Ką daryti, jei vykdymo procese turtas nerastas?

Turtas bendrąja prasme pasižymi didele įvairove ir gali turėti daug kvalifikacijų. Kalbant apie juridinių asmenų - įmonių turtą, jis pasižymi aiškia struktūra, kurią nulemia finansinė įmonių apskaita bei ją apibrėžiančios bendrosios taisyklės. Visas įmonių turtas atsispindi įmonių finansinėse ataskaitose.

Viena iš pagrindinių įmonių finansinių ataskaitų galime įvardinti balansą, jo sudarymo dieną įmonės turtas matomas tiksliausiai. Balanse nurodoma turto vertė nebūtinai yra reali. Ypač stipriai gali skirtis ilgalaikio turto, įgyto seniai ir apskaitomo įsigijimo verte bei nusidėvėjimu, vertė.

Trumpalaikio turto samprata

Įmonių apskaitoje galime klasifikuoti turtą į ilgalaikį ir trumpalaikį turtą. Šie du terminai kontrastingi vienas kitam. Ilgalaikis turtas - toks, kurio per vienerius metus negalima paversti į pinigus. Dažniausiai ilgalaikio turto sąvoka apima žemę, įrangą, autorines teises bei kitas ilgalaikes investicijas.

Trumpalaikis turtas tai įmonės, įstaigos ar organizacijos veikloje trumpiau nei vienerius metus naudojamas turtas pajamoms uždirbti. Taip pat trumpalaikiu turtu vadinamas tas turtas, kurio įsigijimo vertė yra mažesnė už įmonės nusistatytą ilgalaikio turto minimalią vertę.

Turtas trumpalaikiu laikomas ne ekonomine prasme, bet kalendorine prasme, o tai reiškia, jog per įmonės ataskaitinį laikotarpį visiškai sunaudojamas turtas laikomas trumpalaikiu ir visai nesvarbi to turto kaina. Trumpalaikiam turtui gali būti priskiriami net statiniai, kurie pavyzdžiui naudojami ne pačios įmonės veiklai vystyti, o perpardavinėjimui.

Dažniausiai trumpalaikis turtas išreiškiamas grynaisiais pinigais, trumpalaikiais indėliais bankuose, o taip pat - atsargomis, mažą vertę turinčiu inventoriumi, kuris negali būti priskiriamas ilgalaikiam turtui dėl mažos įsigijimo vertės.

Individualios veiklos turtas

Individualios veiklos turtas skirstomas į ilgalaikį ir trumpalaikį. Ilgalaikis turtas - tai turtas, kuris naudojamas individualioje veikloje ilgiau kaip vienus metus ir kurio įsigijimo kaina ne mažesnė už gyventojo nusistatytą kainą. Ilgalaikio turto įsigijimo išlaidos priskiriamos leidžiamiems atskaitymams per nusidėvėjimą, deklaravus tokį turtą deklaracijos FR0457 formoje.

Iki veiklos vykdymo pradžios įsigyto trumpalaikio turto (pvz. įrankiai ir pan.) vertė negali būti priskiriamos leidžiamiems atskaitymams.

Gyventojas nusistatė 290 €. Ilgalaikio turto įsigijimo išlaidos atimamos lygiomis dalimis per laikotarpį, kuris atitinka Pelno mokesčio įstatymo (toliau- PMĮ) (2001-12-20 įstatymas Nr. IX-675, Žin., 2001, Nr. 110-3992) 1 priedėlyje nustatytą nusidėvėjimo normatyvą metais.

Gyventojas 2010 m. 2010-04-01 įsigijo ilgalaikį turtą- baldus už 867 €. ir tą patį mėn. (3000 : 72 mėn. (6 metai).

Jeigu ilgalaikis turtas priskiriamas individualios veiklos turtui ne tuo pačiu metu, kurį įsigytas, tada turi būti skaičiuojamas sąlyginis nusidėvėjimas, t.y. iš įsigijimo kainos atimama kainos dalis, kuri atitinka to turto amortizacijos per laikotarpį nuo turto įsigijimo iki turtas buvo deklaruotas kaip inividualios veiklos turtas, sumą.

