Užgavėnės Žaliūkių malūnininko sodyboje: Tradicijos ir šventės dvasia

Žaliūkių malūnininko sodyba - tai gyvas etnokultūros, tradicinių papročių ir pramogų kampelis, įsikūręs šiuolaikinio miesto apsuptyje. Tai vieta, kur praeitis susitinka su dabartimi, kur galima prisiliesti prie senųjų tradicijų ir pajusti tikrąjį duonos skonį.

Užgavėnių kaukės - šventės simbolis.

Žaliūkių malūnininko sodybos istorija ir dabartis

Žaliūkių malūnininko sodyba lankytojus pasitinka atkurta malūnininko troba su etnografine ekspozicija ir restauruotu XIX a. II p. vėjo malūnu, vieninteliu išlikusiu Šiauliuose. Malūną 1875-1880 m. tuometiniame Žaliūkių kaime pastatė Lietuvos vokietis Johanas Vilhelmas Danielis. 2022 m. sodybos kompleksą papildė iš Medginų kaimo (Joniškio r.) perkeltas svirnas, o 2023 m. jame įrengta Šiaurės ir Vidurio Lietuvos XIX a. pab. - XX a. etnografijos eksponatų atvirų saugyklų ekspozicija.

Ištisus metus sodyboje vyksta kasdienis malūnininko šeimos gyvenimas: malami grūdai, kepama duona, vedamos įvairios edukacijos ir ekskursijos. Čia lankytojai gali išvysti atkurtą malūnininko trobą su etnografine ekspozicija ir restauruotą vienintelį Šiauliuose išlikusį XIX a. II p. Lietuvos tradicinės medinės architektūros statinį - Žaliūkių vėjo malūną.

Duonos kepimo tradicijos: edukacinis užsiėmimas

Populiariausias Žaliūkių malūnininko sodyboje vykstantis edukacinis užsiėmimas - „Duonos kepimas“. Žaliūkių malūnininko sodyboje galima paragauti čia keptos ruginės duonos, sužinoti šimtametės duonos kepimo tradicijas, papročius ir ritualus, o taip pat susipažinti su XX a. pradžios buitimi.

Tai ne tik galimybė paragauti čia pat keptos ruginės duonos, bet ir sužinoti šimtametes duonos kepimo tradicijas, papročius ir ritualus, susipažinti su XX a. pradžios buitimi. Sakoma, jog duonos skonis - tai gyvenimo skonis, todėl sodybos šeimininkė maloniai priima visus norinčius patirti šį skonį ir kviečia kartu kepti kvapnią, natūraliai subrandintą, naminę duonelę.

Duonos kelias: nuo grūdo iki stalo

Edukacinio užsiėmimo metu lankytojai sužino apie sunkų duonos kelią nuo sėjos iki balta staltiese užtiesto stalo. Jie išgirsta pasakojimą apie tai, kaip grūdas tampa miltais, o miltai - tešla.

Duonos kepimo papročiai ir ritualai

Duonos kepimas - tai ne tik amatas, bet ir ritualas, turintis gilias tradicijas. Senovėje duonos kepimas buvo laikomas šventu veiksmu, todėl jam buvo skiriamas ypatingas dėmesys. Duoną paprastai minkydavo pati šeimininkė, mergaitėms šio proceso nepatikėdavo. Kiekvienas duonos kepaliukas buvo ruošiamas su meile, apglostomas ir tik tada šaunamas į krosnį.

Duonos kepimo dieną nebuvo galima pyktis bei nieko niekam skolinti, kad neišneštų iš namų duonos skalsos. Pagal duonos raikymo storį buvo galima spręsti, ar šeimininkė dosni, ar šykšti.

Duonkepė krosnis: širdis namų

Svarbiausia malūnininko name - duonkepė krosnis, kurią mūrijo iš Panevėžio atvykęs patyręs meistras.

Užgavėnės Žaliūkių malūnininko sodyboje

Kasmet Šiaulių „Aušros“ muziejus kviesdavo į Žaliūkių malūnininko sodybą triukšmingai vyti žiemą ir šauktis ateinančio pavasario. Šiemet dėl pandemijos Užgavėnių šventė sodyboje nevyks, tačiau muziejus padės ją surengti savo namuose.

