Žemaitija - savitas Lietuvos kraštas, turbūt labiausiai iš etninių regionų išlaikęs savo veidą. Žemaičių regioną vienijo ir kiti tam tikri specifiniai kultūros bruožai, kurie nebuvo paplitę likusiose Lietuvos dalyse. Tiesa, šiais laikais žmonių gyvensena atskirose Lietuvos dalyse per daug nesiskiria - tyrėjų išskiriamas tradicine kultūra grįstas etnografinis savitumas ne visada akivaizdus.
Šiuo metu Lietuvoje skiriami penki etnografiniai regionai - Aukštaitija, Žemaitija, Dzūkija, Suvalkija (Sūduva) ir Mažoji Lietuva. Tai - savitos etninės kultūros sritys, kurios pagrįstos tam tikrais tradicinės materialinės ir dvasinės kultūros bruožais, jų susiformavimui įtakos turėjo įvairios istorinės ir gamtinės aplinkybės.
Tam tikri, kad ir nedideli, gamtinių faktorių skirtumai Lietuvoje turėjo įtakos krašto ūkio aspektams, specifiniams verslams, kitiems kultūros ypatumams. Etnografinių regionų ypatumų formavimuisi svarbūs buvo ir kontaktai su kitomis - pavyzdžiui, lenkų, vokiečių - kultūromis. Tam tikrą ekonominę vieno ar kito regiono raidą palietė ir specifinė kitų kraštų kaimynystė vienu ar kitu istoriniu laikotarpiu.
Tiesa, atitinkamų etnografinių regionų išskyrimo, jų ribų klausimas nėra paprastas ir vienareikšmis. Tam tikri kultūriniai požymiai atskiruose regionuose gali susipinti. Nustatant etnografinių regionų ribas bene didžiausių sunkumų sukelia tradicinės kultūros reiškinių susimaišymas paribiuose.
Aukštaitijai būdinga potarmių, gyvensenos, etnokultūrinio paveldo įvairovė. Specifinius Aukštaitijos savitumus lėmė gana anksti prasidėję ryšiai su rytų slavais. Visoje Aukštaitijoje nuo XVI a. iki XX a. vyravo gatviniai rėžiniai kaimai, atitinkamai santykinai menkesni gyvenamieji ir ūkiniai statiniai, kostiumuose vyravo šviesios spalvos.
Etnografinė Žemaitija nesutampa su istorine Žemaitija - Žemaitijos etnokultūrinis regionas apima maždaug pusę istorinių žemaičių teritorijos ir tik iš dalies sutampa su žemaičių tarmės paplitimo teritorija. Gyvenamieji pastatai - trobos - buvo palyginti masyvūs, turėjo daugiau patalpų nei kituose regionuose.
Suvalkija (Sūduva) stereotipiškai siejama su suvalkietiška tarme (kapsų ir zanavykų šnektomis - pietvakarių aukštaičių potarmėmis). Specifinį regiono savitumą lėmė ir kitos istorinės aplinkybės: po 1795 m. Žečpospolitos padalijimo dabartinė Suvalkijos teritorija atiteko Prūsijai, o po karo su Napoleonu - Lenkijos karalystei, kaip Rusijos autonominiam vienetui.
Dzūkijos etnografinis regionas yra Lietuvos pietrytinėje dalyje. Dzūkų vardas atsirado XIX a. literatūroje ir yra susijęs su specifine jų kalbos ypatybe - dzūkavimu. Regiono savitumui daug įtakos turėjo ir savita gamta: didelės girios, smėlėtos nederlingos dirvos.
Mažoji Lietuva plačiąja prasme - tai Klaipėdos kraštas bei buvusios nadruvių ir skalvių žemės, taip pat Semba, Barta. Dabartinis etnografinis Mažosios Lietuvos regionas apima dalį Mažosios Lietuvos teritorijos - Klaipėdos kraštą, kuris po Pirmojo pasaulinio karo buvo autonomijos teisėmis prijungtas prie Lietuvos Respublikos. Senoji krašto lietuvių kultūra iš esmės nesiskyrė nuo žemaičių, tačiau ilgainiui susiklostę artimi kontaktai su vokiška kultūra (kraštas priklausė Prūsijai), priklausymas liuteroniškai krikščionybės atšakai suteikė jai išskirtinumo.
