Šis mokslinis Kristaus Gyvenimo veikalas yra susilaukęs plataus atgarsio pasaulyje.
Jo autorius - Giuseppe Ricciotti, Laterano Kanauninkų abatas, Rytų senųjų kalbų profesorius. Pasaulinio karo metu buvo kapelionu Italijos armijoje ir už narsumą apdovanotas ordinu. Vėliau keliavo po Artimuosius Rytus, rinkdamas istorinę medžiagą.
Pati pirmoji neaiški mintis, paskatinusi rašyti šią knygą, kilo man prieš daugelį metų ypatingomis aplinkybėmis. Buvau nugabentas į nedidelę karo lauko ligoninę, įrengtą eglyno pamiškėje viename Alpių slėnyje. Kurį laiką svyravau ten tarp gyvenimo ir mirties, vis arčiau mirties negu gyvenimo. Atrodė lyg kapų prieangis.
Šis vaizdas man pasidarė toks įsakantis, kad buvau priverstas paklausyti: kraujui grįžtant į pasaulį, reikėjo, kad grįžtų ir evangelija. Jei šias paslaptis atidengiau skaitytojui, tai ne dėl savo nereikšmingo asmens, bet, priešingai, norėdamas atkreipti dėmesį, kokiame dvasios stovyje buvo parašyta ši knyga. Ši pastaba, mano manymu, labai svarbi apsprendžiant kiekvieną Jėzaus biografiją.
Skaitytojas, turįs kantrybės peržvelgti paskutinįjį Įvado skyrių, lengvai įsitikins, kad Jėzaus biografijos, parašytos Strausso, Renano, Loisy ir daugelio kitų, gaudavo savo ypatingą atspalvį dėl autoriaus dvasinio nusiteikimo.
Šiandieną tiek naujai rastųjų dokumentų, tiek daugelio kitų prasmių šviesoje išmintinga kritika, atrodo, yra kuliamoji ir nori, kad jos galutinė išvada būtų „Taip“.
Palestina Jėzaus laikais
Izraelio ir Palestinos konfliktas - Vienas iš seniausių nesutarimų Žmonijos istorijoje
Kraštas, kur gyveno Jėzus, yra tasai Viduržemio jūros pakraščio ruožas, kuris jungia pietinę Siriją su Egiptu, šimtmečiais tas kraštas buvo įvairiaip vadinamas ir yra turėjęs skirtingas sienas, šiandieną, kaip ir Herodoto laikais, jis vadinamas Palestina.
Iš dviejų pusių Palestina turi natūralias sienas: vakaruose Viduržemio jūrą, rytuose - sirų arabų dykumą, šiaurėje ir pietuose gamtinės sienos nėra tokios tikslios. Tačiau pakankamai ryškią sieną šiaurėje sudaro Libano kalnagūbris, kuris eina paraleliai su Viduržemio jūra, o krašto viduj prieš ji yra nusitiesęs Antilibano kalnynas, nuo kurio atsišakoja Hermono viršukalnė. Tarpeklį tarp Hermono ir Libano galima laikyti šiaurine Palestinos siena.
Ši Viduržemio jūros pakrantės juosta yra tarp 31-32, 20 šiaurės paralelės laipsnių ir tarp 34, 20-36 laipsnių Grinvičo meridiano. Jos ilgis nuo Libano kalnagūbrio (Nahr el-Qasimijje) iki Bersabėjos yra maždaug 230 km; plotis nuo Viduržemio jūros iki Jordano upės, matuojant šiaurėje, pačioje siauriausioje vietoje, yra 37 km, pačioje plačiausioje vietoje, žemiau Mirties jūros, maždaug 150 km. šios dalies plotas (Cisjordania) - 15.643 kvadratiniai km, kitapus Jordano (Transjordania) - 25.124 kv. km.
Akivaizdus materialinis mažumas, neproporcingas su moraliniu svarbumu, buvo ta priežastis, kuri Šv.
