Vytauto Dabulskio turto deklaracija ir gimtinės ilgesys

Šiame straipsnyje panagrinėsime Vytauto Dabulskio turto deklaraciją, prisiminsime jo gimtinę ir apžvelgsime svarbius netekties įvykius Lietuvoje.

Lietuvos žemėlapis

Kapaviečių sąrašas

Štai kapaviečių sąrašas su informacija apie palaidotų asmenų vardus, pavardes, laidojimo datas, kapaviečių matmenis ir statinius:

Šis sąrašas atspindi tik dalį informacijos apie kapavietes, tačiau suteikia bendrą vaizdą apie laidojimo vietas ir jų ypatumus.

Iš kur aš?

Ak, koks deginantis tas noras prakalbinti senųjų laikų gimtinės žmones! Kaip jie gyveno, ką kalbėjo? Ką veikė ilgais žiemos vakarais? Kas manyje su jais bendra? Gal paaiškėtų, iš kur nuo pat mažumės manyje, kaimo vaikui, tokia karšta knygos meilė, kad iki dabar pasilikau knygose paskendęs?

Iš kur tas troškimas padaryti pasaulį geresnį? Iš kur tas noras visiems padėti, tarnauti? Iš kur ta Tėvynės Lietuvos meilė, iš kur tas noras laisvos Lietuvos, laisvo lietuviško žodžio? Iš kur tas žavėjimasis lietuvių sukilimais? Kodėl taip slėgė liūdesys, kad nebėra Lietuvos didybės?

Vaike, tai kodėl gi? Kai kiti vaikai taip dūksta, šėlsta, o tu liūdi... Kas pasakys apie tai? Koks grūdas iš protėvių dvasios manyje išdygo? Tas liūdesys taip traukė prie knygų...

Ir kodėl taip baisiai troškau pats mokytis ir kitus mokyti? Kodėl sakiau jau tada: „Mokysiuos, visada mokysiuos ir juos tada mokysiu, kad nebūtų tokie liūdni, tokie nelaimingi"? Kodėl, pradėjęs eiti mokyklon, jau rašiau pamokomas pasakėles ir pasirašinėjau „Lietuvos ašara"?.. Kodėl, dar nebuvęs mokykloje, užlipdavau klojime ant jaujos ir, užsimetęs kokią gūnią, sakydavau vaikams pamokslus?

Prisimenu, seserys vieną sekmadienį juokėsi: „Tas mūsų Jonas net išsižiojęs klausė, nors tas pamokslas buvo baisiai nuobodus..." Kas ten mane tokį darė? Bet argi tik mane? Juk prisimenu tiesiog visų tuometinę nuotaiką. Mama ir Tėtė pasakojo, kad ir jų vaikystėje vėliau atėjęs į bažnyčią vos galėdavai įsisprausti kur nors už pilioriaus.

Štai tokie buvo tie mano protėviai! Tai jie, tie protėviai, vis neleido man nurimti, ir dabar vis degina ir degina troškimais. Jie kalti! Tad norisi vėl ir vėl pajusti jų nuotaiką.

Gimiau derlingose ir turtingose Aukštaitijos lygumose, netoli vysk. Juozapo Skvirecko ir poeto Bernardo Brazdžionio Tėviškių, Krinčino parapijoje, pasižyminčioje gyvu žmonių tikėjimu, darbštumu. Rodos, begalinės Tėviškės lygumos nedavė man ramybės: jose horizontas beribis, gali žvelgti tolyn dešimtis kilometrų...

Seneliai dar pasakojo apie ugningąjį pamokslininką kun. Antaną Strazdą, tokį neturtingą kaip šv. Pranciškus. Jis yra dirbęs Krinčine, krikšto metrikų knygose randama jo įrašų. Ir Daujėnų didžiuosiuose Sekminių atlaiduose jis pasirodydavo kartkartėmis iš Vabalninko ar Apaščios, sutraukdamas žmonių minias ir iš sakyklos šaukdamas, kad „ponai, kurie lupa devynias skūras vargdieniams, nors jiems po mirties sviestu tepa ir lašiniais grindžia kelią į dangų, spirgės pragare".