Žaliūkių malūnininko sodyboje Užgavėnių persirengėliai šurmuliuodavo nuo 2012 metų. O šiemet muziejininkai virtualiai primins gražias tradicijas. Jie neriasi iš kailio, kad žmonės patys taptų šios šventės kūrėjais, nes tradicija gyva tik veiksme. Gal pavyks virtualia programa sudominti ir išjudinti šeimas pasinaudojus tradiciniais elementais gražią šventę susikurti.

Siekiant išsaugoti persirengėlių vaikštynių tradiciją, lankytojai kviečiami į sodybą užsukti su kaukėmis ir įvairiais instrumentais bei triukšmą keliančiais daiktais. Visi triukšmautojai bus vaišinami blynais.

Apsilankiusiųjų sodyboje neskirs scenos rampa, nebus dalyvių ir žiūrovų. Visi kviečiami būti dalyviais, o svarbiausia - prisiminti senąsias Užgavėnių vaikštynių tradicijas, kai buvo būtina aplankyti ir artimiausius, ir tolimesnius kaimynus linksmai ir sočiai užsigavėti.

Senovėje buvo tikima, kad tik tas, kuris po Užgavėnių kauke liks neatpažintas, tais metais tikrai bus laimingas. Tad per Užgavėnes būtina ateiti su kauke, o muziejaus gaspadinės visus kaukėtus vaišins gardžiais blynais. Jei sotūs būsime per Užgavėnes, tai sotūs būsime ir visus metus.

Užgavėnės - tai diena, kai reikia pasilinksminti, pajuokauti, papokštauti, sočiai ir gausiai pavalgyti prieš ilgą Gavėnios laikotarpį.

Kaip ir per visas kalendorines šventes, taip ir per Užgavėnes, mūsų protėviai spėdavo orus: sausa - pavasaris be lietaus, saulėta - geras javų derlius, snyguriuoja - geras linų derlius.

Žaliūkių malūnininko sodyboje-muziejuje Šiauliuose vyks susibūrimas ir trankus Užgavėnių atšventimas.

Virtualios Užgavėnės

Virtualiame renginyje Etnografijos skyriaus vedėja Sigita Milvidienė plačiau papasakos, kodėl, kada ir kaip yra švenčiamos Užgavėnės, kalbės apie tradicijas, karnavalo elementus, šventės valgį.

Muziejininkas Julius Vainorius pamokys, kaip savo rankomis pasigaminti originalią kaukę. Jos gaminimas - visai neblogai praleistas laikas namuose su vaikais.

Pasak S. Milvidienės, pravartu pasižiūrėti išskirtinius kadrus iš Žaliūkių malūnininko sodybos, kurioje slapta susitiko Lašininis ir Kanapinis, norėję išsiaiškinti, kuris nugalės metų kovoje. Jie bus su drožtomis kaukėmis.

„Rekomenduoju pasimokyti šių personažų galynėjimosi būdų: nei virvės, nei šaliko, nei jokių šaltų ginklų neprireiks, - sako etnokultūrininkė. - Grumiantis siekiama kuo mažiau artimo kontakto, prisilaikoma saugumo reikalavimų.

Užgavėnėms įkvėps ir archyvinė filmuota šventės medžiaga apie Užgavėnes Kurtuvėnuose. Dar laukia siurprizas. Šiauliuose turime unikalų muzikos instrumentų, kaukių ir kitokių etnokultūros dalykėlių meistrą Albertą Martinaitį. Jis sukūrė Užgavėnių lėlių teatrą. Joniškio kultūros centro teatras juos atgaivino, sukūrė nuotaikingą spektaklį, kuriame žiūrovas susitiks su tradiciniais personažais More, Gerve, Meška, Lašininiu, Kanapiniu ir kitais, galės pasimokyti tradicinių dainų ir pajuokavimų.

