Sodyba - tai vieta, kurioje galime pabėgti nuo miesto šurmulio ir mėgautis gamtos ramybe. Norint sukurti harmoningą ir estetišką aplinką, svarbu apgalvoti kiekvieną detalę, įskaitant ir želdinius. Akmenys - puiki medžiaga, leidžianti įvairiais būdais papuošti sodybos teritoriją ir suteikti jai unikalumo.
Ugniavietės ir ugniakurai
Kieme įrengta ugniavietė gali tapti traukos centru, o dailus ugniakuras - žavingu sodo elementu. Tokia vieta paprastai įrengiama siekiant praktinės naudos - maisto gaminimui ir atpalaiduojančiam bendravimui prie ugnies. Kraštovaizdžio architektė Vilma Vebeliūnienė sako, kad prašymų numatyti specialią vietą ugniai pastaraisiais metais sulaukia vis dažniau.
V. Vebeliūnienė išskiria du lauko ugniakurų tipus: nestacionarius ir stacionarius. Pastariesiems priskiriamos senovę primenančios masyvios konstrukcijos - iš akmens, betono ar metalo pagamintos lauko krosnys ar aukurai. Populiariausia ugniakurui gaminti skirta medžiaga kraštovaizdžio architektė vadina metalą, nes jis suteikia kiemui lengvumo ir elegancijos, o madingiausiais šiuo metu vadina surūdijusio metalo įspūdį darančius Corten plieno gaminius. Įvairių formų, dydžių ir stiliaus metaliniai ugniakurai gali būti derinami su karščiui atspariu, skaidriu grūdintuoju stiklu.
Kraštovaizdžio architektė sako, kad, renkantis ugniakurą, itin svarbus vietos kontekstas. „Tradicinėje kaimo sodyboje puikiai dera natūralių, vietinių medžiagų ugniakurai. Dažniausiai tai būna ugniakurai iš akmens ar plytų, atitinkantys kaimišką nuotaiką. Moderniame sode gražiai atrodys ugniakurai iš metalo arba betono. Daugiabučio ar terasos kontekste derės metalo ir stiklo konstrukcija“, - pataria ji.
Jos nuomone, ugniavietės stilius turėtų derėti su sodo aplinka ir savo dizainu, forma bei medžiagiškumu „kalbėtis“ su kitomis sodo detalėmis ar mažąja architektūra, kad vaizdas būtų jaukus, vientisas ar tęstinis. „Svarbiausia, kad ugniakuras atspindėtų ir papildytų aplinkos charakterį bei stilių“, - teigia ji.
Planuojant ugniavietę, svarbu išlaikyti saugius atstumus nuo medžių, pastatų ir kaimynų, vaikų žaidimų aikštelių ar kitų pavojingų vietų. Pagal Priešgaisrinės saugos reikalavimus kietuoju kuru kūrenamas šašlykines, kepsnines, rūkyklas, buitines krosneles, lauko židinius, ugniakurus naudoti leidžiama ne arčiau kaip 6 m nuo pastatų.
Kraštovaizdžio architektė sako, kad šalia ugniavietės dažniausiai parenkami jaukų užnugarį kuriantys augalai: „Asortimentas priklauso nuo augalų derinių, parinktų visame sode. Dažnai renkamės kalnines pušis, lanksvas, varpinius augalus, kad vaizdas ramintų, palaikytų struktūrą ir kurtų atostogų nuotaiką.“
Akmens grindiniai
Žmonės jau ankstyvojoje senovėje suprato puikias akmens grindinio savybes. Lietuvos teritorijoje jau vėlyvojo neolito gyvenvietėse randami pirmieji akmeniniai grindiniai. Vėlesniais amžiais akmens grindinys buvo plačiai naudojamas dvarų ir vienuolynų statyboje. Labiausiai paplitusios akmenų grindinių rūšys Lietuvoje - granito ir lauko akmens grindiniai.
