Žaliakalnis - vienas žymiausių Kauno rajonų. Čia tarpukariu daugiausiai kūrėsi karininkai. Žaliakalnyje iki šiol išlikęs ne vienas medinis namas, kurio istorija skiriasi nuo eilinio medinuko, kadangi tarpukariu čia namus statėsi Kauno elito atstovai.
Virtualus maršrutas suteikia galimybę neišeinant iš namų apžiūrėti medinius Žaliakalnio namus, kuriuos statėsi ar nuomojosi žymūs Lietuvos visuomenės veikėjai, kūrėjai. Maršrute taip pat pristatomi mediniai namai, kuriuose šiuo metu įrengti memorialiniai muziejai, skirti ten gyvenusių žmonių atminimui. Atrasime kalvos šlaite suręstą kompozitoriaus Juozo Gruodžio namą, apžiūrėsime namus, kuriuose gyveno žymusis keliautojas Matas Šalčius, tapytojai Jonas Šileika bei Viktoras Vizgirda ir kiti.
Žaliakalnio panorama su Prisikėlimo bažnyčia
Namas su istorija
Karininkui priklausė ir namas, apie kurį yra ši istorija. Namas, kurį dabartinis savininkas architektas A. Tapęs Žaliakalnio gyventoju architektas ne juokais susirūpino kai kurių autentiškų tarpukario namų likimu.
„Tas namelis man buvo žinomas seniai. Jis buvo žinomas kaip beveik negyvenamas ir ilgus metus parduodamas už baisią kainą. 2010 m. krizė - gyvenimo žnyplės - privertė savininką drastiškai nuleisti kainą ir parduoti pusvelčiui. Ir mes pasitaikėme šalia, tinkamoje vietoje“, - sako A.
Tiesa, kai kuriuos namus naujieji savininkai puoselėja ir atkuria, kaip kad Audrys su mylimąja A. Pranckevičiūte. Nors jųdviejų medinukas, sako, architektūrinės vertės neturi, greičiau tai ano laikotarpio gyvenimo būdo palikimas, pilnas čia gyvenusiųjų istorijų, naujųjų šeimininkų sudėliotų iš mažų detalių. Žinoma tai, kad pastatytas, bet neįrengtas namas 1933 m. buvo parduotas pulkininkui Pranui Mikštai, kad pirmame nuomojamame aukšte veikusi krautuvėlė. Iki gyvenimo pabaigos tai buvę namai seserims gydytojoms Mikštaitėms.
Pats pulkininkas daug tapęs. Naujieji namo šeimininkai kartu su medinuku įgijo didžiulį čia gyvenusios šeimos palikimą. „Įsivaizduojate, seni žmonės miršta, rūbai kabo spintose, indaujose indai, laiškai, tie išdraikyti paveikslai. Kurį laiką nedrįsome nieko judinti, nes jautėmės tarsi brautumėmės į kito žmogaus gyvenimą. Vėliau pradėjome rūšiuoti, skirstyti, kiek tai įmanoma. To meto baldai, drabužiai, tekstilė, piešiniai, gausybė spaudos, mados žurnalų, laiškų, visa tai - nuoga, nerafinuota archeologija.
Aura, pagal profesiją dailininkė ir interjero dizainerė, sako visada žavėjusis įdomiomis senomis faktūromis ir reljefais, prancūzų interjerais. „Aš iš karto nuėjau ir pasišnekėjau su dvaselėmis. Aš jas nuraminau ir pasakiau, kad mes tikrai išgelbėsime jūsų namus, kuriuos jūs saugojote ir branginote iki pat savo gyvenimo saulėlydžio“, - pasakoja A. Tai - savotiškas įsipareigojimas, sako interjero kūrėjų pora.
Moderni architektūra Žaliakalnyje
Kaip ir prieš šimtą metų, Kaune architektai vis dar kuria ypatingo braižo drąsius kūrinius. Kauno centre, Žaliakalnio papėdėje, iškilo modernios architektūros individualus namas, kuris stipriai išsiskiria iš kitų jį supančių namų ir turtingai miesto architektūrai suteikia stiprų impulsą vystytis toliau. Baritonų gatvėje iškilusio atviros architektūros namo statybos truko kiek daugiau nei dvejus metus. Idėjų paieškos, projektavimas ir statybos bendrai truko apie dešimt metų.
