Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau - LR CK) 6.263 str. nustatyta, kad kiekvienas asmuo turi pareigą laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos. To paties straipsnio antroje dalyje nustatytas visiškas žalos atlyginimo principas.
Tačiau nesant tam tikro mechanizmo, kuris leistų atlyginti asmeniui padarytą žalą, minėtos LR CK nuostatos taptų deklaratyvios, o asmeniui padaryta žala taip ir liktų neatlyginta. Todėl kalbant apie žalą bei jos atlyginimą, būtina kalbėti apie teisinį mechanizmą, kuris užtikrina žalos atlyginimą, t.y. civilinę atsakomybę.
3 seminaras. Civilinė atsakomybė – civilinės atsakomybės principai
Civilinės atsakomybės dualizmas
Civilinei atsakomybei būdingas dualizmas, t.y. jos skirstymas į sutartinę ir deliktinę. Kaip rodo praktika, toks civilinės atsakomybės rūšinis skirstymas turi ir praktinės reikšmės. Be to, ne visada yra lengva nustatyti, kokios atsakomybės rūšies, atlyginant asmeniui padarytą žalą, reikia taikyti.
Civilinės atsakomybės taikymas, nesvarbu ar deliktinės, ar sutartinės, galimas esant visoms keturioms sąlygoms (išskyrus tam tikras išimtis): žalai, kaltei, neteisėtiems veiksmams ir priežastiniam ryšiui. Ne visada šios keturios atsakomybės sąlygos suprantamos tikrąja jų paskirties prasme. Ypatingai daug problemų kelia atsakomybės be kaltės instituto taikymas. Teismai ne visada teisingai suvokia šios sąlygos eliminavimo taikant civilinę atsakomybę.
Ne mažiau aktualus kaltės ir neteisėtų veiksmų tarpusavio santykis taikant generalinio delikto taisyklę. Civilinės atsakomybės taikymo apimtį nusako priežastinis ryšys. Nuo pasirinktos priežastinio ryšio teorijos priklauso, ar asmuo bus atsakingas už padarytą žalą ir jam kils prievolė tą žalą atlyginti.
LR CK 6.247 str. numatyta, kad atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję su veiksmais (veikimu, neveikimu), nulėmusiais skolininko civilinę atsakomybę tokiu būdu, kad nuostoliai pagal jų ir civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų (veikimo, neveikimo) rezultatu. LR CK komentaro autoriai nuomone, toks įstatymų leidėjo pateiktas priežastinio ryšio apibūdinimas leidžia daryti išvadą, kad LR CK įtvirtina lankstaus priežastinio ryšio doktriną, kuri leidžia atsižvelgti teismui į teisėtus ieškovo ir atsakovo interesus bei daugelį kitų reikšmingų aplinkybių.
Pažymėtina, kad atsižvelgimas į ieškovo ir atsakovo interesus bei daugelį kitų reikšmingų aplinkybių, savaime neatskleidžia lankstaus priežastinio ryšio doktrinos turinio.
Žalos samprata ir funkcijos
Žala kaip ir jos atlyginimas nėra savitikslis dalykas, žalos atlyginimo paskirtis atsiskleidžia per funkcijas. Lietuvoje tiek teismų praktika, tiek teisės doktrina pateikia išvadas, kad žalos atlyginimo funkcija išimtinai kompensacinė.
Palyginus Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse įtvirtintą teisinį reguliavimą bei atsižvelgiant į vakarų teisės doktriną, galima įžvelgti tam tikrus prieštaravimus bei neatitikimus Lietuvoje formuojamai nuostatai, kad žalos atlyginimo funkcija išimtinai - kompensacinė.
Šios hipotezės panaudojimas komplikuojasi, kai kalbama apie neturtinę žalą. Šiuo atveju, nustatant kriterijus, kuriais vadovaujantis, neturtinė žala būtų atlyginama, kaip įmanoma teisingiau. Šiuo atveju nėra vienintelė, kuri kyla taikant neturtinės žalos institutą praktiškai.
2000 m. birželio 16 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau - LAT) apžvalgoje "Dėl teismų praktikos taikant įstatymus dėl atlyginimo turtinės žalos, padarytos eismo įvykio metu, apibendrinimo" žala suprantama kaip "neigiamas poveikis tam tikram teisės saugomam objektui (vertybei), kuris pasireiškia jo ekonominės ar kūkinės vertės sumažėjimu ar visišku praradimu".