Granito spalvinė gama yra labai plati, dėl savo natūralių prigimtinių sąvybių atsparumu gamtos veiksniams granitas nė kiek nenusileidžia kitų mineralinių medžiagų dangai. Granitas naudojamas grįsti gatves, šaligatvius, kiemus. Lauko akmens grindinius patartina rinktis tiems, kurie nori priartėti prie gamtos, suteikti nuosavo kiemo ar sodybos aplinkai autentiškumu dvelkiantį “senovės” efektą. Įrengiant rekonstruojamus senuosius Lietuvos dvarus, kaimo sodybas ar poilsio bazes, grindiniui dažniausiai yra naudojamas Lietuvos laukų akmuo.
Grindiniai dažniausiai klojami dviem būdais. Gali būti dėliojami atskirus akmenis po vieną, tačiau toks būdas yra gana sudėtingas, tam reikia daug kantrybės ir be abejo patirties. Kitas klojimo būdas yra daug paprastesnis. Pakanka įsigyti jau paruoštų akmens mozaikų plytelių ant tinklo. Tačiau tokie akmens grindiniai nepasižymi tokiomis geromis eksploatacinėmis savybėmis, kaip grindiniai iš natūralaus akmens. Visiškai netinka kloti, pavyzdžiui, įvažiavimams į kiemą. Įvažiavimui į kiemą grįsti patartina naudoti tik natūralius, didesnio tankumo akmenis - bazaltą, kvarcitą, granitą, skalūną.
Degintų, šlifuotų ar skeltų akmenų paviršius yra šiurkštus, neslidus, todėl tokio paviršiaus akmenimis grįstas akmens takas, bus patogus vaikščioti ir, kas svarbiausia, neslidus šaltuoju metų periodu. Akmens takas į pagrindinį ar šalutinį namo įėjimą gali būti ne tik praktiškas, bet ir puikiai papuošti aplinką.
Akmens grindys klojamos intensyvaus naudojimo patalpose - parduotuvėse, stotyse salonuose. Granitinio, marmurinio ar kito natūralaus akmens paviršiaus akmens grindys, galima sakyti, kad yra ne tik ilgaamžės, bet amžinos, jos džiugina nepriekaištinga išvaizda bei nesudėtinga priežiūra.
Drenažo sistemos su akmenimis
Jei dvi savaites ir ilgiau obelų ir kitų vaismedžių kamieno pagrindas, o kartu ir šaknys mirksta vandenyje, augalams tai pražūtinga. Todėl veisiant sodą ar rengiantis sodinti dekoratyviuosius augalus, įrengti gėlynus pirmiausia būtina pasidomėti, kokiame gylyje yra gruntinis vanduo. Jis negali būti labai aukštai. Tai ypač svarbu sodams, mat jauni vaismedžiai itin jautrūs užmirkimui.
Kraštovaizdžio projektų vadovas Tautvydas Gurskas pirmiausia pataria sklype sutvarkyti vandens režimą, t.y. įsirengti vietinį drenažą ir laistymo sistemą. Pasak jo, labai gerai, jeigu sklype yra nors nedidelis natūralus nuolydis, leidžiantis nubėgti vandens pertekliui. Tai ypač aktualu žiemą, kai dirva būna įšalusi ir joks drenažas neveikia.
Sklype reikalingas ir drenažas, ypač jeigu gruntinis vanduo yra aukštai. Drenažas naudingiausias, kai gruntinis vanduo yra 0,6-1,2 m nuo žemės paviršiaus. Dabar ūkio reikmenų prekybos centruose galima rasti įvairiausių drenažui skirtų vamzdžių. Geriausi ir visais atvejais labiausiai tinkami yra drenažo vamzdžiai, kurių paviršius apjuostas kokosų pluoštu. Sodybos sklype vietinio drenažo vamzdžiai paprastai klojami ne mažesniame kaip 60 cm gylyje.
Planuojant vietinės melioracijos sistemą pirmiausia numatoma, kur eis pagrindinė trasa, kur iš jos išbėgs susikaupęs vanduo. O į pagrindinę tranšėją eglutės principu suvedami drenažo grioveliai. Koks atstumas turi būti nuo vieno griovelio iki kito, priklauso nuo to, kokiame gylyje bus pakloti vamzdeliai.