Visa tai pasakojo vyresnieji man mažam, kai verkdavau, pokario metais siautėjant stribams. Tad suprantama, kartkartėmis užsidegu nenugalimu noru: namo! Ak, būtinai reikia eiti namo. Eisiu, eisiu namo.

Taip, tik namo, kur nuo seno gyveno mano tėvai, seneliai, protėviai. Eisiu. Vėl pareisiu į Tėviškės laukus, sustosiu prie buvusių namų vartų, prie tos šimtametės klėties, kur klegėdami ant prieklėčio visi fotografavosi. Ir, rodos, eis vėl gyvenimas, kaip ėjęs, ir, rodos, bėgiosiu vėl po mūsų kiemą, ar gyvensiu ir mąstysiu, kaip tada vaikystėje mąstęs...

Eidavau per Kalniškio, Gaidinės, Lapiškių sunaikintus kaimus, kur nebebuvo jokio trobesio, kur niekas nebegalėjo išsakyti jokio skausmo, jokio džiaugsmo. Ten, kur tiek daug vaikščiota, bėgiota, vis klausiau jų: ką pasakyti tiems jauniems vyrams.

Klausiau ten, kur vaikščiojo tas vargšų kunigas Antanas Strazdas, kur graudžiai dainavo poetas Vienažindys. Nuėjau ir pas Julių Janonį Biržuose, ir Radvilų pily klajojau, ir į grafo Tiškevičiaus išblėsusius rūmų langus žvalgiausi.

Klausiau jų visų: ko norėtų jie iš šiandieninių tautos vadų? Ką kalbėti jiems diena iš dienos metus, dvejus, trejus?.. Ką? Klausiau ir Žemaitijoje bėgdamas aplink Masčio ežerą senųjų ir Naujųjų metų sandūroje. Ko Tėvynė laukia iš jų jaunų?

Ir vėl: 2000-ųjų balandžio pabaiga ar gegužės pradžia. Jau žinau, kad gegužės 13-ąją paskelbs mane vyskupu; sunkiai, su skausmu tai priėmiau. Tad skubu pasiguosti Tėviškės laukams, gal protėvių dvasiai. Kaip gali būti vyskupu Trajoniškio kaimo vaikas?

Išlipęs iš autobuso Pasvalyje, einu link Tėviškės. Prisimenu taką: lieptas per Pyvesą, takelis pro Ragujų kapelius. Šimtus, o gal tūkstančius kartų čia vaikščiota visų mūsų krašto žmonių. Ir atėjau prie Pyvesos. O Dieve, liepto tai nėra! Žinau, nebėra mūsų krašte kaimų, nebėra ir žmonių. Ėjo ir ėjo jie per tą lieptą. Ir išėjo su visu lieptu, išsinešė ir lieptą, nes niekam jo nebereikia, niekas ir niekada nebeis juo...

Kaip gera, kad tuščia, kad jokio žmogaus, jokio žvilgsnio. Meldžiuosi, o iš saulutės, rodos, jie, tie senieji mano protėviai, šypsosi, nuo debesėlių moja man ir kalbina, kalbina vieversių balsais... Ak, bet jie man nesako, ar būti vyskupu, ar bėgti kuo toliau.

Kurgi Gaidinės Duliebų gražioji sodyba, Antano Kazilionio? Ne, nebėra jų, kaip ir visų Kalniškio, Gaidinės, Lapiškių kaimų. Tik beržynėlis šlama kaip šlamėjęs vaikystėje, kai mes maži bėgiojome. O, jau ir Trajoniškis, bet nebėra liepų aukštųjų, į kurias su broliu Juliumi įlipę matydavome net Daujėnus.