Vienas projekto autorių, žymus šalies architektas Gintautas Natkevičius sako, kad šis procesas tapo dešimt metų trukusia kelione, kurios metu buvo galima pajusti, kaip keitėsi projekto autoriai ir pati užsakovų šeima. „Pirmus veiksmus link dabartinio rezultato užsakovas žengė prieš maždaug dešimt metų, kuomet jis suorganizavo nedidelį architektūrinį konkursą. Daug metų vyko tinkamiausio projekto paieškos. Reikėjo prisitaikyti prie kintančių šeimos poreikių, prie laikmečio. Galų gale tai davė pozityvų rezultatą.
Per tą laiką pasikeitėme ne tik mes, architektai, bet ir patys statytojai. Bėgant metams jie tapo mūsų draugais. Galėjome stebėti, kaip lavėjo ir jų architektūrinis skonis. Šį namą priskirčiau prie aukščiausio estetinio lygio - ne tik Lietuvos, bet ir bendrai - pasaulinio konteksto“, - sako G. Natkevičius.
Modernus namas Žaliakalnyje
Architekto teigimu, vieta, kurioje buvo pastatytas namas, ypatinga ne tik istoriškai, bet ir reljefiniu atžvilgiu. „Namas stovi Žaliakalnio prieškalnėje. Tai viena brangiausių, įžymiausių ir istoriškai įdomiausių tarpukario laikų vietų Kaune, čia nemažai Antano Smetonos laikų vilų. Šioje Žaliakalnio dalyje sklypai šiek tiek kyla į šlaitą ir „veidu“ žiūri į miestą. Namas stovi istoriškai tirštoje terpėje.
Šis Kauno rajonas turi krūvio. Jis matė įvairius Lietuvos laikus - ir geruosius, ir bloguosius. Kai įžengi į jį, pamatai senų ir naujų pastatų derinį. Projektuojant namą teko į visa tai atsižvelgti. Būnant jo viduje, gali pajusti namo komponavimo tūrį. Kai žiūri pro vienus langus, matai tam tikrus paveikslus: pro vieną langą Žaliakalnį, pro kitą kaimyno medinį namelį, pro miegamojo langą - Prisikėlimo bažnyčią ir t. t. Architektūros kompozicijoje pabandėme naudoti kai kuriuos tarpukario architektūros elementus. Tačiau neatkartoti, neimituoti, bet parodyti, ką žymiausi to meto architektai naudojo. Mes šiandien galime tas priemones moderniai interpretuoti“, - pasakoja G. Natkevičius.
Jam talkinęs architektas Adomas Rimšelis sako, kad šį namą buvo bandoma paversti skulptūra. „Kalbant apie modernią architektūrą, svarbiausia yra ne dekoratyvumas, o tokie dalykai kaip erdvė, šviesa, bandymas į namo vidų įsileisti kiek įmanoma daugiau išorinės aplinkos veiksnių. Tuomet pastatas tampa pats formuojantis elementus, jie žmogų toje erdvėje užprogramuoja į tam tikrus rakursus ir perspektyvas, fragmentuoja vaizdus, kurie labai svarbūs.
Tada prasideda žaidimas tarp erdvių, vaizdų ir pojūčių jose. Kurdami šio pastato projektą, tarsi bandėme jį paversti skulptūra gamtoje. Su kraštovaizdžio architekte Asta Grabauskiene bandėme pastatą padaryti skulptūrinį. Akcentavome natūralią gamtą, kad pastatas tarsi kuo daugiau su gamta kalbėtų. Aišku, dar reikia luktelti keletą metų, kol pilnai užaugs sklype esantys augalai“, - sakė A. Rimšelis.
Šiuo projektu architektai stengėsi atiduoti duoklę moderniai Kauno architektūrai, jai suteikiant kažką visiškai naujo, tačiau kartu ir gerai pažįstamo. Kūrybiniame procese G. Natkevičius pastebėjo, kad Lietuvoje architektūriniai stereotipai vis dar neretai užkerta kelią išskirtiniams projektams.
„Mūsų valstybėje vis dar daug mitų ir užkeikimų - ko galima, ko negalima. Su kolega A. Rimšeliu ir užsakovų šeima pabandėme pastatyti visiškai kontrastingą namą. Kai yra sakoma, kad stiklas, betonas ir metalas yra nejauku, mums tai norisi paneigti. Svarbu yra gera architektūra, geros proporcijos ir geras architektūros scenarijus: namo stebėtojas išgyvena vienas emocijas ir mato vieną pasakojimą, kuris keičiasi nuo oro sąlygų, o žmonės, gyvenantys viduje, visa tai mato tarsi reversu.