Šalia kitų turtinių (pvz. negauto pelno) ir neturtinių interesų, kuriems taip pat gali būti padaroma žala. Kitose LAT apžvalgose, 1997-01-16 "Dėl įstatymų taikymo teismų praktikoje, nagrinėjant civilines bylas dėl atlyginimo žalos, padarytos asmeniui sužalojus, kitaip pakenkus jo sveikatai arba atėmus gyvybę" ir 1998-05-15 "Dėl Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 7, 71 straipsnių ir Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo taikymo teismų praktikoje nagrinėjant garbės ir orumo gynimo civilines bylas" turtinės žalos sąvoka nepateikiama, nagrinėjamos tik sąlygos ir pagrindai, kurioms esant padaryta žala turi būti atlyginta.
Pasak profesoriaus V. Mikelėno, žalos sąvoka sutinkama ne tik teisės mokslo veikaluose, bet ir įstatymuose. Lietuvoje žalos sąvoka pateikiama ne tik teisės vadovėliuose, bet ir įstatyme. LR CK 6.249 straipsnyje apibrėžta žalos sąvoka. Žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėti veiksmai.
Kitaip sakant žala yra laikoma tai, ką asmuo prarado patyręs kito subjekto neteisėtus veiksmus. Šiuo atveju būtina pažymėti, kad ne kiekvienos šalies įstatymuose įtvirtinta žalos sąvoka. Tačiau tai nereiškia, kad minėtas įstatymas nereglamentuoja pareigos atlyginti žalą.
Neturtinės žalos atlyginimo ypatumai
2000 m. birželio 19 d. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimas, kuriame buvo išreikšta pozicija, jog asmuo, kuriam neteisėtais veiksmais buvo padaryta žala, visais atvejais galėtų reikalauti teisingo to žalos atlyginimo ir tą atlyginimą gauti, paskatino diskusijas, kad LR CK 6.250 str. 2 d. neturtinė žala atlyginama tik įstatymų nustatytais atvejais, prieštarauja Konstitucijai.
Tačiau pagal Konstituciją įmanomos ir tokios teisinės situacijos, kai ši teisė gali pereiti tam tikriems asmenims. Šį principą Konstitucinis teismas pripažino teisę paveldėti neturtinę žalą, nepaisant to, kad ši neatsiejamai susijusi su paveldėtojo asmeniu, t.y. patirtais jo išgyvenimais. Be to, teismų praktikoje iškyla klausimas, kas turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą. Vienais atvejais tėvams priteisiama neturtinė žala už jų vaikų patirtus išgyvenimus, kitais konstatuojama, kad tokios tėvų teisės nenumato įstatymas ir ji negali būti priteista.
Šiuo atveju reikėtų išsiaiškinti, ar įstatymo nuostata, jog neturtinė žala atlyginama tik įstatymų nustatytais atvejais, užtikrina tinkamą pažeistų neturtinių vertybių gynimą. Ištiesų teismų praktika užtikrina tinkamą žalos atlyginimą, taikant civilinę atsakomybę.
| Žalos rūšis | Apibrėžimas | Atlyginimo ypatumai |
|---|---|---|
| Turtinė žala | Asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos, negautos pajamos | Atlyginami tiesioginiai nuostoliai ir negautos pajamos |
| Neturtinė žala | Asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, reputacijos pablogėjimas | Atlyginama tik įstatymų nustatytais atvejais, įvertinama pinigais |
Tyrimo metodai
Šiame darbe pagrindinis naudojamas metodas - lyginamasis. Šalia lyginamas ir Vokietijos teisinis reguliavimas bei doktrina. Toks metodas padeda įvertinti, ar galiojantis teisinis reguliavimas, atlyginant turtinę ir neturtinę žalą, atitinka bendras Vakarų Europos tendencijas bei ten įgyvendintas novelas žalos atlyginimo srityje. Taip pat darbe naudotas sisteminis metodas, kuris padėjo ištirti civilinės atsakomybės institutą kaip kompleksiškai susijusį su turtinės žalos atlyginimu.
Darbo struktūrą sudaro įvadas, dėstomoji dalis, susidedanti iš dviejų pagrindinių skyrių. Pirmame skyriuje analizuojamos deliktinės atsakomybės sąlygos, kurios atskleidžia žalos atlyginimo aspektus. Antrame - neturtinės žalos atlyginimo ypatumai.
Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau - LR CK) 6.245 str. 1 d. pateikia civilinės atsakomybės definiciją: tai turtinė prievolė, kurios viena šalis turi teisę reikalauti atlyginti nuostolius (žalą) ar sumokėti netesybas (baudą, delspinigius), o kita šalis privalo atlyginti padarytus nuostolius (žalą) ar sumokėti netesybas (baudą, delspinigius). Iš šios įstatyminės definicijos galima daryti išvadą: tam, kad žala būtų atlyginta, reikalinga tam tikra normų sistema, tam tikras mechanizmas, kuris leistų atlyginti asmens patirtą žalą. Asmens patirtos žalos atlyginimas realizuojamas pritaikant asmeniui, padariusiam žalą, civilinę atsakomybę.