Norint tinkamai pakloti drenažą, pirmiausia iškasami grioviai, kuriais eis tranšėjos, išlyginamas jų dugnas, užpilant apie 5 cm grunto be akmenų. Tada klojamas drenažas ir ant vamzdžių pilamas labai laidus sluoksnis (apie 30-40 cm). Tam itin tinka ne didesnio kaip 32 mm skersmens skaldelė, smėlis ar smulkus žvyras. Kartais drenažo griovelių šonai aptiesiami geotekstile. Tokiu atveju vamzdelius galima užpilti ir stambesniu žvyru, nes smulkias dirvos daleles sulaikys geotekstilė.
Dar vienas ypač greitai veikiančio drenažo pavyzdys - vadinamieji sausieji upeliai, kurių dugnas ir šonai iškloti geotekstile, o upelio dugno paviršius išdėliotas akmenimis. Vandens tokiame upelyje būna tik tuomet, kai labai smarkiai palyja.
Tvenkinių ir baseinų aplinka
Jei svajojate apie išskirtinę atmosferą savo sodyboje ar individualaus namo kieme, verta iš anksto suplanuoti ne tik vandens telkinį, bet ir visą aplinkos vaizdą. Projektuodami tvenkinių ar dekoratyvinių baseinų aplinką, kruopščiai apgalvojame kiekvieną detalę: kurioje vietoje geriausia įrengti vandens telkinį, kokia bus jo forma ir dydis, kur suplanuoti pavėsinę, terasą, stoginę ar lieptą. Taip pat numatome takelių, aikštelių, laiptelių, gėlynų bei kitų augalų išdėstymą.
Taip pat atvežame ir paskleidžiame juodžemį, užpilame duobes, išlyginame kalvotas vietas. Suformuojame poilsiui skirtas zonas, aikšteles, takelius ir vejai numatytas erdves. Paruošiame vietas, kuriose bus sodinami augalai, medžiai ir kiti želdiniai.
Paprastai dekoratyvinių baseinų ir tvenkinių aplinkos įrengimas pradedamas nuo sklypo reljefo formavimo: užpilamos duobės, išlyginamos aikštelės, suformuojamos kalvos. Kartu suplanuojame, kur atsiras takeliai, kur bus įrengti statiniai, suoliukai bei kiti puošybos elementai.
Galime įrengti įvairius vandens elementus visame sklype: nuo ramiai tekančio dirbtinio upelio iki įspūdingų kaskadų ir krioklių, kuriais tekėdamas vanduo įsilieja į dekoratyvinį baseiną ar tvenkinį. Atsižvelgiant į upelio ilgį bei struktūrą, parenkama tinkama įranga, užtikrinanti pastovią vandens tėkmę, - vamzdynai, vandens paėmimo ir pakėlimo sistemos.
Puikiai žinome, kaip turi atrodyti patogi ir estetiška poilsiui skirta aplinka. Todėl, jei pageidaujate šalia vandens telkinio turėti medinį lieptą, o sklype - terasą su pergole ar pavėsinę, mielai pasirūpinsime viskuo nuo idėjos iki įrengimo. Kiekvienam šiam aplinkos elementui parengiame individualų projektą.
Planuodami teritorijos aplinką, iš anksto numatome zonas, tinkamas želdiniams. Remdamiesi patirtimi ir žiniomis, parenkame augalus pagal konkrečias sklypo sąlygas - įvertiname dirvožemį, saulėtumą, drėgmės lygį. Be to, numatomos augalų rūšys, jų dydžiai, augimo tempas ir plėtimosi galimybės.
Aplinką papildome natūraliais įvairių dydžių, formų bei spalvų akmenimis ir rieduliais. Klientui šiais puošybos elementais rūpintis nereikia - bendradarbiaujame su patikimais tiekėjais, turime visą reikiamą įrangą jų gabenimui ir montavimui, todėl visus darbus atliekame patys.
