Žemaitiškas gyvenamasis namas - tai ne tik pastatas, bet ir dalis kultūros paveldo, atspindinti regiono istoriją, tradicijas ir gyvenimo būdą. Šiame straipsnyje apžvelgsime žemaitiškų gyvenamųjų namų architektūrą, interjerą, sodybos ypatumus ir jų raidą per šimtmečius.
Žemaitiškas namas Lietuvos liaudies buities muziejuje Rumšiškėse
Žemaitijos kaimo muziejus: kelionė į praeitį
Gražioje pietvakarinėje Masčio ežero pakrantėje, po atviru dangumi įsikūręs Žemaitijos kaimo muziejus. 15ha plote autentiškuose XIX a. pabaigos - XX a. muziejus duris lankytojams atvėrė 1983 metais. Idėja įkurti ,,oro muziejų“, vaizduojantį XIX a. pabaigos - XX a. pradžios senąjį Žemaitijos kaimą, jo buitį, Telšių muziejininkams kilo dar 4-jame dešimtmetyje. Deja, karas, ir pokario negandos ilgam sutrukdė ją įgyvendinti.
Ir tik 1963 m., Respublikos Ministrų tarybai priėmus sprendimą steigti Lietuvos buities muziejų Rumšiškėse, 1963 m. Stambaus ūkininko sodyboje pastatyti gyvenamasis namas, svirnas, jauja, tvartas, kiaulininkas, žardinė ir pirtis. Vienuolikos patalpų gyvenamasis namas, statytas 1870 metais, parvežtas iš Telšių Juodėnų kaimo gyventojo B. Pulvinskio. Jauja parvežta iš Plungės rajono Varduvos kaimo, statyta 1890 metais.
Kitas įdomus architektūriniu sprendimui paskirtimi pastatas - žardinė. Vidutinio valstiečio sodyboje pastatyti gyvenamasis namas, svirnas, jauja ir tvartas. Visuomeniniame sektoriuje yra vėjo malūnas ir kalvė. Angliškojo tipo vėjo malūnas su pasukama prieš vėją kepure statytas 1924 metais Telšių rajone Nerimdaičių kaime. Kalvė statyta 1893 metais Telšių rajono Vitkaičių kaime. Vidutinio valstiečio sodybos svirne ir troboje įrengta ekspozicija ,,Lino kelias“.
Muziejuje gegužės rugsėjo mėnesiais vyksta liaudie meno šventės, tarptautiniai folkloro festivaliai veikia Klojimo teatras. Parko g.
Tradicinė žemaitiškos trobos architektūra
Tradicinis žemaitiškas gyvenamasis namas - troba - statytas apie 1900 m. Pavyzdžiui, gyvenamasis namas Pavidaujo kaime. Namas suręstas ant lauko akmenų pamatų, sienos tašytų rąstų, suleistų į lygias kertes. Namo stogas dvišlaitis, dengtas gontais. Skliautas puoštas derinant lentelių apkalą vertikaliai, horizontaliai ir įžambiai (įžambi apkala sudaro eglutės ornamentą), be to sukaltas puošnus stoginukas virš pastogės lango.
Pagrindinis pastato įėjimas - prieangis („gonkos“) - atgręžtas į gatvę ir supamas sodo. Prieangio puošyba santūri, puošta pjaustytu ornamentu. Pagrindinės namo durys dvivėrės, įsprūdinės konstrukcijos.
Namo planas ir patalpos
Namo planas būdingas tradicinei žemaitiškai trobai, joje daug patalpų (senuks, butuks, pryšininkė, kamara, troba, kuknia, alkierius). Žemaitiškose trobose būdavo nuo 5 iki 15 patalpų. Ši troba vidutinio dydžio. Namo viduryje yra priemenė su dviem išėjimais į lauką. Pertvara dalija priemenę į dvi dalis: geroji priemenė vadinama „senuks“, o ūkinė priemenė - „butuks“.
