Lietuvės gyvenimas Varšuvoje: tarp namų ilgesio ir lietuviškos tapatybės puoselėjimo

Neringa Bacevičienė jau trečius metus kartu su šeima gyvena Varšuvoje. Neseniai ji viešėjo Lietuvoje ir beveik tris savaites praleido su artimaisiais.

Paklausta, kur šiuo metu yra jų namai, Neringa šypsosi - neseniai su vyru svarstė šį klausimą. „Kai būname Lietuvoje, atrodo, kad namai yra čia - čia gyvena šeima, draugai. Tačiau artėjant atostogų pabaigai norisi grįžti į dabartinius namus Varšuvoje. Ten, kur buitis, darbai, vaikų mokykla - žodžiu, kasdienybė.

Neringai labai svarbi ir namų estetika. Malonią aplinką savo šeimai ji stengėsi kurti tiek Vilniuje, tiek Varšuvoje. „Nemažai daiktų atsivežėme iš Lietuvos. Daug tokių, kurie kelia sentimentus. Ypač daug turime knygų - net namus rinkomės pagal tai, ar juose bus didelė knygų lentyna“, - juokiasi N. Bacevičienė ir priduria, kad šiuo metu jų šeima gyvena nuomojamame bute, o Vilniaus namai laukia jų grįžtančių.

Neringos vyras Karolis vadovauja Šveicarijos koncerno „Geberit“ padaliniui Lenkijoje. Sprendimas kraustytis į Varšuvą tėvams ir vaikams buvo sunkus. „Aštuoneri metai nei kartu, nei atskirai galiausiai ėmė varginti, todėl kraustytis į Lenkiją nusprendėme visi. Dabar vaikai kur kas dažniau mato tėtį namuose“, - džiaugiasi N.

Pora augina dvi atžalas - septynerių Kotryną ir vienuolikos metų Mykolą. „Pamokos čia vyksta anglų kalba. Pirmas pusmetis naujoje mokykloje sūnui buvo tikras iššūkis, tačiau vėliau įvyko lūžis - priprato prie naujos sistemos, susirado draugų, nebejautė kalbos barjero. Mokykloje siūloma daug veiklų, tad kiekvienas vaikas turi galimybę atsiskleisti. Mykolas žaidžia mokyklos futbolo komandoje, atstovauja mokyklai turnyruose.

Atvykus į svečią šalį, tėvai vaikams turėjo surasti ne tik mokyklas, bet ir užklasinę veiklą. „Kadangi Lietuvoje sūnus žaidė futbolą pakankamai profesionaliai, reikėjo ir čia rasti jam tinkamą klubą. Radome, bet treniruotės vyksta lenkų kalba, kurios jis dar gerai neįvaldė, todėl ir didelio noro sportuoti nerodo. Sakome jam, kad sportas - puiki motyvacija jos pasimokyti labiau“, - šypsosi N.

Paklausta, ar Lenkijoje įmanoma gyventi nemokant lenkų kalbos, Neringa neabejoja - tikrai taip. „Lenkų kalbos reikia tik kasdienėms buitinėms situacijoms. Aš pati ją mokausi iš pagarbos šaliai, kurioje gyvename. Vaikai taip pat turi lenkų kalbos pamokas mokykloje, bet mokytis ją truputį pritingi.

Kadangi Varšuva yra daugiakultūrė, čia formuojasi ištisi užsieniečių rajonai. Paklausta apie eismo spūstis, buvusi vilnietė džiaugiasi, kad jiems pasisekė - gyvena toliau nuo centro. „Jei lygintume su Vilniumi, būtų kažkas panašaus į Markučius - visas miestelis su parduotuvėmis, ligonine, poilsio centrais.

Vilnius pernai didžiavosi Europos žaliosios sostinės titulu, o kaip yra su žaluma Varšuvoje? Takai dažnai atskirti nuo automobilių eismo, todėl saugūs ir patogūs. Populiarūs dviračių maršrutai driekiasi Vyslos upės pakrantėmis, taip pat per didelius parkus, tokius kaip Lazienki ar Pole Mokotowskie. Mieste veikia ir dviračių dalijimosi sistema „Veturilo“, turinti gausybę stotelių, tačiau Bacevičiams jos neprireikė. „Tiesą sakant, Vilniuje su vaikais aš bijodavau važiuoti centre. O čia minti pedalus yra visiškai saugu.

Lietuviškos mokyklėlės Varšuvoje veikla

Penkiolika metų Neringa dirbo lietuvių kalbos mokytoja, todėl palikti mylimą veiklą Lietuvoje jai nebuvo lengva. „Dirbau lietuvių kalbos mokytoja vienoje Vilniaus tarptautinėje mokykloje - tiek su gimtakalbiais vaikais, tiek su užsieniečiais. Šiandien Neringa vadovauja daugiau nei trisdešimt metų veikiančiai Lietuviškai mokyklėlei Varšuvoje. Daugiausia čia mokosi vaikai iš mišrių šeimų. Nors gimę Lenkijoje, daugelis puikiai moka lietuvių kalbą, išmano Lietuvos istoriją.

