Dėl specifinių istorinių aplinkybių Klaipėdos krašte klostėsi savita dvarų sistema, formavosi tam tikrais bruožais pasižyminti dvarų savininkų socialinė grupė, išryškėjo tik šiam kraštui būdingi dvarų sodybų bruožai. Iki Lietuvos nepriklausomybės žinios apie Mažosios Lietuvos dvarus beveik nebuvo skelbiamos. Išsamesnė medžiaga apie dvarus kaupta tik Vokietijos bibliotekose ir archyvuose.
Atsivėrus geležinei uždangai mokslo darbuotojams ir tyrinėtojams pavyko surinkti nemažai istorinės medžiagos apie Rytprūsių dvarus. Dvaro sodybos pobūdis priklausė nuo paties dvaro ekonominio pajėgumo, valdytų žemių ploto ir t.t. Klaipėdos krašte vyravo nedidelės sodybos. Didelių ir labai didelių dvarų būta Karaliaučiaus krašte.
Rytų Prūsija 1914 m.
Dvaro struktūra ir bruožai
Dvarą sudarydavo: dvaro rūmai, pagalbiniai pastatai (tarnų būstai, virtuvės, rūsiai), gamybiniai pastatai (tvartai, daržinės, svirnai, dirbtuvės). Rytų Prūsijos dvarams buvo būdingas gamybinis pobūdis ─ vyraudavo gamybiniai pastatai, o rūmai ir jų aplinka likdavo gana kuklūs. Šio krašto sodybos nepasižymėjo didesniu prašmatnumu, jose nebuvo kuriami didžiuliai parkai su tvenkinių sistemomis, nebuvo statomi itin puošnūs rūmai, nebuvo kuriami vien reprezentacijai skirti dvaro sodybos elementai (iškilmingi įvažiavimai, dekoratyviniai pramoginiai statiniai).
Net didesnių dvarų sodybose vyraudavo ūkinė-gamybinė dalis. Tuo šie dvarai labai skyrėsi nuo puošnių ir pretenzingų Lenkijos ir Lietuvos dvarų. Reprezentacinių dvarų Rytų Prūsijoje buvo nedaug. Gamybinis dvarų pobūdis sustiprėjo XIX-XX a. pr. Tuomet, pagal naujausias technologijas, buvo statomi didžiuliai ūkiniai ir gamybiniai pastatai, atspindintys protestantų etikos dvasią - dėmesį darbui, o ne tuščioms pramogoms.
Dvarų savininkais retokai tapdavo tikrieji aristokratai - bajoriškų giminių nariai. Dažniausiai dvarininkais tapdavo valstybės tarnautojai, regionų ir vietovių pareigūnai, kariškiai. Tačiau Klaipėdos krašte beveik nėra bajoriškųjų titulų (pvz., grafų), daugiau jų būta Karaliaučiaus srityje. Tai dar kartą parodo, kad Mažosios Lietuvos teritorijoje, provincijoje, nesikūrė įtakingos aristokratų giminės.
Kultūrinis gyvenimas dvaruose
Mažosios Lietuvos kultūrinis gyvenimas buvo specifinis ir savitas, tai lėmė dviejų skirtingų kultūrų - lietuviškos ir vokiškos ─ sąveika. Dar XVIII a. itin išsilavinusi, šviesuoliška Rytprūsių aukštuomenė aktyviai prisidėjo prie valstybės kultūrinio gyvenimo plėtotės. Jų dėka buvo rengiami koncertai, privatūs muzikiniai spektakliai, skaitomos muzikos teorijos paskaitos. XIX a. antrojoje pusėje Mažojoje Lietuvoje jau veikė muzikiniai teatrai, aukštosios bei aukštesniosios muzikos mokyklos. Neretai dvarų savininkai samdydavo muzikos mokytojus savo vaikams mokyti.