Per gerąją priemenę patenkama į trobą ir „pryšininkę“. Pryšininkė - tradicinio žemaičių namo patalpa prie gerosios priemenės ir priešais trobą, kurioje dažniausiai gyvendavo karšinami seni tėvai. Pagrindinė patalpa - troba, kur vykdavo šeimos gyvenimas. Nuo trobos atitverta mažesnė patalpa - „alkierius“, skirtas svečiams apnakvindinti, nors dažniausiai naudotas kaip šeimininkų miegamasis. Greta trobos esančioje „kuknioje“ , kur yra duonkepė krosnis, ruošdavo valgį. Kamaroje buvo laikomi maisto produktai.
Žemaitiškos sodybos bruožai
Lietuvos gyvenviečių struktūroje sodyba visą laiką išliko šeimos gyvenimo pagrindine vieta, stabiliu ūkio vienetu. Gyvenamąją ir ūkinę erdvę formavo aplink vieną, du, kartais net tris kiemus (gerąjį, ūkinį ir kluonieną) išdėstyti pastatai (gyvenamasis namas, svirnas, tvartas, klojimas, pirtis), želdiniai (sodas, gėlių darželis, pavieniai medžiai) ir smulkiosios architektūros statiniai (kryžiai, koplytstulpiai, tvoros, vartai, varteliai, šuliniai, suolai, aviliai ir kita).
Senąsias lietuvių sodybas sudarė 4-5 trobesiai: gyvenamasis namas, svirnas, tvartas, kluonas ir pirtis. Turtingų valstiečių sodyboje būdavo iki 20 pastatų, neturtingų - tik 1 arba 2.
Iki Valakų reformos sodybos plėtojosi laisvai, pastatų išdėstymo tvarka nebuvo reglamentuota įstatymų. Gyventa didelėmis neišsidalijusiomis šeimomis, 40-50 žmonių vienoje sodyboje. Bendras didysis numas su atviru ugniakuru ir troba, atskiros klėtelės (vedusiųjų poroms miegoti) ir kiti įvairios paskirties ūkiniai ir gamybiniai pastatėliai sudarė į nedidelį kaimelį panašią sodybą.
Valakų reforma sunormino sodybos užstatymą. Taisyklingos formos sodybos rikiuotos viena prie kitos, trobesiai statyti abiejose gatvės pusėse: gyvenamieji namai ir svirnai - vienoje, ūkiniai pastatai - kitoje. Mažažemių sodybos turėjo 1-3, dideli ūkiai - 8-10 trobesių. Gatvinių kaimų sodybų planavimas priklausė nuo rėžio pločio. Platesniuose nesudalytų ūkių rėžiuose gyvenamieji namai statyti šonu (ilguoju fasadu), siauruose - galu į gatvę. Visi sodybos pastatai buvo grupuojami aplink 1 arba 2 kiemus.
Gerajame kieme statyta namas, svirnas ir viralinė arba virtuvė. Prie tvarto būdavo formuojamas ūkinis kiemas gyvuliams - diendaržis, prie klojimo - kluoniena; kiemai būdavo atitveriami. Saugantis gaisrų kluonai su jaujomis ir pirtys statyti atokiau, sodybinio sklypo gale. Į gatvę atsuktą namo fasadą puošė gėlių darželiai, kryžius arba koplytstulpis. Už namo arba kitapus kaimo gatvės auginta vaismedžiai, sodinta daržai. Netoli gyvenamojo namo (gerajame kieme) buvo kasamas šulinys, už tvartų - kūdros gyvuliams girdyti ir linams mirkyti.
Dažnai kluoną ties galulauke jungė ūkinis pravažiavimas, vedantis į laukus. Padrikojo plano kaimo sodybos formavosi iš vienos arba kelių sodybų, dažniausiai įsikūrusių kalvotose vietovėse, miškuose, prie upelių. Dalijantis šeimoms ir dėl gamtinių kliūčių nesant galimybės plėstis, tankintas užstatymas pačioje sodyboje.