Pamokos vyksta tiek nuotoliniu būdu, tiek gyvai - Lietuvos ambasados Lenkijoje patalpose. Šiais metais į mokyklą susirinko beveik pusšimtis vaikų, su jais dirba penkios mokytojos. Vadovė labai džiaugiasi mokyklos bendruomene. Susirenka šviesios, inteligentiškos šeimos, kurioms svarbu puoselėti lietuvišką kultūrą. „Tai, kad mokyklos vairas buvo patikėtas man, su dideliu dėkingumu priimu kaip pasitikėjimo ženklą, - nuoširdžiai kalba Neringa. - Ambasada mums leidžia naudotis keliomis patalpomis, todėl vienu metu galime mokyti skirtingas mokinių grupes. Turime įsirengę klases, biblioteką, galime naudotis sale renginiams.

Vaikams ir mokyklos bendruomenei vadovė su kolegėmis stengiasi pasiūlyti įvairių veiklų: organizuoja smagias šventes ir dirbtuves, pavyzdžiui, margučių marginimo, verbų rišimo ir kt. „Sulaukiame nemažai svečių iš Lietuvos - rašytojų, iliustratorių, muzikantų. Kiekvienais metais tradiciškai statome spektaklį, kurį rodome Advento vakaronėje. Pernai, įkvėpti jubiliejinių M. K.

Mažesni vaikai noriai lanko šeštadienines pamokėles, tačiau paauglius motyvuoti sudėtinga. „Viskas priklauso nuo šeimos požiūrio. Didžioji dalis vaikų, besimokančių mūsų mokykloje, su ja užaugo, todėl net nekyla klausimo - eiti šeštadienių rytais į pamokas ar ne. Pastebėjau, kad mokyklėlę mieliau lanko tie, kurie rado čia draugų. Kai atsiranda ryšiai, gimsta ir noras mokytis, bendrauti.

Mokykla minėjo sausio 13-ąją - viename iš Varšuvos parkų uždegė atminimo laužą Lietuvos laisvės gynėjams pagerbti. Visi nešėsi neužmirštuolių ir drauge kūrė simbolinę neužmirštuolių pievą sniege. „Tai buvo jautri patirtis visiems - išgirsti autentiškų įvykių liudininkų pasakojimą.

Paklausta, kokia yra šeimos kasdienybė Varšuvoje, Neringa sako, kad ji beveik nesiskiria nuo buvusios Vilniuje: darbai, buitis, vaikų būreliai. „Labai norėtųsi turėti visą savaitgalį kelionėms po Lenkiją ar kaimynines šalis, bet dėl mano darbo tai sunkiai įmanoma. Tačiau jei pasitaiko kelios šventinės dienos, mėgstame su šeima važiuoti į kalnus - pavyzdžiui, į Zakopanę ar kur nors netoli Krokuvos. Pašnekovė apgailestauja, kad po Lenkiją keliauja tikrai ne tiek, kiek norėtųsi. Sekmadieniais dažniausiai leidžia laiką Varšuvos centre - su vaikais lanko muziejus, pramogų parkus, kavines.

Maitinimosi įpročiai, persikrausčius į Lenkiją, išliko nepakitę. Neringa tikina, kad Varšuvoje kainos - ypač būsto nuomos, paslaugų - iš tiesų aukštesnės nei Vilniuje. Medicinos paslaugas šeima gauna per privatų šeimos draudimą, kurį visiems suteikė vyro darbovietė. „Privatus draudimas čia labai populiarus - dauguma žmonių gyvena ir gydosi būtent per jį“, - aiškina N.

Gyvenimas Varšuvoje Neringai labiausiai patinka dėl daugiakultūrės aplinkos. „Turime galimybę bendrauti su žmonėmis iš viso pasaulio, pažinti jų kultūras. „Anksčiau save laikiau intravertiška asmenybe, bet atsidūrusi naujoje aplinkoje turėjau perlipti per save, išeiti iš komforto zonos ir susikurti socialinį ratą iš naujo. Prieš išvykdama ji labiausiai nerimavo dėl vaikų - ar jie pritaps naujuose kolektyvuose.

Paklausta apie ateities svajones, moteris atvirauja, kad pradėjusi mokytis lenkų kalbos ėmė giliau domėtis ir pačiu kalbos įsisavinimo procesu. Jai ypač įdomu, kaip formuojasi kalba gyvenant kitoje kultūrinėje ir kalbinėje aplinkoje, taip pat - kaip vaikai, augdami užsienyje ar mokydamiesi kelių kalbų vienu metu, perima vietos kalbą.

Nepaisant iššūkių ir nuolatinio prisitaikymo, Bacevičių šeima Varšuvoje jau rado savą ritmą. Čia jie kuria kasdienybę, kuri po truputį tampa sava. Lietuviška mokyklėlė jai tapo ne tik darbu, bet ir prasminga misija - tylia, bet svarbia kova už lietuvišką žodį, tapatybę ir ryšį su šaknimis. „Gyvenimas svetur išmokė, kad namai nėra vien vieta žemėlapyje, - sako Neringa. - Namai yra žmonės, su kuriais dalijiesi kasdienybe, vertybėmis ir svajonėmis.

Pagrindiniai faktai apie Neringos šeimos gyvenimą Varšuvoje:

tags: #vyte #bustas #prisijungti