Žagarinės sodyba Baltojoje Vokėje - tai vieta, kur susipina istorija, tradicijos ir dabartis. Šiame straipsnyje apžvelgsime ne tik atsiliepimus apie šią sodybą, bet ir prisiliesime prie skaudžios Vilniaus geto istorijos, susipažinsime su darbščiais Šalčininkų rajono ūkininkais ir jų pasiekimais.
Vilniaus geto žemėlapis.
Vilniaus geto istorija: Išlikti žmogumi
Vilniaus geto istorija neatsiejama nuo Lietuvos istorijos. Labai myliu Vilniaus senamiestį, bet nė už ką nenorėčiau gyventi ten, kur sienos, gatvės ir akmenys sutepti krauju, permirkę ašaromis ir kančiomis. Vilniaus geto istorija neatsiejama nuo Lietuvos istorijos.
Fania Brancovskaja (mergautinė pavardė Jocheles) gimė Kaune, 1922 m. gegužės 22 dieną. Į getą Fania pateko 19-os ir jame išbuvo nuo pirmos iki paskutinės dienos, nuo 1941 metų rugsėjo 6 d. iki 1943 metų rugsėjo 23-iosios. Ji vadina stebuklu tai, kad jai pavyko išsigelbėti. „1941 metų rugsėjo 6 d. 6 valandą ryto į duris pasibeldė du lietuvių policininkai. Liepė per pusvalandį susidėti daiktus ir visiems eiti į getą.
Fania tikina, jog kalbos apie nešvarą gete yra visiškas prasimanymas: „norintys gauti duonos kortelę, privalėjo pateikti pažymą, kad apsilankė pirtyje.“ Vokiečiai paniškai bijojo ligų, epidemijos, todėl griežtai prižiūrėjo tvarką ir švarą. Kiekvieną dieną tikrindavo, ar grindys išplautos. Valė viešuosius tualetus be šepečių ir skudurų. Tačiau šie darbai buvo nepastovūs, už juos ji negalėjo gauti savo duonos kortelės.
Kauno geto kaliniai.
Nesvarbu, kad geto duona buvo iš lupenų, svarbiausia, kad ji iš viso buvo. Ji padėjo iš bado nemirti ir Fanios lotynų kalbos mokytojai. Fania daugybę sykių kartojo: „Mus naikino fiziškai, bet žmogiškosios dvasios niekas negali palaužti. Niekas negali sunaikinti žmogaus žmoguje.“
Likviduojant getą Fanios tėvą išvežė į lagerį Estijoje. Jis žuvo likus kelioms dienoms iki lagerio išlaisvinimo 1944 m. Mamą su sese išvežė į Kaizervaldo koncentracijos stovyklą prie Rygos. Mamą, kaip darbui netinkamą, kartu su vaikais ir vyresnėmis nei 35 metų moterimis, paskandino Baltijos jūroje. Fanios mamai tuomet buvo 42-ji. Sesuo Riva išvežta į Štuthofą, ten ir mirė. Dėdė su šeima ir kiti artimieji nužudyti Paneriuose.
Jungtinė Vilniaus geto pogrindžio partizanų organizacija FPO įkurta 1942 metų sausio 21 d. Fania iš karto tapo jos nare. Gauti ginklą buvo nepaprasta užduotis. „Mums labai daug padėjo Samuelis Kaplinskis, - pasakoja Fania. - Samuelis buvo bundistas. Rugsėjo 23-ąją, geto likvidavimo dieną, Samuelis per kanalizaciją išvedė apie 130 žmonių.
Rugsėjo 23-iosios rytą, visiškai nenutuokdami, kad bus geto likvidavimas, susirinko 12 merginų - šešios poros po dvi. Sukilimo planą aptarėme geto bibliotekoje, kuri buvo įsikūrusi Strašūno (dabar Žemaitijos) gatvėje. Kiekvieną porą instruktavo FPO vadas. Rugsėjo 24-osios vakarą jos atėjo į Žagarinės kaimą prie dabartinės Baltosios Vokės.
Fania tiesiog stulbina. Ištvėrusios geto pragarą, artimųjų netektį, palaidojusios vyrą moters mėlynos akys švyti gyvenimo džiaugsmu. "Aš visą gyvenimą buvau optimistė. Žinau, kad kiekvieną rytą turiu keltis, o ne gulėti. Keliuosi ir einu. Žinote, aš dirbu. Du kartus per savaitę dirbu buvusių geto kalinių komitete. Vilniaus universitete, Istorijos fakultete, yra Jidiš institutas. Ten dirbu tris kartus per savaitę. Įkūriau ten biblioteką - yra beveik 5 tūkst. knygų jidiš kalba, - pasakojo F.Brancovskaja.