Vienkiemiai skirstomi į senąsias (žemaičių, užnemuniečių) ir po 20 a. žemės reformų susikūrusias sodybas. Senąsias žemaičių sodybas (iki Valakų reformos) sudarė laisvai aplink 2 arba 3 erdvius kiemus išdėstyti pastatai, keli tvenkiniai, gausūs želdynai. Suvalkijos vienkiemiai susidarė 19 a. išskirsčius gatvinius kaimus ir perėmus Mažosios Lietuvos sodybos planavimo tradiciją trobesius statyti aplink vieną keturkampį kiemą: pietų arba vakarų pusėje statyta stuba, šalia, jai statmenai - svirnas, toliau kluonas ir tvartai. Stačiakampis kiemas būdavo pertvertas į švarųjį ir ūkinį.
20 a. 3-4 dešimtmetyje statyti vienkiemiai yra itin aiškios struktūros. Pastatai, kaip ir Užnemunėje, dažniausiai statyti apie vieną keturkampį kiemą. Namus stengtasi sustatyti patogiai, sausoje vietoje, su geru privažiavimu. Sudarant sodybų planus buvo laikomasi gaisrų saugos taisyklių, reikalauta, kad pastatai būtų komponuojami taip, kad jie būtų gerai matomi iš gyvenamojo namo. Atstumas tarp pastatų turėjo būti nuo 6 iki 50 metrų. Sodybas leista kurti ne arčiau kaip 50 m nuo vieškelio ir 25 m nuo gretimos žemės ribos. Tokio tipo sodybų išliko visoje Lietuvoje.
Namų interjeras ir buitis
Seniausi gyvenamieji namai Lietuvoje, kaip ir visoje Europoje, buvo panašūs, statyti iš moliu drėbto sunertų šakų karkaso. Gyvenamojo namo viduryje buvo atviras židinys, prie jo gaminta valgis, dirbta darbai; žiemą name laikyti ir gyvuliai. 16-17 a. tokie namai (numai) neteko gyvenamosios paskirties; Žemaitijoje jie naudoti kaip vasaros virtuvė, sandėlis, daržinė arba tvartas.
Kintant ūkininkavimo būdui, irstant didžiosioms šeimoms paplito naujo tipo gyvenamasis namas su šoniniu įėjimu ir plūkto molio krosnimi gyvenamojoje patalpoje (10-11 a. pradėta statyti kupolines molio krosnis valgiui gaminti ir patalpai apšildyti). Gyvenamąjį namą sudarė 1-3 nedidelės patalpos. Skirtinguose etniniuose regionuose statyta įvairios architektūros gyvenamieji namai: troba (Vakarų ir Pietų Lietuvoje), gryčia (Šiaurės ir Vidurio Lietuvoje), pirkia (Lietuvos pietryčių dalyje), stuba (Lietuvos pietvakarinėje dalyje). Jie skyrėsi planu, konstrukcijomis, šildymo sistemomis, patalpų funkcine paskirtimi.
Nesudėtingo plano viengaliai arba dvigaliai gyvenamieji namai statyti aukštaičių ir dzūkų sodybose. Žemaitiška troba, lietuvininkų ir suvalkiečių stuba skaidyta į mažesnes patalpas, plėsta. Žemaitijoje vyravo 4-12 patalpų trobos, Suvalkijoje, Mažojoje Lietuvoje - 4-8 patalpų stubos, Aukštaitijoje, Dzūkijoje - 3-6 patalpų pirkios ir gryčios.
Žemaitiškoje troboje, kaip ir nume, išliko atviras židinys namo viduryje, kuris ilgainiui virto erdviu uždaru kaminu; jame rūkyta mėsa, virtas valgis. Užnemunės stuba sujungė žemaičių ir aukštaičių statybos tradicijas. Kuršių nerijos ir Nemuno deltos stubos dažniausiai buvo 2 galų - šeimos ir svečių, kuriuos skyrė apie 2 m pločio koridorius. Bežemių arba mažažemių sodybose gyvenamasis namas kartais jungtas su ūkinėmis patalpomis.