Ši suma apskaičiuojama vadovaujantis PMĮ 18 straipsnio 11 dalies nuostatomis. Ūkininkas 2009-01-03 už 28.962 € įsigijo sandėlį, kurį 100 proc. 2010-04-01. PMĮ normatyvas - 15m. Sąlyginis nusidėvėjimas skaičiuojamas nuo kito mėn. (27.192,10 € : 15 m. : 12 mėn.

Pardavus ar perleidus individualios veiklos ilgalaikį turtą leidžiamiems atskaitymams priskiriama tik ta šio turto įsigijimo kainos dalis, kuri nebuvo atskaityta iš individualios veiklos pajamų.

Svarbu! Išsinuomotą butą biurui. Stakles, kurias naudoja tik individualioje veikloje, todėl ir eksploatavimo išlaidas leidžiamiems atskaitymams priskiria 100 proc.

Leidžiamiems atskaitymams galima priskirti tik faktiškai nuvažiuotam ( siejamam su pajamų uždirbimu (gavimu) atstumui tenkantį degalų kiekį, neviršijantį pasitvirtinto norminio kiekio.

Degalų sunaudojimo normas pasitvirtina pats gyventojas, atsižvelgdamas į gamintojo nurodytus transporto priemonės techninius duomenis arba į kontrolines (bazines) kuro sąnaudų normas patvirtintas Automobilių kuro normų nustatymo metodika. Automobilių kuro nustatymo metodika patvirtinta Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 1995 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 405 (Žin., 1995, Nr.

Įsidėmėtina. Jei atliekamas nuosavybės teise priklausančių ar išsinuomotų lengvųjų automobilių, gyv. Kai, nuomojamo ilgalaikio turto remonto ir rekonstravimo išlaidos pailgina turto naudingo tarnavimo laiką, tai šio remonto ar rekonstravimo sąnaudos iš pajamų atskaitomos lygiomis dalimis per sutartyje numatytą to turto naudojimo laikotarpį.

Jei sudaryta neterminuota sutartis- per PMĮ 1 priedėlyje atitinkamoms turto grupėms nustatytą laikotarpį, bet ne trumpesnį kaip 36 mėnesiai.

Trumpalaikio turto skirstymas

Trumpalaikis įmonės turtas skirstomas į:

• Trumpalaikį finansinį turtą, kuris dažnu atveju išreiškiamas piniginiais vienetais ar kitais per trumpą laiką galinčiais tapti grynaisiais pinigais
• Trumpalaikis nefinansinis turtas.

Trumpalaikis finansinis turtas

Trumpalaikis finansinis turtas - likvidžiausias įmonės turtas, kuris dažniausiai yra piniginiai aktyvai (arba tokie, kurie greitai gali būti paverčiami į grynuosius pinigus). Didelės įmonės pinigus paprastai laiko ne tik sąskaitoje, bet investuoja į likvidžius bei saugius vertybinius popierius. Šią turto grupę sudaro pinigai, pinigų ekvivalentai, indėliai, trumpalaikės investicijos į vertybinius popierius.

Trumpalaikis nefinansinis turtas

Trumpalaikis nefinansinis turtas - tai turtas, kuris yra suvartojamas pagrindinės veiklos procese. Šis turtas yra apyvartinio kapitalo dalis, ir dažniausiai didelė šio turto proporcija būna gamybinėse ar prekybinėse įmonėse. Šią turto grupę gautinos sumos, atsargos, sumokėti avansai.

Trumpalaikio turto rodikliai

Trumpalaikio turto piniginė vertė pateikia įmonės likvidumo rodiklį. Kreditoriai bei investuotojai itin atidžiai stebi įmonės trumpalaikį turtą. Jog galėtų įvertinti įmonės veiklos vertes bei rizikas.

• Dabartinis koeficientas - matuoja įmonės galimybes vykdyti bei sumokėti trumpalaikius bei ilgalaikius įsipareigojimus. Atsižvelgiama į bendrą trumpalaikį įmonės turtą, lyginant su trumpalaikiais įsipareigojimais.
• Greitasis koeficientas - pamatuoja įmonės gebėjimą vykdyti trumpalaikius įsipareigojimus remiantis savo likvidžiausiu turtu.
• Grynųjų pinigų rodiklis - matuoja įmonės galimybę iškart apmokėti visus trumpalaikius įsipareigojimus. Jis skaičiuojamas dalijant pinigus bei jų ekvivalentus iš trumpalaikių įsipareigojimų.