Pasak S. Milvidienės, filmas jau montuojamas, jei bus žvarbu lauke, galima smagiai praleisti laiką lėlių spektaklį žiūrint. „Mūsų programa pritaikyta ir mažiesiems, ir didesniems, ir senesniems. Kiekvienas ras sau įdomią dalį. Mums labai rūpi, kad nepamirštume Užgavėnių tradicijų, todėl virtualioje erdvėje įkėlę gal paskatinsime savo šeimose gražiai švęsti, - apibendrino Etnografijos skyriaus vedėja.

Virtualios Užgavėnės - ir mažiems, ir dideliemsŠie metai ypatingi, ne vien dėl karantino - Užgavėnės sutampa su brangia Valstybės atkūrimo švente, kuri šį kartą taip pat neįprastai tyli.

Užgavėnių vakare Žaliūkių malūnininko sodybos feisbuko puslapyje muziejininkai pasidalijo nuotaikingu Joniškio kultūros centro folkloro ansamblio „Kupars“ (vad.

Žiūrintiems vaizdo įrašą „Aušros“ muziejaus Etnografijos skyriaus vedėja Sigita Milvidienė plačiau papasakos, kodėl, kada ir kaip yra švenčiamos Užgavėnės, kokios jų tradicijos, karnavalo elementai, valgiai.

Kad neliktumėte per šią šventę tik su medicine kauke, muziejininkas Julius Vainorius pamokys, kaip savo rankomis pasigaminti originalią kaukę namuose.

Kaip žemę pažadinti

Smagi Užgavėnių tradicija - važinėtis rogėmis. Į arkliu kinkytas roges įsidėdavo „bačką“ vandens ir juo aplaistydavo visus sutiktus. Tie irgi stengdavosi važiuojančius vandeniu perlieti, o patys išsisukti nesušlapę. Juokas, krykštavimai. Rogėmis reikdavo savo laukus apvažiuoti, kad derlius gausus derėtų.

S. Milvidienės teigimu, nors mieste arklių neturime, bet rogutėmis nuo artimiausio kalniuko pasivažinėti visai linksma. Tradicija buvo net su geldomis nuo kalniuko nusileisti. Ką bepasidėtume po sėdimąja dalimi, kokį dubenį, kartono gabalą ar pirktinę čiuožynę - viskas tiks. Jei kalnelio arti nėra, galima žemę judinti voliojantis ant sniego.

Smagi tradicija suptis, ne tik per Užgavėnes, daugelyje švenčių sūpynės figūruoja - per Velykas, Atvelykį, Jonines.

Jau minėtos Lašininio ir Kanapinio grumtynės ant sniego - taip pat puiki pramoga.

„Lietuviai - žemdirbių tauta. Visos minėtos linksmybės skirtos žemės gyvybinėms jėgoms sužadinti. Nerekomenduočiau tik Morės deginimo, nesaugu, - sako S. Montvidienė.

Sočios Užgavėnių vaišės

Valgyti Užgavėnių dieną reikėtų 9 kartus. Daugelis žinome blynus. Pasak etnologo l. Klimkos, jie šeimininkę gali išgelbėti, jei labai daug svečių tenka pavaišinti.

Tačiau per Užgavėnes ne vien blynais vaišinamasi, nors jų devynios galybės rūšių prigalvota. Svarbiausias valgis - mėsa. Juk paskutinė mėsėdo diena.

„Troškinti kopūstai su mėsa, žemaitiška kiunkė, šiupinys su spirgais, su gaidžio koja ar pasturgaliu, šaltiena ar gardžiai paruošta kiaulės galva, - vardija S. Milvidienė. - Šiupinys ir kiunkė - panašūs valgiai. Tik pirmasis su kruopomis verdamas, o kiunkė - su žirniais ir pupomis, pupelėmis, bulvių įdedama. Kiekviena gaspadinė stengiasi, kad jos valgiai būtų skanesni nei kaimynės. Jei kas turi duonkepę krosnį, gali iš vakaro kokį troškinį pašauti. Sakoma, kad prieš Kalėdas kiaulę papjovus, Užgavėnėms likdavo tik kojos ir uodega. Todėl tenka pasukti galvą norint skaniai ir sočiai visus 9 kartus pamaitinti.