Nesant bent vienos iš civilinės atsakomybės sąlygų, asmuo padaręs žalą neturės pareigos, jos atlyginti. Šiuo atveju tai reiškia, kad asmuo neturi pareigos atlyginti žalos.
Civilinės atsakomybės rūšys
Žalą padariusio asmens civilinei atsakomybei būdingas dualizmas, t.y. jos skirstymas pagal atsiradimo pagrindą į sutartinę ir deliktinę. Sutartinė civilinė atsakomybė atsiranda pažeidus sutartį, o deliktinė padarius deliktą, t.y. atsakomybė, kuri nesusijusi su sutartiniais santykiais. Šias atsakomybės rūšis skiria skirtingi ieškinio senaties terminai, deliktinei galioja 3 metų senaties terminas, o sutartinei - bendras 10 metų senaties terminas. Taip pat, nevienodi atsakomybės nustatymo principai. Sutarties šalys gali reguliuoti atsakomybės apimtį arba visai jos netaikyti, o deliktinės atsakomybės atveju tokie susitarimai negalimi.
Pažymėtina, kad skiriasi ir kaltė. Sutartinėje atsakomybėje ji preziumuojama LR CK 6.248 str. Kitas esminis momentas taikant civilinę atsakomybę yra tas, kad nepripažįstama civilinės atsakomybės rūšių konkurencija.
Tačiau kaip rodo praktika, tai padaryti ne visada lengva. Visų pirma, tai pasakytina apie ikisutartinius santykius. Ikisutartinis santykis dalyviams atsiranda tam tikros pareigos LR CK (6.163 - 6.165 str.), o jas pažeidus gali atsirasti žala. Tokiais atvejais kils klausimas, deliktinės ar sutartinės atsakomybės teisės normomis bus galima reikalauti žalos atlyginimo.
Šis klausimas buvo nagrinėtas tiek Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau - LAT), tiek Europos Teisingumo Teismo bylose. LAT nuomone, jei būtų konstatuota, kad žala padaryta esant ikisutartiniams santykiams, tai sprendžiant civilinės atsakomybės rūšies, taikytinos žalos, padarytos esant ikisutartiniams santykiams, atlyginimo klausimu, kriterijumi reikėtų laikyti požymį nusakantį, buvo ar nebuvo pažeistos bendrosios teisės normos taikomos visiems teisiniams santykiams.
Spręsdamas šį klausimą LAT neatsižvelgė į vieną kriterijų, t.y. kiek toli pažengusios derybos. Jei yra tam tikri rašytiniai susitarimai, įpareigojantys ikisutartiniai protokolai, nepaisant to, kad ir nutrūkusios derybos ir jos nebūtų baigiamos sutarties pasirašymu ir būtų pažeidžiama pareiga elgtis sąžiningai, ar pareiga nepiktnaudžiauti savo teise ir nedaryti žalos savo veiksmais kitam asmeniui, manytina, kad turėtų būti taikoma sutartinė, o ne deliktinė atsakomybė.
Tai, kad esant ikisutartiniams santykiams žala atlyginama pagal sutartinės teisės normas, o ne pagal deliktinės pritaria Vokietijos teisės doktrina. Čia žinoma culpa in contrahento taisyklė. Doktrinoje dažnai naudojamas pavyzdys puikiai iliustruojantis šią taisyklę. Maisto prekių parduotuvės savininkas yra atsakingas, kad pirkėjas nepaslystų ant vaisių lapų, kurie mėtosi jo parduotuvėje ant žemės. Šitą pareigą pardavėjas turi nepriklausomai nuo to, ar buvo sudaryta pirkimo - pardavimo sutartis su pirkėju. Taigi, jeigu pirkėjas paslystų ir susižeistų, pardavėjas atsakytų ne pagal deliktinės atsakomybės taisykles, o pagal sutartinės. Vokietijos teisės doktrina pabrėžia, kad esant ikisutartiniams santykiams ieškinys reiškiamas remiantis BGB (Vokietijos civilinis kodeksas) 280 str., kuris reguliuoja nuostolių atlyginimą dėl pareigos pažeidimo, t.y. žala atlyginama remiantis sutartinės atsakomybės nuostatomis.
Nepaisant dėl žalos padariusio asmens atsakomybės formos taikymo, esant ikisutartiniams santykiams bei kitų skirtumų, kurie egzistuoja tarp deliktinės ir sutartinės atsakomybės, vis dėlto jos taikymui, siekiant atlyginti asmeniui padarytą žalą, būdingi keturi elementai, t.y. žala, asmens padariusio žalą kaltė, neteisėti už žalą atsakingo asmens veiksmai ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos.
tags: #visiska #materialine #nuosavybe #pakeite