Trumpalaikio turto apskaita

Trumpalaikiam turtui įmonės buhalterinėje apskaitoje nusidėvėjimas nėra skaičiuojamas. Trumpalaikio turto nusidėvėjimas tiesiogiai nurašomas prie sąnaudų.

Metinėje finansinėje įmonės ataskaitoje trumpalaikis turtas skirstomas į šias grupes:

• Atsargos: nebaigta gamyba bei pagaminta produkcija, žaliavos, perpardavimui įsigytos prekės, perpardavimui skirtas ilgalaikis turtas, išankstiniai apmokėjimai.
• Nebaigtos vykdyti sutartys.
• Per 1 metus gautinos pinigų sumos: pirkėjų įsiskolinimai, dar neįmokėtas pareikalautas kapitalas, kiti įsiskolinimai.
• Investicijos bei terminuoti indėliai: nuosavybės teise priklausančios akcijos, terminuoti indėliai bei kitos investicijos.
• Grynieji pinigai sąskaitoje bei kasoje.

Trumpalaikis turtas įmonės balanse paprastai klasifikuojamas taip: trumpalaikio turto elementai, turintys didžiausią tikimybę pavirsti grynaisiais pinigais yra klasifikuojami balanso viršuje.

Trumpalaikio turto sąskaitos rodomos šia tvarka:

1. Grynieji pinigai;
2. Pinigų ekvivalentai;
3. Trumpalaikės investicijos;
4. Gautinos sumos;
5. Žaliavų, perdirbamų produktų bei pagamintų produktų atsargos;
6. Iš anksto apmokėtos ir dar nepasibaigusios įmokos (pvz. draudimo įmokos).

Mažavertis turtas

Materialusis turtas skirstomas į ilgalaikį ir trumpalaikį. Ilgalaikis materialusis turtas - tai turtas, kuris veikloje naudojamas ilgiau nei vieną apskaitos ciklą, paprastai ilgiau nei metus, ir jo vertė lygi arba didesnė už nustatytą minimalią ilgalaikio turto įsigijimo vertę. Toks turtas nudėvimas dalimis.

Trumpalaikis materialusis turtas - tai turtas, kuris naudojamas ne ilgiau kaip vienus metus ir jo įsigijimo vertė mažesnė už pasirinktą minimalią ilgalaikio turto įsigijimo vertę Šios vertės nesiekiantis turtas priskiriamas atsargoms. Pradėjus naudoti tokį turtą, jis iš karto nurašomas į sąnaudas.

Įsigytas mažavertis turtas registruojamas įsigijimo savikaina. Dažnai kyla klausimas, ką daryti kai įsigyjamas turtas, kurio vertė mažesnė už pasirinktą minimalią ilgalaikio turto vertę, tačiau naudojimo laikas ilgesnis nei vieni metai (pvz., kėdės, įrankiai ar pan.). Tai mažavertis turtas, todėl minimalios vertės nesiekiantys turto objektai, nepriklausomai nuo jų naudojimo trukmės ir svarbumo, turi būti priskiriami atsargoms (trumpalaikiam turtui). O pradėjus naudoti mažos vertės turtą, jis kaip ir visos atsargos, turi būti nurašytas į sąnaudas.

Nereikėtų nusižengti minimalios ilgalaikio turto vertės reikalavimui ir jį registruoti, kaip ilgalaikį turtą ir nudėvėti dalimis. Pagal auditoriaus G. Nupirkti du galvučių ir raktų komplektai, vieno vertė 80 eurų. Bendra pirkinio vertė - 160 eurų. Ilgalaikio turto minimali vertė pasirinkta 150 eurų. Taigi, abu komplektus kartu galime priskirti ilgalaikio turto grupei ir į apskaitą įtraukti kaip vieną vienetą.