Išeinu į Lasasiekų miškus. Nebegaliu rasti net žymės miškuose buvusių didžiulių sodybų, sodų. Pamiršau net tų kaimų pavadinimus. Kažkur čia buvo Suntautai, Sereikiai, Vytautai. Bet jaučiu, kad Tėviškės dvasia nesunyko. Gyvena ji, išvaryta, išsibarsčiusi po Lietuvą ir pasaulį tėvynainių širdyse.

O, koks tuščias Trajoniškis! Nebėra mūsų kūtės, klojimo, jaujos, daržinės, klėties, pirties, net vištidės ir kiaulidės. Ar vakarais dar ūbauja pelėda? Kur jai beūbauti, nebėra nei senų drevėtų medžių, nei senų pastatų.

Einu į Daujėnus: ten tėvų, protėvių kapai. Sustoju Daujėnuose prie tėvų bei protėvių kapų. Pasimeldžiau prie Kauneckų kapų, prie Kazilionių, Zdanevičių. Meldžiuos ir susimąstau: kas gi daro žmogų galingą, net nenugalimą...

Tokios nuostabios ramumos pripildė mano dvasią, turbūt tai jie, čia gyvenusieji ir užgesusieji, dėkingi už mano maldas. Tikiu, mano malda juos pasiekė. Ir nesvarbu, kada ir kur jie mirė ir palaidoti. Ar čia užgeso jų gyvybė, ar iškeliavus iš šių kraštų?

Ir daugiau jie nieko man nebepasako... Nebėra ne tik gimtojo Trajoniškio, bet ir aplinkinių kaimų... Nebėra ir nebebus. Jeigu buvo, tai kažkas yra, kažką dar turiu rasti ir pajusti. Ak, eisiu dar.

Eisiu jau vyskupas senelis, jau senelis. Į tą seną, jau numirusį Trajoniškį. Jau ant mirties slenksčio vyskupas senelis turi eiti, būtinai eiti. Ir taip paskutinį kartą einu, paskutinį kartą - 2018 metų vasario 8 dieną.

Vėl atvažiavau į Pasvalį autobusu ir per laukus žengiu į Trajoniškį. Kiek kartų čia eita, kiek šimtų ar tūkstančių žingsnių? Ir jau paskutinis kartas. Kodėl paskutinis? Dėl to, kad niekas ten nebegyvena, nebėra jokio kelio ar takelio.

Žinau, kad niekada ir niekas nebeis iš Pasvalio į Trajoniškį ir iš Trajoniškio į Pasvalį. Kokie baisūs žodžiai: niekada ir niekas. Bet teisingi tie žodžiai, nes niekada ir niekam to nebeprireiks, nes niekas ten nebegyvena.

Kokia man brangi toji Šiaurės Lietuva, jos begalinės lygumos! Niekur kitur nemačiau tokio tolimo horizonto, nes jo neužstoja joks kalnas. Ko gero ir mūsų, sėlių, dvasią išaugino beribę tos beribės platumos.

Ir eina per laukus paskutinis trajoniškietis. Dar daugiau - eina paskutinis sėlis, aš paskutinis iš sėlių giminės, paskutinė atžala išrauto sėlių kamieno. Taip, aš sėlis. Mano gimtinė 1218 metais priklausė Sėlos vyskupijai.

Pyvesa, deja, neužšalusi, nors dvidešimt laipsnių šalčio, taip baisiai patvinusi, lyg didžiausia upė. Krantuose suvarytos ledo lytys. Matyt, buvo kiek užšalusi. Nebepereisi jos. Nejau baigsis mano kelias? Nejau tik svajonė - mano šios dienos žygis?

Štai ąžuolas, nusikapstau prie jo ir kalbinu: „Sakyk, sakyk, ąžuole, kas čia gyveno, kieno čia buvusi sodyba? Kaip nejauku tau liko vienam!" Antai ir kryžius. Ar tik ne Duliebų? Juk toliau matyti likę keli medžiai. Ak, kokia graži, kokia ūksminga čia buvo sodyba, koks didelis nuostabus Duliebų sodas!