Lietuvos gyvenviečių struktūroje sodyba visą laiką išliko šeimos gyvenimo pagrindine vieta, stabiliu ūkio vienetu. Gyvenamąją ir ūkinę erdvę formavo aplink vieną, du, kartais net tris kiemus išdėstyti pastatai: gyvenamasis namas, svirnas, tvartas, klojimas, pirtis, želdiniai (sodas, gėlių darželis, pavieniai medžiai) ir smulkiosios architektūros statiniai (kryžiai, koplytstulpiai, tvoros, vartai, varteliai, šuliniai, suolai, aviliai ir kita).
Senąsias lietuvių sodybas sudarė 4-5 trobesiai: gyvenamasis namas, svirnas, tvartas, kluonas ir pirtis. Turtingų valstiečių sodyboje būdavo iki 20 pastatų, neturtingų - tik 1 arba 2. Iki Valakų reformos sodybos plėtojosi laisvai, pastatų išdėstymo tvarka nebuvo reglamentuota įstatymų. Gyventa didelėmis neišsidalijusiomis šeimomis, 40-50 žmonių vienoje sodyboje.
Valakų reforma sunormino sodybos užstatymą. Taisyklingos formos sodybos rikiuotos viena prie kitos, trobesiai statyti abiejose gatvės pusėse: gyvenamieji namai ir svirnai - vienoje, ūkiniai pastatai - kitoje. Mažažemių sodybos turėjo 1-3, dideli ūkiai - 8-10 trobesių.
Gatvinių kaimų sodybų planavimas priklausė nuo rėžio pločio. Platesniuose nesudalytų ūkių rėžiuose gyvenamieji namai statyti šonu (ilguoju fasadu), siauruose - galu į gatvę. Visi sodybos pastatai buvo grupuojami aplink 1 arba 2 kiemus.
Gerajame kieme statyta namas, svirnas ir viralinė arba virtuvė. Prie tvarto būdavo formuojamas ūkinis kiemas gyvuliams - diendaržis, prie klojimo - kluoniena; kiemai būdavo atitveriami. Saugantis gaisrų kluonai su jaujomis ir pirtys statyti atokiau, sodybinio sklypo gale.
Į gatvę atsuktą namo fasadą puošė gėlių darželiai, kryžius arba koplytstulpis. Už namo arba kitapus kaimo gatvės auginta vaismedžiai, sodinta daržai. Netoli gyvenamojo namo (gerajame kieme) buvo kasamas šulinys, už tvartų - kūdros gyvuliams girdyti ir linams mirkyti.
Padrikojo plano kaimo sodybos formavosi iš vienos arba kelių sodybų, dažniausiai įsikūrusių kalvotose vietovėse, miškuose, prie upelių. Dalijantis šeimoms ir dėl gamtinių kliūčių nesant galimybės plėstis, tankintas užstatymas pačioje sodyboje.
Vienkiemiai skirstomi į senąsias (žemaičių, užnemuniečių) ir po 20 a. žemės reformų susikūrusias sodybas. Senąsias žemaičių sodybas (iki Valakų reformos) sudarė laisvai aplink 2 arba 3 erdvius kiemus išdėstyti pastatai, keli tvenkiniai, gausūs želdynai.
Suvalkijos vienkiemiai susidarė 19 a. išskirsčius gatvinius kaimus ir perėmus Mažosios Lietuvos sodybos planavimo tradiciją trobesius statyti aplink vieną keturkampį kiemą: pietų arba vakarų pusėje statyta stuba, šalia, jai statmenai - svirnas, toliau kluonas ir tvartai.