Kai yra daug trumpalaikio turto ar keletas materialiai atsakingų asmenų, reikia spręsti, ar tvarkyti ir kaip tvarkyti tokio turto apskaitą. Pradėjus naudoti tokį turtą, jis iš karto turi būti nurašytas į sąnaudas. Atrodo, lyg ir prarandama turto kontrolė, nes jo nelieka apskaitoje. Taigi galima pasirinkti keletą variantų:

• Mažaverčių daiktų apskaita simboline verte. Naudojant šį būdą, turtas išlieka apskaitos registruose. Įsigytas turtas užpajamuojamas ir, pradėjus naudoti, nurašoma visa vertė atėmus simbolinę vertę, pvz., vertė galėtų būti vienas euras, nors galima pasirinkti ir kitokią. Kai nudėvėtas turtas visai sunaikinamas arba jo kontrolė tampa nebereikalinga, reikia nurašyti ir simbolinę vertę.
• Kiekinė mažaverčio turto apskaita. Tai mažaverčių daiktų apskaita registruose natūrine išraiška. Šiame registre paprastai dar fiksuojama ir šių daiktų perdavimas atsakingam asmeniui, kuris patvirtina priėmęs mažavertį inventorių.
• Vertinei mažaverčio inventoriaus apskaitai galima naudoti ir nebalansines sąskaitas. Nebalansinės sąskaitos neturį ryšio su įprastomis buhalterinėmis sąskaitomis. Nebalansinėse sąskaitose surašoma turto rūšys ir pagal jas turimas kiekis, atliekami nurašymai.

Atsargos

Viena iš trumpalaikio turto rūšių yra atsargos, kurios, priklausomai nuo įmonės ar ūkio veiklos specifikos, dažniausiai siejamos su pajamų uždirbimu. Todėl labai svarbu teisingai registruoti, vertinti ir atspindėti atsargas apskaitoje.

Atsargų apibrėžimas

Atsargos trumpalaikis turtą sunaudojame per vienerius metus arba per vieną veiklos ciklą.

Pavyzdžiui, trumpai apibendrintos atsargų grupės pagal pavyzdinį sąskaitų planą:

• 20 Atsargos
• 201 Žaliavos, medžiagos ir komplektavimo detalės
• 202 Nebaigta produkcija ir vykdomi darbai
• 203 Produkcija
• 204 Pirktos prekės, skirtos perparduoti
• 205 Biologinis turtas
• 206 Ilgalaikis materialusis turtas, skirtas parduoti
• 207 Nematerialusis turtas, skirtas parduoti

Įmonė, sudarydama sąskaitų planą, gali naudotis pavyzdiniu sąskaitų planu, tačiau turi galimybę ir turėti analitinių sąskaitų, kurios lengviau padėtų tinkamai įvertinti atsargas. Atsargų skirstymas smulkiau renkantis analitines sąskaitas kiekvienai atsargų rūšiai ne tik palengvina savikainos nustatymą, bet taip pat leidžia ir atskirai vertinti atsargas.

Atsargų įvertinimas

Pirktos žaliavos ir medžiagos apskaitoje registruojamos įsigijimo savikaina, pridedant su įsigijimu tiesiogiai susijusias išlaidas, atėmus pirkimo metu suteiktas nuolaidas.

Produkcija ir biologinis turtas vertinamas pasigaminimo savikainą, t. y. visas išlaidas (sąnaudas), susidariusias gaminant ir parduodant produkciją (medžiagų, kuro, energijos, darbuotojų darbo užmokesčio, socialinio draudimo įmokų, ilgalaikio turto nusidėvėjimo, gamybos aptarnavimo ir valdymo, administracinės, pardavimo ir kt.), arba tikrąją vertę, atėmus pardavimo išlaidas, t. y. vertę, kurią nustato pardavėjas ir pirkėjas sandorio dieną įvertindami įprastines rinkos sąlygas.

Sudarant finansines ataskaitas įsigijimo (pasigaminimo) savikaina arba grynąja galimo realizavimo verte, atsižvelgiama į tai, kuri iš jų yra mažesnė. Į savikainą negali būti įskaičiuotas pridėtinės vertės mokestis, išskyrus tuos atvejus, kai pridėtinės vertės mokestis yra negrąžintinas.

Atsargos, kurios įsigytos užsienio valiuta, apskaitoje registruojamos finansinių ataskaitų valiuta. Įmonė, įsigijusi atsargas užsienio valiuta, šių atsargų savikainą apskaičiuoja pagal pirkimo dieną galiojantį apskaitoje taikomą euro ir užsienio valiutos santykį, nustatytą vadovaujantis Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymu, neatsižvelgiant į atsiskaitymo datą.