Visas kraštas, kaip jau sakyta, padalytas į dvi dalis gilaus slėnio, kuriuo teka Jordanas. Tas tarpeklis yra vienintelis toks reiškinys visame žemės rutulyje.
Jordano upė ir Mirties jūra
Prasidėjęs Tauro kalno pietuose tarp Libano ir Antilibano kalnynų, vis labiau ir labiau gilėja pasiekęs Palestiną, ties Mirties jūra pasiekdamas didžiausio gilumo, o paskui, tęsdamasis Sinajaus pusiasalio rytuose, pasiekia Raudonąją jūrą. Šiuo ypatingu slėniu teka svarbiausioji Palestinos upė Jordanas.
Nuo savo versmių iki el-Hule ežero Jordanas prateka per 40 km. El-Hule ežero gylis yra nuo 3 iki 5 m, jo plotis - 6 km. Išėjęs iš šio ežero, Jordanas, srauniai patekėjęs 17 km, sudaro Tiberijados, seniau vadintąjį Genezareto ežerą. Šis ežeras yra beveik apvalaus pavidalo, plačiausioje vietoje turįs 12 km, o jo ilgumas yra 21 km. savo vagos vingiuotumo. Aukštupyje Jordanas yra apie 25 m platumo, 2-3 m gilumo.
Viduržemio jūros pakrantė
Viduržemio jūros pakrantė nuo pietinio Libano papėdės iki Karmelio priekinio kalnyno yra 2-6 km pločio, o į rytų pusę kyla krašto aukštumos, ši pakrantė, išskyrus Tirą šiaurėje, kuris senovėje buvo sala, teturi tik du vidutiniškus gamtinius uostus žemiau Karmelio, tai Akka (Tolemaide) ir Haifa (Caifa). Pastarasis uostas neseniai anglų buvo praplėstas.
Pakrantė nuo Karmelio iki Jafos buvo vadinama Sarono lyguma, šv. Rašte giriama dėl savo jaukumo. Cisjordanija geologiškai padalyta į dvi dalis Esdrelono slėnio, kuris, prasidėjęs prie Karmelio kalno, nuožulniai tęsiasi į pietų rytus, šiaurinėje šio slėnio dalyje yra Galilėja, kuri šiaurėje kiek daugiau, o pietuose mažiau kalnuota.
Galilėja buvo Jėzaus tėvynė ir krikščionybės pirmasis lopšys, bet senovės žydų istorijoje maža tereiškė, nes ten žydai buvo praskiesti kitų gyventojų ir perdaug nutolę nuo svarbiųjų tautinio gyvenimo centrų, buvusių pietuose. Esdrelono slėniu žemyn tęsiasi Samarija, o paskui Judėja. Jos abi kalnuotos ir nutolsta į rytus dykumų rėžiais.
Samarija ir Dekapolis
Anuo metu, kai Judėja su savo sostine Jeruzale sudarė tikrą judaizmo tvirtovę, šiauriau esančioji Samarija tautiškai ir religiškai sudarė aiškų priešingumą. Samariečiai iš tikro buvo kilę iš azijatų kolonistų, kuriuos čia VIII amž. prieš Kristų pabaigoje atgabeno asirai ir kurie ten ilgainiui susimaišė su likusiais izraelitų kaimiečiais.
Transjordanija, apskritai kalnuota ir senovėje turtinga miškais ir užtekusi vandens, niekada nebuvo apgyventa vien tik žydų. Prieš užeinant graikams, ten buvo gausu aramajų sodybų, ypač šiaurinėje dalyje. Helenistinės kolonizacijos metu ten stipriai įsikūrė graikų, kuriuos Jėzaus laikais daugiausia atstovavo vadinamasis Dekapolis. Tai buvo helenų ar helenizuotų miestų grupė.
