Dažnai susiduriame su situacijomis, kai prarandame materialius dalykus ir jaučiame didelį stresą. Tačiau svarbu suprasti, kas iš tikrųjų yra turtas ir ką mes galime prarasti. Šiame straipsnyje aptarsime, kas laikoma turtu, kokios yra paveldėjimo taisyklės, kaip dalijamas turtas skyrybų atveju ir kokią reikšmę turi vedybinės sutartys.
Paveldėjimo ypatumai
Ne visi žmonės sudaro testamentą, nes tai kainuoja, be to, kai kurie žmonės iš anksto negalvoja apie savo mirtį. Tad kaip yra dalijamas turtas be testamento?
Pagal įstatymą, pirmiausia turtą paveldi:
- Palikėjo vaikai (tarp jų ir įvaikiai) ir palikėjo vaikai, gimę po jo mirties.
- Jei aukščiau įvardytų artimųjų nėra (arba jie atsisakė palikimo) - Palikėjo tėvai (įtėviai), vaikaičiai.
Jei dalis vaikų dar gyvi, o dalis - jau mirę, bet yra gyvi tų mirusių vaikų vaikai, tai tie gyvieji mirusių vaikų vaikai paveldi tą patį, ką būtų paveldėję tie mirę vaikai.
Jei yra daugiau nei vienas tame pačiame punkte surašytas artimasis - jie paveldi turtą lygiomis dalimis (nebent kuris nors palikimo atsisako). Pavyzdžiui, jei vaikų palikėjas neturėjo, bet yra gyvas jo tėvas ir du vaikaičiai - tai jie visi trys paveldės po lygiai turto.
Namų apyvokos/apstatymo daiktus paveldi tas iš aukščiau nurodytų artimųjų, kuris paskutinius metus gyveno su palikėju [CK 5.14].
Sutuoktinio paveldėjimo dalis priklauso nuo to, ar yra palikėjo vaikų:
- Jeigu yra gyvi vienas, du, arba trys palikėjo vaikai, sutuoktinis paveldi ketvirtį turto (o vaikai po lygiai išsidalija likusį).
Taip pat nepaveldi turto:
- Asmenys, kurie paslėpė, klastojo, sunaikino testamentą.
- Tėvai, kurių valdžia apribota.
- Nieko nepaveldi sutuoktinis, jei buvo nustatyta separacija, jei teismas nustato pagrindą skyryboms dėl sutuoktinio kaltės ar buvo pagrindas pripažinti santuoką negaliojančia.
Įvaikiai ir įtėviai laikomi vaikais/tėvais: jie paveldi turtą savo naujojoje šeimoje, bet nieko nebepaveldi senojoje (biologinėje).
Turto dalybos skyrybų metu
Skyrybų procesas dažnai būna sudėtingas, ypač kai reikia padalyti turtą. Advokatas Dainius Židanavičius teigia, kad apie 30 proc. susituokusių vyrų ir moterų turtas prieš santuoką būna nevienodas, o kartais skiriasi ir 100 kartų. Anot jo, turtas paprastai dalijamas per pusę, tačiau yra nemažai išimčių.
Pavyzdžiui, sutuoktiniui, kuris į bendrą turtą investavo savo asmenines lėšas ar darbą, priklausys didesnė turto dalis arba atitinkama kompensacija iš partnerio. Jei prieš santuoką asmuo turėjo įmonę, kurios vertė santuokos metu išaugo keletu milijonų eurų, pusę tos sumos jis turės atiduoti kitam sutuoktiniui.
Turtas iki santuokos, kurį sutuoktiniai buvo užgyvenę, yra nedalinamas ir tai yra jų asmeninė nuosavybė. Tad, jeigu iki santuokos vienas iš sutuoktinių buvo geresnėje turtinėje padėtyje negu kitas, tai neturi reikšmės dalijant santuokos metu užgyventą turtą skyrybų byloje.