Atsargų įkainojimo būdai

Kad būtų galima apskaičiuoti sunaudotų, parduotų atsargų savikainą, atsargos apskaitoje yra įkainojamos pagrindiniais įkainojimo būdais: FIFO, LIFO, vidutinės kainos, konkrečių kainų.

Konkrečių kainų metodas tinka labai mažoms įmonėms arba įmonėms, kurios labai smulkmeniškai tvarko apskaitą, nes kiekvienas parduotas (sunaudotas) atsargų vienetas yra įkainojamas jo pirkimo pasigaminimo savikaina. Dažniausiai toks būdas naudojamas brangioms atsargoms, kurias lengva sekti parduodant.

Svertinio vidurkio metodas yra taikomas, kai atsargos yra sumaišytos ir negalima nustatyti, kurios atsargos pirktos, pagamintos pirmiausia. Svertinio vidurkio būdas - parduotų (sunaudotų) atsargų savikaina apskaičiuojama šių atsargų kiekį dauginant iš laikotarpio pradžioje buvusių ir per laikotarpį įsigytų atsargų kainų svertinio vidurkio.

Vidutinė atsargų vieneto kaina apskaičiuojama ataskaitinio laikotarpio pradžioje buvusių ir per laikotarpį įsigytų atsargų vertę dalijant iš jų kiekio. Ta pačia vidutine kaina įkainojamos ir ataskaitinio laikotarpio pabaigoje likusios atsargos.

FIFO ir LIFO metodus galima gretinti. FIFO būdas - anksčiausiai parduotų (sunaudotų) atsargų savikaina apskaičiuojama pagal anksčiausiai įsigytų atsargų kainą. Ataskaitinio laikotarpio pabaigoje likusios atsargos įkainojamos vėliausiai įsigytų atsargų įsigijimo savikaina. Šį metodą rekomenduojama taikyti ir tais atvejais, kai negalima nustatyti, kurios atsargos buvo pirmiausia sunaudotos.

LIFO būdas - anksčiausiai parduotų (sunaudotų) atsargų savikaina apskaičiuojama pagal vėliausiai įsigytų atsargų kainą. Šį būdą galima taikyti tik tada, kai tiksliai žinoma, kad vėliausiai įsigytos atsargos sunaudojamos (parduodamos) pirmiausia. Ataskaitinio laikotarpio pabaigoje likusios atsargos įkainojamos pagal pirmųjų atsargų įsigijimo (pasigaminimo) savikainą.

Atsargų sunaudojimo apskaitos būdai

Registruojant apskaitoje atsargų sunaudojimą, galima pasirinkti vieną iš būdų: nuolat ir periodiškai.

Nuolat apskaitomų atsargų būdo esmė - apskaitoje registruojamos visos pardavimo pirkimo ir pasigaminimo operacijos. Šis būdas dažniausiai taikomas nedideliems kiekiams atsargų, brangioms atsargoms. Ataskaitinio laikotarpio pabaigoje nustatytant atsargų likutį ir pardavimų savikainą nereikia didelių pastangų. Atlikus inventorizaciją, likučiai yra sutikrinami, o atsiradusius trūkumus arba perteklius galima užregistruoti aiškiai žinant priežastis.

Periodiškai apskaitomų atsargų būdas - buhalterinėse sąskaitose registruojamos tik atsargų pirkimo operacijos. Norint nustatyti atsargų likutį, reikia atlikti inventorizaciją. Inventorizuojant nerastas atsargų kiekis laikomas parduotu, o tai ne visada atitinka tikrąją situaciją. Parduotų (sunaudotų) atsargų savikaina apskaičiuojama ataskaitinio laikotarpio pabaigoje pagal pirktų atsargų ir likučių duomenis. Apskaičiuojant parduotų prekių savikainą, naudojama formulė:

Atsargų likutis laikotarpio pradžioje + per laikotarpį pirktos atsargos - atsargų likutis laikotarpio pabaigoje = per laikotarpį parduotų (sunaudotų) atsargų savikaina.

Atsargų įkainojimo metodų palyginimas

Ką daryti, jei vykdymo procese turtas nerastas?