Skaičiavimas prasideda nuo ketvirtadienio: tą dieną valgoma 4 kartus, penktadienį - penkis, šeštadienį - šešis, sekmadienį - septynis, pirmadienį - aštuonis, o Užgavėnių antradienį - devynis. Kai kur per Užgavėnes valgoma 12 kartų. Tada, S. Milvidienės teigimu, nuo ketvirtadienio iki sekmadienio valgoma, kaip anksčiau išvardyta, o pirmadienį - 9 kartus, Užgavėnių antradienį - 12. Tiek 9, tiek 12 yra stebuklingieji skaičiai, dažnai mūsų mitologijoje minimi. Užgavėnės švenčiamos, likus 7 savaitėms iki Velykų, tačiau nesiejamos su krikščioniškomis šventėmis.

Persirengėlių pokštai

Užgavėnės - skirtos žiemai išvaryti, pavasariui prišaukti. „Kasmet stebėdami žemės mirties ir atgimimo ciklą, žmonės jausdavosi esą gamtos dalis. Persirengėliai simbolizuoja atėjusius iš kito pasaulio, jiems buvo priskiriamos maginės savybės. Seniausiomis pripažįstamos gyvūnus (kažkada totemus) vaizdavusios zoomorfinės kaukės - „ožys“, „arklys“, „gervė“, „meška“. Šiek tiek vėlesnėmis laikomos demonomorfinės kaukės - „giltinė“, „velnias“, „ragana“. Iš šių galiausiai išsivystė kitataučius ar kitatikius žmones vaizduojančios antropomorfinės kaukės - „žydai“, „čigonai“, „gydytojai vengrai“, „ubagai“ ir kt. Šios kaukės paprastai yra gauruotos, joms būdinga didelė, grubi ir kumpa nosis, barzda, prie jos velkamasi išverstais kailiniais“, - pasakoja S. Jos teigimu, XV-XVII a. buvo leidžiami įsakymai, draudžiantys vyrams moterimis persirengti, o moterims - vyrais, bet ta tradicija išliko.

Šokinėjimas, baladojimas, merginų erzinimas, laistymasis vandeniu - visi tie veiksmai turi pažadinti gyvybines jėgas. Kiekvienas šventės dalyvis gali rasti sau tokį personažą, kad gerai jaustųsi. Kas turi Dievo dovaną pokštauti, persirengs iškalbingais piršliais, kitataučiais prekeiviais, būrėjais, ubagais.

Triukšmingos vaikštynės, kaimynų lankymas nuo XX a. vidurio peraugo į karnavališką susibūrimą miestelių ir miestų aikštėse.

„Gaila, kad kaimynų lankymas, juokų krėtimas išsigimė į pinigų kaulijimą. Senosios ubagų giesmės, kurios per Užgavėnes skamba, ne apie pinigus. Galima buvo duoti lašinių šmotą, dešros rinkę, pavaišinti šiupiniu. Buvo įprasta vaikams saldainių į kišenes įpilti, - sako etnokultūros specialistė.

Ar apginsime savo „žydukus“?

Britų dienraštis „The Guardian“ 2017 m. lietuviškąsias Užgavėnes įtraukė į geriausių Europos alternatyvių karnavalų dešimtuką. O Lietuvoje, deja, neretai šiai šventei prikišamas antisemitinis atspalvis. Pasiremdama etnologės Dainos Urbanavičienės spaudoje išsakytais argumentais S.

Persirengimas „kitu“ - mirusių protėvių patekimas į gyvą realią erdvę.

Svarbiausia persirengėlių užduotis - sukelti juoką krečiant įvairias išdaigas, kuriant savo vaidmenis, improvizuotas sceneles, primenant nuo seno žinomus įvairių kitataučių užsiėmimus: „čigonai“ buria, siūlo mainyti arklius, „žydai“ siūlo įvairias prekes ir patys perka, derasi, giriasi turį daug pinigų (pavyzdžiui, krato pelenus iš maišelio), „vengrai“ nustato sveikatos būklę, gydo, siūlo vaistus, „elgetos“ prašo išmaldos ir meldžiasi. Kaukėtieji persirengėliai ateidavo aplankyti ir palinkėti turto, sveikatos, derlingumo ar vaisingumo. Apie 30 proc. Užgavėnių dainų ir žaidimų minimi šie personažai. Jei dėl politizavimo paklustume tendencijai atsisakyti šių personažų, iškyla grėsmė netekti gražios tradicijos. Ar ateityje neteks ištrinti didelę dalį folkloro, tarkim išmesti anekdotus apie suvalkiečius ir žemaičius?