Valstiečių buitis, namų interjeras, ypač dūminių gryčių, buvo skurdūs: aprūkusios plikų rąstų sienos, vožtinės lubos, plūktinės molio aslos, primityvūs baldai, dauguma jų gaminta iš medžio, puošta drožiniais ir tapyba. Turtingesniems ūkininkams miestelio amatininkai padirbdavo modernesnius, tobulesnių formų baldus.
Pagrindinės gyvenamosios patalpos (žemaičių šeimyninėje troboje, aukštaičių ir dzūkų pirkioje, sūduvių ir lietuvininkų šeimyninėje stuboje) svarbiausioje vietoje - geriausiai apšviestame kampe prieš duris - stovėjo stalas. Kiti baldai (suolai, kėdės) dėstyti pasieniais, spintelė indams, spinta, šaukšdėtė - šalia krosnies. Kambario tamsesniame kampe, už krosnies, stovėjo 1 arba 2 lovos, skrynia, kūdikio lopšys, žiemą - audimo staklės.
Trobos gerajame gale (seklyčioje, troboje arba stuboje) buvo sustatomi geresni, ąžuoliniai arba uosiniai ištobulintų formų, raižiniais, tapyba puošti, kaustyti baldai (rankšluostinė, kraičio skrynia, kraitkubilis, spinta), kartais pramoninės gamybos baldas - veidrodis arba laikrodis.
Ūkiniai pastatai
Svirnas - antras pagal svarbą pastatas sodyboje (daugelyje regionų vadintas klėtimi); tai nešildomas pastatas, skirtas grūdams, miltams, kitoms žemės ūkio gėrybėms, įvairiems daiktams laikyti. Svirne miegodavo jaunesni šeimos nariai, jaunavedžiai, kartais samdiniai arba svečiai. Svirnų būta įvairių dydžių ir formų: Vakarų ir Pietvakarių Lietuvoje didesni, platesni, 3-5 patalpų, Rytų ir Pietryčių - mažesni, 1-3 patalpų.
Seniausi svirnai būdavo vienos patalpos, kvadratinio plano (4-5 m ilgio sienomis) su tradiciniu priesvirniu ir įėjimu iš galo, be langų ir lubų. Priešais duris buvo įrengti aruodai, šonuose stovėjo skrynios, lovos arba spinta. Turtingesniuose ūkiuose būdavo du svirnai, vienas skirtas grūdams, kitas - daiktams laikyti; jie statyti netoli vienas nuo kito, dažnai sujungti vienu bendru stogu. Tarp svirnų buvo įrengiamos ratinės (vazaunės, lazaunės). Žemaitijoje svirnas kartais būdavo trobos galinėse patalpose.
Svirnai statyti iš geros kokybės medienos, ant pavienių didelių akmenų arba medžio trinkų, 0,5-1 m pakelti nuo grunto paviršiaus, kad gerai vėdintųsi. Kartais po pastatu būdavo įrengiamas akmenų mūro rūsys. Svirnai buvo pirmieji pastatai su grindimis, jos darytos iš skeltinių (kol nebuvo paplitę pjūklai) sandariai suleistų storų lentų arba tašų. Abipus durų būdavo išpjaunami nedideli įvairių formų (rombiniai, apskriti, pusapskričiai, stačiakampiai) langeliai. Visos patalpos turėjo į vidų atidaromas dvigubas duris.