Klimatas Palestinoje
Palestina yra subtropinė sritis ir praktiškai teturi tik du metų laikotarpius: lietingąjį periodą, arba žiemą, kuri tęsiasi nuo lapkričio iki balandžio mėn., ir sausros laikotarpį, arba vasarą, nuo gegužės iki spalio mėn. Vasarą lietūs yra labai reti.
Didelių klimato skirtumų tarp senosios ir šiandieninės Palestinos, atrodo, nėra. Betgi dideli skirtumai ir kaip tik blogąja prasme yra žemės derlingumo srityje. Šio smukimo priežastys yra žemdirbystės apleidimas ir netekimas miškų, kurie visu įnirtimu ir sistemingai buvo naikinami ilgo mahometonų viešpatavimo metais.
Erodo Didžiojo valdymas
Erodas Didysis, kurio valdinys pasidarė gimęs Jėzus, nebuvo žydiško kraujo: jo motina Kypros buvo arabė, o tėvas Antipatras idumietis, ir nė vienas jų nebuvo karališkos kilmės. Tokių gimdytojų sūnus Erodas vieno savo bendralaikio teisingai buvo pavadintas „privačiu asmeniu ir idumiečiu, tai yra pus-žydžiu“.
Tas truputis žydiškumo, kurio turėjo Erodas, tebuvo greičiau tik išorinis, jo protėviams prievarta primestas. Iš tikro idumėjai, gyvenę į pietus nuo Judėjos, buvo pagonys iki 110 m. prieš Kristų, kada Jonas Irkanas sužydino juos, jėga privertęs prisiimti apipiaustymą.
Atėjęs be nieko ir susidūręs su milžiniškais sunkumais, jis sugebėjo susikurti Jeruzalėje sau sostą, padėjęs jo pagrindu griuvėsius kito sosto, kurį Makabėjai, žydų religijos ir tautos didvyriai, buvo sukurę savo palikuonims asmoniečiams.
Romos imperija
Paskutiniaisiais prieš mūsų erą metais Romos imperija, arba „orbis terrarum“, gyveno taikiai. Augusto posūniai Tiberijus ir Druzas 15 m. prieš Kr. užkariavo tarp Alpių ir Dunojaus esančią Reciją, Vindeliciją ir Noriką.
Nuo 12 m. prieš Kr. Druzas vadovavo karo žygiams prieš germanus ir Romos viešpatavimą stipriai išplėtė išilgai Reino. 8 m. prieš Kr. prasideda taikos laikotarpis, kuris tebus sudrumstas tik mūsų eros pradžioje, iš naujo sukilus germanams, dalmatams ir panoniečiams, o tuos sukilimus apvainikavo Kvintilijaus Varaus pralaimėjimas Teotoburge (9 m. po Kr.).
Augustas, šios „pax romana“ - romėnų taikos autorius, buvo pasiekęs savo garbės viršūnę. Iš tikro žmonės sakė, kad Romos gerovei geriau jis nebūtų gimęs, arba geriau būtų niekad nemiręs. Tasai laikotarpis, kol jis absoliučiai įsiviešpatavo, kaip tik ir buvo metai, kada, kaip sakoma, geriau jis būtų niekad negimęs; o laikotarpis, kada jis buvo visiškas pasaulio viešpats, buvo tie metai, kada jis geriau būtų niekad nemiręs.
Jėzaus gimimas
„Judėjos karaliaus Erodo dienomis“, viešpataujant imperatoriui Augustui, buvo taikos laikas, ir ėjo 747 m. nuo Romos įkūrimo (7 m. prieš Kr.). Tuo metu gyveno Jeruzalės šventyklos kunigas, vardu Zakarijas. Dabar, atėjus Zakarijo tarnybos eilei šventykloje, o tai buvo aštuntoji kunigų klasės eilė, pirmininkaujama Abijo, iš savo gyvenamosios vietovės jis persikėlė į Jeruzalę.