Einu, einu prie to kryžiaus, apkabinu jį: „Ak, jau tu gyveni paskutines dienas; jau susenęs, iššerpetojęs ir pakrypęs. Matau, net kliudytas traktoriaus, nubrozdintas. Tavo kryžmoje nebėra nei kančios, niekas apie tave nebeaptveria tvorelės, nebepasodina nė menkiausios gėlelės. Niekas, o niekas nebeateina prie tavęs!.. Tu žvelgi į tuos tuščius, baisius laukus. O tavo atminty Duliebos, 1944 metais bėgę nuo sovietų okupacijos.

Bet tu, kryžiau, paskutinis iš visų kryžių likęs šiuose begaliniuose laukuose. O juk visose gryčiose kabėjo kryžiai, daugelyje kiemų stovėjo kryžiai. O dabar tu likęs vienintelis. Ir ruošiesi iškeliauti. Tu paskutinis iškeliausi." Dieve, kaip man graudu: išėjo žmonės iš mūsų laukų ir paskutinis išeina Dievas. Ir šituose laukuose niekur, o niekur nebebus Dievo atminimo...

„Sudie, sudie, kryžiau! Jau paskutinis tave aš aplankiau. Bet, Dieve, negali taip būti, Trajoniškyje pastačiau aš kryžių. Nišoje įdėjau ir Mariją. O kryžiaus viršūnę menininkas apjuosė metaliniu papuošimu: atrodo, rankomis susikabinę žmonės.

Netektys

Deja, netektys lydi mus visus. Štai keletas žinomų Lietuvos žmonių, kurių netekome:

• Spalio 29-ąją eidamas 73-iuosius gyvenimo metus mirė aktorius, bardas Kostas Smoriginas. 2018 metais aktorių ištiko insultas. Tai buvo ne pirmas kartas, kai aktorių ištinka insultas. Panašią situaciją jam teko išgyventi 2009 metais.
• Metų pradžioje mirė garsus kino ir teatro aktorius, Lietuvos Respublikos Vyriausybės kultūros ir meno premijos laureatas Sigitas Jakubauskas. Valstybiniame Šiaulių dramos teatre daugybę vaidmenų sukūrusiam S.Jakubauskui buvo 68 metai. 2023-iaisiais žurnalui „Legendos“ S.Jakubauskas pasakojo, kad dėl ligos buvo priverstas palikti teatrą. "Daktarai žadėjo, kad švitinimas sunaikins vėžį gerklose. Bet kažkodėl vėžys išėjo pasiėmęs ir mano balsą“, - kalbėjo jis.
• Sausio 6-ąją mirė televizijos laidų vedėjos, žurnalistės, moderatorės Živilės Kropaitės-Basiulės močiutė, knygos #FainiausiaPasaulyMočiutė herojė Ona Butrimaitė-Laurinienė. Ž.Kropaitės-Basiulės močiutei buvo 95-eri. Apie ją moteris prieš trejus metus išleido knygą #FainiausiaPasaulyMočiutė. Joje sugulė jos močiutės, kuri buvo partizanų ryšininkė, politinė kalinė ir tremtinė, istorijos.
• Rugpjūčio 30-ąją Lietuvos ledo ritulio ir šalies čempionų Vilniaus „Hockey Punks“ bendruomenę sukrėtė netektis. Pranešta, kad mirė Mindaugas Kieras. Jam buvo 45-eri. Atlikus tyrimą, nustatyta, kad M.Kieras su draugais ir šeima plaukė baidarėmis Šventosios upe. Sustojus pailsėti, vyras ėmė šokinėti nuo medinio bokštelio į upę. Po vieno šuolio jis išnėrė tik trumpam, vėl paniro ir srovės buvo nuneštas.
• 2025-aisiais taip pat netekome ir garsaus prodiuserio Gintaro Bendžiaus. Jam buvo 53 metai. Apie netektį pranešė jo brolis Mindaugas Bendžius. 15min šaltinių teigimu, nelaimė nutiko, kai G.Bendžius žvejojo ir laivas pateko į audrą. Jis vadovavo Klaipėdos bendrovei „Prodiuserių brolija“, kartu su broliu Mindaugu Bendžiumi rašė ir aranžavo dainas, prodiusavo albumus tokioms popmuzikos grupėms kaip „Mango“, „Pikaso“, „Junior“, atlikėjams Amberlife, Deiviui, Geltonai.
• Rugsėjį pranešta apie Amerikos lietuvio, garsaus verslininko Rimtauto Vizgirdos mirtį. Praeityje garsus verslininkas ėjo 88-uosius gyvenimo metus. JAV lietuvis, verslininkas Rimtautas Vizgirda gimė 1938 metais Kaune, tapytojo Viktoro Vizgirdos šeimoje. 1944 m. su tėvais pasitraukė iš Lietuvos, 1953 m. persikėlė į JAV.
• Liepos pradžioje Lietuvą pasiekė skaudi žinia - dingo į Dubajų išvykęs žinomas šokėjas, įvairių TV projektų dalyvis Vykintas Širmas. Nors daugelis tikėjosi, kad paieškos baigsis gerai, tačiau po kelių dienų pasklido žinia, jog žinomas vyras buvo rastas negyvas. Liepos 11-ąją paaiškėjo baisus faktas - V.Širmas Dubajuje aptiktas negyvas.
• Balandį Anapilin iškeliavo legendinis televizijos veidas, žurnalistas, rašytojas ir keliautojas Algimantas Čekuolis. Jam buvo 93-eji. Net 22 knygas išleidęs autorius nugulė Antakalnio kapinių Menininkų kalnelyje. Paskutines savo dienas A.Čekuolis leido Trakų senelių slaugos namuose, į kuriuos keltis nusprendė pats.
• Kovo mėnesį mirė garsus futbolininkas, nuomonės formuotojos Agnės Litvinienės vyras Mantas Litvinas. Jam buvo 38-eri. Dėl širdies problemų futbolininkas atsidūrė ligoninėje, tačiau po kelių dienų mirė. Pastaruoju metu M.Litvinas dirbo „Vilniaus football adademy“ administratoriumi.
• Rugpjūčio pradžioje aviacijos pasaulį sukrėtė skaudi žinia - mirė pilotė instruktorė Ieva Liekytė. Moteriai buvo 30 metų, apie skaudžią netektį pranešė jos brolis Lukas. 2021 metais pilotų entuziastų puslapyje buvo rašoma, kad Lukas ir Ieva Liekiai tęsia jau „trečios kartos sparnuotas tradicijas“.
• Spalio 1 dieną mirė Nacionalinio Kauno dramos teatro aktorė Milė Šablauskaitė. Per daugiau nei penkis dešimtmečius trukusią karjerą aktorė sukūrė daugiau nei 100 vaidmenų Nacionaliniame Kauno dramos teatre, kine ir televizijoje, pelnė garbių apdovanojimų, ilgus metus dirbo teatro trupės vedėja. Temperamentingoji Milė Šablauskaitė gimė 1944 m. rugsėjo 1 d. Ignalinos rajone.
• Palangoje balandžio mėnesį rastas mirusio Lietuvos futbolo federacijos (LFF) vadovo Juliaus Kvedaro kūnas. Policijos duomenimis, 1949 metais gimusio vyro kūnas aptiktas namuose Kankorėžių gatvėje. Šalia buvo rastas neteisėtas revolveris be identifikavimo žymių. J.Kvedaras ilgus metus buvo vienas svarbiausių žmonių Lietuvos futbole.
• Metų pradžioje Lietuvą sukrėtė žinia apie staigią garsaus fotografo Raimundo Adžgausko netektį. Mirtis jį užklupo netikėtai. Šį vasarį R.Adžgauskui suėjo 58-eri. Raimundas Adžgauskas buvo skulptūros magistras, pedagogas, profesionalus fotografas, 25 metus dirbęs populiariojoje spaudoje.
• Spalį užgeso daugelio širdis užkariavusios Veronikos Čepanskytės gyvybė. Prieš kelis metus, vos 16-kos Veroniką Čepanskytę ir jos šeimą sukrėtė skaudi žinia - merginai buvo diagnozuota sunki onkologinė liga. Keletą metų su liga kovojusi mergina tapo stiprybės ir šviesos simboliu.
• Lapkričio mėnesį pasirodė skaudi žinia apie žinomo verslininko Dariaus Šoparo mirtį. Darius Šoparas buvo įmonės „Creative Partner“ vadovas ir verslo apskaitos platformos „Sąskaita123“ įkūrėjas.
• Gruodžio 21 d. mirė Čikagoje gyvenusi prezidento Aleksandro Stulginskio dukra Aldona Stulginskaitė-Juozevičienė. Moteris sulaukė garbingo amžiaus, jai buvo 104 metai. Aldonos pirmieji vaikystės metai prabėgo Prezidentūroje, kada tėvams Prezidentui A. Stulginskiui ir pirmajai poniai Onai Stulginskienei teko malonius šeiminius rūpesčius derinti su svarbiomis pareigomis valstybei.
• Šv. Kalėdų dieną Lietuva neteko talentingo dainininko, grupės „Nerija“ vokalisto Antano Čapo. Antanas Čapas gimė 1953 m. gegužės 19 d. Klaipėdoje. Gitara groti pradėjo būdamas vienuolikos metų, o sulaukęs trylikos jau grojo Priekulės kultūros namuose.