Tvartai (dar vadinami staldais, kūtėmis, gurbais, abarėmis, namais) plito plėtojantis žemdirbystei ir gyvulininkystei. Jų būta stačiakampių, su vienu arba dviem linkiais (L, U formos), o dydis ir kiekis sodyboje priklausė nuo ūkio pajėgumo. Didesniuose ūkiuose plito kvadratinio plano tvartai su uždaru kiemu (diendaržiu) viduryje, kuriame net ir vasarą laikyti gyvuliai. Modernėjant ūkiams uždari diendaržiniai tvartai išnyko.
19 a. statyti stačiakampio plano tvartai su atskiromis gyvulių patalpomis ir pašiūrėmis (kiaulėms ir paukščiams).
Kluonas (dar vadinamas klojimu, jauja, rėja) - didžiausias sodybos pastatas, skirtas javams sukrauti ir kulti. Iki 19 a. pabaigos kluone dažnai būdavo speciali patalpa javams džiovinti, jauja su krosnimi. Kluonų būta stačiakampių, L formos, kryžiškųjų, su išilginiu arba skersiniu pravažiavimu. Jį sudarė klojimas (dar vadinamas kluonu, laitu, padu, grendymu - plūkto molio asla javams kulti), jauja (dar vadinama duoba, rėja - atskira sandari patalpa javams džiovinti), nampusės (dar vadinamos šalinėmis, strėkiais, galais - erdvė javams sukrauti), prieklojimis ir peludės (vieta pelams supilti).
Jauja sandariai ręsta iš sienojų, lubos šiltintos, kertėje stovėjo dūminė krosnis, šalia sienų tvirtintos kartys (ardai) javams krauti. Virš jaujos būdavo įrengiama vadinamoji aznyčia - iš vytelių tankiai išpintas rėmas grūdams, salyklui džiovinti. Šiaurės Lietuvoje iki I pasaulinio karo dažnai statytos atskiros molinės jaujos.
Prie kluonų kartais būdavo pristatomos daržinės ir žardinės šienui ir vasarojui laikyti. 20 a. 3-4 dešimtmetyje įkurtuose vienkiemiuose kluonus keitė daržinės (arba statyta ir kluonai, ir daržinės), kurios mažuose ūkiuose buvo sujungtos su tvartais. Jos buvo ilgo stačiakampio plano su durimis šoninėje sienoje.
Pirtis statė ir naudojo vienas arba keli ūkininkai. Tai nedidelis (3-4×5-7 m) stačiakampis pastatėlis, kurį sudarė dvi patalpos be grindų: priepirtis ir patalpa su akmenų krosnimi (senesnės pirtys buvo vienos patalpos). Priepirtį sudarė stogo užlaida, kartais paremta kolonėlėmis.
Tvoros, vartai ir šuliniai
Vienas svarbiausių sodybos elementų ‒ tvoros. Jomis buvo skiriami kiemai, tveriami gėlių darželiai, kluoniena, daržai, sodas, pievos, ganyklos, takai gyvuliams išginti. Gerojo kiemo, darželio ir sodo tvoros būdavo tankios, dažniausiai žiogrių (vertikaliai arba horizontaliai išpintų žabų, šakų, plonų kartelių, 1,2-1,6 m aukščio) arba statinių (tankiai prikaltų prie horizontalaus skersinio arba tiesiog sukastų į žemę vertikalių rąstelių, karčių, pusrąsčių, lentų, 1,2-1,3 m aukščio), skirtos smulkiems naminiams gyvūnams sulaikyti.
Daržai ir pakelės būdavo aptveriami retesnėmis, dažniausiai gulstinėmis ar pusgulstinėmis įvairios konstrukcijos 1-1,2 m aukščio tvoromis. Ties takais tvorose rengtos lipynės. Vartai ir varteliai būdavo įrengiami tarp atskirų kiemų, ties įvažiavimais į sodybą, kluonieną, daržus. Paprasti vienvėriai vartai dažnai gaminti iš horizontalių karčių arba lentų. Gerojo kiemo vartai ir varteliai daryti iš tašytos medienos, puošti raižiniais, dekoratyviai sukaltais elementais. Senesnėse sodybose būta vartų su antvartėmis (aukštesniais stulpais šonuose ir skersiniu viršuje).