20 a. 3-4 dešimtmetyje statyti vienkiemiai yra itin aiškios struktūros. Pastatai, kaip ir Užnemunėje, dažniausiai statyti apie vieną keturkampį kiemą. Namus stengtasi sustatyti patogiai, sausoje vietoje, su geru privažiavimu.
Sudarant sodybų planus buvo laikomasi gaisrų saugos taisyklių, reikalauta, kad pastatai būtų komponuojami taip, kad jie būtų gerai matomi iš gyvenamojo namo. Atstumas tarp pastatų turėjo būti nuo 6 iki 50 metrų. Sodybas leista kurti ne arčiau kaip 50 m nuo vieškelio ir 25 m nuo gretimos žemės ribos. Tokio tipo sodybų išliko visoje Lietuvoje.
Seniausi gyvenamieji namai Lietuvoje, kaip ir visoje Europoje, buvo panašūs, statyti iš moliu drėbto sunertų šakų karkaso. Gyvenamojo namo viduryje buvo atviras židinys, prie jo gaminta valgis, dirbta darbai; žiemą name laikyti ir gyvuliai. 16-17 a. tokie namai (numai) neteko gyvenamosios paskirties; Žemaitijoje jie naudoti kaip vasaros virtuvė, sandėlis, daržinė arba tvartas.
Kintant ūkininkavimo būdui, irstant didžiosioms šeimoms paplito naujo tipo gyvenamasis namas su šoniniu įėjimu ir plūkto molio krosnimi gyvenamojoje patalpoje (10-11 a. pradėta statyti kupolines molio krosnis valgiui gaminti ir patalpai apšildyti). Gyvenamąjį namą sudarė 1-3 nedidelės patalpos.
Skirtinguose etniniuose regionuose statyta įvairios architektūros gyvenamieji namai: troba (Vakarų ir Pietų Lietuvoje), gryčia (Šiaurės ir Vidurio Lietuvoje), pirkia (Lietuvos pietryčių dalyje), stuba (Lietuvos pietvakarinėje dalyje). Jie skyrėsi planu, konstrukcijomis, šildymo sistemomis, patalpų funkcine paskirtimi. Nesudėtingo plano viengaliai arba dvigaliai gyvenamieji namai statyti aukštaičių ir dzūkų sodybose.
Žemaitiška troba, lietuvininkų ir suvalkiečių stuba skaidyta į mažesnes patalpas, plėsta. Žemaitijoje vyravo 4-12 patalpų trobos, Suvalkijoje, Mažojoje Lietuvoje - 4-8 patalpų stubos, Aukštaitijoje, Dzūkijoje - 3-6 patalpų pirkios ir gryčios.
Žemaitiškoje troboje, kaip ir nume, išliko atviras židinys namo viduryje, kuris ilgainiui virto erdviu uždaru kaminu; jame rūkyta mėsa, virtas valgis.
Valstiečių buitis, namų interjeras, ypač dūminių gryčių, buvo skurdūs: aprūkusios plikų rąstų sienos, vožtinės lubos, plūktinės molio aslos, primityvūs baldai, dauguma jų gaminta iš medžio, puošta drožiniais ir tapyba. Turtingesniems ūkininkams miestelio amatininkai padirbdavo modernesnius, tobulesnių formų baldus.
Pagrindinės gyvenamosios patalpõs (žemaičių šeimyninėje troboje, aukštaičių ir dzūkų pirkioje, sūduvių ir lietuvininkų šeimyninėje stuboje) svarbiausioje vietoje - geriausiai apšviestame kampe prieš duris - stovėjo stalas. Kiti baldai (suolai, kėdės) dėstyti pasieniais, spintelė indams, spinta, šaukšdėtė - šalia krosnies.
Kambario tamsesniame kampe, už krosnies, stovėjo 1 arba 2 lovos, skrynia, kūdikio lopšys, žiemą - audimo staklės. Trobos gerajame gale (seklyčioje, troboje arba stuboje) buvo sustatomi geresni, ąžuoliniai arba uosiniai ištobulintų formų, raižiniais, tapyba puošti, kaustyti baldai (rankšluostinė, kraičio skrynia, kraitkubilis, spinta), kartais pramoninės gamybos baldas - veidrodis arba laikrodis.