Būna atvejų, kuomet vienas iš sutuoktinių, pavyzdžiui, turi sukaupęs asmeninių piniginių lėšų - 100 tūkst. eurų. Ir santuokos metu jas panaudoja bendram turtui - būstui įsigyti. Dalijant santuokos metu įgytą turtą, sakykime, būstą, sutuoktiniui arba privalo būti priteista kompensacija būtent už jo asmeninį indėlį įgyjant bendrą turtą, arba atitinkamai teismas padalija turtą nelygiomis dalimis.
Dalijant santuokos metu įgytą turtą, jis dalijamas lygiomis dalimis. Čia yra tokia bendra taisyklė. Tačiau, kaip ir visuomet, egzistuoja tam tikros išimtys. Jeigu sutuoktinis savo darbu ar asmeninėmis lėšomis prisidėjo prie bendros nuosavybės įsigijimo, tos dalys gali būti ir nelygios.
Būna ir taip, kad sutuoktiniai prie bendro turto įgijimo prisideda darbu. Paprastas pavyzdys: lėšos naudojamos bendram namui statyti, tačiau tą namą stato, pavyzdžiui, kažkuris vienas iš sutuoktinių. Jis turi žinių, gebėjimų, pats mūrija sienas, dažo, stogą dengia ir t. t. Tokiu atveju teismas vertintų tai kaip galimai didesnį indėlį įgyjant turtą. Taigi, nors lėšos būtų bendros, esant prisidėjimui iš sutuoktinio būtent darbu, teismas gali dalinti tą turtą nelygiomis dalimis.
Aišku, teismas gali nukrypti nuo lygių dalių principo atsižvelgdamas į nepilnamečių vaikų interesus, sutuoktinių sveikatos būklę, turtinę padėtį, kitas aplinkybes.
Paskolos skyrybų metu
Bendrai paimta paskola yra savita tuo, kad formuoja solidarią atsakomybę. Abudu sutuoktiniai atsako solidariai būtent pagal bendrą prievolę. Jeigu sutuoktiniai perka būstą gavę banko paskolą santuokos metu, sutartyje abu bus įvardyti kaip bendraskoliai ir tokiu atveju prieš banką atsakys bendrai.
Skiriantis tokiu atveju, sutuoktinių padėtis prieš banką nesikeičia. Abu sutuoktiniai ir toliau lieka solidariai atsakingi, nepriklausomai nuo to, kuriam iš sutuoktinių bus priteistas turtas. Aišku, vidiniame santykyje sutuoktiniai susitaria. Sakykime, jeigu Jonui atitenka turtas, tai Jonas turi pareigą dengti kreditą. Tačiau, pagal kredito sutartį, jie ir toliau lieka solidariai atsakingi - nė vienas iš sutuoktinių nėra eliminuojamas.
Yra tik individualūs atvejai, kai sutuoktiniai patys derinasi su banku santuokos nutraukimo sąlygas ir kartais bankai sutinka modifikuoti sutartis. Nes vis tiek niekas nenori būti atsakingas už kreditą turtui, kurio negauna po santuokos nutraukimo.
Vedybinės sutartys
Vedybinę sutartį renkasi kas septintas. Ikivedybinės ir povedybinės sutartys skiriasi tik tuo, kad vienos sudaromos iki vedybų, kitos - po. Mes kalbame apie visiško atskirumo principą. Tai reiškia, kad, jeigu sutuoktiniai turi sudarę tą vedybinę sutartį, tas turtas ir pajamos, kurias įgys kiekvienas iš sutuoktinių, tos paskolos, kurias jis pasiims, bus tiktai jo.
Tokiu atveju jie bendrai veda ūkį, bendrai rūpinasi vaikais, tačiau turtinėje plotmėje turi visišką atskirumą. Vedybinė sutartis būtent ir užtikrina tai, kad nutraukiant santuoką eliminuojamas vienas iš esminių ginčo objektų, t. y. turtinis objektas.
Pastebėjau, kad šios sutartys gal jau populiarėja, anksčiau jos nebuvo tiek populiarios. Nes yra tas stereotipas, kad vedybų sutartis yra kaip įžeidimas, kaip spjūvis į veidą. Tačiau nūdienoje tai yra įrankis ir būdas, kaip oriai išsiskirti dėl vienos paprastos priežasties. Ta sutartis galbūt ir negarantuos dešimčių ar šimtų tūkstančių eurų, tačiau tikrai apsaugos nuo dešimtis ar šimtus tūkstančių siekiančių sutuoktinio skolų.