Šuliniai dažniausiai rengti tarp švariojo ir ūkinio kiemo. Kartais gatviniuose kaimuose šulinys būdavo kasamas prie gatvės, juo naudojosi keli ūkiai, didesniuose ūkiuose buvo keli šuliniai. Jie būdavo tvirtinami mediniais rentiniais arba akmenų mūru. Virš žemės ręstas 0,8-1,2 m paaukštinimas, šulinio anga dengta dangčiu ir dvišlaičiu stogeliu. Senesni šuliniai buvo su svirtimis, nuo 19 a.
Kiti smulkiosios architektūros elementai - aviliai, balandinės (karvelidė), inkilai, lesyklos, lauko baldai - teikė sodybai jaukumo, jungė visus...
Žemaitiškas šulinys Lietuvos liaudies buities muziejuje
Architektūros stilių raida Lietuvoje
Nuo seniausių laikų iki XIII a. pab.-XIV a. pr. mūsų kraštuose vyravo ikigotikinis architektūros stilius. XIV a. pab.-XV I p. įsitvirtino ankstyvasis gotikos, XV a.II p.-XVI a. - vėlyvasis gotikos stilius. XVI a. pr.-1550 m. pastatams būdingas ankstyvojo, 1550-1625 m. - brandžiojo, 1625-1655 m. - vėlyvojo renesanso stilius. Baroko architektūroje taip pat išskiriami trys laikotarpiai: ankstyvasis - 1600-1650 m., brandusis - 1650-1695 m. ir vėlyvasis -1695-1790 m. Klasicizmo architektūra skirstoma į du laikotarpius: ankstyvąjį ir brandųjį (1770-1795 m.) bei vėlyvąjį - 1795-1860 m., nors tarp jų ryškios chronologinės ribos ir nėra. Be to XIX a. 3 dešimtmetyje klasicizmui persipynus su romantizmu, susiformavo romantinio klasicizmo stilius, vyravęs iki 1860 metų. Romantizmo stilius Lietuvoje įsitvirtino tarp 1831 ir 1863 metų sukilimų. Istorizmo architektūroje Lietuvoje išskiriami 3 laikotarpiai: ankstyvasis - 1850-1875 m., brandusis - apie 1875-1900 m. ir vėlyvasis - 1900-1930 m. XIX a.-XX a. pr. Moderno stiliaus architektūra Lietuvoje plito apytiksliai nuo 1900 m. iki Pirmojo pasaulinio karo. XX a. I p. architektūroje įsitvirtino retrospektyvizmas, ėmė dominuoti neoklasicistiniai pastatai.
Dvarų architektūra Žemaitijoje
Ikigotikinio stiliaus pastatai, kuriems priskiriami piliakalniai, pilys, tarp jų ir aptvarinės, tvirtovės, kūlgrindos, išlikusiose Žemaitijos dvarų sodybose nebuvo statomos, tačiau jų liekanų čia galima rasti. Dvaras nėra tik sodyba. Pirmiausiai tai ūkinis vienetas (tam tikra žemės valda), kurio centre - dvaro sodyba. Seniau daugelis dvarų sodybų buvo formuojama senųjų gyvenviečių, kurios būdavo prie piliakalnių, vietose ar netoli jų. Taip piliakalniai ir žemė apie juos atidurdavo dvarų sodybų reprezentacinių arba ūkinių kiemų teritorijose. Vienas tokių dvarų yra Telšių rajono Gintališkės seniūnijoje turistų ir kultūros paveldo tyrinėtojų nemažo dėmesio sulaukiantis Džiuginėnų dvaras (adresas: Dvaro g. 6, Džiuginėnai, Telšių r.), kuris susijęs su rašytojos Julijos Beniuševičiūtės-Žymantienės (Žemaitė), dailininko, fotografo, etninės kultūros tyrinėtojo Juzefo Perkovskio vardu. Šalia jo, kairiajame Durbino upelio krante, - Džiugo piliakalnis, jo šiaurės rytų ir šiaurinėje papėdėje - I tūkst. II p.- II tūkst. pr. būta senovės gyvenvietės. Na o susikūrus dvarui čia buvo jo žemės.