Metams bėgant viskas keičiasi ir namas rodo skirtingus savo veidus. Yra labai svarbu, kad name gyventi neatsibostų, kad atrastum vis kažką naujo“, - pridėjo G. Natkevičius. Konceptuali pastato architektūrinė idėja, subtilios detalės bei kokybiška erdvė ir medžiagiškumas yra išskirtinės šio projekto ypatybės.
Parama kultūros paveldui
Kauno savivaldybė antrus metus skiria pinigų, kad kultūros paveldo statusą turintys namai būtų remontuojami. Šiais metais tokią paramą gaus 50 namų savininkų. Tam skirta 1 milijonas eurų.
Tačiau kai kurie kauniečiai, gyvenantys ne saugomuose, bet istoriškai vertinguose tarpukario mediniuose namuose, tokios paramos nesitiki. Jauni Žaliakalnyje įsikūrę kauniečiai nedejuodami ir niekieno neraginami už savo santaupas ir aukodami savo laiką tvarko tokius medinius namus.
Ekspertai įsitikinę, kad senų medinių namų atgimimas galimas būtent tada, kai jų šeimininkus su pastatais sieja emociniai ryšiai.
Vila priminė vaiduoklį
Žaliakalnio įkalnėje, Žemaičių gatvėje, 1925 metais buvo pastatyta viena įspūdingiausių mieste medinių vilų. Jos autorius buvo architektas Vaclovas Michnevičius.
Įspūdingas namas išsiskiria tuo, kad jį puošia per du aukštus įrengtos verandos su vitražais, kupolinis bokštas. Karus ir įvairias permainas ištvėręs namas, kuriame buvo įrengti 6 butai, 2011 metais stipriai apdegė. Elektra ir vanduo buvo išjungti. Iš avarinės būklės pastato išsikraustė beveik visi gyventojai.
Namo likimas rūpėjo tik kaunietei Reginai Baltrušaitienei ir jos sūnui Egidijui su šeima. „Sūnus butą šiame name nusipirko ir dėl įspūdingo pastato, ir dėl to, kad iš jo atsiveria puikūs vaizdai. Tačiau sūnui teko emigruoti, nes čia neteko darbo. Aš name vis apsilankau, prižiūriu jį. Baisu, kad namas visai nesugriūtų“, - dar 2013 metų vasarą pasakojo moteris.
Vasaromis grįžta remontuoti
Praėjus ketveriems metams ir vėl užklydus prie namo vaiduoklio, atsivėrė džiuginantis vaizdas. Namo fasadas beveik suremontuotas. Atnaujintos jo detalės. Namą puošia Kauno ir Lietuvos vėliavos. Matyti, kad darbai vyksta ir pastato viduje.
Iš medinės vilos išėjęs jaunas vyras prisistatė, kad jis ir yra E. Baltrušaitis. Jis papasakojo, kad dirba užsienyje, tačiau vasaromis jau trejus metus grįžta į Kauną ir pamažu savo jėgomis remontuoja namą. „Kiti gyventojai tik atvažiuoja, apsidairo, pamato, kaip vyksta darbai, ir žada vėl grįžti čia gyventi. Visu namu rūpinuosi vienas“, - sakė kaunietis.
Teko kovoti su drėgme
E. Baltrušaitis pasakojo, kad yra išlikusių senų tarpukario laikų fotografijų, kuriose matyti, kaip namas atrodė. Pasiremdamas jomis ir tuo, kas išliko po gaisro, namą ir atstatinėja.
„Po gaisro namas buvo stipriai sulietas. Rūsyje buvo labai drėgna, taip pat dėl drėgmės išsipūtė pastato sienos, perdangos. Todėl pirmiausia teko pirkti drėgmės surinktuvą. Kai ėmėme traukti vandenį iš rūsio, atrodė, kad pabaigos nebus“, - pasakojo vyras.
Taip pat teko įrengti naują drenažą, sutvarkyti sugriuvusį vandentiekį.
Atvers užkaltą langą
Per keletą metų buvo atnaujintas namo fasadas. Naujai švyti ir įspūdingas kupolinis bokštas. Ant jo - nauja, tačiau visai tokia pat kaip tarpukariu vėtrungė.