Vyras ir žmona turi lygias teises, pareigas bei atsakomybes. Tad, jeigu vyras pasiskolino pinigų vakar, tai labai didelė tikimybė, kad antstolis ateis pas žmoną rytoj. Todėl vedybinė sutartis yra vienintelė priemonė, kaip apsisaugoti nuo sutuoktinio skolų ir kitokių turtinių bėdų šeimoje.
Iš į advokatą besikreipiančių klientų maždaug kas septintas klientas turi pasirašęs vedybinę sutartį. Galima išskirti, kad vedybines sutartis pasirašo tie asmenys, kurie turi, ką prarasti. Taip pat pastebiu, kad šias sutartis sudaro žmonės, kurie eina į antrą santuoką.
Antra kategorija žmonių, kurie renkasi šias sutartis, yra neribotą atsakomybę turintys asmenys. T. y. individualių įmonių savininkai, akcinių bendrovių akcininkai, direktoriai, versle dalyvaujantys asmenys, kurie laiduoja už įmones, rizikuoja, ima paskolas ir pan. Ši kategorija žmonių paprastai nori apsaugoti šeimą nuo skolų.
Advokatas pataria turėti vedybinę sutartį, nes neretai būna atvejų, kai pernelyg daug turto sutuoktiniai neužgyveno, tačiau ginčas, kuris kilo tarp sutuoktinių dėl turto, ir tos investicijos, reikalingos skyrybų byloje, kartais būna didesni už patį turtą. Vedybinė sutartis nuo tokių dalykų tikrai apsaugo.
Kartais nuogąstaujama, kad sudarius sutartį, vienas įgys turto, uždirbs daug pajamų, nutraukiant santuoką išeis su viskuo, o kita pusė liks be nieko. Tai tokie atvejai lygiai taip pat gali būti sureguliuoti labai paprastai. Praktikoje būna įvairios kompensacijos, kurios neretai yra susiejamos ir su pragyventų metų skaičiumi, ir pan. Ir tos kompensacijos yra pakankamai apvalios ir orios.
Santuokos iš išskaičiavimo ir prisiteisiami milijonai
Advokatas teigia, kad Lietuvoje būna santuokų iš išskaičiavimo, bet nėra jie tokie dažni. Tai matosi iš tam tikrų aspektų. Sakykime, matosi, kad viena pusė skirtis nori, o kita - tendencingai eina prieš tokį sprendimą. Ta silpnoji pusė, nesvarbu, vyras ar moteris, kuri yra santuokoje su labiau pasiturinčiu asmeniu, dažnai yra linkusi užsimerkti į smurtą, į neištikimybę. Ir netgi dėti visas pastangas, kad tos skyrybos neįvyktų.
Taip pat pasimato, kai vienas iš partnerių yra pasiturintis: įmonės, didelės pajamos, prabangūs automobiliai, NT. Ir kalba eina apie tai, kad dėl rizikos versle vertėtų pasirašyti vedybinę sutartį. Tačiau kita pusė kategoriškai to atsisako.
Jeigu santuokos metu užgyvento turto vertė yra tikrai didelė, tai akivaizdu, kad ir skaičiai visai kitokie išeina. Paprastai, turto objektai dalinami natūra, kad tos vertės būtų panašios. O tada priteisiamos kompensacijos, kurios kartais būna tikrai didelės.
Sutuoktinis gali prisiteisti išlaikymą sau, jei, pavyzdžiui, yra blogesnė sveikatos būklė, prasta turtinė padėtis, jei jis prarado galimybę į išsilavinimą ar geresnį darbą, nes augino vaikus ir pan. Tačiau šios sumos nebūna labai didelės.
Didžiausios kompensacijos paprastai būna tada, kai užgyventas didelis turtas. Pavyzdžiui, vienam sutuoktiniui atitenka bendrai užgyventa įmonė, nes jis buvo labiausiai su ja susijęs. O įmonės vertė siekia keliolika milijonų eurų. Ir jeigu tas sutuoktinis turi galimybę kitam išmokėti atitinkamą kompensaciją, tai galite įsivaizduoti, kokio dydžio kompensacija yra gaunama tokiu atveju.