Dvaruose buvo mokoma ne tik groti muzikos instrumentais, bet ir šokio meno. Antai Šilokarčemos dvaro rūmuose H. Šojaus (H. Scheu) marti Helene Hauser-Šoj (Scheu) mokydavo Herderio gimnazijos vyresniųjų klasių mokinius šokio meno. Dvaro svetainėje vykdavo kamerinės muzikos koncertai.
Dvariškiai laisvalaikiu užsiimdavo įvairia veikla. Rankdarbiai, kaip ir mokėjimas skambinti pianinu, buvo privalomi dvaro moterims, ypač panelėms. Šis užsiėmimas jaunąsias paneles mokė kantrybės ir savitvardos, buvo puikus atramos punktas akims, kai reikėdavo jaunuolių akivaizdoje pademonstruoti kuklumą nudelbiant žvilgsnį. Panelės ir moterys nėrė, mezgė, siuvinėjo, dirbdino iš batisto gėles, kai kuriuose dvaruose patyrusios siuvinėtojos dirbdindavo aukas bažnyčioms - arnotus, altorių užtiesalus, bažnytines vėliavas.
Nemažai dvaro žmonių savo jėgas išmėgindavo ir vaizduojamojoje dailėje, nors ir neturėjo tam reikalingo profesinio pasirengimo. Dar tuomet būdamas Lėbartų dvaro savininku, H. Šojus 1873 m. pasaulinėje žemės ūkio parodoje Vienoje eksponavo savo pieštą paveikslą „Iš Prūsų Lietuvos“. Pelnytis pragyvenimui rankų darbu ar žiniomis aukštuomenėje tais laikais buvo gėdingas dalykas, tad kuriama savo malonumui ar norint sublizgėti.
Kita mėgiama dvarininkų kūrybos sritis buvo dvarų interjerų ir parkų projektavimas. Ne vienas jų atsiduodamas per visą XIX a. neišnykusiai romantizmo dvasiai, projektavo savo dvaro interjerą ir kraštovaizdį. Šilokarčemos dvaro savininkas ─ ne išimtis. XX a. pr. šalia Šilokarčemos dvaro jis įrengė angliško tipo parką su 3 tvenkiniais, pasodino 150 veislių medžių ir krūmų.
XIX a. antroje pusėje dvaruose labai madingas tampa kolekcionavimas. Daugelyje dvarų buvo sukaupti vertingi archeologiniai, numizmatiniai, istoriniai, rankraščių, knygų, paveikslų ir kitokie rinkiniai. Šilokarčemos dvarininkas sukauptų rinkinių pagrindu dviejuose dvaro kambariuose buvo įsteigęs privatų muziejų. Tai buvo tikras muziejus, tvarkomas profesionaliai, su atsidavimu ir nusimanymu. Jo rinkiniais domėjosi daugelis mokslininkų, tyrinėjusių Mažosios Lietuvos praeitį.
Visai nauja laisvalaikio praleidimo forma tapo susidomėjimas fotografija. Atsirado dvarininkų, kurie, pramokę fotografavimo meno, fotografuodavo ne tik savo dvarų, apylinkių ir kelionių vaizdus, artimųjų portretus, bet darė ir menines nuotraukas.
Dvarų likimas ir paveldas
Tad galima daryti išvadas, kad XIX a. II p.-XX a. pr. Rytų Prūsijos dvarai veikė daugiau kaip ūkiniai vienetai, pasižymintys gan griežta orientacija į ūkinį ir ekonominį efektyvumą. Jiems nebuvo būdinga išplėtota reprezentacinė rekreacinė zona, puošnūs pastatai, nefunkcionalūs statiniai ir įrenginiai, tačiau visuose dvaruose buvo plačiai išplėtota kultūrinė veikla.