Augant nekilnojamojo turto kainoms daugėja pardavėjo inciatyva nutraukiamų preliminariųjų pirkimo ir pardavimo sutarčių. Ką tokiu atveju daryti pirkėjui, kuris pasirašė sutartį, sumokėjo avansą, užpildė paraišką būsto paskolai gauti ir mintimis jau persikraustė į savo naujus namus? Žlugęs planuotas sandoris neretai atneša neplanuotų išlaidų, mat rasti alternatyvą gali būti ir sudėtingiau, ir brangiau.

Įsigyjant būstą pasirašomų dokumentų pavadinimai gali skirtis (rezervacijos sutartis, avansinis susitarimas, preliminarioji sutartis), teisiniu požiūriu pavadinimas nėra svarbus, svarbu yra jo turinys. Tačiau preliminariosios sutarties sudarymas nėra garantas, kad pagrindinė sutartis bus sudaryta.

Kokiais gynybos būdais galės pasinaudoti pirkėjas priklausys nuo to, ką jis galės įrodyti dokumentais ir faktinėmis aplinkybėmis. Dažniausias kelias - pareikalauti to, kas aiškiai numatyta sutartyje: avanso grąžinimo ir netesybų.

Visų pirma, pirkėjas gali papildomai reikalauti, kad jam būtų atlyginamos išlaidos, patirtos rengiantis sudaryti sutartį (pvz. tuo pačiu metu jis sudarė sutartis su trečiaisiais asmenimis dėl būsto remonto ar įrengimo ir dabar teks jas nutraukti sumokant netesybas).

Teismas vertina, ar pirkėjas tikrai patyrė realius kaštus dėl to, kad sandoris neįvyko. Netiesioginės ar pernelyg nutolusios išlaidos (pvz.

Pirkėjas taip pat gali reikalauti atlyginti kainų skirtumą (vadinamoji prarasta galimybė), kai dėl pardavėjo nesąžiningo derybų nutraukimo pirkėjas neteko galimybės sudaryti sutartį su kitu pardavėju, anksčiau pateikusiu konkretų kainos pasiūlymą, bet kuris per protingą terminą vėliau sudarė kitą, pakeičiantį sandorį.

Tokiais atvejais prarastos galimybės piniginė vertė apskaičiuojama lyginant šių sandorių kainas, t. y. palyginant trečiojo asmens, su kuriuo pagrindinė sutartis nebuvo sudaryta dėl pardavėjo nesąžiningo derybų nutraukimo, siūlytą sandorio kainą ir kainą, už kurią per vėliau pirkėjas (per protingą terminą) sudarė pagrindinę sutartį.

Dar vienas gynybos būdas - nustačius, kad pardavėjas būstą už didesnę kainą pardavė trečiajam asmeniui, gali būti reikalaujama priteisti pardavėjo gautą naudą.

Civiliniame kodekse yra atskirai reglamentuota būsimo gyvenamojo namo ar buto pirkimo ir pardavimo sutartis, kuomet fizinis asmuo (vartotojas) iš verslininko įsigyja dar statomą būstą.

Nepastatytą būstą įsigyjantis pirkėjas turi žinoti, kad preliminariosios nepastatyto gyvenamojo namo ar buto pirkimo-pardavimo sutarties išskirtinumas yra tas, kad be kitų civilinių teisių gynimo būdų pirkėjas gali reikalauti, kad pardavėjas prievolę įvykdytų natūra. Tačiau ir ši gynybos priemonė nėra absoliuti. Ji gali būti neveiksminga tais atvejais, kai, pvz., turtas jau yra perleistas trečiajam asmeniui.

Jeigu vystytojas ar pardavėjas nutraukia preliminariąją sutartį, pirmiausia nereikėtų skubėti pasirašyti dokumentų, kuriais pirkėjas atsisako pretenzijų ar prisiima kaltę mainais į pinigų grąžinimą.

Paprašykite nutraukimo priežastį nurodyti raštu (prašymą irgi pateikite raštu) ir rinkite visus įrodymus, kurių gali prireikti gynybai teisme - išsaugokite susirašinėjimą, banko sprendimus dėl finansavimo, mokėjimų dokumentus. Teismams svarbūs yra įrodymai apie realią žalą, patirtą dėl nesąžiningo pardavėjo.

Svarbu pagrįsti ir nuostolių dydį, ir jų tiesioginį ryšį dėl pardavėjo kaltės nutrūkusio sandorio.

tags: #vykdymo #procese #turto #nebuvo #rasta