubas lašnoja vanduo. Tad pradėjau darbuotis. Ir čia aš atvėriau paslaptį: virš mūsų kambarių buvo išvedžioti laidai ir lubose įcementuoti mikrofonai.

Kai Lietuvos teatrai mano veikalų neberodė, Talino dramos teatro režisierius Grigorijus Kromanovas pakvietė mane į „Šventežerio“ peržiūrą. Jis dar panoro, kad su manim atvyktų koks nors teatro kritikas. Taline po sėkmingos „Šventežerio“ peržiūros mes buvom pakviesti į teatralų vakarienę. Restorane su muzika ir šokiais. Ir kas po to?.. Režisierius, įsimylėjęs Ireną, netrukus išsiskyrė su savo šeima, atvyko į Vilnių ir gyveno čia iki gyvenimo pabaigos. Visa tai rašant man būtų laikas įterpti ir kokį nors linksmesnį savo gyvenimo nuotykį. Gal prisiminti 1991 m. savo kelionę į Romą, Vatikaną ir Pizą, kur lėlių teatro konkurse turėjo dalyvauti ir lietuviai. Tokią kelionę mūsų ambasadorius Stasys Lozoraitis buvo suplanavęs Vytautui Landsbergiui, kad jis galėtų pasimatyti su popiežium Jonu Paulium II. Per Maskvą atskridęs į Romą apsigyvenau Šv. Kazimiero kolegijoj. Jos rektorius Algimantas Bartkus man paskyrė kambarį ir malonų vadovą, kuris aprodė Romos, Vatikano šventoves ir senovės krikščionių katakombas. Aš perdaviau Landsbergio linkėjimus, kasetę ir trumpai apsakiau, ką pats, kaip AT deputatas, buvau regėjęs. Mums buvo reikalinga Vatikano ir visų Europos valstybių parama, popiežius pasakė, kad jis mums stengsis padėti, Landsbergiui perdavė linkėjimų ir gražų rožinį. Kitą dieną mūsų prašymus Šventajam Sostui aš privalėjau išdėstyti raštu. Galiausiai Kolegijos vairuotojas mane nuvežė į Pizą.

Moteris šalia - Loreta Bartusevičiūtė-Noreikienė

Buvusi baleto primadona, o dabar pedagogė, elegantiška ir graži moteris Loreta Bartusevičiūtė-Noreikienė, tik ką atšventusi 55 metų sukaktį, žengė ryžtingą žingsnį. Ji pasikeitė pasą ir pasiliko tik Noreikienės pavardę. Tai tarsi dar viena ištikimybės vyrui, vienam garsiausių visų laikų Lietuvos tenorui Virgilijui Noreikai priesaika. O Loreta šypsodamasi aiškina: „Taip bus paprasčiau, o kartu ir solidžiau“.

L.Bartusevičiūtė atviravo: „Metai buvo tikrai sunkūs. Juk aš palaidojau savo vienintelį viso gyvenimo vyrą. Pradėjau rašyti dienoraštį. Kartais ir eilėraštį parašau. Labai padeda sūnaus Virgilijaus ir marčios Linetos, jos tėvų, mano brolio su šeima, giminių, draugų, kunigo Pranciškaus Čivilio, vyro mokinių rūpinimasis ir pagalba. Vidinė mano jėga - meilė Virgilijui ir jo meilė man. Meilė man suteikia stiprybės“.

Aštuoniasdešimtmetį V.Noreika dar spėjo atšvęsti ypatingai - savo dainavimu Nacionaliniame operos ir baleto teatre surengtame koncerte jis pranoko net pačius garsiausius savo mokinius. Prieš vyro mirtį L.Bartusevičiūtė gerokai sulyso. Ir iki šiol vis dar atrodo taip, lyg būtų sugrįžusi į tuos laikus, kai ką tik buvo pradėjusi šokti Nacionaliniame operos ir baleto teatre.