Svirnas - antras pagal svarbą pastatas sodyboje (daugelyje regionų vadintas klėtimi); tai nešildomas pastatas, skirtas grūdams, miltams, kitoms žemės ūkio gėrybėms, įvairiems daiktams laikyti. Svirne miegodavo jaunesni šeimos nariai, jaunavedžiai, kartais samdiniai arba svečiai. Svirnų būta įvairių dydžių ir formų: Vakarų ir Pietvakarių Lietuvoje didesni, platesni, 3-5 patalpų, Rytų ir Pietryčių - mažesni, 1-3 patalpų.
Seniausi svirnai būdavo vienos patalpos, kvadratinio plano (4-5 m ilgio sienomis) su tradiciniu priesvirniu ir įėjimu iš galo, be langų ir lubų. Priešais duris buvo įrengti aruodai, šonuose stovėjo skrynios, lovos arba spinta.
Turtingesniuose ūkiuose būdavo du svirnai, vienas skirtas grūdams, kitas - daiktams laikyti; jie statyti netoli vienas kito, dažnai sujungti vienu bendru stogu. Tarp svirnų buvo įrengiamos ratinės (vazaunės, lazaunės). Žemaitijoje svirnas kartais būdavo trobos galinėse patalpose.
Svirnai statyti iš geros kokybės medienos, ant pavienių didelių akmenų arba medžio trinkų, 0,5-1 m pakelti nuo grunto paviršiaus, kad gerai vėdintųsi. Kartais po pastatu būdavo įrengiamas akmenų mūro rūsys.
Svirnai buvo pirmieji pastatai su grindimis, jos darytos iš skeltinių (kol nebuvo paplitę pjūklai) sandariai suleistų storų lentų arba tašų. Abipus durų būdavo išpjaunami nedideli įvairių formų (rombiniai, apskriti, pusapskričiai, stačiakampiai) langeliai. Visos patalpos turėjo į vidų atidaromas dvigubas duris.
Tvartai (dar vadinami staldais, kūtėmis, gurbais, abarėmis, namais) plito plėtojantis žemdirbystei ir gyvulininkystei. Jų būta stačiakampių, su vienu arba dviem linkiais (L, U formos), o dydis ir kiekis sodyboje priklausė nuo ūkio pajėgumo. Didesniuose ūkiuose plito kvadratinio plano tvartai su uždaru kiemu (diendaržiu) viduryje, kuriame net ir vasarą laikyti gyvuliai.
Modernėjant ūkiams uždari diendaržiniai tvartai išnyko. 19 a. statyti stačiakampio plano tvartai su atskiromis gyvulių patalpomis ir pašiūrėmis (kiaulėms ir paukščiams).
Kluonas (dar vadinamas klojimu, jauja, rėja) - didžiausias sodybos pastatas, skirtas javams sukrauti ir kulti. Iki 19 a. pabaigos kluone dažnai būdavo speciali patalpa javams džiovinti, jauja su krosnimi.
Lietuvos etnografiniai regionai
Kluonų būta stačiakampių, L formos, kryžiškųjų, su išilginiu arba skersiniu pravažiavimu. Jį sudarė klojimas (dar vadinamas kluonu, laitu, padu, grendymu - plūkto molio asla javams kulti), jauja (dar vadinama duoba, rėja - atskira sandari patalpa javams džiovinti), nampusės (dar vadinamos šalinėmis, strėkiais, galais - erdvė javams sukrauti), prieklojimis ir peludės (vieta pelams supilti).