Kompensacijų sumos
Dažni atvejai, kai prieš santuoką žmogus turėjo nedidelį turtą, o po skyrybų itin praturtėjo, ypač jeigu santuokoje išgyventa daug metų. Sakykime, abu partneriai, naudodami savo žinias ir gebėjimus, įkūrė įmonę, kuri išsivystė iki vienaragio ar pan. Arba vienas iš jų turėjo įmonę prieš santuoką, bet kartu ją išvystė. Tai tikrai yra labai dažnų pavyzdžių rinkoje, kai santuokos metu įmonės išvystomos tiek, kad jų vertė siekia milijonus eurų. Tai skyrybų metu vienam lieka įmonė, o kitas gauna milžinišką kompensaciją.
Mažiausia kompensacija yra nulis, kuomet turto nėra, tai nėra ką dalinti, nėra ką kompensuoti. Vidutiniškos kompensacijos mano matomais atvejais būna iki 100 tūkst. eurų, t. y. 50 tūkst., 70 tūkst., 80 tūkst. eurų. Kalbant apie didžiausias, dėl konfidencialumo konkrečiai įvardyti negaliu. Abstrakčiai galiu pasakyti, kad tos kompensacijos siekia toli gražu ne vieną ar net kelis milijonus eurų.
Kiti klausimai
Atsakymai į kitus klausimus, susijusius su turtu:
- Ar reikia perrašyti testamentą, jei pasikeitė pavardė? Neatsakyta.
- Kaip sudaryti sutartį, kad butas būtų pripažintas bendrąja jungtine nuosavybe su nesusituokusiu asmeniu? Galimybių ne sutuoktiniams įgyti turtą bendros jungtinės nuosavybės teise nėra, kadangi šis teisinis režimas teisiškai įmanomas tik tarp susituokusių asmenų. Jūsų atveju, galėtumėte įgyti turtą bendrosios dalinės nuosavybės teisėmis, kurioje kiekvienam iš bendraturčių yra nustatytos dalys.
- Ar globėjas gali tvarkyti neveiksnaus asmens dokumentus? Jeigu Jūsų teta tapo savo sesers globėja bei jos turto administratore, tai globėjas ir jo turto administratorius turi ir gali rūpintis savo globotiniu bei jo turtu išimtinai tik globotinio interesais.
Naudingi patarimai
Šv. Tomas Akvinietis atkreipia mūsų dėmesį, kad turime pasitikėti savo mąstymu. Jo požiūriu, Dievas mums yra suteikęs du atramos šaltinius - Šventąjį Raštą ir mūsų prigimtinį protą. Prigimtinis protas yra Kūrėjo suteiktas kaip ir Apreiškimas. Savo pamatuose teisingai funkcionuojantys šie dalykai ir neturėtų būti suvokiami kaip prieštaraujantys vienas kitam.
Turime mąstyti, kas yra tikrasis mūsų turtas, - tai yra Dievas. Iš tiesų turtas yra ir tai, ką žmogus suvokia kaip savo savastį, sielą, dvasią, prigimtinį protą. Žinoma, tai ir Šventasis Raštas. Reikia remtis šiais dviem tvirtybės šaltiniais, inkarais ir mąstyti, kad jie vienas kitam neprieštarauja.
Jei gręžtumės prie Tomo Akviniečio minties palikimo, daugelį savo prieštaravimų, kylančių ne dėl problemų sunkumo, bet dėl mūsų siauraregiškumo, galėtume lengvai išspręsti. Tuo Tomas Akvinietis mums yra aktualus - parodo, kad yra į ką atsiremti. Tiesiog reikia pasitikėti ir rasti tvarumo šaltinį tiek savo prigimtiniame prote, tiek tarp geriausių mūsų krikščioniškosios kultūros ir tradicijos dalykų.
Taigi, viskas, ką žmogus gali prarasti, nėra turtas. Svarbiausia yra vertybės, žinios ir santykiai.