Augalai ir krūmai
Kaip ir pieva, krūmai gali kurti ribas, maskuoti kiemą nuo pašalinių žvilgsnių, taip pat kurti jaukias pasisėdėjimo vietas kieme ir jame formuoti erdves skirtingoms funkcijoms.
- Totoriniai klevai Acer tataricum `Hot wings`.
- Putinai (paprastasis, plikasis, raukšlėtalapis) Viburnum opulus, V.nudum, V.
- Šeivamedžiai (raudonuogis ir juodauogis) Sambucus nigra ir S.
Lysvės su akmenimis
Jei yra poreikis turėti lysves, rekomenduojama naudoti pakeltas lysves. Impregnuota mediena, kvadratiniai ar stačiakampiai rastai. Medžio brūsai iš išorės arba vidaus tvirtinami nerūdijančio metalo kampuočiais. Lysvės vejoje.
Dvarai ir akmenys
Lietuvoje galime atrasti ne tik gamtos kampelius ar istorinius objektus, bet ir vietas, kurios nustebina savo dydžiu, unikalumu ar išskirtiniais faktais. Kelmės rajono teritorijoje XIX a. - XX a. I p. buvo išskirtinai daug dvarų, ypač medinių.
Dvarai buvo ne tik ūkiniai vienetai, bet dažnai ir svarbūs kultūros, švietimo centrai, vieta, kurioje gimė, gyveno daug iškilių mokslo, visuomenės, kultūros, politikos ir karo veikėjų. Daugelis jų jau yra visai sunykę arba jų sodybose yra likę tik nedideli čia stovėjusių pastatų, buvusių parkų fragmentai.
Kadangi daugelio buvusių dvarų nėra likę nė žymės, mes, muziejininkai, rinkdami informaciją vadovaujamės ir 1923m. pirmojo visuotinio Lietuvos gyventojų surašymo duomenimis, nors tuometinių valsčių ribos nesutampa su dabartinių seniūnijų ar savivaldybių ribomis.
Pagrindinė nykimo ir sunykimo priežastis yra ta, kad didžioji dauguma dvarų prieš Antrąjį pasaulinį karą, likusieji po jo neteko savo savininkų, o jų sodybose buvo apgyvendinti žmonės ir dažniausiai po kelias šeimas kiekvienoje. Jie neskirdavo reikiamo dėmesio pastatų, juos supusių želdynų priežiūrai, kartais net nesuprasdavo, kad gyvena kultūros paveldo objekte.
Šiuo metu pagal Kultūros paveldo centro Lietuvos dvarų duomenų bazę Kelmės rajone yra išlikę 17 dvarų, įtrauktų į saugotinų dvarų registrą. Čia neberasime negrįžtamai autentiškumą praradusių arba visiškai sunykusių, 1989 m. sąraše buvusių, Kražių, Kletiškės, Kalniškių, Karklėnų, Pašakarnio, Plūsčių ir Spyglių dvarų.
Štai keletas pavyzdžių, susijusių su dvarais ir akmenimis:
- Tytuvėnų seniūnijoje privačiomis lėšomis atstatytas Pašimšės mūrinis dvaras. Viena iš paskutiniųjų dvaro savininkių buvo Kristina Ortelienė. Į rytus nuo dvaro, vakariniame Tyrulių pelkės pakraštyje, yra išlikęs Ortelio akmuo, dar vadinamas Didžiuoju.
- Reikėtų išsaugoti ir visą Užvenčio dvaro sodybos kompleksą, ypač dėl jo istorinės ir architektūrinės vertės. Čia 1887-1898 m. su pertraukomis gyveno rašytoja Marija Pečkauskaitė-Šatrijos Ragana (1877-1930), o 1912-1940 m. šeimininkavo, pavyzdinį ūkį turėjo Lietuvos Nepriklausomybės Akto (1918 m. vasario 16 d.) signataras Jonas Smilgevičius (1872-1942).
Šiame straipsnyje aptarėme įvairius būdus, kaip panaudoti akmenis kuriant gražius ir funkcionalius želdinius sodyboje. Tikimės, kad šios idėjos įkvėps jus sukurti unikalią ir jaukią aplinką savo namuose.