Antakalnio kapinės

Santakos Garbės ženklas

Apdovanojimas Santakos garbės ženklu skiriamas nuo 2005 metų. Santakos garbės ženklais apdovanojami kauniečiai ir užsienio valstybių vadovai, kurie savo darbais nusipelnė Kaunui ir Lietuvai.

Štai keletas asmenų, apdovanotų Santakos garbės ženklu:

• Dr.
• Prof. habil. dr.
• Prel. doc. dr.
• Prof. dr.
• Dekanas kun.
• Prof. dr.
• Prof.
• Prof.
• Prof., hab.
• Prof.
• gen. ltn.
• Prof. hab. dr.
• Prof. dr.
• J. E.
• dr.

Santakos garbės ženklas yra svarbus įvertinimas už nuopelnus Kaunui ir Lietuvai.

Šiaulių miesto mero potvarkiai

Šiaulių miesto savivaldybės mero potvarkiais sudaromos įvairios darbo grupės ir komisijos.

Štai keletas pavyzdžių:

• Šiaulių miesto savivaldybės mero 2024 m. kovo 5 d. potvarkiu Nr. sudaryta komisija.
• Šiaulių miesto savivaldybės mero 2024-12-18 potvarkiu Nr. sudaryta darbo grupė.
• Šiaulių miesto savivaldybės mero 2025-01-13 potvarkiu nr. sudaryta darbo grupė.
• Šiaulių miesto savivaldybės mero 2024-11-22 potvarkiu Nr. sudaryta darbo grupė.
• Šiaulių miesto savivaldybės mero 2024-06-03 potvarkiu Nr. sudaryta komisija.
• Šiaulių miesto savivaldybės mero 2023-04-20 potvarkiu Nr. sudaryta darbo grupė.
• Šiaulių miesto savivaldybės 2026-01-09 mero potvarkiu Nr. sudaryta komisija.

Šie potvarkiai rodo aktyvų Šiaulių miesto savivaldybės darbą įvairiose srityse.

tags: #vytautas #dabulskis #turto #dek