Jauja sandariai ręsta iš sienojų, lubos šiltintos, kertėje stovėjo dūminė krosnis, šalia sienų tvirtintos kartys (ardai) javams krauti. Virš jaujos būdavo įrengiama vadinamoji aznyčia - iš vytelių tankiai išpintas rėmas grūdams, salyklui džiovinti. Šiaurės Lietuvoje iki I pasaulinio karo dažnai statytos atskiros molinės jaujos.
Prie kluonų kartais būdavo pristatomos daržinės ir žardinės šienui ir vasarojui laikyti. 20 a. 3-4 dešimtmetyje įkurtuose vienkiemiuose kluonus keitė daržinės (arba statyta ir kluonai, ir daržinės), kurios mažuose ūkiuose buvo sujungtos su tvartais. Jos buvo ilgo stačiakampio plano su durimis šoninėje sienoje.
Pirtis statė ir naudojo vienas arba keli ūkininkai. Tai nedidelis (3-4×5-7 m) stačiakampis pastatėlis, kurį sudarė dvi patalpos be grindų: priepirtis ir patalpa su akmenų krosnimi (senesnės pirtys buvo vienos patalpos). Priepirtį sudarė stogo užlaida, kartais paremta kolonėlėmis.
Vienas svarbiausių sodybos elementų ‒ tvoros. Jomis buvo skiriami kiemai, tveriami gėlių darželiai, kluoniena, daržai, sodas, pievos, ganyklos, takai gyvuliams išginti. Gerojo kiemo, darželio ir sodo tvoros būdavo tankios, dažniausiai žiogrių (vertikaliai arba horizontaliai išpintų žabų, šakų, plonų kartelių, 1,2-1,6 m aukščio) arba statinių (tankiai prikaltų prie horizontalaus skersinio arba tiesiog sukastų į žemę vertikalių rąstelių, karčių, pusrąsčių, lentų, 1,2-1,3 m aukščio), skirtos smulkiems naminiams gyvūnams sulaikyti.
Daržai ir pakelės būdavo aptveriami retesnėmis, dažniausiai gulstinėmis ar pusgulstinėmis įvairios konstrukcijos 1-1,2 m aukščio tvoromis. Ties takais tvorose rengtos lipynės.
Vartai ir varteliai būdavo įrengiami tarp atskirų kiemų, ties įvažiavimais į sodybą, kluonieną, daržus. Paprasti vienvėriai vartai dažnai gaminti iš horizontalių karčių arba lentų. Gerojo kiemo vartai ir varteliai daryti iš tašytos medienos, puošti raižiniais, dekoratyviai sukaltais elementais. Senesnėse sodybose būta vartų su antvartėmis (aukštesniais stulpais šonuose ir skersiniu viršuje).
Šuliniai dažniausiai rengti tarp švariojo ir ūkinio kiemo. Kartais gatviniuose kaimuose šulinys būdavo kasamas prie gatvės, juo naudojosi keli ūkiai, didesniuose ūkiuose buvo keli šuliniai. Jie būdavo tvirtinami mediniais rentiniais arba akmenų mūru.
Virš žemės ręstas 0,8-1,2 m paaukštinimas, šulinio anga dengta dangčiu ir dvišlaičiu stogeliu. Senesni šuliniai buvo su svirtimis, nuo 19 a.
Kiti smulkiosios architektūros elementai - aviliai, balandinės (karvelidė), inkilai, lesyklos, lauko baldai - teikė sodybai jaukumo, jungė visus pastatus, kartu su jais sudarė vientisą sodybos ansamblį.
Kryžiai, stogastulpiai, koplytstulpiai, koplytėlės - vieni unikaliausių etninės kultūros ir architektūros statinių. Jie statyti sodybose (švariajame kieme), pakelėse, kapinėse.
Lietuvių sodybų pastatų pagrindinė statybinė medžiaga iki 20 a. buvo mediena, dažniausiai spygliuočių (pušies ir eglės). Apatiniai sienojai, polangiai ir šulai gaminti iš ąžuolo. Iš medžio ręstos sienos, stogai, gaminti langai, durys, klotos grindys ir lubos, daryta pastato apdaila. Pamatams naudoti akmenys, stogo dangai - šiaudai, nendrės, meldai arba įvairūs medžio gaminiai (skiedros, lentutės, malksnos), vidaus įrangai, aslai, krosnims, kaminams - molis.