Šis dvaras liudija ir tai, kad kalbėdami apie išlikusių senųjų dvarų architektūrų stilius, neturėtume būti labai kategoriški ir apie juos spręsti vien iš to, ką matome pastatų išorėje. Daugumos dvarų reprezentaciniuose kiemuose buvusių ponų gyvenamieji namai, rūmai (tiek mūriniai, tiek ir mediniai), už klasicizmo, istorizmo laikotarpiui priskiriamo fasado slepia senesniems architektūros stiliams būdingus architektūrinius sprendimus, atskiras jų detales. Taip dažnai yra dėl to, kad šie pastatai einant metams buvo ne kartą rekonstruoti ir dažniausiai kaskart, vykdant jų atnaujinimo, perstatymo darbus, įgydavo naujų formų, tuo laikotarpiu architektūros stiliams būdingų detalių. Iš pirmo žvilgsnio Džiuginėnų dvaro medinis rūmas su romantiška įstiklinta veranda atrodo klasicistinis XIX a. pastatas, tačiau, jei pasižvalgysime po jo vidų, pamatysime, kad jis turi ir baroko stiliaus bruožų. Tyrinėjimų metu nustatyta, jog šie rūmai buvo pastatyti gerokai anksčiau, t. y. XVIIIa.
Lietuvoje ankstyvojo gotikos laikotarpio pastatams būdingos masyvios, raudonų plytų sienos ir kontraforsai, sunkių proporcijų fasadai. Žemaitijos dvarų sodybose taip pat nerandama išlikusių XIV a. pab.-XVI a. pastatų. Tačiau čia dėti tašką būtų neteisinga, nes, kaip jau minėta, ne visada apie pastato architektūros stilių galime spręsti tik pagal jo fasadinės pusės ypatybes. Keliaudami po Žemaitiją galime pamatyti gana nemažai išlikusių ir jau sunykusių dvarų pastatų, kurių rūsiai - įspūdingi ir yra sumūryti gotikos stiliumi. Tyrinėjimų metu yra nustatyta, kad daugelis dvarų rūmų, ūkinės paskirties pastatų buvo statoma ant seniau toje vietoje buvusių namų pamatų ir rūsių.
Liaudies architektūra Žemaitijoje
Publikacijos pradžioje, vardydami Lietuvos architektūrai būdingus stilius, nepaminėjome liaudies architektūros stiliaus, nors jis daugelį amžių vyravo Lietuvos kaimuose, tarp jų ir Žemaitijos. Šis stilius labiausiai buvo paplitęs valstiečių sodybose. Liaudies architektūra daugiausiai būdinga Šiaurės rytų ir Vidurio Europos arealui, ji egzistavo nuo seniausių laikų iki XX a., vėliau nunyko arba transformavosi. Lietuvoje dėl čia esančių specifinių gamtos sąlygų ir galimų vietoje pasiruošti statybinių medžiagų, liaudies architektūrai priskiriami pastatai dažniausiai yra mediniai. Medis naudotas ne tik sienoms, bet ir sutvirtinimo detalėms, nes metaliniai gaminiai būdavo brangūs ir sunkiai įgyjami. Yra nemažai ir mūrinių (skaldytų akmenų) liaudiško stiliaus pastatų. Daugiausiai jų ten, kur aptinkama daug riedulių. Statant liaudies stiliaus pastatus dažniausiai mūras naudotas tik atskiroms pastato dalims, pvz., pamatams, kaminui, daliai sienų. Ilgą laiką statybose dailidės naudodavo primityvius darbo įrankius, tokius kaip kirvis ir kaltas.