Atrodytų, toks pripažintas dainininkas kaip V.Noreika galėjo mėgautis nerūpestingu gyvenimu ir leisti sau pakilti virš kasdienybės. Bet iš tiesų jis, pasak L.Bartusevičiūtės, nulipęs nuo scenos mėgo ir šeimininkauti namie, ir ūkininkauti sodyboje. „Jis buvo šeimos žmogus. Jam namai Vilniuje ir sodyba Dzūkijoje buvo gyvenimo pamatas. Labai mėgo ir mokėjo ūkininkauti. Sodyboje šiltnamis išdygo anksčiau nei namas. Iš karto pasodinome ir obelų, ir kriaušių, ir šilauogių. Abu daržus ravėd...“

Sodyba prie Lieluko ežero

Tokiai šventei, kurioje dalyvavo tik mums artimi žmonės, labai tiko mūsų sodyba Varėnos rajone prie Lieluko ežero, kur labai graži gamta. Kaimynystėje gyvena puikūs žmonės. Mes su Virgilijumi apskritai mėgstame gamtą, mišką. Pas mus puikiai noksta obuoliai, šilauogės. Turime šiltnamį, kur auga savi pomidorai, agurkai. Tad ekologiškų vitaminų nestinga. Sodybą saugoja didelis ir protingas mūsų ištikimas vokiečių aviganis Esko.

Būnant sodyboje didžiausia palaima yra išsimaudyti ežere. Mėgstu skaityti knygas, ypač poezijos. Labai mėgstu muziką. Man niekada nepabosta klausytis klasikos. Man labai svarbu gerai išsimiegoti, todėl guluosi anksti, nemėgstu naktinėti. Dar mums abiem patinka keliauti automobiliu. Vienas iš mano laisvalaikio malonumų - vairavimas geru Lietuvos keliu, kur nėra spūsčių, o pro langus matai gražius vaizdus. Tai suteikia adrenalino.

Lieluko ežeras

Salų dvaras ir festivaliai

Salos (Kamajų sen.) - vienas unikaliausių ir gražiausių šalies kampelių: Dviragio ežero saloje įsikūrusio miestelio įžymybė - neoklasicistinio stiliaus dvaras, menantis didikų Kęsgailų, Radvilų, Marikonių ir grafų Tyzenhauzų gyvenimą. Čia yra ir vienas seniausių Lietuvos parkų, stebinantis milžiniškomis tuopomis. Kaip ir pridera dvaro gyvenimui, ūkyje buvo karališkasis žirgynas. Tyzenhauzų valdymo laiku dvaras ir Salos išgyveno klestėjimą.

Salų kalbotyros vasaros stovykla ir muzikos festivalis moksliniu ir kultūriniu požiūriu pripažintas vienu sėkmingiausių projektų. Dvare koncertavo daugybė įžymybių: nuo jaunimo populiarių „radistų“ iki Vilhelmo Čepinskio vadovaujamo styginių orkestro „Senoji camerata“ su Baltijos gitarų kvartetu, garsiausio Lietuvos tenoro Virgilijaus Noreikos.

Salų dvaras

Atminimas ir palikimas

Netekome vieno garsiausių Lietuvos operos solistų, Lietuvos nacionalinės ir kultūrinės meno premijos laureato Virgilijaus Noreikos. Jam ėjo 83-eti. Ištisus metus vengusi viešumos, atviresnio pokalbio apie pirmus gyvenimo metus be vyro L.Bartusevičiūtė ryžosi tik vyro mirties metinių išvakarėse.

V. Noreikos gyvenimas skambėjo ir skamba visomis muzikinės gamos natomis. Jis pelnytai vadinamas Lietuvos operos legenda; dar ir į mūsų šalies rekordų knygą jį derėtų įrašyti kaip ilgiausiai scenoje dainuojantį ir dideles koncertų sales surenkantį solistą.

Štai keletas įspūdingų skaičių:

Profesorius mėgsta pabrėžti, kad likimas jam lėmė gimti tą pačią dieną kaip ir lietuvių tautos genijui. Ilgaamžį balsą ir talentą V. Noreika laiko Dievo dovana ir, žinoma, tėvelių nuopelnu. „Esu įsitikinęs, kad šnekos apie 90 procentų darbo ir 10 procentų talento yra niekai, jei neturi tos dovanos iš prigimties“, - ne kartą yra sakęs tenoras.

tags: #virgilijaus #noreikos #sodyba #prie #kokio #ezeras