Užgavėnių dieną rekomenduota paįvairinti meniu ir ruošti ne tik blynus, bet ir šaltieną, kugelį, tradicinę žemaičių kiunkę ar šiupinį su kiaulės uodega, galva ar kojomis. Anksčiau ypatinga reikšmė šiupinyje teikta kiaulės uodegai. Buvo sakoma, kas valgant pirmas ją suras, tas pirmas ir ves.

Tą dieną būdavo draudžiama siūti, lopyti, vyti pančius, o ypač malti girnomis - kad vasarą nebūtų viesulų ir perkūnijų.

Užgavėnės neįsivaizduojamos be kaukės. Kaukės padaromos iš įprastos, savoje aplinkoje atrandamos, medžiagos: drožiamos iš medžio, padaromos iš medžio tošies, odos, kailio, linų pluošto, pakulų ir pan.

Kitos edukacinės programos ir veiklos

Žaliūkių malūnininko sodyba siūlo ir kitų įdomių edukacinių užsiėmimų:

• Užgavėnių tradicijos ir kaukės. Artėjant Užgavėnėms, sodyboje primenamos šios pagoniškos šventės tradicijos ir apeigos, pasakojama apie prietarus ir burtus, supažindinama su kaukėmis ir persirengėliais.
• Velykų tradicijos ir margučių marginimas. Lankytojai susipažįsta su Velykų tradicijomis, papročiais, simboliais ir ornamentika, išmoksta marginti kiaušinius karštu vašku.
• Kerdžiaus ragas. Lauke vedamo edukacinio užsiėmimo dalyviai tampa piemenėliais ir sužino įvairių dalykų apie ganiavą senajame kaime. Kerdžius parodo, kaip buvo daromi piemenų muzikos instrumentai, piemenėliai išmoksta nusivyti virvutę ir virvę, padaryti pantį. Lauks ir tradiciniai piemenėlių žaidimai. Galiausiai bus ragaujama lauže keptų bulvių su lupenomis.
• Gimtadienio šventė malūnininko troboje. Žaliūkių malūnininko troboje kepama ne tik duona kasdieninė, bet ir švenčiamos šventės. Svarbiausios žmogaus gyvenime yra dvi dienos - vardadienis ir gimtadienis.

Edukacinių užsiėmimų kainos ir nuolaidos

Žaliūkių malūnininko sodyba siūlo įvairias kainas ir nuolaidas edukaciniams užsiėmimams:

Nuolaidos: Taikomos moksleiviams, studentams, pensininkams, neįgaliesiems ir kitoms grupėms.

Kontaktai: +370 41 52 43 94, +370 41 43 36 80, www.ausrosmuziejus.lt

Žaliūkių malūnininko sodyba.

Žaliūkių malūnininko sodyba: vieta, kur atgyja istorija

Žaliūkių malūnininko sodyba - tai ne tik muziejus, bet ir gyvas istorijos liudijimas. Tai vieta, kur galima prisiliesti prie senųjų tradicijų, pajusti duonos kvapą ir skonį, pasinerti į kaimo buitį ir smagiai praleisti laiką. Sodybos darbuotojai nuolat ieško naujų būdų, kaip atgaivinti istoriją ir padaryti ją patrauklią lankytojams.

Ateities planai

Muziejus planuoja toliau plėsti veiklą ir siūlyti lankytojams naujų patirčių. Orams atšilus, užsiėmimams bus išnaudojama ir malūno teritorija. Joje planuojama pastatyti mažosios architektūros elementų: koplytstulpių, stogastulpių.

tags: #zaliuku #malunininko #sodyba #uzgavenes #vaizdai