Pagrindiniai statybos įrankiai - kirvis, oblius, nuo 18 a. pabaigos imtas naudoti skerspjūklis (dvirankis pjūklas). Senųjų gyvenamųjų namų ir svirnų sienojai buvo tašomi kirviu arba skliutu. Luboms, durims naudotos skaldytos ir obliuotos lentos.
Ėmus naudoti skerspjūklį palengvėjo statyba, aslas pakeitė medinės grindys, priemenėse imta dėti lubas, sienas ir skliautus apkalti lentomis. 19 a. pabaigoje atpigus metalo ir molio gaminiams, jie gausiau naudoti buityje.
Senkant medienos ištekliams 19 a. pabaigoje pradėta mūro statyba. Molingose Šiaurės Lietuvos vietovėse plito molinių gyvenamųjų namų ir tvartų statyba. Pastatai buvo krečiami iš molio arba statomi iš nedegtų molio plytų. Kluonų arba tvartų sienoms dažnai naudota mišri technika - molio stulpai su rąstų intarpais.
Gražinos sodyba
Po I pasaulinio karo vėl statyti mediniai gyvenamieji namai, o moliniai tvartai, daržinės apkalinėtos karkasinėmis lentomis. Moliniams pastatams sutvirtinti (iš pradžių sienoms ir kertėms, langų ir durų angoms) pradėta naudoti betoną ir plytas.
Daugėjo plytinių namų, pastatus pradėta statyti ant betono ir akmenų pamato, stogus dengti lentelėmis, skarda, čerpėmis.
Sodybos pastatų statybos tradicijoje skiriami trys sienų konstrukcijų tipai: stulpinė (seniausia; išliko Rytų Lietuvos kluonų ir daržinių statyboje), karkasinė ir rentininė. Karkasinėms konstrukcijoms naudota mažiau medienos, užpildui - įvarios medžiagos: medis, molis, plytos, šiaudai.
Sienos ręstos dvejopai: Rytų Lietuvoje sienojai jungti sąlaidomis (naudoti trys kerčių nėrimo variantai), Vakarų Lietuvoje - lygiomis kertėmis. Sienojų kampų nėrimo ir rentinių jungimo būdai lėmė trobesių dydžius.
Vyravo trys stogų konstrukcijų tipai: pėdinė (seniausia; išliko statinių Rytų Lietuvoje), sijinė (išliko archajiškų formų svirnų architektūroje Rytų Lietuvoje), gegninė (taikyta gyvenamųjų namų ir tvartų statyboje, būdinga Vakarų Lietuvos trobesių stogams). Rytų Aukštaitijos ir Žemaitijos trobesiams būdinga pusskliaučiai arba keturšlaičiai, Vidurio Lietuvos ir Suvalkijos - dvišlaičiai, Mažosios Lietuvos - laužtiniai stogai.
Tradicijos atspindi skirtingus etnografinių regionų bruožus. Etnografinė Žemaitija nesutampa su istorine Žemaitija - Žemaitijos etnokultūrinis regionas apima maždaug pusę istorinių žemaičių teritorijos ir tik iš dalies sutampa su žemaičių tarmės paplitimo teritorija. Gyvenamieji pastatai - trobos - buvo palyginti masyvūs, turėjo daugiau patalpų nei kituose regionuose.
„Kas bus, kas nebus, bet žemaitis nepražus“, - sako populiarus liaudiškas posakis. Suvalkiečiams ir dzūkams žemaitiškos tradicijos palieka neišdildomą įspūdį, nes kitokios, nematytos. Pavyzdžiui, tas pats kastinys. Jam pagaminti reikia turi turėti karvę, ją pamelžti. Tada išmašinavoti pieną, kad išeitų grietinė. Jei pienas iš parduotuvės, tai perdirbtas, o jei iš savo, iš pirmų rankų - grynai kaimiškas produktas. Dar reikia rūgštaus pieno prirauginti, jį maišyti su grietine ir tada jau išeina kastinys.