Kai buvo traukiami burtai, kokią kuriam kasdien tarnybą teks atlikti, Zakarijui atiteko garbinga pareiga prie smilkalų altoriaus aukoti smilkalus dukart per dieną, kai aukojama rytą ir vakare. Kai Zakarijas ten įėjo, „didžiulė daugybė žmonių stovėjo lauke melsdamiesi smilkymo valandą. Tuomet jam pasirodė Viešpaties angelas, sustojęs smilkalų altoriaus dešinėje. O Zakarijas, pamatęs jį, nusigando, ir baimė apėmė Jį. O angelas tarė jam: Nesibijok, Zakarijau, nes tavo malda išklausyta; tavo žmona Elzbieta pagimdys tau sūnų; tu jam duosi Jono vardą“.
Nusigandusiam Zakarijui angelas užtikrino, kad tuo gimimu tėvas ir daugelis kitų džiaugsis, berniukas bus didis Dievo akivaizdoje, jis negers vyno ir kitokio stipraus gėrimo; dar savo motinos įsčiose bus pilnas šventosios Dvasios ir daug izraelitų grąžins prie jų Dievo.
Baigėsi tarnybos šventykloje savaitė, nebylys Zakarijas grįžo į savo miestą. Netrukus „jo žmona Elzbieta tapo nėščia ir slapstėsi penkis mėnesius, sakydama: Tai Viešpats padarė man, pažvelgdamas i mane šiomis dienomis, kai jis teikėsi atimti nuo manęs gėdą žmonių tarpe“.
Naujojo epizodo vaizdas vyksta toli nuo Jeruzalės ir jos šventyklos, šiaurės Palestinoje, Galilėjoje. Ten, keliaujant šiandieniniu plentu, maždaug už 140 km nuo Jeruzalės, yra Nazaretas, šiandien tai žavingas miestelis su apie 10.000 gyventojų, o Jėzaus laikais bus buvęs ir nežavus ir nežymus kaimelis.
Taigi vienoje šitokių Nazareto pastogių gyveno ,mergaitė, pažadėta vyrui, vardu Juozapas, iš Dovydo namų, o mergaitės vardas buvo Marija“. Marija taip pat buvo iš Dovydo namų. Jau šimtmečiai, kaip Dovydo giminė gyveno nuošaliai nuo viešųjų įvykių, net ir tautinio atgimimo laikais, vadovaujant Makabėjams, ji niekuo ypatinga nepasireiškė.
Vardas „Marija“, hebraiškai „Mirjam“, buvo labai dažnas Jėzaus laikais, bet Senajame Testamente užtinkame jį suminėtą tik kartą, kaip Mozės sesers vardą. Originalioji jo prasmė visiškai neaiški, nepaisant gausių - per 60 - duotųjų aiškinimų. Apie Marijos šeimą kanoniškosios evangelijos nieko nesako, apokrifinės - net perdaug, šv. Jono evangelijoje (19,25) tik atsitiktinai paminėta viena jos „sesuo“.
Elzbietai sulaukus šeštąjį nėštumo mėnesį, tas pats angelas Gabrielis, kuris paskelbė įvykį, Dievo buvo nusiųstas į Nazaretą pas Mariją ir atėjęs tarė jai: „Sveika malonės pilnoji! Viešpats su tavimi!“ - Bet ji tai išgirdusi nusigando jo žodžių ir manė sau, koks čia yra tas pasveikinimas“.
Panašiai, kaip ir Zakarijo epizode, apsireiškimas ir išgąstis dėl netikėtumo, šį kartą išgąstį sukelia ne pats apreiškimas, bet pratartieji didingi žodžiai, perdaug didingi tai, kuriai jie skiriami. Tai buvo išgąstis nuolankios dvasios, suprantančios savo žemumą. Bet Marija nejuto baimės, nes regėdama „ji vis svarstė savyje“.