Nuo "laisvosios" zonos jį skyrė Pylimo gatvė. "Ir aš jame dalyvausiu, - džiaugėsi F.Brancovskaja. - Paneriuose skaitysiu pranešimą. Bet Paneriuose visada kalbu tiktai jidiš kalba. Tie, kurie ten guli, visi kalbėjo jidiš.
Panerių memorialas.
Žagarinės kaimas: Istorija ir dabartis
Žagarinės kaimas, esantis netoli Baltosios Vokės, turi savo istoriją ir tradicijas. Šis kaimas minimas ne tik Fanios Brancovskajos prisiminimuose, bet ir šiuolaikiniame kontekste, pavyzdžiui, apdovanojant geriausius Šalčininkų rajono ūkininkus.
Daugiau negu prieš 50 metų studijuodami statybos inžineriją Minske susitiko du jaunuoliai - Honorata iš Rūdninkų (Lietuva) ir Vladimir iš Briansko (Rusija). Ten jaunieji sukūrė šeimą ir po studijų grįžo į Lietuvą. Šiomis dienomis Žagarinėje (Baltosios Vokės sen.) gyvenanti pora švenčia auksinių vestuvių jubiliejų.
Ponia Honorata ir jos vyras Vladimir prisimena, kaip abu dirbo Vilniuje, kaip augino vaikus, kaip atvyko gyventi į Žagarinę. Paklaustas, ar negalvojo grįžti gyventi į Rusiją, ponias Vladimir tvirtai sako, kad čia yra jo namai, kuriuos jiedu su žmona kartu sukūrė.
Šiemet „Derliaus šventė" Šalčininkuose įvyko sekmadienį, rugsėjo 13 d. Renginio metu buvo apdovanoti geriausi rajono ūkininkai. Šiemet „Geriausio ūkininko" titulą pelnė Pavel Griaznov, antrą vietą konkurse užėmė Oksana ir Kšištof Jutkevičiai iš Žagarinės kaimo (Baltosios Vokės seniūnija), III vietą pasidalino dviejų žemės ūkių savininkai - Ruslan ir Gintarė Žaludkovskiai iš Vėžionių kaimo (Dainavos seniūnija) ir Romuald ir Ilona Dzerkačiai iš Eišiškių.
Konkursų laureatų apdovanojimai buvo įteikiami nepakartojamo koncerto metu, kurį parengė Šalčininkų kultūros centras. Šį kartą miesto parko scenoje aplodismentai buvo skiriami Šalčininkų menų mokyklos pučiamųjų orkestrui ir dainų ir šokių ansambliui „Solčane", publika taip pat grožėjosi folkloro ansamblio „Nemunas" pasirodymu, linksminosi skambant ansamblio „Babylon" atliekamoms melodijoms ir leidosi šokti pakviesti kazokų kolektyvo „Backa ataman".
Kunigas Klemensas Maliukevičius: Gyvenimas ir veikla
Nemuno dešiniojo kranto Druskininkų apylinkių bei gretimi Varėnos rajono kaimai yra XX a. Lietuvos katalikų bažnyčios istorijoje bent kelių gerai žinomų kunigų gimtosios vietos. K. Maliukevičius gimė 1876 m. birželio 21 d. (vad. senuoju stiliumi, pagal Julijaus kalendorių) anuometinės Gardino apskrities Sabalionių valsčiaus Latežerio kaime (valsčiaus įstaiga buvo Druskininkuose; Sabalionys dabar priklauso Baltarusijai).
Į kunigus Klemensas Maliukevičius įšventintas 1905 m. birželio 6 d. Visą seminarijos kursą jis baigė birželio 15-ąją ir tą pačią dieną prisiekė „Jo Imperatoriškajai Didenybei, Maloningiausiajam Imperatoriui Nikolajui Aleksandrovičiui, Visos Rusijos Monarchui“. Tokiu būdu rugpjūčio 25 d. K. Maliukevičius paskirtas Vilniaus katedros vikaru.
Nuo 1905 m. rugpjūčio 5 d. K. Maliukevičius buvo Jono Basanavičiaus suorganizuotos ir vadovaujamos Lietuvių mokslo draugijos narys. Šiai draugijai vėliau testamentu paliko savo archyve turėtą senų dokumentų rinkinį.
1907 metais viršūnę pasiekė rusų valdžios ir Vilniaus vyskupo Eduardo fon der Ropo konfliktas. Vilniaus lenkų laikraštis „Kurjer Litewski“ 1907 m. rugsėjo 5(18) d. Nr. Kun. Vilniaus kunigų seminariją K. Maliukevičius baigė 1905 metais.