Žemaičiai visada pasižymėjo kaip ilgiausiai išlaikantys tradicijas. Juk ir pasikrikštijo paskutiniai. Ir šiaip žemaičio lengvai iš vėžių neišmuši. Tačiau jie ir labai geri, visai nešykštūs. Jei kalbame apie senas tradicines šventes, tai cibulynė (aukštaičiai jos tikrai nežino). Tai grynai žemaitiškas tradicinis maistas, visada patiekiamas antrą vestuvių dieną. Jei ne cibulynė, tai kopūstienė. Mes sakome, kad tai - atgaiva širdžiai, nes ji yra gaivi.
Kūčioms žiūrime, kad nebūtų riebių produktų, pieniškų, nors nemanau, kad nors vienas apsieina be aliejaus. Juk vis tiek į silkę įpilame. Kūčių stalas - 12 patiekalų. Pagrindas yra žuvis. Dar turi būti riešutų, obuolių, saldainių, sausainių, kisieliaus, aguonų pieno, spirginės (kanapių) su virtomis bulvėmis.
Mūsų buvo dvylika! Labiausiai įsiminė dviejų galų didelis namas, kaip ir mūsų muziejus. Viename gale stovėjo duonkepė, buvo tokia didelė skrynia. Mama iš vakaro užraugdavo pyragus ir kai pašaudavo į pečių po dvi skardas, kvapas sklisdavo po visus namus. Dabar dažnai sakau - šiandien šventės visos vienodos. O mūsų laikais, atrodo, įeini į kiemą ir net laukas pyragais kvepėdavo. Per Kalėdas nebūdavo tokių tradicijų kaip dabar dovanas dovanoti. Mes džiaugdavomės tuo, ką turėdavome ant stalo - kad mums mama padarydavo skaniai valgyti. Eglutę irgi turėdavome, bet ne tokią, kaip dabar, su girliandomis, o puoštą obuoliais, saldainiais.
Kastinys - tradicinis žemaitiškas patiekalas
G. Gaižauskienė vis nerimsta, kuria planus ir juos įgyvendina. Šeimininkei seniai kilo mintis šalia tradicinių jos ruošiamų žemaitiškų patiekalų degustacijų žmonėms pasiūlyti šį tą šventiškesnio - bajoriškus žemaitiškus patiekalus. Tai prancūziškos sriubos, kepta su medumi ir cinamonu antis, višta, troškinta grietinėlėje, košeliena, įdaryta kaplūno krūtinėlė pagal Gorskienės receptą, paštetai, ančiuvių sviestas, bigosas, karališka kava, pyragas su kriaušėmis ir kt.
Gražina ragina atkreipti dėmesį, kad anų laikų maistas dvaruose išsiskyrė ryškia geltona spalva. Tai buvo laikoma prabangos ženklu, nes ši spalva buvo išgaunama patiekalus pagardinant brangiausiu prieskoniu šafranu. O viskas prasidėjo nuo to, kad G. Gaižauskienė turi didžiulę antikvarinių indų kolekciją.
„Tad ir gimė mintis, jog žemaičiai ne tik cibulynę valgė, buvo ir kitokių prabangesnių patiekalų. Ypač dvaruose, kai į Lietuvą atvyko Bona Sforca, labai daug dėmesio buvo skiriama prieskoniams - tiek, kiek mes dabar skiriame dėmesio natūraliam žuvies ar mėsos skoniui. Buvo laikoma dideliu svečio pagerbimu, jei patiekalai būdavo gausiai pagardinti prieskoniais“, - pasakoja Gražina, pati namų virtuvėje dažniau naudojanti tik lauro lapus, česnaką, pipirus ir druską.
tags: #zemaitiskos #sodybos #spalvos