Iš daugiau kaip 150 XX a. dvarų, šiandien kultūros paveldo sąraše įrašyti 22 dvarai. Dažniausiai į sąrašą įtraukiama geriau išsilaikiusios dvaro sodybos ar jų fragmentai. Jei dvaras neatstatomai sunaikinta, atsisakoma įrašyti į registrą. Ar galima pasikliauti šiuo sąrašu, ar jis parodo tikrąją išlikusių dvarų padėtį? Greičiausiai, kad ne.
Žinoma atvejų, kad dvarus įsigijo valstybė. Dažniausiai jie buvo panaudoti miesto visuomeninei ir pramonės plėtrai. Daug dvarų buvo sunaikinta pokaryje, sovietmečiu. Kai kurie dvarai priklauso kelioms privačioms Klaipėdos firmoms bei bendrovėms, kituose įrengti butai, dar kituose įsikūrę įvairios įstaigos. Palumpių (Polompen), Pempynės (Wahlenthal), Priekulės (Adl. Prökuls), Šereitlaukio (Adl. Serreitlaugken) dvarų sodybos gali visiškai išnykti.
Štai keletas pavyzdžių, kaip dvarai yra naudojami šiandien:
- Muižė (Feilenhof)
- Variškiai (Warrischken)
- Didysis Tauralaukis (Adl. Klein-Tauerlauken)
- Gedminus (Adl. Götzhofen) (čia įsikūrusi Klaipėdos E. seniūnija)
- Lankiškiai (Lankischken) (čia įrengti butai)
- Šilutė (Adl. Heydekrug) (priklauso savivaldybei, įkurtas memorialinis H. Šojaus muziejus, taip pat yra butai)
- Šilgalius (Adl. Szirgillen) (UAB „Nemuno žirgynas“)
- Vilkyškiai (Adl. Willkischken) (seniūnija)
Daugelio dvarų likimas labai neaiškus, o galbūt ir pasmerktas. Tokie dvarai vargiai susilauks pasiturinčių privačių asmenų ar solidžių firmų dėmesio. Galima įtarti kokią nors diskriminacinę ar ignoravimo politiką, nes kituose Lietuvos regionuose situacija daug geresnė.
Jei artėjantį savaitgalį lankysitės pajūryje, turizmo specialistai pataria pasižvalgyti po pamarį ir išbandyti naują turistinį maršrutą, pavadintą „Migruojančios kultūros“. Šis maršrutas kviečia nuo pajūrio keliauti Šilutės link ir daugiau sužinoti apie Didžiosios ir Mažosios Lietuvos sandūroje gyvavusias tradicijas, pamario krašto gamtą ir jos žmones, iki šiol save vadinančius lietuvininkais.
Hugo Šojaus dvaras Šilutėje
Maršrutas "Migruojančios kultūros"
„Tai autentiškos Klaipėdos krašto (Mažosios Lietuvos) sodybos, tradiciniai mažlietuvių valgiai, senosios Klaipėdos krašto dainos. Tiesa, šis maršrutas įspūdingesnis keliaujant su gidu, nes tik taip galima išbandyti įvairias edukacines programas ir patekti ten, kur be išankstinės registracijos nepateksi. Vis daugiau keliautojų šį kraštą nori pažinti ne tik akimis, bet ir išgirsti, paragauti. Maršrutas driekiasi palei buvusią sieną, kuri skyrė Mažąją ir Didžiąją Lietuvą: nuo Kretingos iki Šilutės.
Klaipėdos kraštas Lietuvos dalimi tapo prieš mažiau nei šimtą metų. Tik 1923 metais šis Mažosios Lietuvos lopinėlis buvo prijungtas prie Lietuvos. K. Kionies pataria kelionę iš pajūrio į pietus Šilutės link pradėti nuo Kretingos miesto. Kretingos muziejus ir Žiemos sodas - bene labiausiai lankytojų pamėgtos šio miestelio vietos, kur vis dar jaučiamas dvaro kultūros dvelksmas. Buvusiuose grafų Tiškevičių rūmuose veikia muziejaus ekspozicija, Žiemos sode akį džiugina daugiau kaip 5 tūkst. rūšių egzotinių augalų.