Nors lietuvių kalbos K. Maliukevičius specialiai nebuvo studijavęs, tačiau jis ėmėsi ją dėstyti Vilniaus kunigų seminarijoje. Vyskupijos valdytojas Kazimieras Michalkevičius 1909 m. rugsėjo 28 d. seminarijos rektoriui pranešė, kad katedros vikarui K. Maliukevičiui leidžiama dėstytoju dirbti laikinai.
1911 metų pavasarį mirė Trakų klebonas ir Trakų dekanas Juzefas Karvovskis. Į jo vietą vyskupijos valdytojas numatė skirti K. Maliukevičių. Vyskupijos valdytojas Naujųjų Trakų (šitaip anuomet oficialiai dažnai vadinti Trakai) naują kleboną ir Trakų dekaną paskyrė gegužės 31-ąją ir tą pačią dieną informavo gubernatorių.
Kunigo K. Maliukevičiaus veikla Rūdiškėse
K. Maliukevičiui pradėjus vadovauti dekanatui, didžiausi nesutarimai dėl pamaldų bažnyčioje buvo Rūdiškėse. Mat 1912 metais parapijos teises gavusioje Rūdiškių bendruomenėje gyveno 3204 katalikai; iš jų 2332 norėjo pamaldų lenkų kalba, 872 - lietuvių kalba.
Rūdiškių bažnyčia.
Lietuviai, anksčiau priklausę Onuškio parapijai, 1911 m. vasario 13 d. skundėsi vyskupijos valdytojui, kad jie skriaudžiami: iš jų reikalauta duoti pinigų naujos bažnyčios statybai, vežti akmenis, o pasimelsti lietuviškai bažnyčioje neleista.
Šalčininkų rajono "Derliaus šventė"
Šalčininkų rajone kasmet vyksta "Derliaus šventė", kurioje pagerbiami geriausi ūkininkai. Šventės metu apdovanojami konkurso "Geriausias ūkininkas" nugalėtojai, seniūnijos pristato savo kiemelius su vaisių ir daržovių parodomis, o renginio dalyviai gali skanauti įvairių skanėstų. Renginio kulminacija - koncertinė programa, kurioje pasirodo įvairūs atlikėjai ir kolektyvai.
Šalčininkų rajono Derliaus šventė.
Šventė prasideda šv. mišiomis už rajono žemdirbius, kurias aukoja Šalčininkų klebonas ir kunigas. Po mišių vyksta mero ir svečių kreipimosi, o vėliau visų laukia linksmybės: pabaigtuvių papročiai, derliaus ir rankdarbių parodos, koncertinė programa.
Gražiuose seniūnijų kiemeliuose pristatomos vaisių ir daržovių parodos, renginio dalyviai gali skanauti rinktinių skanėstų. Konkurso vertinimo komisija susiduria su nelengva užduotimi, renkant gražiausią pabaigtuvių vainiką.
Šiemet „Geriausio ūkininko" titulą pelnė Pavel Griaznov, antrą vietą konkurse užėmė Oksana ir Kšištof Jutkevičiai iš Žagarinės kaimo, III vietą pasidalino dviejų žemės ūkių savininkai - Ruslan ir Gintarė Žaludkovskiai iš Vėžionių kaimo ir Romuald ir Ilona Dzerkačiai iš Eišiškių.
Apibendrinimas
Žagarinės sodyba Baltojoje Vokėje - tai tik viena iš daugelio vietų, kurios istorija susipina su Lietuvos likimu. Šiame straipsnyje prisiminėme Vilniaus geto istoriją, susipažinome su darbščiais Šalčininkų rajono ūkininkais ir prisiminėme kunigo Klemenso Maliukevičiaus gyvenimą ir veiklą.
Šios istorijos primena mums apie praeities iššūkius, dabarties galimybes ir ateities perspektyvas. Tik prisimindami istoriją, puoselėdami tradicijas ir gerbdami darbščius žmones galime kurti geresnę ateitį.
Šalčininkų rajono ūkininkų apdovanojimai ir derliaus šventės yra puikus pavyzdys, kaip galima pagerbti žmones, kurie sunkiai dirba ir prisideda prie regiono klestėjimo. O Vilniaus geto istorija ir Fanios Brancovskajos prisiminimai primena mums apie žmogiškumo svarbą net ir pačiomis sunkiausiomis aplinkybėmis.
| Metai | Įvykis |
|---|---|
| 1941-1943 | Vilniaus geto egzistavimas |
| 1942 | Įkurta Jungtinė Vilniaus geto pogrindžio partizanų organizacija FPO |
| 1944 | Fanios tėvas žuvo lageryje Estijoje |
| Rugsėjo 13 d. | Šalčininkų rajone vyksta „Derliaus šventė" |