„Angelas jai tarė: Nebijok, Marija, nes tu radai malonės pas Dievą, štai pradėsi įsčiose ir pagimdysi sūnų ir praminsi jį vardu Jėzus. Jis bus didis ir bus vadinamas Aukščiausiojo Sūnumi. Viešpats Dievas duos jam jo tėvo Dovydo sostą, jis karaliaus Jokūbo namuose per amžius“.
Marija neklausinėja dėl to pranešimo ir neprašo, kaip Zakarijas, įrodymo. Ji tik svarsto jai ne taip garbingą būdą, kuriuo galėtų įvykti jos motinystė, o tas būdas buvo natūralus pradėjimas, bendras visiems žmonėms, neišskiriant nė Zakarijaus sūnaus, kuris jau buvo nešiojamas.
Žydams teisėta moterystė įvykdavo po tam tikrų paruošiamųjų apeigų - po sužadėtuvių ir pačių vedybų. Todėl sužadėtoji moteris jau buvo žmona, iš savo sužadėtojo vyro galėjo gauti skyrybų raštą, o po jo mirties ji buvo laikoma jo našle. Neištikimybės atvejų būdavo baudžiama kaip svetimoteriautoja pagal Deuteronomio normą.
Po šių sužadėtuvinių vedybų abu jaunieji tam tikrą laiką gyvendavo savo šeimose. Paprastai tai trukdavo vienerius metus, jei jaunoji buvo mergaitė, ir mėnesį, jei ji buvo našlė. Tas laikas buvo skiriamas naujiems namams įsiruošti ir įsigyti šeimai reikalingų, reikmenų. Vestuvės vykdavo praėjus aukščiau paminėtajam laikui, ir jų metu sužadėtinė būdavo iškilmingai priimama į sužadėtinio namus. Tad vestuvės įvykdavo sulaukus 13 ar 14 m. Toks, greičiausia, buvo ir Marijos amžius, kai angelas apsireiškė jai. Trumpai tariant, iš Luko sužinome, kad Marija buvo sužadėta mergaitė. Iš Mato 1,18, be kita ko, patiriame, kad ji tapo nėščia prieš pradėdama gyventi su Juozapu, taigi prieš vestuves.
Atskirai paėmus, jie gali turėti tik vieną šių dviejų prasmių: arba jais užsimenamas gerai žinomasis gamtos dėsnis, pagal kurį kiekvienas vaikas privalo turėti tėvą, arba jie reiškia pasiryžimą nepaklusti šiam dėsniui ir atsisakymą motinystės. Jei Marija nebūtų buvusi formaliai susižadėjusi, jos truputį pabrėžiami žodžiai būtų buvę galimi aiškinti, kaip netiesioginis troškimas turėti sau gyvenimo draugą. Bet iš tikro buvo kliūtis, ir ji išreiškiama jos pasisakymu „nepažįstu“, jos viešai pareikštas pasiryžimas ateičiai, visiškai pateisinamas jos klausimu „kaip tai įvyks?“. Krikščioniškoji tradicija, vieningai šita prasme aiškinusi Marijos žodžius „nepažįstu“, tikra tiesa, pasirinko paprasčiausią ir patogiausią kelią, bet taip pat vienintelį priimtiną ir logišką.
Senovės žyduose nepalankiai žiūrėta į viengungius, ir visų šeimų pagrindinis rūpestis buvo turėti kiek galima daugiau vaikų. Vaikų neturėjimas buvo laikoma Dievo siunčiamuoju prakeikimu. Moterų atvejai nežinomi. Moteris be vyro ir be vaikų žydams buvo apgailėtinas sutvėrimas.
Tad ir Marija, pasiduodama tam tironiškajam papročiui, buvo susižadėjusi. Bet jos pats pasiryžimas, su pasitikėjimu savimi pasakytas angelui, taip pat nušviečia ...
tags: #ypatingasis #turtas #evangeliju #lukas #ir #matas