Kretinga ne veltui vadinama mažuoju Lietuvos Vatikanu. Čia tebestovi seniausia Žemaitijoje išlikusi bažnyčia su seniausiais Lietuvoje vargonais, veikia net penki vienuolynai. Iš anksto užsisakiusieji ekskursiją galės iš arti apžiūrėti Kretingos Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai bažnyčios ir vienuolyno ansamblį, sužinoti jo istoriją, susipažinti su pranciškonų vienuolių kasdienybe ir gyvenimo būdu. Aplankius Kretingos įžymybes „Migruojančių kultūrų“ maršrutu toliau keliaujama į Gargždus.
Per šį miestelį ėjo siena, skyrusi Mažąją ir Didžiąją Lietuvą. Keliaudami užsukite į Dovilų gyvenvietę. Čia susipažinsite su Mažosios Lietuvos ir lietuvininkų gyvenimu. D. Buivydienė pasakoja, kad Drevernoje, J. Gižo etnografinėje sodyboje, galima pažinti šio krašto laivadirbystės ir žvejybos tradicijas. Užkopus į 15 metrų aukščio Drevernos apžvalgos bokštą galima grožėtis nuostabiais vaizdais į Kuršių marias, Mirusias kopas.
Pažintį su Mažąja Lietuva rekomenduojama pratęsti Kintuose, kur kadaise gyveno žymus Lietuvos filosofas, rašytojas, sveikos gyvensenos pradininkas Vilhelmas Storosta-Vydūnas. Jo garbei Kintuose įkurtas kultūros centras ir memorialinis muziejus. Be vėtrungių pamario kraštovaizdis tiesiog neįsivaizduojamas. Neišvykite iš Kintų vietos kepyklėlėje neparagavę vietinių spurgų, vadinamųjų pucelių.
Norint kuo geriau pažinti pamario žvejų gyvenimą ir tradicijas, anot Šilutės rajono turizmo informacijos centro direktorės Rasos Grygelienės, būtina aplankyti vaizdingame Nemuno deltos regioniniame parke esantį Mingės kaimą, dar vadinamą Lietuvos Venecija. Čia įkurtas Žvejo muziejus.
Ventės ragas - toliausiai į vakarus nutolęs Šilutės rajono taškas. Čia yra ornitologinė stotis, žieduojami paukščiai, galima apžiūrėti paukščių migracijos ekspoziciją, įlipti ir pasižvalgyti po lankytojams atvirą Ventės rago švyturį.
Maršruto „Migruojančios kultūros“ galutinė stotelė - Šilutė. Pasak R. Grygelienės, Šilutėje esančiame Hugo Šojaus dvare-muziejuje galima susipažinti su šio dvaro kultūra ir palikimu, o Šilutė sužavės labai žalia, tvarkinga ir autentiška pagrindine miesto gatve. Šilutės evangelikų liuteronų bažnyčia vadinama viena gražiausių buvusios Rytų Prūsijos evangelikų liuteronų bažnyčių.
„Mažosios ir Didžiosios Lietuvos religijų sandūra paliko ryškių pėdsakų šiuolaikinėje Klaipėdos krašto kultūroje. Ją pažinę iš arčiau keliaudami naujuoju kultūriniu maršrutu pasijusite ne tik gerai pailsėję, bet ir daug atradę“, - įsitikinusi R. Grygelienė.
Apibendrinant, galima teigti, kad vokiškos Šilutės sodybos, kaip ir kitos Mažosios Lietuvos dvarų sodybos, turėjo savitą istoriją ir kultūrinę reikšmę. Nors daugelis jų neišliko iki šių dienų, išlikę fragmentai ir muziejai, tokie kaip Hugo Šojaus dvaras, leidžia susipažinti su šio krašto praeitimi ir tradicijomis.