Kaunietis džiaugėsi, kad per gaisrą nenukentėjo įdomios verandos, pavyko išsaugoti ir jų vitražus. „Dabar laukia dar vienas darbas. Sovietmečiu, kai name buvo įkurta daug butų, gyventojai užkalė pirmojo aukšto koridoriaus langą. Toje erdvėje įsirengė tualetą. Šis langas susandarintas ir dabar. Tačiau ketinu jį atkurti tokį, koks buvo“, - pasakojo E. Baltrušaitis.
Gausybė darbų dar laukia ir namo viduje, nes einant metams, keičiantis būstų savininkams jo interjeras taip pat buvo apleistas.
Svajojo gyventi medinuke
Žaliakalnyje, Dzūkų gatvėje, į akis krinta ir geltonai dažytas namas, papuoštas raudonais akcentais. Jame gyvenanti Vaida Tamoševičiūtė pasakojo, kad pastatas statytas 1926 metais. Sklypas priklausė Paulinai Malinauskienei. Ji pasistatė nuomojamų butų namą.
„Dabar name yra 7 butai. Mano svajonė taip pat buvo gyventi sename mediniame name. Tokie namai turi savo istoriją, aurą. Todėl su šeima prieš keletą metų atsikraustėme į šį namą“, - pasakojo jauna moteris.
Kaunietė butą pasirinko šiame name dėl to, kad jo gyventojai pastatu rūpinasi. „Namo gyventojai puikiai sutaria. Nors visi supranta, kad namas nėra pripažintas vertybe, jį brangina. Savo jėgomis medinuką remontuoja, prižiūri“, - pasakojo V. Tamoševičiūtė.
Išliko originalių detalių
Dzūkų gatvėje yra ir kitas 1931 metais statytas nuomojamų butų tipo medinukas. Ant jo kabo memorialinė lenta, liudijanti, kad šiame name gyveno provizorius Kazys Kerpė. Taip pat po kelerius metus praleido Lietuvos Respublikos ministras pirmininkas Leonas Bistras, Lietuvos kariuomenės generolai Kazys Sprangauskas ir Kazys Tallat-Kelpša.
Vienas namo šeimininkų Šarūnas Konkulevičius prisipažino, kad K. Kerpė buvo jo senelis. Kai namas sovietmečiu buvo nacionalizuotas, vietoj 4 butų jame buvo įrengti 8. Šeima puoselėja atgautą seną namą.
„Išliko įspūdinga dekoratyvi laiptinė su įstiklintu langu, dailios formos frontonas. Taip pat ir originalios metalinės ornamentuotos balkono grotos. Tačiau namo fasadas buvo kur kas puošnesnis. Jį atkurti ketina sūnus Povilas. Jis kuriasi pirmajame namo aukšte“, - pasakojo vyras.
Atkurs buvusį grožį
Architektas Povilas Konkulevičius sakė, kad kol kas atnaujina namo vidų. „Namas 50 metų neturėjo tikrų šeimininkų, jo būklė prastoka, todėl dabar stengiuosi atkurti tai, kas buvo jo viduje. Tarpukario apdailos darbams buvo naudotas kalkinis tinkas. Kaip jo pasigaminti, dabar jau mažai kas žino. Todėl eksperimentuoju“, - pasakojo kaunietis.
Architektas parodė fotografijas, kaip medinis dviaukštis atrodė tarpukariu. Jo fasadas buvo kur kas puošnesnis. Visą pastato grožį kaunietis irgi ketina atkurti. Ruošdamasis būsimiems darbams P. Konkulevičius lankė kursus, kaip atnaujinti senus medinius langus ir kitokias namo fasado detales.
Lemia emocinis ryšys ir išsilavinimas
Rasa Bertašiūtė, medinės architektūros tyrimo ir mokymo centro kultūros paveldo specialistė teigia:
„Tai, kaip senieji mediniai namai prižiūrimi, labai priklauso nuo jų šeimininkų. Noras puoselėti tokius namus pagrįstas emociniais ryšiais. Todėl dažniau medinį paveldą linkę saugoti žmonės, kurie šį turtą yra paveldėję iš tėvų ar senelių. Tie, kurie namus įsigyja, juos labiau vertina kaip materialinę, o ne paveldo vertybę. Tiesa, pasitaiko ir išimčių. Daug kas priklauso ir nuo žmonių išsilavinimo. Pastebima, kad nemažai jaunų žmonių iš miesto keliasi gyventi į kaimiškas vietoves. Jiems tokia aplinka priimtinesnė. Tas pat galioja, kai kalbame ir apie medinius namus.
tags: #zaliakalnio #namai #aruodas